Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. M. priteista 1539,50 Lt nukentėjusiajai A. E. M.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 9 d., apie 4.00 val., (duomenys neskelbtini) namo gyvenamosiose patalpose - kambaryje ir virtuvėje, būdamas girtas, buitinio konflikto metu tyčia sudavė rankomis ir kojomis V. J. daugkartinius smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų į veidą, krūtinės ląstą ir nugarą, kairį petį, kairį klubą, kairę plaštaką, kairį dilbį, smūgius į galvos plaukuotąją dalį, smaugė pirštais suėmęs V. J. už kaklo, tuo padarė jam galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, krūtinės ląstos dešinės pusės 2-10 šonkaulių lūžius, krūtinės ląstos kairės pusės 3-8 šonkaulių lūžius, nosies kaulų lūžį, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujosruvas veide, lūpų gleivinėje, kairės akies obuolyje, krūtinės ląstos srityje, kairiame klube, kairės plaštakos ištiesiamajame paviršiuje, nubrozdinimus veide, nubrozdinimus su kraujosruvomis kakle, kairiame dilbyje, kraujosruvą krūtinės ląstos priekyje, poodyje, abiejų poliežuvio kaulo ragų lūžį su kraujosruvomis, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio, o konkrečiai dėl galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir daugybinio šonkaulių lūžio, V. J. mirė 2007-01-09 d. tarp 9 val. 20 min. ir 10 val. 20 min. Čiurlionio g. 31 namo kambaryje, lovoje. Tokiu būdu ir aplinkybėmis E. M. nužudė V. J.

Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu prašo priimti teisingą sprendimą ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Apeliantas skunde teigia, kad kai kurie kaltinamajame akte pateikti faktai neatitinka tikrovės. Nurodo, jog jis pas V. J. nuomojosi kambarį. Įvykio dieną jis grįžo naktį, apie 4 val., buvo išgėręs. V. J. taip pat buvo išgėręs. Tarp jų kilo konfliktas dėl pinigų už kambario nuomą ir dėl iš apelianto paimtų ir pragertų daiktų. Konflikto metu V. J. pareikalavo, kad apeliantas išeitų iš jo namų, o jam atsisakius tai padaryti pradėjo gąsdinti ir stumdytis. Jis dėl to labai susierzino ir nesusivaldęs trenkė V. J. į krūtinę, liepdamas apsiraminti. Tada V. J. griebė jį už galvos, o jis gindamasis sudavė V. J. keletą kartų į krūtinę, po ko pastarasis nuvirto ant grindų. V. J. nuvirtus, jis jam keletą kartų įspyrė į šoną. Po to jis padėjo V. J. atsigulti į lovą. Ryte, apie 7 val., jis išėjo iš namų. Grįžęs matė V. J. gulintį lovoje, tačiau manė, kad jis miega. Paskui atėjo V. J. sesuo ir netrukus atvyko policija ir greitoji pagalba. Jis buvo sulaikytas įvykio vietoje. Apeliantas teigia, kad jis V. J. mirties nenorėjo, viskas įvyko esant afekto būsenos. Dėl įvykio nuoširdžiai gailisi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo E. M. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Šiaulių apygardos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertindamas surinktus įrodymus BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindė byloje esančiu įrodymų visetu, nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. M. , būdamas girtas, buitinio konflikto metu tyčia sumušė nukentėjusįjį V. J., padarydamas jam sunkų kūno sužalojimą, nuo kurio nukentėjusysis netrukus po jo sumušimo mirė. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs paties nuteistojo parodymus, taip pat išanalizavęs ir sugretinęs nuteistojo parodymus su liudytojo V. Ž. , nukentėjusiosios A. E. M. parodymais, specialistų išvadomis bei kita bylos medžiaga.

Apeliantas skunde savo kaltės neginčija, tik teigia, kad nužudyti V. J. nenorėjo, viskas įvyko esant afekto būsenos. Šis apelianto skundo teiginys suprantamas kaip prašymas jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 str. kaip nužudymą staiga labai susijaudinus. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. BK 130 straipsnyje nustatytas neteisėtas nukentėjusiojo poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai iš esmės prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Šioje byloje nėra duomenų, kad E. M. įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis V. J. elgėsi neteisėtai ar itin įžeidžiančiai. Nukentėjusiojo V. J. priekaištavimas dėl to, kad apeliantas naktį nemiega, ar reikalavimas sumokėti nuomos mokestį už kambarį nereiškia itin kaltininką įžeidžiantį ir juo labiau neteisėtą poelgį. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad E. M. V. J. nužudė buitinio konflikto metu, jiems abiem esant apsvaigusiems nuo alkoholio. Pats apeliantas pripažino, kad V. J. ir anksčiau būdamas girtas triukšmaudavo ir kabinėdavosi prie jo, todėl toks nukentėjusiojo elgesys apeliantui nebuvo netikėtas. Apeliantas taip pat pripažino, kad jis V. J. sumušė iš pykčio, kilus konfliktui dėl pinigų už nuomą ir dėl iš apelianto paimtų ir pragertų daiktų. Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktas kilo ne staiga, dar prieš tai nuteistasis ir nukentėjusysis ginčijosi, apsistumdė. Taigi faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis įvykio metu nebuvo staigiai labai susijaudinęs, o nukentėjusiojo E. M. elgesys nebuvo neteisėtas ar kaltininką itin įžeidžiantis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. į tai, kad nuteistasis buvo girtas, nukentėjusiajam suduota į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias vietas (ne mažiau kaip 10 smūgių į veidą, 6 į krūtinės ląstą – nugarą ir kt.), veikiant netiesiogine tyčia, teisingai E. M. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Kvalifikuoti apelianto nusikalstamą veiką pagal BK 130 str. nėra įstatyminio pagrindo.

Be to, apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. E. M. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, veikta netiesiogine tyčia. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apeliantas nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos padarant nusikalstamą veiką. Atsižvelgta ir į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis pripažino kaltę dėl esminių faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau ne kartą teistas, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už ankstesnes nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai (t. 1, b. l. 154-156; 158).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, apeliantui paskyrė bausmę, didesnę nei BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgiant į tai, pagrindo švelninti apeliantui paskirtą bausmę nėra.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.