- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-30
- Bylos Nr.
- A-143-1296-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03023-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Pareiškėjas
- D. O.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. O. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 17–18), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4804 ,,Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti prašymą“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos skundą iš naujo.
Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) Šalčininkų skyrių su prašymu grąžinti jai, kaip dirbusiai pensininkei, 2010–2011 m. sumažintos senatvės pensijos dalį – 12 700,80 Lt. VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrius 2013 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (10.1)3-68964 nepatenkinti jos prašymo, kadangi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostata leido mažinti pensijas dirbantiems pensininkams. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus pozicija, 2013 m. birželio 12 d. pateikė skundą VSDFV ir prašė išnagrinėti iš esmės klausimą dėl sumažintos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4804 atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nagrinėti jos skundą. Pareiškėjos teigimu, toks sprendimas užkirto jai kelią atgauti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Teigė, kad VSDFV sprendimu jai padaryta žala, kuri privalo būti atlyginta.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 34–38) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.
VSDFV nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja, prašydama išmokėti jai 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, į VSDFV kreipėsi 2013 m. birželio 12 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4147 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad iki 2013 m. liepos 14 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Teigė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą, todėl VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4804 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 12 prašymą. Pažymėjo, kad pareiškėjos skundo argumentas, jog šiam skundui pateikti senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią sužinojimo apie padarytą pažeidimą diena laikytina pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena (žr. administracinę bylą Nr. A551-432/2013; administracinę bylą Nr. A602-167/2013). Nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad VSDFV savo sprendimu pareiškėjai padarė žalą. Teigė, kad VSDFV priimdama ginčijamą sprendimą vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 22–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrius, pareiškėjai įgijus 1 metų papildomą stažą po pensijos paskyrimo, nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iš naujo paskyrė 980 Lt dydžio senatvės pensiją, kuri viršijo ribinį pensijos dydį, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas pensijos dydis buvo 923,50 Lt. Nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2010 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. PP11-3937 iš naujo paskirtos pensijos dydis sudarė 996,94 Lt, kuris perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas ir buvo 939,13 Lt. Nurodė ir tai, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 15 d. pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. pareiškėjai pensija buvo perskaičiuojama ir mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį. Nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai senatvės pensija buvo mokama tik vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi. Remdamasis teisės akto teisėtumo prezumpcija, pažymėjo, kad pareiškėjai VSDFV teritorinis skyrius mokėjo pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (b. l. 57–62) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4147 bei 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4804 ir įpareigojo VSDFV pareiškėjos 2013 m. birželio 12 d. prašymą išnagrinėti iš naujo; atmetė kitą skundo dalį.
Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pensija jai buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Teismas, spręsdamas bylą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Teismas nustatė, kad pareiškėja kelia ginčą dėl VSDFV atsisakymo nagrinėti jos 2013 m. birželio 12 d. prašymą išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensijai apskaičiuoti ir išmokėti taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 6, 25–32 punktais. Apibendrindamas nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad VSDFV, gavusi skundą dėl VSDFV teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik Taisyklių 25–32 punktuose nustatytais atvejais gali nenagrinėti skundo iš esmės.
Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 27 d. raštu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių, prašydama išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Toks prašymas laikytinas prašymu pensijų mokėjimo klausimu pagal Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 6 punkto prasmę. VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrius 2013 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (10.1)3-68964 nepatenkinti pareiškėjos prašymo dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo. Būtent šis sprendimas pareiškėjai sukelia teisines pasekmes. Remdamasis 2013 m. birželio 12 d. prašymo turiniu, teismas nustatė, kad VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 5 d. atsisakymą atlikti veiksmus – išmokėti pensijos nepriemoką – pareiškėja ir skundė VSDFV. Skundą (prašymą) dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (10.1)3-68964 pareiškėja VSDFV padavė 2013 m. birželio 12 d., t. y. nepraleidusi teisės aktuose nustatyto termino skųsti nurodytą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV, vadovaudamasi Įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 12 d. prašymą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti pareiškėjai atsakymą, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo 2013 m. birželio 5 d. teritorinio skyriaus sprendimo. Tačiau VSDFV prašymo nenagrinėjo iš esmės. Tokį sprendimą atsakovas grindė Taisyklių 31 punktu (kai skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą), tačiau pareiškėja termino kreiptis į VSDFV dėl teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimo nepraleido. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas 2013 m. birželio 19 d. ir 2013 m. liepos 17 d. atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą netinkamu pagrindu.
Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų priežasčių VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4147 ir ginčijamas 2013 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4804 negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Pažymėjo, jog pareiškėja teismui ginčija tik galutinį VSDFV sprendimą, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta nagrinėti jos 2013 m. birželio 12 d. skundą. Tačiau, teismo vertinimu, panaikinus tik galutinį sprendimą, liktų galioti nurodytiems teisės aktams prieštaraujantis 2013 m. birželio 19 d. sprendimas, o tai būtų nesuderinama su teisėtumo principu. Dėl šių priežasčių yra pagrindas panaikinti tiek VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4147, tiek 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4804 (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 3 p.), atsakovą įpareigojant pareiškėjos 2013 m. birželio 12 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėja atsakovu bylos procese nurodė Lietuvos Respublikos Vyriausybę, tačiau jokio reikalavimo, atitinkančio ABTĮ 88 straipsnio nuostatas, jame nesuformulavo. Dėl šios priežasties teismas Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų teisėtumo šioje byloje nenagrinėjo. Pabrėžė, jog valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai. Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Todėl teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti 12 770,80 Lt žalą.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 68–72, 73–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4147, kurio pareiškėja neskundė teismui ir kurio ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas apskundimo teismui terminas yra praleistas. Teismas, padarydamas neteisingą išvadą, kad pareiškėja skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (10.1)3-68964 VSDFV padavė nepraleidusi teisės aktuose nustatyto termino, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog VSDFV, vadovaudamasi Įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 12 d. prašymą. Pažymi, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. birželio 12 d. prašymu, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, o 2013 m. liepos 10 d. raštu nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Teismas, nesivadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4804.
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81–82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad teismas pagrįstai nusprendė, jog ji nepraleido termino VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui apskųsti, teisingai išaiškinęs ir pritaikęs materialinės teisės normas. Sumažinus mokamos pensijos dalį kaip dirbančiam asmeniui, VSDFV teritorinis skyrius apie tai nepranešė. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nežinojo, kad pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas. Susidariusiai situacijai taikytinas Pensijų įstatymo 44 straipsnis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. grąžinimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko trečiajam suinteresuotam asmeniui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtą Laikinojo įstatymo nuostatą, kurios taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 980,00 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. buvo padidintas iki 996,94 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;
2) 2013 m. gegužės 27 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriui prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies;
3) trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. birželio 5 d. sprendimu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013-05-27 prašymą) pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas ir paaiškintas tokio pensijos sumažinimo teisinis pagrindimas (b. l. 4-6);
4) 2013 m. birželio 12 d. skundu pareiškėja apskundė atsakovui paminėtą trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. birželio 5 d. raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 7);
5) VSDFV 2013 m. birželio 19 d. sprendime jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 14 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą;
6) reaguodama į pastarąjį pasiūlymą, pareiškėja 2013 m. liepos 10 d. rašte išreiškė nesutikimą su atsakovo nurodytu termino skaičiavimo būdu bei nurodė, kad apie savo teisės į nesumažintą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik oficialiai paskelbus paminėtą 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą. Todėl, jos manymu, skundo atsakovui padavimo terminas turi būti skaičiuojamas būtent nuo šios (2012-09-21) dienos (b. l. 10-11);
7) VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendime (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) atsakovas dar kartą konstatavo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, jai nenurodžius šio termino praleidimo priežasčių, atsisakoma nagrinėti jos skundą (b. l. 12-13).
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos trečiajam suinteresuotam asmeniui paduotas 2013 m. gegužės 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (paskelbimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.
Taigi konstatuotina, kad pareiškėjos skundžiamame 2013 m. liepos 17 d. sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į jį aplinkybes ir, pagrįstai pritaikęs Taisyklių 20 ir 31 punktus, paliko pareiškėjos skundą nenagrinėtą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai nurodė (traktavo) paminėto trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. birželio 5 d. sprendimo svarbą nagrinėjamai bylai, nes šio sprendimo reikšmė bylai nėra siejama nei su pareiškėjos ginamos teisės į visą senatvės pensiją pažeidimu (tokiu, tariamai padarytu, pažeidimu laikytinas pirmas dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. tiesioginio taikymo pareiškėjai paskirtos pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.), nei su Įstatymo 37 straipsnyje nustatytos nagrinėjamai bylai reikšmingo VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (nuo 2010-01-01 tiesiogiai taikyti pareiškėjai Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas) išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos taikymu.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija panaikina teismo priimtą sprendimą ir atmeta pareiškėjos teismui paduotą skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p., 143 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos D. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.