Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas skunde taip pat kelia ginčą dėl ilgalaikių pasimatymų nuo 2009 m. rugsėjo mėn. nebuvimo, taip pat nė karto nesuteiktos galimybės išvykti į namus. Remiasi Konvencijos 8 ir 14 straipsniais. Pažymėjo, jog tokiu būdu jam yra draudžiama bendrauti su šeimos nariais, negali su jais ir savo advokatu susirašinėti elektroniniu paštu, teikti teismui skundus tokiu būdu. Paaiškino, kad laiškai, parašyti ant popieriaus, yra cenzūruojami, todėl vienintelis būdas išsiųsti advokatui konfidencialų laišką yra tik elektroniniu paštu.

Dėl pasivaikščiojimų kiemeliuose, atsakovės atstovas Lukiškių TI-K nurodė, kad tai yra suimtųjų teisė, o ne pareiga. Nurodė, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis, arba jei jis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką – pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas. Atsakovė nurodė ir tai, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl asbesto yra nepagrįsti, kadangi įstaigoje gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelė ir panašūs dirbiniai nebenaudojami.

Dėl pasimatymų su artimaisiais atsakovės atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K griežtai laikosi pasimatymų organizavimo tvarkos, nustatytos Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str., Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 62 p., 65 p., bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2011-12-09 įsakymu Nr. 1-145 patvirtintu „Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu“. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymo kambarių, todėl pareiškėjui buvo suteikta teisė tik į trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais.

Dėl neturtinės žalos priteisimo, paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų sąlygos – neteisėtų veiksmų. Todėl, mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Viešojo saugumo tarnyba, vadovaudamasi ABTĮ 44 str. 1 ir 4 dalimis bei 45 str., taip pat prašo teismo, priteisti iš pareiškėjo 15,90 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą (106 kopijos po 0,15 Lt).

Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pagrįsdamas savo poziciją Kalėjimų departamentas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Kalėjimo departamento nuomone, pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo mėn., praleido ir trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civiliniame kodekse, kadangi skundą teismui pateikė tik 2014-09-17, t.y. praėjus 5 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios. Mano, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių. Todėl turėtų būti taikoma ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas atmestas.

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo H. D. reikalavimo priteisti jam 3462000 Lt neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K ir Viešojo saugumo tarnybos, pagrįstumo. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo priteisimą iš esmės kelia dėl per mažo kameros gyvenamojo ploto, vėdinimo sistemos nebuvimo, dėl galimybės dažniau pasinaudoti dušu, pasivaikščioti kieme, dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, ilgalaikių pasimatymų neužtikrinimo ir kitų netinkamų kalinimo sąlygų. Neturtinę žalą už nežmoniškas kalinimo ir konvojavimo sąlygas pareiškėjas prašo priteisti nuo 2012-01-09 (tomas I, b. l. 21).

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjam byla Nr. I-5307-437/2015 (proceso Nr. 3-61-3-00146-2012-9) pagal to paties pareiškėjo, t.y. H. D., 2015-03-12 pateiktą patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjas minėtoje byloje patikslintu skundu prašė priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tarp jų ir minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2009-10-10 iki 2013-08-07. Primintina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo nuo 2012-01-09. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme byloje Nr. I-5307-437/2015 šiuo metu yra sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo H. D. reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009-10-10 iki 2013-08-07, kuris apima ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytą laikotarpį, t.y. nuo 2012-01-09 iki 2013-08-07, todėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009-10-10 iki 2013-08-07 paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 4 p.). Atsižvelgiant į tai, šioje byloje neturtinės žalos atlyginimo priteisimas dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K vertintinas tik nuo 2013-08-06. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų vertintinas pareiškėjo skunde nurodytas laikotarpis nuo 2012-01-09.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

Pareiškėjas H. D. ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinimas nuo 2013-08-08 iki 2014-10-01 (tomas I, b. l. 35–37, 45–51).

Lukiškių TI-K nuo 2012-01-03 UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“), dabar UAB „Dezinfa“ teikia įstaigai vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (tomas I, b. l. 52–61).

Iš pareiškėjo H. D. gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda ir pasimatymų apskaitos kortelės (tomas I, b. l. 62–84) matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė keletą kartų per mėnesį dalyvauti trumpalaikiuose pasimatymuose (2 val. trukmės) su savo šeimos nariais – sūnumi, dukromis, žmona, mama, žentu.

