Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. R. M. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 308 straipsnio 2 dalyje, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikaltimą.

Nuosprendžiu iš R. M. priteista 14 800 (keturiolika tūkstančių aštuoni šimtai) litų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų BK 308 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 dalyje, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikaltimus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

nuteistasis R. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2002 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2002 m. lapkričio mėn. vidurio, nuo 2003 m. sausio mėn. pabaigos iki 2003 m. balandžio 8 d. Kaune, veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, surado K. T. , gim. 1985 m. gruodžio 19 d., L. G. , gim. 1982 m. gegužės 20 d., S. O. , gim. 1981 m. balandžio 19 d. bei kitas ikiteisminio tyrimo nenustatytas merginas, sutinkančias verstis prostitucija ir suteikti klientams lytinio pobūdžio paslaugas jo nurodytomis sąlygomis, apgyvendino K. T. , vėliau L. G. butuose, esančiuose (duomenys neskelbiami), po to(duomenys neskelbiami), vėliau (duomenys neskelbiami), laikotarpiu nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2002 m. lapkričio mėn. vidurio L. G. bute, esančiame (duomenys neskelbiami), laikotarpiu nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2003 m. balandžio 8 d. S. O. butuose, esančiuose (duomenys neskelbiami) ir (duomenys neskelbiami), mokėjo joms atlyginimą, nurodydavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose Kaune suteikti lytinio pobūdžio paslaugas vyrams, pats arba per kitus nenustatytus asmenis paimdavo iš kliento už valandą ne mažiau kaip 100-120 litų arba liepdavo pačioms paimti pinigus ir perduoti jam ir tokiu būdu sąvadavo nukentėjusiųjų K. T. prostitucijai, suvesdamas ją lytiniams santykiams su vyrais ne mažiau kaip 60 kartų ir turėdamas ne mažiau kaip 6 000 litų pajamų, L. G. prostitucijai, suvesdamas ją lytiniams santykiams su vyrais ne mažiau kaip 70 kartų ir turėdamas ne mažiau kaip 7 000 litų pajamų, S. O. prostitucijai, suvesdamas į lytinius santykius su vyrais ne mažiau kaip 18 kartų ir gaudamas ne mažiau kaip 1 800 litų pajamų.

Išteisintasis E. K. teisme pakeistame kaltinime pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, kuriame dėstomas aplinkybes prokuroro prašoma revizuoti apeliacine tvarka, buvo kaltinamas tuo, kad sąvadavo prostitucijai, o būtent: laikotarpiu nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2002 m. rugpjūčio 24 d. Kaune, veikdamas su bendrininkais R. M. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įtraukęs į prostituciją nepilnametę K. T. , gim. 1985 m. gruodžio 19 d., apgyvendino ją butuose, esančiuose (duomenys neskelbiami), mokėjo atlyginimą bei nurodė jai minėtuose butuose ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose Kauno mieste suteikti lytinio pobūdžio paslaugas vyrams, pats paimdavo iš kliento už valandą šių paslaugų nuo 100 iki 120 litų arba liepdavo pačiai K. T. paimti ir atiduoti pinigus jam, tokiu būdu sąvadavo K. T. prostitucijai, ne mažiau kaip 60 kartų suvesdamas ją į lytinius santykius su vyrais, iš to gavo ne mažiau kaip 6 000 litų pajamų.

Laikotarpiu nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2002 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2002 m. lapkričio mėn. vidurio Kaune, veikdamas su bendrininkais R. M. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, surado ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas merginas, tarp jų ir L. G. , sutinkančias verstis prostitucija ir suteikti klientams lytinio pobūdžio paslaugas jo nurodytomis sąlygomis, apgyvendino L. G. butuose (duomenys neskelbiami), o nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2002 m. lapkričio mėn. vidurio bute, esančiame (duomenys neskelbiami), mokėjo jai atlyginimą bei nurodydavo L. G. minėtuose butuose ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose Kauno mieste suteikti lytinio pobūdžio paslaugas vyrams, pats paimdavo iš kliento už valandą šių paslaugų nuo 100 iki 120 litų arba liepdavo pačiai L. G. paimti ir atiduoti pinigus jam, tokiu būdu sąvadavo L. G. prostitucijai, ne mažiau kaip 70 kartų suvesdamas ją į lytinius santykius su vyrais, ir iš to gavo ne mažiau kaip 7 000 litų pajamų.

