Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio ir Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis – 2 metai laisvės atėmimo bei D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

A. R. iš D. B. priteista 126 Lt (36,49 euro) turtinės ir 10 000 Lt (2 896,20 euro) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 3 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), autobusų sustojime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasinaudodamas V. R., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, necenzūriniais žodžiais pradėjo užgaulioti ant suoliuko sėdinčią mažametę V. R., po to nusismaukęs kelnes, tokiu būdu apnuoginęs savo lytinį organą, priėjo prie jos, o nukentėjusiajai bandant pabėgti, sugriebė ją už plaukų ir jėga nusitempęs į autobusų stotelės vidų, įspraudė į kampą ir liepė čiulpti jo lytinį organą bei bandė jį įkišti V. R. į burną, o jai pradėjus aktyviai priešintis bei šauktis pagalbos, D. B. nemažiau kaip penkis kartus trenkė delnu nukentėjusiajai į veido sritį ir pradėjo smaugti, tuo padarydamas mažametei nukentėjusiajai V. R. poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, smakre, dešiniame smilkinyje, dešiniame momenyje, poodines kraujosruvas kakle, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino seksualiai prievartauti oralinio sąlyčio būdu mažametę V. R., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusioji aktyviai pasipriešino ir jai į pagalbą atbėgo pro šalį ėjusi D. T., po ko D. B. iš įvykio vietos pasišalino.

Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendį: 1) pripažinti nuoširdų galėjimąsi lengvinančia aplinkybe, 2) paskirti švelnesnę bausmę, 3) sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Apeliaciame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisingas, nes nuteistajam paskirtos tiek už nusikalstamą veiką, tiek galutinė subendrinta bausmės yra per griežtos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 41 ir 54 straipsniai), nukrypo nuo teismų praktikos. Apeliaciniame skunde nurodytos baudžiamosios bylos, kuriose nuteistiesiems buvo paskirtos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės. Nuteistojo teigimu, nors jam laisvės atėmimo bausmė paskirta straipsnio sankcijos ribose ir net švelnesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, tačiau nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Nuteistasis nurodo, kad skiriant bausmę atsižvelgtina ne tik į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, teistumą, bet ir į jo amžių (vyresnis nei 50 metų), į tai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, būdamas laisvėje padėdavo savo senyvo amžiaus motinai. Be to, nors seksualinis prievartavimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, tačiau nuteistojo vertinimu, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumas, palyginus su rūšiniu seksualinio prievartavimo pavojingumu, atsižvelgiant į padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, yra mažesnis, tuo labiau kad nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio. Dėl išvardintų aplinkybių bausmė gali būti sušvelninta iki sankcijoje numatyto minimalaus bausmės dydžio.

D. B. nurodo dėl girtumo neprisimenantis visų įvykio aplinkybių, bet jis negali patikėti, kad atliko visus veiksmus, dėl kurių yra pripažintas kaltu, taip pat nuteistasis negali pateisinti tokių savo veiksmų ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su iš nuteistojo priteistu neturtinės žalos dydžiu, kuris, nuteistojo nuomone, yra per didelis. Remiantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi apeliantas nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, nepakankamai atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, į tai, kad byloje nėra objektyvių, civilinį ieškinį pagrindžiančių, įrodymų, taip pat nėra duomenų iš medicininių dokumentų, įrodančių civiliniame ieškinyje nurodytas aplinkybes. Be to, nuteistojo teigimu, neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti priteistas nukentėjusiajai V. R., o ne A. R..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. B. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo D. B. apeliacinio skundo matyti, jog nėra ginčijamos nei faktinės bylos aplinkybės, nei nusikalstamos veikos kvalifikacija, apeliantas nesutinka tik su teismo paskirtos bausmės bei priteistos atlyginti neturtinės žalos dydžiu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus bei remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. D. B. kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta Kauno apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. B. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, todėl apelianto teiginiai, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nukrypta nuo teismų praktikos, yra nepagrįsti. Teismas, motyvuodamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad D. B. padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trijų iki trylikos metų, nusikalstama veika padaryta tiesioginės tyčios forma, kas rodo didesnį jos pavojingumo visuomenei laipsnį, taip pat, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkina atsakomybę tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę skunde netiesiogiai pripažino ir apeliantas, teigdamas, kad dėl girtumo negali prisiminti visų įvykio aplinkybių. Nors nuteistasis D. B. skunde ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo papildomai atsižvelgti į tai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vyresnis nei 50 metų amžiaus ir laisvėje padėdavo senyvo amžiaus motinai, tačiau kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Byloje yra duomenys, kad D. B. yra smurtavęs prieš savo artimuosius, įskaitant ir motiną, piktnaudžiavo alkoholiu, niekur nedirbo ir gyvenamojoje vietoje buvo charakterizuojamas neigiamai. Įsiteisėjusiu 2012 m. birželio 28 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu D. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už grasinimus nužudyti, sunkiai sutrikdyti sveikatą savo artimiesiems - motinai, tetoms ir dėdei bei už nežymaus sveikatos sutrikdymą. Teistumas už šias nusikalstamas veikas yra neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Nusikaltimas prieš mažametę V. R. buvo padarytas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir subendrino bausmes vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies taisyklėmis.

