Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė, rašytinio proceso tvarka spręsdama pareiškėjo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau - ir pareiškėjas) skundo dėl privalomojo nurodymo, patikrinimo akto, sprendimų panaikinimo atsakovui LR aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui( toliau- ir atsakovas) priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo skundas atsakovui, kuriuo prašoma panaikinti(pripažinti negaliojančiu) atsakovo 2016-01-12 patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - ir Patikrinimo aktas); 2016-03-04 sprendimą “Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros 2016-01-12 patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - ir Sprendimas dėl patikrinimo akto); 2016-02-01 atsakovo Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2016-03-01 sprendimą „Dėl Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros 2016-02-01 Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas dėl privalomojo nurodymo).

Skundą atsisakoma priimti.

Motyvuojamoji dalis

Iš pateikto skundo ir prie jo pridėtų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas skundžia Privalomąjį nurodymą ir atsakovo Sprendimą dėl privalomojo nurodymo, kuris buvo priimtas pareiškėjui, remiantis Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apskundus Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui Privalomąjį nurodymą ir bei jame išdėstytus argumentus (2016-02-09 pareiškėjo skundo atsakovui 1-3 reikalavimai, kurie iš esmės susiję su Privalomojo nurodymo teisėtumo ginčijimu) bei kuriuo Privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistu. Iš prie skundo pridėtų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas Sprendimą dėl privalomojo nurodymo gavo 2016-03-07. Pareiškėjas skundą dėl Privalomojo nurodymo ir Sprendimo dėl privalomojo nurodymo panaikinimo Panevėžio apygardos administraciniam teismui pagal pašto žymą voke padavė 2016-04-06.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau - ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas skundu ginčija atsakovo Privalomąjį nurodymą priimtą pareiškėjo atžvilgiu. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Taigi, privalomiesiems nurodymams apskųsti įstatymas nustatė privalomą ikiteisminę tvarką, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, skundas turėjo būti paduodamas atitinkamai dėl privalomojo nurodymo aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Tokia įstatymo aiškinimo praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančios institucijos) sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Iš skundo turinio ir prie jo pridėtų įrodymų matyti, kad pareiškėjas įstatymu nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka pasinaudojo.

ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad atitinkamos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus ginčą ne teismo tvarka, ginčo šalis, nesutinkanti su šiuo sprendimu, administraciniam teismui gali skųsti per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Todėl pareiškėjas, nesutikdamas su Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtu Sprendimu dėl privalomojo nurodymo, skundą dėl Privalomojo nurodymo ir dėl jo priimto atsakovo sprendimo panaikinimo Panevėžio apygardos administraciniam teismui turėjo paduoti per 20 dienų nuo Sprendimo dėl privalomojo nurodymo, kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistu, gavimo dienos. Tai yra, skundą dėl Privalomojo nurodymo ir sprendimo, kuriuo Privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistu, pareiškėjas turėjo paduoti iki 2016-03-29. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjas į administracinį teismą su skundu kreipėsi tik 2016-04-06, tai yra praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo administraciniam teismui padavimo terminą ir neprašo šio termino atnaujinti. Esant šioms aplinkybėms, skundą atsisakoma priimti ABTĮ 37 straipsnio 8 punkte numatytu pagrindu – kai yra praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti.

Pareiškėjas taip pat skundžia Patikrinimo aktą, kurio išvadose buvo nustatyta: 1)kad pareiškėjas veiklą vykdo neturėdamas Taršos integruotos prevencijos kontrolės leidimo, tokiu būdu buvo pažeisti LR Aplinkos apsaugos įstatymo 19 str. 1d. ir 19/1 str.2d.; 2)kad pareiškėjas neįvykdė RAAD Utenos agentūros 2015-10-08 surašyto Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu buvo pažeistas LR Atliekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio reikalavimas – t.y. reikalavimas, jog laikomos pavojingos atliekos turi būti paženklintos Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Todėl jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Taigi, sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginčijamas Patikrinimo aktas gali būti laikomas teisės aktu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-438-135/2009).

Kadangi skundžiamame Patikrinimo akte yra tik nurodyti atsakovo pareigūno nustatyti faktai ir nėra jokių privalomų vykdyti nurodymų pareiškėjui, todėl šis Patikrinimo aktas negali padaryti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, vadinasi, reikalavimas dėl šios Patikrinimo akto panaikinimo taip pat negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Teismas pažymi, kad tuo atveju, jei Patikrinimo akto pagrindu atsakovas priėmė privalomus ir neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui sukeliančius aktus, pareiškėjas ginčydamas juos nustatyta tvarka, tuo pat metu gali nurodyti ir nesutikimo Patikrinimo aktu argumentus. Tuomet, nagrinėjant ginčą teisme, gali būti vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai bei Patikrinimo akto įtaka akto (sprendimo), galinčio būti administracinės bylos ginčo dalyku, teisėtumui.

Taigi, įvertinus skundžiamo akto turinį, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo esmę, reikalavimus, darytina išvada, kad pats Patikrinimo aktas pareiškėjui nesukėlė teisinių pasekmių (nepadarė įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms), todėl skundą reikalavimą dėl Patikrinimo akto panaikinimo(pripažinimo negaliojančiu)atsisakoma priimti nesant savarankiško bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyko (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas Patikrinimo aktą, pirmiausia, apskundė atsakovui, skundu, kuriame reikalavo Patikrinimo aktą pripažinti negaliojančiu bei kėlė su Patikrinimo akto priėmimo procedūra susijusius išvestinius reikalavimus. Visi šie pareiškėjo skunde atsakovui dėl Patikrinimo akto keliami argumentai dėl procedūrų pažeidimo yra susiję su siekimu patikrinti Patikrinimo akto teisėtumą, tačiau teismas jau yra aptaręs, kad visus argumentus dėl Patikrinimo akto ir jo procedūrų teisėtumo pareiškėjas gali panaudoti ginčydamas šio Patikrinimo akto pagrindu priimtus privalomus atsakovo sprendimus, kurie pareiškėjui sukelia neigiamas teisines pasekmes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui neigiamas pasekmes galėjo sukelti Privalomasis nurodymas, kurį pareiškėjas ir prašė panaikinti teismui pateiktu skundu, tačiau teismui atsisakius priimti pareiškėjo reikalavimus panaikinti Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą dėl Privalomojo nurodymo, jo reikalavimai dėl Patikrinimo akto ir Sprendimo dėl patikrinimo akto panaikinimo yra išvestiniai ir jų išsprendimas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių. Todėl remdamasis jau aptartomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis teismas daro išvadą, kad Patikrinimo aktas ir atsakovo Sprendimas dėl Patikrinimo akto kaip nesukeliantys pareiškėjui teisinių pasekmių negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku ir šiuos skundo reikalavimus atsisako priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsniu,

nutarė:

Atsisakyti skundą priimti.

Nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Nutarties nuorašą per tris dienas nuo jos priėmimo išsiųsti pareiškėjui.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant Panevėžio apygardos administraciniame teisme.