Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-01 · Administracinė byla Nr. I-7613-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-01
Bylos Nr.
I-7613-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
E. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7613-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-01493-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 1.15.5; 3.21
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. (E. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

E. L. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. kovo 4 d. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad laikotarpiais nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. gegužės 15 d. ir nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. spalio 13 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodo, kad kameros buvo perpildytos, ventiliacija bloga, todėl kamerose buvo didelė drėgmė. Anot pareiškėjo, kamerose buvo gausu parazitų. Tokios sąlygos lėmė tai, kad pareiškėjas patyrė didžiulius neigiamus išgyvenimus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tapo dirglus, nervingas, nuolat jaučia baimę.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Pareiškėjas informavo teismą, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (t. II, b. l. 32).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 33–40). Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybės šį skaičių įtakoti. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau taip pat nurodo, kad yra siekiama, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra būtinų sąlygų. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas siekia nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Į teismo posėdį Lukiškių TI-K atstovai neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 29).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013, 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013). Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ne tik kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, bet ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. lapkričio 18 d. (t. I, b. l. 41) iki 2012 m. liepos 17 d. (t. I, b. l. 44). Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. kovo 4 d. (pagal pašto spaudą ant voko) (t. I, b. l. 3).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš viešai skelbiamų nacionalinių teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui ar kitus savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. kovo 3 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. kovo 3 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Galimai patirtos žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2012 m. liepos 17 d.

Pagrindiniu skundo argumentu pareiškėjas nurodė tai, kad kameros buvo perpildytos ir pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą laikotarpį nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2012 m. liepos 17 d., t. y. 2012 m. kovo 4–5 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 269, kurios plotas – 7,68 kv. m., 2012 m. kovo 20 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 104, kurios plotas 7,38 kv. m., 2012 m. kovo 21–26 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 318, kurios plotas – 7,81 kv. m., 2012 m. gegužės 4–7 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 310, kurios plotas – 7,77 kv. m. ir 2012 m. liepos 3 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m. (t. I, b. l. 35–36). Taigi, iš viso 14 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo drėgna, veisėsi parazitai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų dėl higienos normų laikymosi Lukiškių TI-K aktus, iš kurių matyti, kad patikrinimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu nebuvo atlikti. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (toliau – Tarnyba), pagal kurią Tarnyba įsipareigojo atlikti Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą, siekiant išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (t. I, b. l. 123–127). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje pateikta bendro pobūdžio informacija, kad parazitai yra naikinami (t. I, b. l. 45), tačiau byloje nėra duomenų, kad parazitai būtų užfiksuoti ir naikinti kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nagrinėjamu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais (dėl drėgmės, ventiliacijos, parazitų) būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar į kitas institucijas. Pareiškėjui neteikus skundų dėl kamerose galimai viršijusio normas drėgmės lygio ar jose esančių parazitų kompetentingos institucijos neatliko tyrimų, todėl šiuo metu nustatyti su tuo susijusius pažeidimus, nėra galimybių. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas taip pat yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K administracija, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo su minėtomis aplinkybėmis susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto užtikrinimo, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tapo dirglus, nervingas, nuolat jaučia baimę.

Iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas dėl nervingumo, padidėjusio baimės jausmo ir kitų nervų sistemos sutrikimų nusiskundimų nereiškė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis konsultacijos į Lukiškių TI-K psichologinės pagalbos tarnybą. Taigi, pareiškėjo skunde nurodomi dvasiniai išgyvenimai ar kitokia žala sveikatai pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis nenustatyti. Neabejotina, kad pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus dėl ploto trūkumo, tačiau nepatogumai buvo laikini, trumpalaikiai (iš viso truko dvi savaites), nebuvo nepertraukiami (ilgiausias nepertraukiamas pažeidimas tęsėsi 4 paras), todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo pakankamai intensyvūs. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas nepatyrė žalos CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atitinkamai, vertintina, kad Lukiškių TI-K pažeidimo aspektu neegzistuoja kitos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjo patirta skriauda atlyginama asmens teisių pažeidimo pripažinimu teismo sprendimu, laikant, kad šiuo atveju tai yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. L. (E. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė