Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

nukentėjusiesiems privatiems kaltintojams, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta J. R., K. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiojo privataus kaltintojo J. R. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010-06-07 nutarties, kuria baudžiamoji byla kaltinamojo – nukentėjusiojo K. B. ir kaltinamojo – nukentėjusiojo J. R. atžvilgiu nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis-nukentėjusysis K. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. balandžio 14 d. apie 14 val. viešoje vietoje, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje dėl mažareikšmės dingsties išplūdęs J. R. necenzūriniais žodžiais, užsimojo į jį kirviu, grasino susidoroti ir ranka vieną kartą sudavė į dešinį šoną, paskui papurškė į veidą nenustatytos kilmės dujų, kas J. R. sukėlė didelį fizinį skausmą bei padarė poodinę kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje, ragenos ir junginių cheminį II laipsnio nudegimą, dėl ko nežymiai buvo sutrikdytas nukentėjusiojo J. R. sveikata, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nukentėjusysis-kaltinamasis J. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. balandžio 14 d. apie 14 val. viešoje vietoje, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), laistymo žarna su metaliniu sujungimo antgaliu sudavė smūgį K. B. į galvą ir petį, tokiais savo veiksmais sukeldamas K. B. kraujo mikro išsiliejimą galvos smegenyse ir poodinę kraujosruvą petyje bei didžiulį galvos ir peties skausmą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009-04-06 priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK- 3-785/2009 (vėlesnis bylos Nr. l-9-671/2010 m.), kurioje K. B. pripažino kaltu pagal LR BK 140 str. l d. ir paskyrė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, bei priteisė jam iš K. B. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir 3000 Lt procesinių išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Vadovaujantis BPK 313 str. šis nuosprendis apeliacine tvarka galėjo būti skundžiamas per dvidešimt dienų, bet, apelianto nuomone, K. B. apeliacinį skundą Mažeikių rajono apylinkės teismui įteikė tik 2009-04-29 (surašytas minėtas apeliacinis skundas 2009-04-27), t. y. kai apskundimo terminas jau buvo pasibaigęs, o teismo nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs, tačiau teisėjas R. A. apeliacinį skundą priėmė ir su byla išsiuntė į Šiaulių apygardos teismą 2009-05-04. Taigi apeliantas teigia, jog vadovaujantis LR BPK toks K. B. skundas negalėjo būti priimtas, o Šiaulių apygardos teismas jau nebegalėjo nagrinėti bylos apeliacine tvarka, nes apskundimo terminas buvo praleistas. Taipogi nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjęs apeliacinį skundą, be pagrindo, minėtą bylą persiuntė nagrinėti Telšių rajono apylinkės teismui.

Nurodo, jog 2009-06-30 byla buvo gauta Telšių rajono apylinkės teisme ir jos nagrinėjimas užsitęsė net iki 2010-06-07 dėl įvairių priežasčių (advokato V. Peikštenio atostogų, teisėjos atostogų, teisėjos ligos, K. B. nedarbingumo pažymėjimų ir t. t.). Apelianto įsitikinimu minėto byla buvo vilkinama sąmoningai, nepagrįstai posėdis neįvyko 2009-09-23, kadangi jį atstovaujančiam advokatui D. P. šaukimas į teismo posėdį nebuvo išsiųstas, nors prieš tai advokatas D. P. teismui buvo pateikęs prašymą, kuriame prašė, kad 2009 m. rugsėjo 25 ir 28 d. nebūtų skiriami teismo posėdžiai, kadangi dėl objektyvių priežasčių jis negali juose dalyvauti. Dėl didelio advokato D. P. užimtumo, siekdamas, kad teismui nebūtų trukdoma nagrinėti minėtą bylą, jis buvo priverstas 2009-11-02 sudaryti atstovavimo sutartį su advokate R. V.. Tačiau teismo posėdžiai vis vien nevyko net keturis mėnesius, nors teismo posėdžiuose dalyvaudavo advokatė R. V., daug teismo posėdžių buvo atidėta dėl K. B. sveikatos būklės, jis mano, kad ligos buvo simuliuojamos.

