Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Peritus sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Investuok Lietuvoje“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovo sprendimas atmesti trečiųjų asmenų pasiūlymus dėl to, kad jų pasiūlytos kainos viršija suplanuotą pirkimų vertę, ieškovo nuomone yra prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, neatitinka viešųjų pirkimų principų. Perkančioji organizacija, netinkamai aiškindama įstatymą ir konkurso sąlygas, pažeidė ieškovo subjektines teises.CPK 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Atsakovas savo sprendimu pažeidė ne tik pašalintųjų tiekėjų, bet ir ieškovo, kuris pripažintas vienu iš laimėtojų, teises.Vilniaus apygardos teismas nevertino ir neišdėstė argumentų dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, dėl jų nepasisakė ir priėmė nepagrįstą sprendimą atsisakyti priimti ieškinį.Ieškovo suinteresuotumą lemia tai, kad išrinkti laimėtojai toliau varžysis dėl pagrindinės viešojo pirkimo sutarties sudarymo ir varžymasis vyks tik dėl trijų konkurse likusių tiekėjų pasiūlytų kainų pagerinimo (jeigu tiekėjas nuspręstų pateikto pasiūlymo kainą pagerinti). Todėl ieškovui yra itin aktualu varžytis tik su tais tiekėjais, kurių pasiūlymai turėjo būti pripažinti laimėtojais vadovaujantis konkurso sąlygose numatytomis taisyklėmis. Apelianto pasiūlyta kaina yra akivaizdžiai mažesnė už kitų dviejų tiekėjų (pašalintų iš konkurso) pasiūlytas kainas, todėl apelianto varžymasis būtent su šiais tiekėjais apeliantui būtų palankus, nes šie tiekėjai galimai nesumažintų kainų tiek, kad jos būtų mažesnės už apelianto siūlomą kainą.Perkančiajai organizacijai nusprendus atmesti trečiųjų asmenų pasiūlymus, tolimesnis varžymasis turėtų vykti tarp advokato Irmanto Norkaus ir partnerių kontoros „Raidla Lejins & Norcous” (pasiūlymo kaina su PVM 597 740 Lt), jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikiančių UAB “Peritus sprendimai” ir advokatų profesinės bendrijos TAILORS (pasiūlymo kaina su PVM 484 000 Lt) ir UAB “Viešųjų pirkimų ekpertų grupė” (pasiūlymo kaina su PVM 266 200 Lt). Taigi, akivaizdu, kad apeliantui tenka varžytis su tiekėju, pasiūliusiu beveik dvigubai mažesnę nei apelianto pasiūlyta kaina ir tai neabejotinai eliminuoja apeliantą iš tolimesnio varžymosi.Vilniaus apygardos teismui nusprendus nepriimti apelianto ieškinio, tolimesnis varžymasis bus vykdomas pažeidžiant konkurso sąlygas, imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) nuostatas, ieškovo teisėtų lūkesčių principą.Perkančioji organizacija nesilaikė imperatyvių VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų, nes atmetė tik dalies tiekėjų, o ne visų dalyvių pasiūlymus.Teismų praktikoje akcentuojama, kad perkančiosios organizacijos pateikiami pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs ir be dviprasmybių, o skelbime apie pirkimą nebuvo nurodyta, kad numatoma pirkimo vertė negali būti viršijama.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04).

Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002); teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo pirkimo apskundimo procedūras reglamentuoja tiek nacionalinė, tiek Europos Bendrijos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009). Europos Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva 89/665) subjektams, suinteresuotiems viešojo pirkimo sutarties sudarymu, nustato minimalųjį apsaugos standartą ir viešojo pirkimo peržiūros procedūrų bendruosius kriterijus, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose nustatytos peržiūros procedūros, siekiant užtikrinti Bendrijos teisės reikalavimų sudarant viešojo pirkimo sutartis laikymąsi (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. Sprendimas GAT, C-315/01, Rink. p. I-6351).