Be to, E. K. laikotarpiu nuo 2003 m. sausio mėn. pabaigos iki 2003 m. balandžio 8 d. Kaune, veikdamas su bendrininkais R. M. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, surado merginas, tarp jų ir S. O. , sutinkančias verstis prostitucija ir teikti klientams lytinio pobūdžio paslaugas jo nurodytomis sąlygomis, tuo tikslu apgyvendino S. O. butuose, esančiuose (duomenys neskelbiami), mokėjo atlyginimą, nurodydavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose Kauno mieste suteikti lytinio pobūdžio paslaugas vyrams, pats paimdavo iš kliento už valandą šių paslaugų nuo 100 iki 120 litų arba liepdavo pačiai S. O. paimti pinigus ir atiduoti jam, tokiu būdu sąvadavo S. O. prostitucijai, ne mažiau kaip 18 kartų suvesdamas ją į lytinius santykius su vyrais ir iš to gaudamas ne mažiau kaip 1 800 litų pajamų. Šiais savo veiksmais E. K. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje.

Skunde nurodoma, kad R. M. nukentėjusiųjų L. G. , S. O. iki prasidedant ikiteisminiam tyrimui nepažinojo. K. T. pažinojo tik iš matymo. Su K. T. niekada nekalbėjo apie lytinius santykius, ji niekada nėra buvusi nuteistojo namuose. 2005 m. žiemą K. T. pati skambino nuteistajam, siūlė pakeisti savo melagingus parodymus, prašė, kad už parodymų pakeitimą jis sumokėtų 15.000 litų. K. T. siuntė apeliantui žinutes iš įvairių telefonų į jo mobiliojo ryšio telefoną, nurodė sąskaitos numerį, banką, davė laiko pagalvoti. Be to, ji mažino prašomą sumą iki 10 000, 7 000, 5 000, 3 000 litų. Kadangi nuteistasis neturėjo kitokio pasirinkimo, kadangi nenorėjo teismo proceso, sutiko jai pervesti pinigus.

Be to, R. M. nurodo, jog jokiuose butuose nukentėjusiųjų nebuvo apgyvendinęs, jų prostitucijai nesąvadavo ir pajamų iš to neturėjo. Tačiau teismas jo parodymus atmetė, o kaltę pripažino remdamasis tik nukentėjusiųjų K. T. , S. O. , L. G. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

Kaip teigia apeliantas, nuosprendyje išdėstytuose nukentėjusiųjų parodymuose nurodomos įvairios aplinkybės apie tai, kaip jos buvo atvežtos į Kauną, nusakomos įvairios vietovės. Nurodomi vaikinų vardai pažymint, kad jie yra nukentėjusiųjų pažįstami asmenys, su kuriais jos ne vieną dieną yra bendravusios. Ir visos šios nurodomos aplinkybės, pasak nuteistojo, pagal nukentėjusiųjų parodymus siejamos su juo. Nuteistasis abejoja, ar nuosprendyje šias faktines aplinkybes gali patvirtinti kokie nors duomenys.

R. M. taip pat abejoja dėl kito jo kaltę pagrindžiančio įrodymo, jog nukentėjusiosios parodė adresus, kur jos nuomojo butus. Nuosprendyje nepagrįstai, prieštaraujant liudytojų parodymams, teigiama, kad nuteistojo kaltė sąvadavus prostitucijai įrodoma nukentėjusiųjų K. T. , L. G. ir S. O. parodymais ir kad jų parodymus patvirtina kiti liudytojai – butų savininkai. Anot nuteistojo, būtent butų savininkės – liudytojos R. J. , N. S. , D. K. , M. M. apklausiamos neparodė, kad nuteistasis būtų nuomojęs jų butus.

Teismo nuosprendyje taip pat nėra neginčijamų duomenų, jog nuteistasis nukentėjusiosioms mokėjo atlyginimą. Teismui abejonių turėjo kelti ir tai, kad pačios nukentėjusiosios ne viską sugebėjo nurodyti bei papasakoti apie jų vertimąsi prostitucija. Tai įrodo, jog nuteistasis nesąvadavo bei neturėjo jokių pajamų iš nukentėjusiųjų prostitucijos.

