- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-18
- Bylos Nr.
- 2K-203/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Josifas Tomaševičius, Vytautas Greičius (pran.)
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Advokatai
- Romualdas Mikliušas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.
Civilinis ieškinys tenkintas. Iš V. Ž. priteista 221 596 Lt 50 ct. Lenkijos Respublikos Gamybos prekybinei paslaugų įmonei „(duomenys neskelbtini)“ turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuria V. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, V. Ž. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. nuteistas už tai, kad apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.
Turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimas pingines lėšas, iš anksto žinodamas, kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdys, 2004 vasario 11 d. savo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė sutartį su įmone „(duomenys neskelbtini)“ (Lenkijos Respublika), atstovaujama V. F. A. (W. F. A.), dėl krosnių kuro - sunkios alyvos tiekimo. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ per tris kartus – 2004 m. vasario 19 d., vasario 27 d. ir kovo 3 d. pervedė atitinkamai 24 000 Lt dolerių (64 291 Lt), 6000 JAV dolerių (16 581 Lt), 10 000 JAV dolerių (27 853 Lt), viso – 40 000 JAV dolerių (108 725 Lt) į V.Ž. nurodytą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, tačiau V.Ž. tyčia nevykdė priimtų sutartinių įsipareigojimų ir krosnių kuro netiekė.
Jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, iš anksto žinodamas, kad sutartinių įsipareigojimų dėl krosnių kuro – sunkios alyvos tiekimo nevykdys ir turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė sutartį su Lenkijos Respublikos Gamybos prekybine paslaugų įmone (toliau – P.P.H.U.) „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama K. M. A. (K. M. A.), dėl krosnių kuro tiekimo bei dėl įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sumokėtų 40 000 JAV dolerių (108 725 Lt) užskaitymo įmonės P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ 31 320 eurų (108 142 Lt) avansu. V.Ž., tyčia siekdamas suklaidinti, kad sudarytos sutartys dėl krosnių kuro tiekimo bus vykdomos, dalyvaujant V. F. A., Varėnoje, naftos produktų bazėje išmatavo rezervuaruose buvusį sunkiojo krosnių kuro kiekį, priklausiusį įmonei „(duomenys neskelbtini)“ kaip neva priklausantį įmonei „(duomenys neskelbtini)“ ir parodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu užsakytas tris geležinkelio cisternas kaip neva užsakytas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, į kurias tariamai turėjo būti pakrautas sunkusis krosnių kuras. Po to V.Ž. su įmonės P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu atstovu V. F. A. pasirašė krovinio deklaraciją ir sąskaitą faktūrą. Pagal šiuos dokumentus įmonė P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ 2005 m. gegužės 20 d. pervedė 44 820 eurų (154 754,50 Lt) į įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, esančią AB „Šiaulių bankas“ Vilniaus filiale. Tokiu būdu V. Ž. apgaule savo naudai įgijo įmonės P.P.H.U. „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 40 000 JAV dolerių (108 725 Lt) ir 44 820 eurų (154 754,50 Lt), padarydamas šiai įmonei 263 479,50 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, motyvuodamas tuo, kad šie teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai iš nešališkai išnagrinėtas surinktų įrodymų visetas, nustatytos visos svarbios bylos išnagrinėjimui aplinkybės bei jos teisingai kvalifikuotos. Byloje nėra įrodyta, kad jis padarė veiką, turinčią kvalifikuoto sukčiavimo požymių, todėl mano, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų ir motyvų. Neanalizavo ir nenagrinėjo liudytojo K. M. parodymų, nors apeliaciniame skunde jis prašė šio liudytojo parodymais remtis kaip įrodymų šaltiniu. Tinkamai neišnagrinėjo ir liudytojo S. R. parodymų bei nutartyje net nepasisakė kodėl atmeta šio liudytojo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė jo ir jo gynėjo prašymą apklausti įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ atstovus, kurie galėjo pavirtinti jo, kasatoriaus, duotus parodymus. Tuo apeliacinės instancijos teismas atėmė galimybę rungtis teismo proceso metu ir pateikti įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismai be pagrindo rėmėsi liudytojo V. F. A. parodymais, kuriuose esą akivaizdžių prieštaravimų rašytiniams įrodymams. Jų sprendimuose nėra pagrįsto ir motyvuoto paaiškinimo, kodėl remiamasi šio liudytojo parodymais, o atmetami kiti įrodymai arba apie juos