Lietuvoje viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumus reglamentuoja Civilinio proceso kodekso (CPK) XXI1 skyrius. CPK 423¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad viešųjų pirkimų bylas teismas nagrinėja pagal bendrąsias CPK nustatytas bylų nagrinėjimo taisykles, atsižvelgdamas į CPK XXI1 skyriuje ar kituose įstatymuose nustatytas išimtis. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 93 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šio įstatymo nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo. Tiek CPK, tiek VPĮ įtvirtinta, kad tiekėjas, prieš kreipdamasis į teismą, privalo laikytis išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 423² str. 1 d., VPĮ 93 str. 3 d.). Taigi, pagal šias nuostatas, viešųjų pirkimų teisinių santykių ginčai nagrinėtini teisme civilinio proceso tvarka, o subjektu, turinčiu teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, įvardijamas tiekėjas. Remiantis VPĮ 2 straipsnio 29 punktu, tiekėjas – kiekvienas ūkio subjektas – fizinis asmuo, privatusis juridinis asmuo, viešasis juridinis asmuo, kitos organizacijos ir jų padaliniai ar tokių asmenų grupė – galintis pasiūlyti ar siūlantis prekes, paslaugas ar darbus.

Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „Peritus sprendimai“, manydamas, kad perkančioji organizacija – atsakovas VšĮ „Investuok Lietuvoje“ nesilaikė VPĮ reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreipimosi į teismą sąlyga yra savo, o ne kitų asmenų subjektinių teisių gynimas, o ieškovo ieškinys, kuriame neįvardytas konkretus ieškovo teisių ar teisėtų interesų pažeidimas, nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka, todėl skundžiama nutartimi atsisakė jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliantas, kaip ginčo viešajame pirkime pasiūlymą pateikęs asmuo (tiekėjas) atitinka subjekto, turinčio teisę ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, kriterijus, o viešųjų pirkimų bylos nagrinėjamos teisme civilinio proceso tvarka. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, ieškovo nuomone, jo teisinis suinteresuotumas šiuo atveju pasireiškia ne tik suinteresuotumu sudaryti preliminariąją viešojo pirkimo sutartį, bet ir suinteresuotumu jam palankiomis sąlygomis dalyvauti atnaujintame varžymesi dėl pagrindinių sutarčių sudarymo (konkurso sąlygų 14 p., b. l. 42).

Pažymėtina, kad ieškinyje apeliantas iš esmės teigė tik apie savo įsitikinimą, jog atsakovo sprendimas atmesti trečiųjų asmenų pasiūlymus yra prieštaraujantis imperatyvioms VPĮ normoms, neatitinka viešųjų pirkimų principų, todėl turi būti panaikintas. Atskirajame skunde apeliantas nurodė ir tai, kad jo suinteresuotumą lemia tai, kad jam palankus būtų tolimesnis varžymasis su būtent tais tiekėjais, kurių pasiūlymai atmesti, kadangi jų pasiūlytos kainos buvo žymiai didesnės ir atnaujinto varžymosi metu galimai nebūtų sumažintos tiek, kad būtų mažesnės už apelianto pasiūlytą kainą. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantas savo suinteresuotumą viešojo pirkimo procedūros teisėtumu sukonkretino ir aiškiai įvardijo, jo nuomone, esamą ir/ar būsimą savo teisėto intereso pažeidimą (VPĮ 93 str. 1 d. 2 p.) tik atskirajame skunde, tačiau toks ieškinio trūkumas galėjo būti pašalintas pasirengimo bylą nagrinėti teisme metu arba pagal bendrąsias CPK taisykles taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 423⁴ str. 2 d.). Be to, išvada dėl ieškovo teisinio suinteresuotumo buvimo (nebuvimo) bei teisės ginčyti atsakovo veiksmus, gali būti padaryta ir CPK nustatyta tvarka išnagrinėjus visą bylos medžiagą, įvertinus teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, nustačius ir kvalifikavus tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo atveju atsisakyti priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka, neatitinka teisės normų, reglamentuojančių teisę ginčyti viešąjį pirkimą, šios teisės ribas ir įgyvendinimo tvarką, pažeidžia ieškovo teisę į teisminę gynybą.

Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio dėl viešojo pirkimo procedūrų, priėmimo klausimą ir nepagrįstai nusprendė, kad toks ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Priimdamas tokį procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo ieškovo teisę teisme ginčyti savo pažeistas teises bei įstatymų saugomus inte­resus. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartis naikintina dėl joje padarytų esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui turinčių proceso teisės normų pažeidimų ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.