Taip pat nurodo, kad Telšių rajono apylinkės teismas nutartyje teigia, kad jis: „...kaltinamas tuo, kad 2005 m. balandžio mėnesį 14 d. apie 14 val. viešoje vietoje, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), laistymo žarna su metaliniu sujungimo antgaliu sudavė smūgį K. B. į galvą ir petį, tokiais savo veiksmais sukeldamas K. B. kraujo mikro išsiliejimą galvos smegenyse ir poodinę kraujosruvą petyje bei didžiulį galvos ir peties skausmą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. l d.". Atsižvelgiant į paminėtą apeliantas teigia, kad teismas neteisingai apkaltino jį remdamasis melagingais K. B. teiginiais 2009-07-15 priešpriešiniame skunde, kurį jis pateikė Telšių rajono apylinkės teismui. Pažymi, kad pirmą kartą K. B. priešpriešinį skundą pateikė Mažeikių rajono apylinkės teismui 2008-04-21, t. y. nuo minėto įvykio praėjus 3 metams. Nurodo, jog tai, kad K. B. kaltinimai jo atžvilgiu yra melagingi įrodo policijos pareigūno D. J. parodymai, kuris apklausos metu Mažeikių rajono apylinkės teisme parodė, kad: „K. B. su J. R. nuėjo už tvoros į J. R. žemės sklypą, kur J. R. su laistymo žarna ir akmeniu tik gąsdino, kad jie, t. y. K. B. ir jo žentas A. M., neitų į J. R. sklypą. J. R. laistymo žarna K. B. nesudavė, ja sudavė tik į žemę. Jeigu J. R. būtų su laistymo žarna sudavęs B., jis kaip policijos pareigūnas būtų įsikišęs." Mano, jog K. B., pateikdamas priešpriešinį skunda jame nurodydamas melagingus faktus, siekė teismą apkrauti papildomu darbu tiriant faktus, norėdamas užvilkinti bylos nagrinėjimą. K. B. teismui pateikė savo galvos tomografinę nuotrauką be specialistų aprašymo ir išvadų. Ši tomografinė nuotrauka teismo eksperto gyd. R. P. buvo pripažinta neteisėta ir neturinti ryšio su įvykiu.

Taipogi apeliantas mano, kad byla buvo vilkinama ir Mažeikių rajono apylinkės teisme, bylą nagrinėjo net 4 teisėjai. 2006-03-20 teisėja S. P. nutartyje panaikino prokuroro M. K. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.73-1-296-05. Prokuroras M. K. ikiteisminio tyrimo nevykdė, todėl jis kreipėsi į LR generalinę prokuratūrą dėl tyrimo atlikimo ir tyrimo organizavimo perdavimo kitos apygardos ikiteisminio tyrimo įstaigai ir apylinkės prokuratūrai. Tačiau prašymas buvo atmestas. Tada jis kreipėsi į seimo kontrolierių įstaigą, policijos departamentą, tačiau prokuroras M. K. neatlikęs tyrimo veiksmų nutraukė teisminį tyrimą Nr.73-1-296-05 ir atsiuntė jam ir advokatui D. P. tą patį nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kaip ir pirmąjį kartą.

Nurodo, kad 2007-01-15 teisėja N. K. atmetė prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr.73-1-296-05, todėl jis kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka. Minėta byla buvo perduota nagrinėti R. A., tačiau 2007-01-24 teismo posėdis neįvyko dėl neaiškių priežasčių. Po to minėta byla paskirta nagrinėti teisėjai N. K., kuri jau kartą buvo priėmusi jam nepalankų sprendimą byloj Nr. 73-1-296-05, t. y. toje byloje, kurioje buvo nagrinėtos nusikaltimo aplinkybės dėl kurių jis vėliau kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka. Nurodo, jog bylos nagrinėjimas, jo nuomone, iš 2007-05-04 be aiškių priežasčių buvo perkeltas į 2007-05-18. 2007-05-18 teisėja priėmė nutartį nagrinėti minėtą bylą. Po to bylą perduota nagrinėti teisėjui K. S., kuris 2007-07-02 teismo posėdžio metu atsisakė ją nagrinėti. Po to byla perduota nagrinėti teisėjui R. A., kuris paskiria bylos nagrinėjimą 2007-07-23, tačiau šaukimų į teismo posėdį neišsiuntė nei jam, nei jį atstovaujančiam advokatui D. P., 2007-09-19 teisėjas R. A., neatsižvelgdamas į jam gydytojų išduotą ligos pažymėjimą (nedarbingumo pažymėjimas II grupės invalidui neduodamas, apie ligą teismui pranešiau), nutraukė privataus kaltinimo bylą Nr. PK-90-785/2007 (vėlesnis bylos Nr. l-9-671/2010m.). 2007-12-16 Šiaulių apygardos teismas bylą atnaujino. 2008-03-13 bylą trečią kartą buvo perduota nagrinėti teisėjui R. A., kuris du dėl minėtoje byloje negrinėtų aplinkybių jau buvo priėmęs jam nepalankias nutartis.

Teismo posėdžio metu privatus kaltintojas – nukentėjusysis J. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, privatus kaltintojas - nukentėjusysis A. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Privataus kaltintojo – nukentėjusiojo J. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir BK 95 straipsnio taikymo.

Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Baudžiamosios atsakomybės senaties terminai bei jų skaičiavimo taisyklės nustatytos ne Baudžiamojo proceso kodekse, o Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje, todėl bylos nutraukimą taikant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą lemia tinkamas baudžiamosios teisės normos išsiaiškinimas ir pritaikymas.

BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Tais atvejais, kai yra aišku, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas, kaip nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutraukiamas. Šiai aplinkybei paaiškėjus bylos parengimo nagrinėti arba jos nagrinėjimo teisme metu, byla nutraukiama teismo nutartimi (BPK 235, 254 straipsnio 4 dalis). BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas netrukdo teismui vykdyti teisingumo, šio įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu, t. y. net ir tuo atveju, kai, pvz., iš kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti neteisingai ir tai turi reikšmę senaties instituto taikymui. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, todėl darytina išvada, kad nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios. BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos (kasacinė byla 2K-P-100/2008).

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis-nukentėjusysis K. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. balandžio 14 d. apie 14 val. viešoje vietoje, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje dėl mažareikšmės dingsties išplūdęs J. R. necenzūriniais žodžiais, užsimojo į jį kirviu, grasino susidoroti ir ranka vieną kartą sudavė į dešinį šoną, paskui papurškė į veidą nenustatytos kilmės dujų, kas J. R. sukėlė didelį fizinį skausmą bei padarė poodinę kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje, ragenos ir junginių cheminį II laipsnio nudegimą, dėl ko nežymiai buvo sutrikdytas nukentėjusiojo J. R. sveikata, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nukentėjusysis-kaltinamasis J. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. balandžio 14 d. apie 14 val. viešoje vietoje, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), laistymo žarna su metaliniu sujungimo antgaliu sudavė smūgį K. B. į galvą ir petį, tokiais savo veiksmais sukeldamas K. B. kraujo mikro išsiliejimą galvos smegenyse ir poodinę kraujosruvą petyje bei didžiulį galvos ir peties skausmą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Iš paminėto matyti, kad tiek nukentėjusysis – kaltinamasis K. B., tiek nukentėjusysis – kaltinamasis J. R. buvo kaltinami padarę nesunkius nusikaltimus. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktyje nustatyta, kad asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis jeigu yra praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo nustatyta naujų aplinkybių, iš kurių matytųsi, jog kaltinamųjų – nukentėjusiųjų veikas būtų galima kvalifikuoti pagal sunkesnius nusikaltimus, taipogi nenustatyta, kad K. B. būtų slapstęsis ar padaręs naują nusikalstamą veiką. Todėl atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei į tai, kad nuo veikų padarymo iki pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas dėl nukentėjusiojo-kaltinamojo K. B. ir pirmosios instancijos teismų kaltės ir todėl baudžiamosios atsakomybės terminas turėtų būti atstatytas. Byloje nenustatyta, kad K. B. būtų slėpęsis nuo teismo ar padaręs naują nusikalstamą veiką, todėl nesant BK 95 str. 3 bei 4 dalyse numatytoms aplinkybėms, dėl kurių senaties eiga sustoja arba nutrūksta, nėra ir pagrindo atnaujinti senaties eigą.

Kiti apelianto skunde nurodyti argumentai paliktini nenagrinėtinais, kadangi esant byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, jie nuturi įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Tačiau, kaip matyti iš apylinkės teismo 2010-06-07 nutarties, teismas priimdamas skundžiamą nutartį neišsprendė civilinių ieškinių klausimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutraukiant baudžiamąjį procesą dėl senaties, civilinis ieškinys turi būtu paliktas nenagrinėtas, nes pagal BPK 109 straipsnio nuostatas jis nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla, o šiuo atveju baudžiamasis procesas nutrauktas, nuosprendis – nei apkaltinamasis, nei išteisinamasis – nepriimtas (BPK 115 straipsnis). Atsižvelgiant į paminėtą bei į tai, kad šio klausimo nagrinėjamas nėra tiesioginis šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi apeliantas civilinio ieškinio išsprendimo ar neišsprendimo klausimo neginčijo ir aukštesnės instancijos teismui negalint išeiti už apeliacinio skundo ribų, kadangi priešingu atveju būtų pasunkinta tiek kaltinamojo-nukentėjusiojo K. B. tiek nukentėjusiojo-kaltinamojo J. R. teisinė padėtis, todėl jų civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtinais.

Kadangi baudžiamasis procesas yra nutrauktas, nėra pagrindo spręsti ir proceso išlaidų klausimo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos BPK 105 str., teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas teismas turi tik iš nuteisto asmens arba iš kaltinamojo, kurį, pripažinus kaltu, jis nuo bausmės yra atleistas ar bausmė jam iš viso nepaskirta, arba iš įtariamojo ar kaltinamojo prieš kurį procesas nutrauktas jam susitaikius su nukentėjusiuoju (BPK 105 str. 1, 2, 7 dalys). Procesą nutraukus dėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties termino suėjimo (BPK 105 str. 5 dalis), neliko subjekto – nuteistojo, iš kurio, įstatymo nustatyta tvarka, teismas galėtų proceso išlaidas išieškoti, todėl proceso išlaidų klausimas nesprendžiamas.

Esant nurodytų aplinkybių visumai darytina išvada, kad baudžiamasis procesas nutrauktas dėl senaties pagrįstai, todėl tenkinti apelianto skundą jame nurodytais argumentais ir naikinti apylinkės teismo nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Privataus kaltintojo – nukentėjusiojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.