Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2018-01-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-174/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2017-10-19Tauragės apylinkės teismas
  2. Apeliacija2018-01-18Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Data
2018-01-18
Bylos Nr.
1A-13-174/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-24761-2017-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalia Kursevičienė, Regina Bertašienė, Violeta Miliuvienė
Nuteistasis
A. I.
Advokatai
Alvydas Kvaščevičius
Kategorijos

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Virgina Pankauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-174/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24761-2017-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; 1.2.14.1.2.2.; 2.1.7.4.1.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

Lietuvos respublikos vardu

2018 m. sausio 18 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorei Vidai Kaubrytei,nuteistojo A. I. (A. I.) gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta nuo A. I. sulaikymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. I. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 20 d., apie 15.00 val., pro neužrakintas duris įsibrovė į L. R. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuo kambaryje esančio stalo pagrobė nukentėjusiajai priklausantį 50 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,iPhone Apple“ su jame buvusia SIM kortele, kurios nukentėjusioji nevertina, tokiais savo veiksmais padarydamas L. R. 50 Eur turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde A. I. nurodo, kad nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir teigia: „<...> man per daug davė.“ Nurodo, kad nukentėjusiosios buto durys buvo atidarytos, jis į butą užėjo paprašyti vandens, užėjęs pamatė ant stalo gulintį telefoną.

Teismo posėdyje nuteistojo A. I. gynėjui advokatas A. Kvaščevičius prašė nuteistojo A. I. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino tinkamai ir pagrįstai A. I. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis pagrobė svetimą 50 Eur vertės turtą – mobiliojo ryšio telefoną ,,iPhone Apple“ su jame buvusia SIM kortele, įsibrovęs pro neužrakintas duris į nukentėjusiajai L. R. priklausantį butą.

Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, jis neginčija, kad pagrobė nukentėjusiajai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios buto durys buvo neužrakintos, į butą jis užėjo paprašyti vandens, užėjęs pamatė ant stalo gulintį telefoną.

Pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Jeigu svetimas turtas pagrobiamas įsibrovus į patalpą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis A. I. apeliaciniame skunde nurodo, kad buto durys buvo neužrakintos, tačiau ši aplinkybė nešalina vagystę kvalifikuojančios požymio – įsibrovimo į patalpą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją patalpą. Neteisėtas patekimas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo (į svetimą butą, sandėlius ir kt.). Taigi nusikaltimo nuosavybei atvejais neteisėtu laikomas bet koks patekimas į patalpą neturint jokių teisių į ją įeiti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliu – LAT) suformuotą praktiką įsibrovimu taip pat laikomi tie atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti draudžiama ar patekimas yra ribojamas. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis A. I., užėjęs į (duomenys neskelbtini) namą, atidaręs neužrakintas buto duris, neteisėtai (be kliūčių) pateko į svetimą butą, t. y. įsibrovė į patalpą ir, kaip pats nurodo, pamatęs ant stalo mobiliojo ryšio telefoną, jį pasiėmė, t. y. užvaldė svetimą turtą, kurio vertė 50 Eur, šiais savo veiksmais nuteistasis padarė materialinę žalą nukentėjusiajai, ir tokie jo veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nes, kaip matyti, A. I., veikdamas tiesiogine tyčia, suvokdamas, jog buto gyventoja išėjusi iš namų, įėjo į svetimą butą ir neteisėtai pasisavino jame buvusį turtą. Apelianto skundo argumentas, kad jis ėjo į butą norėdamas paprašyti vandens, užėjęs pamatė ant stalo gulintį telefoną ir jį pasiėmė, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ir A. I. atsakomybės dėl svetimo turto pagrobimo įsibrovus į patalpą – butą – nešalina, juolab, kad jis ir pats savo kaltės dėl svetimo turto pagrobimo iš nukentėjusiajai priklausančio buto neginčija, o apklausiamas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu parodė, kad įėjęs į laiptinę patikrino, ar pirmame aukšte esančio buto durys yra užrakintos ir supratęs, kad buto durys yra atrakintos, įėjo į butą ir pamatęs kambaryje ant stalo padėtą telefoną, jį pasiėmė ir iš buto pasišalino. Tai rodo, kad A. I. į butą užėjo ne atsigerti vandens, kaip teigiama jo skunde, taip jis aiškino ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, o turėdamas tikslą pavogti svetimą turtą, tai, pažymėtina, jis pats pripažino ikiteisminio tyrimo apklausų metu, nurodydamas, kad 2017-05-20, apie 15.00 val., į jis užėjo turėdamas tikslą ką nors pavogti, įėjęs į laiptinę pirmame aukšte, patikrinęs ir įsitikinęs, kad buto durys neužrakintos, įėjo į nukentėjusiosios butą ir nuėjęs į kambarį paėmė ant stalo buvusį mobiliojo ryšio telefoną ir iš buto skubiai pasišalino, ir tokie A. I. veiksmai atitinka būtent BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantį požymį, t. y. svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą. Dėl to nuteistojo A. I. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip svetimo turto vagystė, padaryta įsibraunant į patalpą – butą. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, jog nuteistasis į butą įsibrovė su tikslu įvykdyti vagystę, o ne kaip teigiama jo skunde, paprašyti vandens, šis jo skundo argumentas vertintinas kaip siekis sušvelninti savo atsakomybę, kad vagystė nebūtų kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kaip įvykdyta įsibrovus į patalpą.

A. I. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad yra nubaustas per griežtai, tačiau, apygardos teismo vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota tinkamai.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas A. I. už padarytą apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), į nustatytą A. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), taip pat į tai, kad pagrobto turto vertė nėra didelė. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė būdamas anksčiau teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, yra 64 kartus baustas administracinėmis nuobaudomis, įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį A. I. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytą tyčinį apysunkį nusikaltimą turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Taigi, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam A. I. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų A. I. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, tiek nustatant jos dydį, mažesnį nei sankcijos vidurkis, nes, kaip matyti, jis, nepraėjus nė pusmečiui po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, kur atliko laisvės atėmimo bausmę už analogiško nusikaltimo nuosavybei padarymą, vėl padarė turtinio pobūdžio nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas šioje byloje. Šie duomenys rodo, kad apelianto padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką paskirdamas A. I. realią laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį mažesnį nei jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nuostatų nepažeidė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes ir tai, kad švelnesne bausme nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir paskyrė per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. I., kaip recidyvistui, už tyčinį apysunkį nusikaltimą paskirta mažesnė nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė yra adekvati jo padarytai veikai ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Keisti skundžiamą nuosprendį, skiriant apeliantui A. I. švelnesnę bausmę, nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas įvertino bei pritaikė tinkamai ir nuteistajam A. I. paskyrė teisingą, savo rūšimi ir dydžiu aiškiai ne per griežtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta MiliuvienėTeisėjos Regina BertašienėDalia Kursevičienė