Nuteistasis R. M. taip pat įsitikinęs, kad teismas jam skyrė per griežtą bausmę. Teismas, nors ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, nesvarstė jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo galimybės. Nuosprendyje nemotyvuotai teigiama, kad teisinių pagrindų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra. R. M. dar nurodo, jog nors anksčiau ir buvo teistas, tačiau teistumas yra išnykęs, jis yra II grupės invalidas, dirba. Nors ir yra išsiskyręs, tačiau augina nepilnametę dukrą.

Be to, skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas E. K. kaltės klausimą, rėmėsi dalimi nukentėjusiosios L. G. parodymų, kad ji matė E. K. kartu su R. M. , todėl galvojo, kad ir jis užsiima sąvadavimu, tačiau E. K. jai pas klientus važiuoti neliepė, pinigų, gautų iš klientų, ji jam neperdavė ir atlyginimo jis jai nemokėjo. Teismas taip pat rėmėsi dalimi nukentėjusiosios S. O. parodymų, kad ji E. K. nedirbo, jis jai pinigų nemokėjo, jis jos prostitute neįdarbino, taip pat dalimi nukentėjusiosios K. T. parodymų, kad ji su E. K. jokių piniginių reikalų neturėjo, jį matė kartu su R. M. , pas kurį dirbo prostitute. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu apie E. K. , nepatvirtina jokie objektyvus įrodymai, be to, šių parodymų nukentėjusiosios nepatvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Todėl teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo nustatytos teisminio nagrinėjimo metu ir užfiksuotos teismo posėdžio protokoluose. Dėl to liko neįvertinti įrodymai, nustatyti byloje. Su teismo padarytomis išvadomis ir aplinkybių vertinimu, prokuroro teigimu, negalima sutikti. Teismas nuosprendyje iškraipė nukentėjusiųjų parodymus.

Skunde taip pat teigiama, kad tokiu būdu iš pateiktų ir teismo neaptartų parodymų matyti ne tik tai, kad jie vieni kitiems neprieštarauja, tačiau ir tai, kad jie papildo vieni kitus ir yra nuoseklūs. Šie parodymai netgi iš esmės neprieštarauja ir teismo konstatuotoms aplinkybėms, kadangi iš jų matyti, kad E. K. nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl R. M. , o išteisinamąjį dėl E. K. , nukentėjusiųjų parodymų dalies motyvuotai nevertino ir dėl jų nieko nepasisakė. Netgi teismui konstatavus, jog K. T. su E. K. jokių piniginių reikalų neturėjo, lieka nepaneigta jos parodymų dalis, kurioje ji kalba apie tai, kad kelis sykius yra gavusi pinigų iš E. K. , tačiau jis jai nemokėjo, o tik galėjo perduoti R. M. duotus jai pinigus, kadangi ji jam skambindavusi ir prašydavusi duoti pinigų už atliktą darbą.

Anot prokuroro, negalima sutrikti su teismo nuosprendžio teiginiu, jog E. K. pas klientus važiuoti neliepė, pinigų, gautų iš klientų, jam nukentėjusiosios neperdavė, atlyginimo jis joms nemokėjo, kadangi jis, nors ir nenurodinėjo konkrečių darbo sąlygų, pinigų sumų ar jų mokėjimo tvarkos, aktyviais veiksmais prisidėjo prie inkriminuojamos veikos padarymo.

Teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes konkrečių E. K. atliktų veiksmų ir jo pasakytų frazių neišskyrė ir jų neįvertino, o nukentėjusių merginų parodymų dalį išskyrė ir įvertino atskirai, tuo pačiu metu visai nevertindamas kitų nustatytų bylos aplinkybių. Nebuvo įvertinta ir tai, kad, dalyvaudamas pokalbiuose, veždamas nukentėjusiąsias pas klientus, joms grasindamas ir kviesdamas grįžti į R. M. firmą, dalyvaudamas parodomosiose bauginimo akcijose su R. M. , E. K. ne tik matė, girdėjo ir suprato R. M. veiksmus, tačiau suprasdamas, kad R. M. sąvadauja jų prostitucijai, jis pritarė savo bendrininko veiksmams ir pats prie jų prisidėjo aktyviais nurodytais veiksmais, t. y. tokiu būdu jis pats bendrininkavo sąvadaujant prostitucijai. Visų šių aplinkybių visuma patvirtina, kad R. M. ir E. K. veikė bendrai ir turėdami tą patį tikslą. Iš to daroma išvada, kad jie abu, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, padarė nusikalstamą veiką - sąvadavo prostitucijai nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis ir abu buvo šio nusikaltimo vykdymo bendrininkai. E. K. veika, susijusi su sąvadavimu prostitucijai, laikytina tęstine ir kvalifikuotina pagal BK 307 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašo atidėti R. M. už sąvadavimą prostitucijai paskirtos bausmės vykdymą, prokuroras prašo šio nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, išteisintasis E. K. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą dėl E. K. atmesti, o prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. ir prokuroro skundai tenkintini iš dalies.

