Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja D. Zimantienė Teisminio proceso Nr. 1-43-3-00006-2017-7

NUTARTIS

2018 m. sausio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko, Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. N. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją 5 (penkis) mėnesius dirbti arba registruotis darbo biržoje bei 3 (tris) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. Nuosprendžiu iš dalies tenkintas nukentėjusiosios S. S. civilinis ieškinys ir iš M. N. priteisti 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat nuosprendžiu iš nuteistosios M. N. nukentėjusiajai S. S. priteisti 600 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimui. Dėl kaltinimo pagal BK 165 str. 1 d. M. N. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. nuteista už tai, kad 2016 m. lapkričio 18 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), S. S. atidarius buto duris, M. N. tyčia sudavė delnu S. S. į veidą ne mažiau kaip tris smūgius, po to ją pastūmė, šiai nugriuvus ant grindų, M. N. suėmė S. S. už plaukų ir ne mažiau kaip tris kartus trenkė jos galvą į grindis bei smaugė ją paėmusi už kaklo. Tokiu būdu ji nukentėjusiajai S. S. padarė brūkšnio formos paviršinį odos įbrėžimą kairio dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, taip sukeldama minėtai nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydama jai nežymų sveiktos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistoji M. N. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendį ir panaikinti jo dalį, kuria M. N. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – išteisinti M. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, jog ji padarė šią nusikalstamą veiką, ir atmesti nukentėjusiosios S. S. pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išnagrinėti ir įvertinti atskirai ir kaip visuma, nėra sugretinti su kitais bylos duomenimis. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nepagrįstai nesivadovavo tiesiogiai įvykį mačiusio R. N. parodymais. Apeliantės manymu, yra pagrindo abejoti ir nukentėjusiosios S. S. parodymais, kadangi tarp jos, M. N., ir S. S. yra susiklostę konfliktiški santykiai, o Šilutės rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje jos, M. N., brolis K. K. pareiškė savo sugyventinei S. S. priešieškinį ir paprašė paskirti DNR tyrimą biologinės vaiko tėvystės nustatymui. Apeliantės manymu, nukentėjusioji S. S. būtent dėl šios priežasties, t. y. iš pykčio ir kerštaudama broliui, apšmeižė jo sesę, t. y. ją, M. N.. Mano, jog nukentėjusiosios parodymai kelia abejonių dar ir todėl, kad jų nepatvirtina 2016-11-21 specialisto išvada, kadangi, nukentėjusiosios teigimu, ji, M. N., jai delnu sudavė tris kartus į veidą, pargriovusi ant grindų tampė už plaukų, ne mažiau kaip tris kartus trenkė jos galvą į grindis ir ją smaugė, tačiau minėtoje išvadoje nėra nurodyta jokių tokių M. N. veiksmų pasekmių, o užfiksuotas vienintelis kūno sužalojimas – brūkšnio formos paviršinis odos įbrėžimas kairio dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje. Apeliantės manymu, šis sužalojimas galėjo pas nukentėjusiąją atsirasti ir vėliau, kadangi S. S. apie jį nieko neužsiminė pareiškime policijai 2017-11-18. Tuo tarpu specialistas minėtą sužalojimą užfiksavo tik 2017-11-21. Be to, šio sužalojimo nematė kaip liudytojai byloje apklausti asmenys, kurie iš karto po įvykio bendravo su nukentėjusiąja. Pažymi, jog nukentėjusiosios S. S. gyvenamojoje vietoje – bute – įvykio metu vyko remonto darbai, jame buvo gausu statybinių medžiagų, statybinio laužo, todėl nukentėjusioji galėjo susižaloti remonto metu ar kraustydamasi iš minėto buto. Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnės V. G., nukentėjusiosios tėvo R. S. ir jo draugo M. R., darželio auklėtojos E. M. parodymų patikimumo ir pagrįstumo, kadangi šie liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, o visą informaciją gavo iš nukentėjusios S. S. ar jos mažamečio sūnaus. Todėl, apeliantės manymu, byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie neginčijamai pagrįstų jos kaltę dėl nežymaus S. S. sveikatos sutrikdymo. Be to, apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo sprendimo dėl nukentėjusiosios ieškinio tenkinimo, t. y. nepagrindė žalos dydžio siedamas jį su veiksmais, kurie byloje nėra įrodyti, kadangi byloje nėra jokių realių žalos įrodymų. Apeliantės tvirtinimu, patenkinus ieškinį iš dalies buvo neteisingai paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Mano, jog priėmus išteisinamąjį nuosprendį S. S. ieškinys turi būti atmestas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji S. S. prašo nuteistosios M. N. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendį. Nukentėjusiosios manymu, nuteistosios apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde yra ginčijama M. N. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat prašoma atmesti nukentėjusiosios S. S. civilinį ieškinį. Būtent šiais klausimais nutartyje ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.Papildomai pažymėtina, kad nuo 2017 m. spalio 1 d. įsigaliojo Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai ir BPK XXX skyrius pripažintas netekusiu galios, tačiau 2017 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3, 22, 57, 58, 167, 256, 293, 312, 317, 320, 322, 324 straipsnių pakeitimo ir 34 straipsnio ir XXX skyriaus pripažinimo netekusiais galios įstatymo Nr. XIII-626 15 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos nagrinėti privataus kaltinimo bylos baigiamos nagrinėti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiomis privataus kaltinimo bylų nagrinėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis.