Iš byloje esančios pareiškėjo H. D. asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2012/5815 įrašų (b. l. 90–122) matyti, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2013-08-08 iki 2014-10-01, dažniausiai skundėsi prastu regėjimu, akių perštėjimu, nustatyta, jog serga glaukoma, ne kartą buvo siųstas oftalmologo konsultacijai ir gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (tomas I, b. l. 106–109, 113–122), taip pat skundėsi sąnarių skausmais abiejų rankų alkūnių srityse, peršalimo ligomis, visais atvejais buvo paskirtas gydymas. Pareiškėjas kartą kreipėsi ir į psichologą norėdamas išsikalbėti (tomas I, b. l. 113).

Iš byloje esančių Lukiškių TI-K pažymų (tomas I, b. l. 85, 123) matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi su skundais į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo Lukiškių TI-K (tomas II, b. l. 98, 118).

Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (tomas I, b. l. 140–157) nurodyta, kad ginčo laikotarpiu patikrinus tam tikras Lukiškių TI-K kameras (kai kuriose iš jų buvo laikomas ir pareiškėjas), didesnių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta, tik dėl kai kurių kamerų buvo pateiktos rekomendacijos atlikti einamąjį remontą, išlyginti sienų paviršius, pritaikyti juos lengvam valymui ir dezinfekcijai.

Iš Viešojo saugumo tarnybos pateiktų kelionės žiniaraščių (tomas I, b. l. 162–179, tomas II, b. l. 1–62) nustatyta, kad pareiškėjas H. D. laikotarpiu nuo 2012-01-09 iki 2013-06-17 buvo konvojuotas 13 kartų iš Lukiškių TI-K į Klaipėdos apskrities VPK areštinę ir tiek pat kartų atgal į Lukiškių TI-K, iš viso 26 kartus.

Transporto priemonių Volkswagen Crafter, kuriomis buvo konvojuotas pareiškėjas, Registracijos liudijimuose nurodyta, jog jose yra įrengta 19 sėdimų vietų (tomas II, b. l. 63, 65, 67, 69, 71, 73, 75, 77, 80, 82) ir tik vienoje iš jų – 12 sėdimų vietų (tomas II, b. l. 83).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Kadangi byloje spręstinas pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumas laikotarpiu nuo 2013-08-08 iki 2014-10-01 (dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K), nuo 2009 m. spalio mėn. (dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo) ir laikotarpiu nuo 2012-01-09 iki 2013-06-17 (dėl konvojavimo sąlygų), tai ginčui aktualus būtent tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą (tomas I, b. l. 35–44) ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (tomas I, b. l. 45–51) nurodytų duomenų, nustatyta, kad pareiškėjas H. D. ginčo laikotarpiu nuo 2013-08-08 iki 2014-10-01 Lukiškių TI-K kalėjo iš viso 418 parų. Pareiškėjas 123 paras kalėjo Lukiškių TI-K kameroje Nr. 263, kurios plotas 7,83 kv. m. ir 85 paras jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. 266 paras pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 323, kurios plotas 7,75 kv. m., iš jų 162 paras jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. 14 parų pareiškėjas kalėjo vienas kameroje Nr. 14, kurios plotas 7,14 kv. m., todėl visas šias 14 parų jam buvo užtikrintas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. 15 parų pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 262, kurios plotas 7,86 kv. m., iš jų tik 1 parą jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. Iš viso 248 paras pareiškėjui nebuvo garantuota teisė į minimalų 3,6 kv. m. gyvenamąjį kameros plotą jam kalinti Lukiškių TI-K nuo 2013-08-08 iki 2014-10-01. Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas yra konstatuotinas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatas. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Pareiškėjo skundo argumentas, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto – šiferinis stogas, atmestinas kaip nepagrįstas, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Be to, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimu Nr. 1163.

Dėl pareiškėjo patikslinto skundo argumento, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje nėra galimybės įsigyti grikių, ryžių, žirnių, ledų, torto, spiralinio vandens kaitintuvo (tomas II, b. l. 115) pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 15 priede yra nurodytas suimtiesiems draudžiamų įsigyti (parduoti parduotuvėse) maisto produktų sąrašas, tarp kurių yra ir kruopos bei kreminiai konditerijos gaminiai. Tuo tarpu spiraliniais vandens kaitintuvais Lietuvos rinkoje nebeprekiaujama (tomas II, b. l. 131).

Asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, suėmimo vyk­dymo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpiu laikytinas suimtuoju, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2013-06-14 priimtas nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu, nėra įsiteisėjęs.

Suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XVI skyriuje. Remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d.). Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 3 d.). Pareiškėjo H. D. teigimu, jis kasdien turėdavo teisę po vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, kurio plotas vidutiniškai 12 kv. m., o kartu vaikščiodavo dar 3 žmonės. Šis pareiškėjo skundo argumentas dėl pasivaikščiojimo kiemuose vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra nustatyta. Be to, atsakovės atstovo Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime nurodytų visų kiemelių plotai yra ženkliai didesni nei teigia pareiškėjas, nuo 15,55 kv. m. iki 37,40 kv. m. (tomas I, b. l. 40–41). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl jo nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta teisė ne mažiau kaip vieną valandą per dieną pasivaikščioti Lukiškių TI-K kiemelyje.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog nuo 2009 m. rugsėjo mėn. jam nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus su žmona, dėl to šlyja jo santykiai su sutuoktine, prastėja jo sveikata. Remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) byla Varnas prieš Lietuvą.

Suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiai ar kitais asmenimis numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje taip pat Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XI skyriuje. Suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. 2 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61-72 punktuose. Sisteminė šių teisės aktų analizė duoda pagrindą daryti išvadą, jog suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lukiškių TI-K administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t.y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės ginčo nekelia dėl jam suteiktų trumpalaikių pasimatymų ir tai, kad jam buvo suteikti 2 val. trukmės pasimatymai su artimaisiais patvirtina ir byloje esanti Pasimatymų apskaitos kortelė (tomas I, b. l. 62–84). Tačiau pareiškėjas nesutinka dėl jam nesuteikiamų ilgalaikių pasimatymų.

Šiuo klausimu aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime – po 2 val. trukmės pasimatymą, nuteistajam – po val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimaty­mų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT šiuo aspektu, be kita ko, paminėjo, kad tokiais atvejais svarbu analizuoti individualias situacijos aplinkybes, konkretų poreikį ir pa­grįstumą nagrinėjamu atveju drausti suimtajam pasimatyti su šeima atitinkamą laiko tarpą. Pastebėtina, kad EŽTT šioje byloje Lukiškių tardymo izoliato­riaus paaiškinimą, jog įstaiga neturėjo tinkamų sąlygų užtikrinti ilgalaikius pasimaty­mus su šeima, laikė Konvencijos prasme nepriimtinu.

Pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Iš EŽTT sprendimo Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje matyti, kad tiek pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, tiek jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos skirti jiems ilgalaikių pasimatymų, tačiau minėtos įstaigos sprendimais tai jiems nebuvo leista (žr. minėto sprendimo § 36 ir § 37 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas H. D. taip pat su skundais, prašymais kreipėsi į Lukiškių TI-K, į Kalėjimų departamentą dėl ilgalaikių pasimatymų jam su žmona nesuteikimo (tomas II, b. l. 98, 118). Be to, bylas sieja dar viena faktinė aplinkybė – pareiškėjas H. D., kaip ir cituojamoje byloje Tomas Varnas (nuo 2004 m.), suimtuoju laikomas pernelyg ilgą laiko tarpą (nuo 2009 m. spalio mėn.). Visa tai rodo, jog abejose bylose faktinės aplinkybės labai panašios, todėl spręstina, jog galima pasiremti EŽTT byloje Varnas prieš Lietuvą pateiktu išaiškinimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra suimtas nuo 2009 m. spalio 10 d. (tomas I , b. l. 45), nustačius, kad jis savo valią dėl ilgalaikio pasimatymo suorganizavimo buvo išreiškęs, o Lukiškių TI-K administracija jo prašymo netenkino, darytina išvada, kad atsakovės atstovas Lukiškių TI-K tokiais savo veiksmais, t.y. nesuteikdamas pareiškėjui H. D. teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį.

Pareiškėjas H. D. neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš draudimo jam bendrauti su šeimos nariais ir advokatu elektroniniu paštu. Pasak pareiškėjo, popieriniai laiškai yra cenzūruojami, o vienintelis būdas nusiųsti advokatui konfidencialų laišką yra tik elektroniniu paštu. Dėl neleidimo naudotis internetu pareiškėjas su skundu kreipėsi ir į Lukiškių TI-K administraciją (tomas I, b. l. 85).