Nuteistasis D. B. nepagrįstai prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad norint konstatuoti šią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Toks nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad D. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl tuo nuoširdžiai gailisi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu ir kaltinamuoju teisme, D. B. nuosekliai neigė savo kaltę, pasiteisindamas ilgalaikiu girtavimu bei atminties sutrikimais įvykio metu ir netgi mėgino kaltinti mažametę V. R. smurto jo atžvilgiu vartojimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis išvadomis sutinka. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje nuteistajam D. B. paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, jos dydis yra mažesnis už šio straipsnio 4 dalies sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę D. B. teismas atsižvelgė ir į BK 57 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad bausmė už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad seksualiai prievartauti mažametę V. R. sutrukdė priežastys, nepriklausančios nuo D. B. valios, užbaigti nusikalstamą veiką sutrukdė į pagalbą atėjusi liudytoja D. T., todėl apeliantas iš įvykio vietos pasišalino. Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad nuteistojo nusikalstami ketinimai mažametės atžvilgiu buvo kryptingi, jis veikė tiesiogine tyčia - suvokė daromos veikos pavojingumą visuomenei ir norėjo taip veikti. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, nes jis per didelis, teismas nepakankamai atsižvelgė į jo turtinę padėtį ir byloje nėra ieškinį pagrindžiančių įrodymų. Kolegija nuteistojo D. B. prašymą sumažinti priteistą žalos atlyginimą, atmeta kaip nepagrįstą.

Teismas civilinį ieškinį tenkino pilnai ir nukentėjusiosios atstovui A. R. priteisė 126 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Šią žalą įvertina teismas, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Įstatymų leidėjas nepateikia jokių minėtų kriterijų aiškinimo bei taikymo taisyklių, palikdamas tai laisvai teismo nuožiūrai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatydamas civilinio ieškinio dydį dėl neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl patirto seksualinio prievartavimo nuo nepažįstamo suaugusio asmens patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, kurių padariniai išliko ilgą laiką, mažametė turi sveikatos ir su smurto pavartojimu susijusių psichologinių problemų, nes kenčia nuo miego sutrikimų, bijo viena išeiti iš gyvenamosios vietos teritorijos, jai reikalinga palyda viešumoje, bijo bendrauti su nepažįstamais asmenimis, patirta trauma galimai turės įtakos asmenybės vystymuisi. Įvertinus šių aplinkybių visumą bei atsižvelgiant ir į paties nuteistojo D. B. asmenybę, turtinę padėtį (niekur nedirba, tačiau yra darbingo amžiaus), darytina išvada, kad priteista 10000 Lt ( 2896,20 Eur ) dydžio suma neturtinei žalai atlyginti atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimus, susijusius su žalos atlyginimu konkrečiam asmeniui, priteisimu. Nukentėjusiuoju, o vėliau ir civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo amžiaus, veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių. Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis yra padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus ( BPK 54 straipsnio 1 dalis ), tačiau visais atvejais, kai ieškinys tenkinamas, žalos atlyginimas turi būti priteisiamas ne atstovo, o atstovaujamojo naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pritaręs teismų praktikai, kai civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos tenkinami tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiųjų nepilnamečių naudai, o atstovams pagal įstatymą paliekama teisė šias lėšas tvarkyti vaiko interesais ( kasacinė byla Nr. 2K-809/2007 ). Nuosprendis dalyje, kurioje iš kaltinamojo D. B. A. R. priteista 126 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos, keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų ( BPK 328 straipsnio 4 punktas ), nes žalos atlyginimas turi būti priteistas nukentėjusiajai V. R..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo, nurodant, kad iš kaltinamojo D. B. priteisiama V. R. 126 litus turtinės ir 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.