I. Dėl nuteistosios M. N. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išnagrinėti ir įvertinti atskirai ir kaip visuma, nėra sugretinti su kitais bylos duomenimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais, kadangi pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje ir motyvuojamoje dalyse aiškiai išdėstė visus įrodymus, juos išnagrinėjo, aiškiai nurodė, kuriais įrodymais grindžia nuteistosios kaltę, kuriuos atmeta kaip nepagrįstus, taip pat nurodė, kokia seka įrodymai pagrindžia vienas kitą, t. y. įvertino juos atskirai ir kaip visumą. Apeliaciniame skunde keliamas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo tiesiogiai įvykį mačiusio R. N. parodymais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo šio liudytojo parodymais, kadangi jis yra nuteistosios M. N. vyras, t. y. suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, kuris palaiko savo žmonos iškeltą gynybinę versiją, t. y. kad ji fizinio smurto prieš nukentėjusiąją S. S. minėto įvykio metu nevartojo. Pažymėtina, jog šio liudytojo parodymais nesiremta ir todėl, jog jo parodymų nepatvirtino jokie kiti byloje ištirti įrodymai.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog yra pagrindas netikėti nukentėjusiosios parodymais, kadangi tarp jos ir nuteistosios yra susiklostę konfliktiški santykiai dėl S. S. sugyventinio, o nuteistosios brolio K. K., todėl nukentėjusioji vien iš pykčio ir keršto siekia apšmeižti nuteistąją M. N.. Be to, nukentėjusiosios parodymų nepagrindžia medicinos specialisto išvada, kadangi joje užfiksuotas tik vienas S. S. kūno sužalojimas, kuris galėjo atsirasti ir vėliau arba remonto ar kraustymosi iš buto metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, kadangi jie nėra pagrįsti.Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407-788/2016). M. N. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista už tai, kad 2016 m. lapkričio 18 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), S. S. atidarius buto duris, tyčia sudavė delnu jai į veidą ne mažiau kaip tris smūgius, po to ją pastūmė, šiai nugriuvus ant grindų, M. N. suėmė S. S. už plaukų ir ne mažiau kaip tris kartus trenkė jos galvą į grindis bei smaugė ją paėmusi už kaklo, tokiu būdu sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydama jai nežymų sveiktos sutrikdymą. Specialisto išvadoje Nr. G 2051/2016(03) pažymėta, kad S. S. padarytas brūkšnio formos paviršinis odos įbrėžimas kairio dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje, t. y. konstatuota, jog S. S. patirtas sužalojimas yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (b. l. 8–9). Akivaizdu, kad nukentėjusiosios patirtas sužalojimas ir specialisto nustatytas sužalojimo mastas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, jog M. N. sukėlė fizinį skausmą S. S. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendyje nurodyta, kad M. N. neigia prieš nukentėjusiąją pavartojusi fizinį smurtą, tačiau tokius jos parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios S. S., ir jos parodymus patvirtinantys liudytojų V. G., R. S., M. R., E. M. parodymai. Tai, kad prieš S. S. buvo pavartotas fizinis smurtas, taip pat patvirtina teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad S. S. nustatytas sužalojimas atsirado dėl tiesioginio trauminio dinaminio slystamojo poveikio su kietu smulkiu, smailiu ar aštrų kraštą turinčiu daiktu. Be to, teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodytas sužalojimo laikas atitinka bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytą įvykio laiką, kurio metu buvo pavartotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismo nuomone, aplinkybę, kad įvykio dieną M. N. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, patvirtina ir tai, jog ji tą pačią dieną kreipėsi į policijos pareigūnus ir pateiktame protokole-pareiškime nurodė ją sužalojusią M. N., be to, praėjus labai trumpam laikui nuo įvykio, S. S. kreipėsi į teismo medicinos ekspertą. Taigi akivaizdu, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien specialisto išvada, bet ir kitais reikšmingais duomenimis, kuriuos argumentuotai pripažino įrodymais, pagrindžiančiais M. N. kaltę. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tam tikrus duomenis, taip pat motyvuotai nurodė, kodėl jų nepripažįsta įrodymais. Taigi nuteistosios tvirtinimas, jog Šilutės rajono apylinkės teismas neturėjo pakankamai jos kaltę patvirtinančių įrodymų, yra klaidingas ir nepagrįstas.

II. Dėl iš dalies tenkinto S. S. civilinio ieškinio

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusioji S. S. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš M. N. priteisti 1500 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4–5). Nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir Šilutės rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžiu S. S. naudai iš M. N. priteisė 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką.Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinį nurodė, jog padaryta nusikalstama veika yra susijusi su fizinio smurto pavartojimu, dėl to nukentėjusioji patyrė išgąstį, stresą, jautė fizinį skausmą, jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji S. S. dėl M. N. padaryto nusikaltimo patyrė nepatogumus, tai turėjo neigiamos reikšmės jos gyvenimo kokybei, todėl, atsižvelgęs į visų šių aplinkybių visetą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas iš M. N. priteisė 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl mano, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas ir geriausiai atitinka nukentėjusiosios bei nuteistosios interesų pusiausvyrą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. N. apeliacinį skundą atmesti.