Suimtųjų teisė susirašinėti yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnyje ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių VII skyriuje. Suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat suimtųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos (Suėmimo vykdymo įstatymo 16 str. 1 d.). Suimtųjų gaunami ir siunčiami laiškai ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės. Ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartyje turi būti nurodomi laiškų tikrinimo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti (Suėmimo vykdymo įstatymo 16 str. 2 d.). Suimtųjų susirašinėjimas su gynėjais netikrinamas (Suėmimo vykdymo įstatymo 16 str. 3 d.). Siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys suimtieji. Jeigu suimtasis pageidauja susirašinėti su savo gynėju, bet asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų vokams, pašto ženklams, rašymo priemonėms ir popieriui įsigyti ir jų prašo, tardymo izoliatoriaus administracija privalo aprūpinti jais suimtąjį iš šios įstaigos lėšų (Suėmimo vykdymo įstatymo 16 str. 4 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 36-45 punktuose. Apibendrinus šias teisės aktų nuostatas, matyti, kad suimtiems asmenis yra leidžiama susirašinėti su giminaičiais ar kitais asmenimis tik popieriniais laiškais. Iš byloje esančio Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieigos tvarkos aprašo, patvirtinto 2013-05-28 Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-88 (tomas I, b. l. 86–89) matyti, kad Lukiškių TI-K esantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiama naudotis riboto interneto prieiga bibliotekos patalpoje ne daugiau kaip 30 min. ir kontroliuojant pareigūnui (Aprašo 5, 6, 7 punktai). Naudodamiesi riboto interneto prieiga, suimtieji ir nuteistieji gali kopijuoti ir išsaugoti informaciją jiems priklausančiuose USB atminties laikmenose (Aprašo 10 punktas), tačiau draudžiama jiems siųsti elektroninius laiškus kitiems asmenims (Aprašo 8.1 papunktis). Asmenims, pažeidus nurodytą tvarką, gali būti skiriamos nuobaudos (Aprašo 11 punktas). Pažymėtina, jog minėtų teisės aktų nuostatos popierinių laiškų skaičiaus neriboja, juos galima siųsti kasdien, tačiau numato galimybę tikrinti suimtųjų gaunamus ir siunčiamus laiškus. Teismo vertinimu, tokios korespondencijos kontrolės priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, gali būti vykdomos ir pačios savaime nėra nesude­rinamos su Konvencija. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, pagrįstai neleido pareiškėjui H. D. susirašinėti su šeimos nariais ir advokatu elektroniniais laiškais.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, atlikę konvojavimą, nenuimdavo antrankių ir teismo posėdžio metu palikdavo jį su antrankiais.

Konvojavimo metu prievartos (psichinės ir fizinės), specialiųjų priemonių (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamojo ginklo panaudojimą reglamentuoja Konvojavimo taisyklių XII skyrius. Įprastai specialiosios priemonės ir šaunamasis ginklas gali būti naudojami tik įspėjus apie tokį ketinimą ir suteikus asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus konvojuotojo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę konvojuotojo, konvojuojamojo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas (Konvojavimo taisyklių 222 p.). Tačiau antrankiai arba surišimo priemonės taip pat naudojamos: ypatingojo konvojaus metu; konvojuojant konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą; bei konvojuojant konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos (Konvojavimo taisyklių 223 p.). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas maršrutu Lukiškių TI-K – Klaipėdos apskrities VPK areštinė buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos transportu ir lydymas jos pareigūnų. Viešojo saugumo tarnybos paaiškinimu, pareiškėjas konvojavimo metu nebuvo surakintas antrankiais, dėl to pretenzijų neteikė ir pats H. D.. Tuo tarpu pareiškėjo pristatymą iš Klaipėdos apskrities VPK areštinės į teismo posėdį organizavo ir vykdė ne Viešojo saugumo tarnyba, o Klaipėdos apskrities VPK, todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl antrankių nenuėmimo teismo posėdžio metu atsakovės atstovei Viešojo saugumo tarnybai atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą laikotarpiu nuo 2012-01-09 iki 2013-06-17 buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).