Išteisinamasis nuosprendis dėl E. K. naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, nes apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais bylos duomenimis nustatyta E. K. veika atitinka BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apkaltinamasis nuosprendis dėl nuteistojo R. M. keistinas panaikinant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimo skyrimą, nes, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai pritaikė 2000 m. BK bendrosios dalies normą, BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Tačiau nuteistojo R. M. skundo dalis dėl pirmosios instancijos teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, dėl netinkamos bausmės paskyrimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo yra netenkintina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė R. M. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, šio nuteistojo kaltės bei paskyrė jam teisingą bausmę.

Apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo pagrindai, numatyti BPK 329 straipsnio 1 punkte (neįrodyta, jog nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), šiuo atveju nenustatomi, nes byloje įrodyta, kad būtent nuteistasis R. M. apygardos teismo nustatytu laiku ir aplinkybėmis atliko baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus, t. y. sąvadavo prostitucijai. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus R. M. kaltę įrodančius duomenis apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, juos pagrįstai pripažino įrodymais ir teisingai įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių.

Nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentai, jog pastarasis iki pradedant ikiteisminį tyrimą nepažinojo nukentėjusiųjų L. G. bei S. O. , o su nukentėjusiąja K. T. buvo pažįstami tik iš matymo ir jokių reikalų su nukentėjusiosiomis neturėjo, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, laikotarpiu nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2002 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2002 m. lapkričio mėn. vidurio, nuo 2003 m. sausio mėn. pabaigos iki 2003 m. balandžio 8 d. R. M. surado nukentėjusiąsias K. T. , L. G. ir S. O. , kurios iš pradžių savo noru sutiko verstis prostitucija ir teikti klientams lytinio pobūdžio paslaugas, skirtingais laikotarpiais jas apgyvendino išnuomotose gyvenamosiose patalpose, mokėjo joms atlyginimą, nurodydavo, kada ir kur teikti lytines paslaugas, paimdavo iš klientų pinigus arba liepdavo joks pačioms paimti pinigus. Šiuos duomenis nukentėjusiosios patvirtino ne tik apklaustos, bet ir parodymų patikrinimo vietose metu (1 t., b. l. 32-36, 48-53, 57-58) bei atliktų akistatų metu (1 t., b. l. 28, 56, 73). Parodymų atpažinti metu jos nurodė R. M. būtent kaip asmenį, kurio firmoje jos dirbo prostitutėmis (t. 1, b. l. 17-20, 43, 44, 59-62). Kolegija neturi jokio pagrindo suabejoti byloje esančiais, teismo patikrintais nukentėjusiųjų parodymais, kurie dėl R. M. kaltinime inkriminuojamų esminių sąvadavimo aplinkybių yra nuoseklūs, vieni kitus patvirtinantys ir papildantys bei nurodantys konkrečias detales, atitinkantys liudytojų parodymus, duotus dėl butų nuomos aplinkybių.

Byloje nenustatyta aplinkybių, kad visos trys nukentėjusiosios turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį R. M. ar mėgintų pasipelnyti iš šio nuteistojo, apkaltinusios jį nebūtais sąvadavimo veiksmais. Nuteistojo skunde minimos aplinkybės dėl 2005-04-08 įvykusio 3 000 litų pervedimo nukentėjusiajai K. T. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo tikrinamos. Nukentėjusioji K. T. įtikinamai paaiškino šių pinigų gavimo aplinkybes (4 t., b. l. 53). Nuteistojo teiginių, kad K. T. dar 2005 m. žiemą pati skambino nuteistajam, siūlė už pinigus jam pakeisti savo parodymus, prašė, kad už parodymų pakeitimą jis sumokėtų, derėjosi dėl sumos, siuntė apeliantui žinutes iš įvairių telefonų į jo mobiliojo ryšio telefoną, nėra patvirtintos bylos medžiaga. Nuteistasis dėl jokių nukentėjusiosios veiksmų, turto prievartavimo į ikiteisminio tyrimo institucijas nesikreipė, bylos tyrėjų apie tokias aplinkybes apklausose neinformavo.

Atmestinas ir R. M. skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais ir kad šių asmenų parodymais galima pagrįsti nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Iš tiesų, apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje daugiausia grindžiamas nukentėjusiųjų parodymais. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosioms K. T. , L. G. ir S. O. nebuvo taikytas anonimiškumas remiantis BPK 198–200 straipsnių nuostatomis. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir jais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Į nuteistojo abejones nuosprendžio pagrįstumu dėl to, jog jis iš esmės grindžiamas nukentėjusiųjų parodymais, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiųjų parodymus, visų pirma atsakytina, kad nėra įrodymų vertinimo taisyklės, draudžiančios remtis vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Antra, nukentėjusių merginų parodymai patikrinti atliktų su R. M. akistatų metu, parodymų patikrinimo vietoje metu, sutampa tarpusavyje ir su butus nuomojusių savininkų nurodomomis aplinkybėmis. Nusikaltimo aplinkybės nebūtinai turi būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais. Byloje yra surinkta pakankamai duomenų, netiesiogiai patvirtinančių nukentėjusiųjų parodymus apie R. M. atliktus sąvadavimo prostitucijai veiksmus, t. y. gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno nukentėjusiosios, suradimą, nuomą, pačių nukentėjusiųjų gyvenimo ir lytinių paslaugų teikimo šiose patalpose aplinkybes, kontaktus su nuteistuoju. Štai liudytojo G. N. parodymais nustatyta, kad būtent nuteistasis R. M. 2002 m. rudenį nuomojo iš jo butą, buvo sudaryta rašytinė sutartis. Tačiau R. M. nemokėjo mokesčių. Kartą liudytojas išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbiami), rado gyvenančias merginas, kurios telefonu susisiekė su R. M. , kuris atvažiavo aiškintis. Liudytojai N. S. , E. K. , D. K. ir M. M. parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu buvo išnuomoję butus (duomenys neskelbiami) merginoms. Šie parodymai sutampa su nukentėjusiųjų duotais parodymais.

Byloje nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis R. M. susitarė su nukentėjusiosiomis dėl atlyginimo už klientams teikiamas lytines paslaugas dalies. Tiek L. G. , tiek K. T. parodė, kad su nuteistuoju buvo sutarta, kad už valandą jos gaus 50 litų. Nukentėjusioji S. O. nurodė, kad R. M. jai pažadėjo už valandą mokėti po 10-20 litų. Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama aplinkybė, kad nukentėjusiosios teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nesugebėjo nurodyti, kokius būtent klientus jos aptarnavo, nevedė jokių užrašų apie teikiamas lytines paslaugas, tačiau kažkodėl sugebėjo nurodyti konkretų šių klientų skaičių, neįrodo, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, jų turinys tikėtinas, spėjamo pobūdžio, ir todėl teismas negalėjo šiais parodymais grįsti nuosprendžio išvadų. Kolegija pažymi, kad baudžiamajam teisiniam sąvadavimo vertinimui neturi įtakos tikslus suteiktų lytinių paslaugų skaičius ar kitų rašytinių duomenų, kuriuose atsispindėtų suteiktų paslaugų aplinkybės, nustatymas. Šios nusikalstamos veiklos nustatymui ir teisiniam kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad buvo pažeistos visuomenėje priimtos seksualinių santykių normos, atlikta veika, t. y. būtent asmenų suvedinėjimas dėl savanaudiškų tikslų lytiniam santykiavimui bei kaltininko tyčios nustatymas. Nors byloje nėra nustatyta tikslaus nukentėjusiųjų aptarnautų klientų skaičiaus, tačiau, kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, jos nurodė apytikslį klientų, kuriems teikė lytines paslaugas, skaičių, kuris, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, negalėjo būti mažesnis. Kolegija neturi pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu.

Tačiau tenkinant nuteistojo R. M. apeliacinį skundą iš dalies, apkaltinamasis nuosprendis dėl šio nuteistojo keistinas panaikinant pritaikytą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai šiuo atveju pritaikė 2000 m. BK bendrosios dalies normą, BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą. R. M. inkriminuota tęstinė nusikalstama veika buvo padaryta dar galiojant 1961 m. BK. Šiame kodekse esanti norma (BK 35 str.) nenumatė priverstinio turto konfiskavimo už sąvadavimą prostitucijai (BK 239 str.). Taigi naujojo BK 72 straipsnio taikymas šiuo atveju pasunkina kaltininko teisinę padėtį, todėl neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikomas (BK 3 str. 3 d.). Be to, nuosprendyje, prieštaraujant BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktui, nėra nurodyta šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvų, visiškai neaptarti konfiskavimą reglamentuojančių įstatymų kaitos ir galiojimo klausimai.

Apeliantas R. M. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, nesvarstė jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo galimybės. Be to, nuosprendyje nemotyvuotai teigiama, kad teisinių pagrindų taikyti šį straipsnį nėra. Į šį nuteistojo R. M. teiginį atsakytina tuo, kad pirmiausia BK 75 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas privalomai turi motyvuoti bausmės vykdymo atidėjimo taikymą, bet ne netaikymą. Antra, kolegija neranda pagrindų abejoti apygardos teismo be motyvų padaryta išvada nuteistajam netaikyti BK 75 straipsnyje numatyto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, R. M. yra penkis kartus teistas, sąvadauti prostitucijai jis pradėjo praėjus vos keliems mėnesiams po grįžimo iš pataisos įstaigos, kur realiai atliko bausmę, nusikalstamą veiką padarė trijų nukentėjusiųjų atžvilgiu, jo padarytas nusikaltimas yra tyčinis ir savanaudiškas, nuteistasis viso proceso metu savo kaltę neigė.

Už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, t. y. nusikaltimą, kuris yra numatytas BK 307 straipsnio 1 dalyje, yra nustatytos alternatyvios baudos, laisvės apribojimo, arešto ar laisvės atėmimo bausmės. Pastarosios bausmės dydis yra numatytas iki ketverių metų. Apygardos teismas R. M. parinko laisvės atėmimo bausmę. Būtent tokios rūšies bausmę įgalina skirti bausmių skyrimo taisyklė, esanti BK 56 straipsnio 1 dalyje. Nors nuteistasis turi verslą, senyvo amžiaus tėvus, pats yra invalidas, nuo nusikaltimo padarymo iki nuteisimo yra praėję nemažai laiko, per kurį R. M. naujų nusikalstamų veikų nepadarė, teismo parinktoji bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu, atsižvelgiant į R. M. atliktos tęstinės nusikalstamos veikos apimtį, pavojingumo laipsnį, kaltės rūšį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kolegijos manymu, nėra aiškiai per griežta ir yra parinkta teisingai. Nuteistajam paskirtos bausmės dydis, kolegijos manymu, atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, kitas skyriuje esančias bausmių skyrimo taisykles ir todėl bausmė nešvelnintina.

Prokuroro skundas tenkintinas iš dalies.

Išteisinamasis nuosprendis dėl E. K. naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl vieno iš sąvadavimo bendrininkų – E. K. veikos neįrodytumo ir jo kaltės sąvadaujant nebuvimo išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesvarstė, ar bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyti E. K. veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėtį. Prokuroras savo skunde visiškai pagrįstai nurodo, kad pasigendama motyvų, kodėl buvo atmesta ta nukentėjusiųjų parodymų dalis, kurioje minimas aktyvus E. K. dalyvavimas jam inkriminuojamoje sąvadavimo prostitucijai veikoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad: pirma, E. K. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai; antra, nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, nėra patvirtinami teisme ir, trečia, kad nėra surinkta duomenų, rodančių, kad E. K. veikė bendrai su R. M. .

Kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies, byloje nustatyta, jog nuteistasis R. M. , veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, surado K. T. , L. G. , S. O. bei kitas ikiteisminio tyrimo nenustatytas merginas, sutinkančias verstis prostitucija jo nurodytomis sąlygomis, apgyvendino jas konkrečiuose Kauno miesto butuose, mokėjo joms atlyginimą, nurodydavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose Kaune suteikti lytinio pobūdžio paslaugas vyrams, pats arba per kitus nenustatytus asmenis paimdavo iš kliento už valandą ne mažiau kaip 100-120 litų arba liepdavo pačioms paimti pinigus ir perduoti jam ir tokiu būdu sąvadavo šių nukentėjusiųjų prostitucijai, gaudamas iš to pajamas.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl E. K. nedalyvavimo tęstinėje nusikalstamoje veikoje priėmė vadovaudamasis atskirais nukentėjusiųjų atsakymais į klausimus, duotais teismui teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ne analizuodamas byloje esančių nukentėjusiųjų parodymų visumos, jų kaitos, tokios kaitos priežasčių ir reikšmingumo nustatant įrodinėtinas aplinkybes. Skirtingai negu nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusiųjų parodymai, duoti teisme, dėl esminių ir turinčių reikšmės E. K. sąvadavimo prostitucijai aplinkybių nustatymo vis tik yra patvirtinti. Byloje, remiantis visų trijų nukentėjusiųjų parodymais, yra nustatytos faktinės aplinkybės, leidžiančios neabejotinai teigti, jog E. K. buvimo bei bendravimo su nukentėjusiomis ir nuteistuoju R. M. aplinkybės buvo ir jos buvo neatsitiktinės. Išteisintasis E. K. savo veiksmais palengvino R. M. pelnytis iš prostitucijos ir taip veikdamas suvokė situacijos esmę, jos pavojingumą ir priešingumą teisei. Tai atspindi nukentėjusiųjų parodymai apie konkrečius E. K. veiksmus, o būtent:

K. T. , L. G. parodymai apie tai, jog E. K. jas paimdavo bei veždavo pas klientus (1 t., b. l. 13-15, 4 t., b. l. 14-15, 18). Teisme tai patvirtino tiek ir K. T. (4 t., b. l. 50, 52), tiek ir L. G. (4 t., b. l. 14, 15, 18, parodymai apeliacinės instancijos teisme).

S. O. ir L. G. nuoseklūs viso proceso teisme metu parodymai apie tai, kad abu, t. y. R. M. ir D. F. , tikrindavo, ar jos būna namuose (4 t., b. l. 20, 5 t., b. l. 79).

K. T. parodymai apie tai, kad E. K. jai grasino, jog ji nesugalvotų mesti prostitucijos ir nuo jų pabėgti (1 t., b. l. 14-15). K. T. tokias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teisme teigdama, kad jai prieš važiuojant į kitą butą, esantį Sąjungos aikštėje, E. K. ją savo vairuojamu automobiliu pervežė, nunešė jos daiktus į automobilį ir pasakė, kad „geriau važiuok ramiai“ (4 t., b. l. 49).

K. T. nurodytos jos pabėgimo aplinkybės ir 2002 m. rudens įvykiai, kai ją surado atvažiavęs E. K. , kuris nukentėjusiąją įsitempė į automobilį „VW Passat“ ir gąsdino, kad jeigu ji negrįš dirbti į R. M. firmą, jie pradės ją gaudyti, mušti ir susidoros (4 t., b. l. 52).

L. G. ir S. O. nurodytos aplinkybės, kad E. K. dalyvaudavo parodomosiose bauginimo akcijose, t. y. kartu su R. M. vežė nukentėjusiąsias į mišką, taip baugino jas, kad pastarosios būtų paklusnios (1 t., b. l. 41, 4 t., b. l. 19, L. G. parodymai apeliacinės instancijos teisme).

L. G. parodymai, jog po jos pabėgimo į Plungę iš ten ją atsivežė abu – R. M. ir E. K. . Tuo metu R. M. jėga ją įsodino į automobilį, kuriame jai grasino. Tai buvo daroma šalia esant ir E. K. (4 t., b. l. 17, 18, parodymai apeliacinės instancijos teisme).