nutylima. Lenkijoje pasikeitus įstatymams, įvedus krovinio akcizo mokestį, pats V. F. A. prašė nesiųsti krosnių kuro, nes jam krovinį imti neapsimokėjo finansiškai. Tai patvirtino ir liudytojas K. M., tačiau teismas šių jo parodymų neanalizavo. Tuo laikotarpiu jis, kasatorius, krosnių kurą pateikti galėjo, kadangi Varėnos naftos produktų bazėje kuro buvo pakankamai ir nebuvo jokios priežasties dėl ko kuro negalėtų pateikti įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Vienintelė priežastis dėl kurios neįvykdė sutartinių įsipareigojimų galėjo būti ta aplinkybė, kad pats V. F. A. paprašė kuro nesiųsti dėl pasikeitusio akcizo mokesčio. Pagal 2004 m. vasario 11 d. sutartį kuras taip pat buvo paruoštas išsiuntimui, bet V. F. A. kuro atsisakė, nes jo kokybė neatitikusi sertifikato. Teismai netinkamai vertino liudytojo S. R. parodymus, sprendimuose nenurodė kodėl atmetami šio liudytojo parodymai duoti teismo posėdžio metu, o rėmėsi jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš šio liudytojo parodymų galima daryti tik vieną išvadą, kad jis turėjo teisę tarpininkauti parduodant „(duomenys neskelbtini)“ kurą. Jis nesiekė suklaidinti ir apgauti V. F. A. Geležinkelio cisternas užsakė, o po to atsisakė ne siekdamas suklaidinti „(duomenys neskelbtini)“ atstovą, bet dėl labai brangiai kainuojančios prastovos. Tai patvirtinęs ir liudytojas S. R.
Teismų sprendimuose be pagrindo teigiama, kad jis jau sudarant sutartį turėjo išankstinį sumanymą nevykdyti joje numatytų įsipareigojimų, kadangi neturėjo ne tik krosnių kuro, bet ir leidimo verstis naftos produktų prekyba. Kasatoriaus teigimu, prekė Lietuvoje buvo tik perdirbama ir sandėliuojama, o prekyba vyko kitose šalyse, todėl jokio leidimo ar licenzijos tam nereikėjo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neišnagrinėjo jo argumentų dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės kolizijos. Mano, kad tarp įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir jo buvo susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kasatorius nurodo eilę BPK normų pažeidimų, susijusių su įrodymų tyrimu, vertinimu, ginčija byloje esančių įrodymų patikimumą, pagrįstumą, teigia, kad nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojų parodymų bei kitų įrodymų. Šie kasacinio skundo teiginiai atmestini kaip neatitinkantys bylos duomenų.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, todėl iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai analizuotini tiek, kiek tai susiję su netinkamu BPK normų, reguliuojančių įrodymų klausimus, taikymu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo V. Ž. kaltė padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą grindžiama nukentėjusiojo V.F. A., liudytojų R.S.Z., K.M., S.R., ieškovės K.M.A. parodymais, taip pat kitų byloje ištirtų, patikrintų ir įvertintų įrodymų visuma. Teismas vadovavosi leistinais įrodymais, įvertino jų tarpusavio sąryšį, dėl jų vertinimo pateikė logiškus ir išsamius motyvus. Pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis nėra.
Išsamiai motyvuotas ir kasatoriaus pateiktos versijos, kad jis, sudarydamas krosnių kuro pirkimo-pardavimo sutartį nenaudojo apgaulės, cisternų, kuriose turėjo būti gabenamas krosnių kuras atsisakė dėl brangiai kainuojančios prastovos, o šio kuro pagal pirkimo-pardavimo sutartį nepateikė dėl to, kad V.F. A. pats prašė nesiųsti krovinio dėl akcizo mokesčio įvedimo, atmetimas. Esant prieštaravimas tarp įrodymų (parodymų), teismas turi išanalizuoti visus įrodymus atskirai, juos palyginti tarpusavyje ir tuo atveju, jeigu esančių prieštaravimų nepavyksta pašalinti, teismas turi nurodyti motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi ir atmeta kitus. Šio reikalavimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepažeidė. Nors kasatorius neprisipažino sukčiavęs Lenkijos įmonių atžvilgiu ir pateikė savą įvykių versiją, tačiau teismai išsamiai motyvavo, kodėl atmeta jo parodymus ir remiasi kitais byloje surinktais įrodymais. Tai, kad teismai kritiškai vertino kasatoriaus parodymus ir motyvuotai juos atmetė, negali būti laikoma, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybių ar pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nurodė, kodėl nesivadovauja liudytojo S. R. parodymais duotais teismo posėdžio metu, o remiasi jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šiuos parodymus palyginę tarpusavyje bei įvertinę kitų byloje surinktų įrodymų kontekste teismai patikimais pripažino būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus šio liudytojo parodymus, nes juos patvirtino kiti byloje surinkti ir įvertinti įrodymai.
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismai neanalizavo liudytojo K. M. parodymų, kurie esą patvirtina jo versiją, kad jis netiekė kuro dėl to, kad nukentėjusysis V. F. A. pats atsisakė jį priimti dėl įvesto akcizo mokesčio. Šis teiginys nepagrįstas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose minėto liudytojo parodymai įvertinti, tačiau šie teismai pagrįstai konstatavo, kad jie nepaneigia tų faktinių bylos aplinkybių, kuriomis ir buvo grindžiamas kaltinimas sukčiavimu, t y., kad nuteistasis V. Ž. sudarydamas sutartis su Lenkijos įmonėmis neturėjo teisės disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusiu sunkiųjų krosnių kuru, taigi ir neketino jo išsiųsti Lenkijos įmonėms.
Atmestini ir nuteistojo V. Ž. argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neapklausė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atstovų, kurie galėjo patvirtinti jo kaip tarpininko įgaliojimus. Išvadą, kad kasatorius neturėjo teisės nei pardavinėti, nei tarpininkauti parduodant naftos produktus teismai padarė įvertinę tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad „(duomenys neskelbtini)“ ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų sudariusi sutartis su V.Ž. ar jo vadovaujamomis įmonėmis dėl tarpininkavimo parduodant kurą. Taip pat nėra duomenų, kad tarp V.Ž. ir „(duomenys neskelbtini)“ būtų buvęs susitarimas parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvusį kurą įmonėms „(duomenys neskelbtini)“. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V.Ž. parodymus, jog jis buvo tik tarpininkas, paneigia ir tai, kad jo ofšorinė įmonė „(duomenys neskelbtini)“ su Lenkijos įmonėmis buvo sudariusi būtent pirkimo-pardavimo, o ne tarpininkavimo sutartis. Būtent šie duomenys, o ne galimi įmonių atstovų parodymai patvirtina, kad kasatorius teisėtų įgaliojimų bei galimybių prekiauti krosnių kuru neturėjo, todėl teismai pagrįstai nusprendė, kad apklausti nurodytų asmenų nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo skundo nurodytus argumentus išsamiai patikrino atliktą įrodymų vertinimą ir dėl kietojo krosnių kuro pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo bei jų nevykdymo aplinkybių padarė tokias pat išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas. Šis teismas dar kartą detaliai analizavo V. Ž. parodymus, juos vertino kaip visumą su nukentėjusiojo V.F. A., liudytojų R.S.Z., K.M., S.R., ieškovės K.M.A. parodymais ir kitais bylos duomenimis. Dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta, BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepadaryta.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
Savo kasaciniame skunde nuteistasis V. Ž. ginčija BK 182 straipsnio 2 dalies taikymą nurodydamas, kad jo padaryta veika neatitinka kvalifikuoto sukčiavimo sudėties požymių ir kad tarp nukentėjusiųjų ir jo buvo susiklostę civilinio pobūdžio teisiniai santykiai. Šie argumentai atmestini.
Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių objektyvių požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad kaltininkas suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo.
V.Ž. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis, iš anksto žinodamas, kad sutartinių įsipareigojimų negalės įvykdyti, sudarė kietojo krosnių kuro tiekimo sutartį su Lenkijos Respublikos įmone „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama V.F. A., o vėliau ir su jo dukros K.M. A. įmone „(duomenys neskelbtini)“, kuriai atstovavo pats V.F. A. Taigi šiuo atveju apgaulė buvo naudojama įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, neturint ketinimų (ir realių galimybių) jo vykdyti.
Kasatorius teisus, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010; 2K-23/2004; 2K-113/2004).
Nuteistojo V. Ž. apgaulė ir išankstinė tyčia nevykdyti įsipareigojimų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiama tuo, kad jis sudarė sutartis su Lenkijos įmonėmis dėl kietojo krosnių kuro tiekimo neturėdamas licenzijos verstis naftos produktų prekyba ir kartu neturėdamas pačios prekės – kietojo krosnių kuro. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjęs V.F. A. patvirtino, kad jei būtų žinojęs, jog Varėnoje buvęs kuras nepriklauso nuteistajam, būtų jo nepirkęs. Liudytojas R.S. Z. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad V.Ž. sakė V.F. A., kad bazė priklauso jam, jis tuo metu buvo šalia (t. 5, b.l. 54). Iš V.F. A. parodymų seka, kad jis klausęs, ar kasatorius turi reikiamus dokumentus, tačiau šis patikino, kad su dokumentais viskas tvarkoje. Įvertinęs ne tik šiuos parodymus, bet ir visą pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo kontekstą apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V.F.A., pats būdamas verslininkas ir žinodamas, kad Varėnos naftos produktų bazė bei joje esantis kuras nepriklauso nuteistajam, nebūtų prisiėmęs riziką ir pervedęs pinigus už prekę asmeniui, žinodamas, kad jis jos net neturi. Todėl ši apgaulė laikytina esmine, kadangi ji susijusi su pačiomis svarbiausiomis aplinkybėmis, kurios lėmė nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį su kasatoriumi.
Be to, nuteistojo V.Ž. tyčią sukčiauti parodo ir klaidinančių nukentėjusįjį aplinkybių sudarymas, o būtent tai, kad jis V.F. A. parodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvusį krovinį – sunkųjį krosnių kurą, nors žinojo, kad neturi teisės šiuo kuru disponuoti ir kad minėtas kuras priklauso ne jam, o įmonei „(duomenys neskelbtini)“ bei buvo paruoštas pateikti kitam gavėjui – įmonei „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b.l. 35-38, 52-57), vėliau kartu su V.F. A. nuvyko į kaltininkui priklausančią UAB „(duomenys neskelbtini)“ neva forminti eksporto dokumentų. Tokiu būdu įtikinęs nukentėjusįjį, kad sutartis bus įvykdyta ir gavęs patvirtinimą apie pinigų į jo sąskaitą pervedimą, jokių žadėtų veiksmų neatliko, o pastarajam išvykus į Lenkiją, iš karto grąžino tuščias cisternas ir nei krovinio, nei gautų pinigų negrąžino.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors kaltinimas sukčiavimu buvo grindžiamas būtent išankstinės tyčios nevykdyti sutarties sąlygų buvimu, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti iš to sandorio kylančius sutartinius įsipareigojimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-224/2008). Šias aplinkybes patvirtina tai, kad kasatorius, gavęs iš Lenkijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 44 820 eurų, neįvykdęs sutartinių įsipareigojimų (nepateikęs kuro), ne tik kad negrąžino gautų pinigų, bet ir dalį jų išleido asmeninėms reikmėms (t. 2, b.l. 18-23, t. 4, b.l. 7-9). Dalis sumos (viso 12 140 eurų) buvo grąžinta (t. 4, b.l. 65, 67) tik po to, kai nukentėjusieji kreipėsi į konsulatą.
Be apgaulės, baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą už turtinės prievolės išvengimą rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2?-851/2001 ir kt). Būtent šį baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijų kasatorius ginčija, nurodydamas, kad skolai grąžinti visiškai pakaktų civilinių teisinių priemonių.
Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pastebėtina, kad nuteistasis V. Ž. neneigė skolos V. A. (esamoje situacijoje tai būtų beprasmiška), sutartys buvo sudarinėjamos jo vardu, todėl šiuo atveju iš tiesų nebuvo kliūčių surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens. Visgi bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorius, nevykdydamas sutartyje numatytų įsipareigojimų dalį pinigų panaudojo savo reikmėms, neatsakinėjo į nukentėjusiųjų telefono skambučius, išsikraustė iš bendrovės būstinės ir dėl šių kasatoriaus veiksmų buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Be to, nustatyta, kad oficialiai kuro pirkimo-pardavimo, sutartys su Lenkijos įmonėmis buvo sudaromos su nuteistojo V.Ž. ofšorine įmone „(duomenys neskelbtini)“, registruota JAV, tačiau visi sandoriams įvykdyti reikalingi veiksmai ir dokumentai: cisternų užsakymas, eksporto deklaracijos, buvo tvarkomos per jo Lietuvoje esančią įmonę „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šioje įmonėje samdomų darbuotojų nebuvo, ji 2006-04-13 dienai valstybės biudžetui buvo skolinga 30 841,06 Lt, atskaitomybės dokumentų neteikė nuo 2005 m. gegužės mėn. (T. 3, b.l. 6). Taigi kasatoriaus įmonė „(duomenys neskelbtini)“ realiai nebuvo normaliai veikiantis ūkio subjektas, o jo ofšorinė kompanija „(duomenys neskelbtini)“, su kuria ir buvo sudaryta kietojo krosnių kuro pirkimo – pardavimo sutartis, Lietuvoje komercinės veiklos niekada nevykdė (T. 3, b.l. 4, 8). Pastarąją aplinkybę patvirtino ir pats nuteistasis. Šios aplinkybės rodo, kad pirkimo pardavimo sutarties vykdymas ir nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo apsunkintas.
Darytina bendra išvada, kad nuteistasis V. Ž. užvaldė Lenkijos įmonių pinigines lėšas ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusiuosius, bet ir apsunkindamas jų galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinio skundo teiginiai apie išskirtinai civilinį teisinį kasatoriaus ir nukentėjusiųjų santykių pobūdį nepagrįsti. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad V. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą atmesti.