K. T. parodymas teisme, kad E. K. jai pinigų asmeniškai nemokėjo, tačiau perduodavo jai duotus R. M. (4 t., b. l. 51).

Iš tokių nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog E. K. , nors pats asmeniškai neapgyvendino nukentėjusiųjų konkrečiuose Kauno miesto butuose, asmeniškai nemokėjo joms atlyginimo, tiesiogiai nenurodinėjo suteikti lytinio pobūdžio paslaugas vyrams, neimdavo iš jų uždirbtų pinigų, tačiau aktyviais savo veiksmais palaikė R. M. veiklą, šalino kliūtis, trukdančias sąvadavimui prostitucijai, ir tokiu būdu padėjo R. M. ir kitiems nenustatytiems byloje bendrininkams kaltinime nurodytu metu ir būdu sąvadauti visų trijų nukentėjusiųjų prostitucijai. Apskritai vertinant nukentėjusiųjų parodymus, kurie šioje byloje laikytini dominuojančiais, matyti, jog visos trys nukentėjusiosios iš esmės vienodai suvokė R. M. ir E. K. priešingų teisei veiksmų bendrumą. Tokios išvados prieinama remiantis nukentėjusiųjų parodymų analize, jų parodymų sugretinimu su kitais bylos duomenimis. Sąvadavimas suprantamas kaip tarpininkavimas tarp prostitucija užsiimančio asmens ir kito asmens, suvedant juos lytiniam santykiavimui arba kitokiam lytinės aistros tenkinimui. Baudžiamajame įstatyme (veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalis, o nuosprendžio priėmimo metu – 2000 m. BK 24 straipsnio 6 dalis) pateiktas išsamus padėjimo padaryti nusikaltimą būdų sąrašas. Iš šio sąrašo matyti, kad sąvadavimo padėjėju laikomas ir toks asmuo, kuris padėjo daryti šią nusikalstamą veiką, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis. Nukentėjusiųjų vežimas pas prostitucijos paslaugų užsakovus, tikrinimas, ar jos būna kaltinime nurodytuose butuose, jų uždirbtų pinigų perdavimas joms, aktyvūs veiksmai padedant nukentėjusiąsias R. M. įbauginti, susigrąžinti po pabėgimų, akivaizdžiai rodo, kad E. K. prisidėjo prie teismo nustatytos bendros R. M. ir kitų bendrininkų sąvadavimo prostitucijai veiklos. Vertinant E. K. veiksmus, kuriais buvo palengvinamas R. M. nusikalstamų ketinimų įgyvendinimas, pasakytina, jog jo, kaip padėjėjo sąvadaujant nukentėjusiąsias prostitucijai, veikai vertinti nėra būtina įrodinėti, kad padėjėjas, padėdamas sąvadauti, gavo iš to kokį nors atlyginimą ar kitą turtinę naudą. Asmens, kaip padėjėjo, veiksmams kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, kolegijos manymu, pakanka įrodyti, kad pastarasis, suprasdamas daromos nusikalstamos veikos esmę ir pobūdį, aktyviai padėjo tokią veiką atlikti, t. y. savo veiksmais palengvino sąvadavimo prostitucijai realizavimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, E. K. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį.

E. K. už jo apeliacinės instancijos teismo nustatytą nusikalstamą veiką yra skirtina bauda. Būtent tokios bausmės rūšies parinkimą sąlygoja bausmių skyrimo taisyklė, esanti BK 55 straipsnyje, bei byloje nustatyta E. K. , kaip bendrininko, padėjimo sąvadauti prostitucijai apimtis, jo veiksmų vaidmuo ir pobūdis. Maksimalios galimos skirti už apysunkį nusikaltimą baudos nustatymas, kolegijos manymu, šiuo atveju atitiktų bausmės paskirtį ir BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalyje ir BK 65 straipsnyje esančiomis taisyklėmis, į paskirtą bausmę privalomai įskaitytinas laikotarpis, E. K. praleistas suėmus šioje byloje.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendį dėl E. K. išteisinimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. K. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 307 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam už šią nusikalstamą veiką 200 MGL dydžio baudą.

Vadovaudamasi BK 65 ir 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaityti E. K. taikyto suėmimo šioje byloje laikotarpį nuo 2005-10-10 iki 2006-04-25 (vieną suėmimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai) ir laikyti, kad E. K. paskirtą jam bausmę atliko.

Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo R. M. pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. M. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir iš jo priteista 14 800 (keturiolika tūkstančių aštuoni šimtai) litų valstybei.

Kitos nuosprendžio dalies nenaikinti ir nekeisti.

Vadovaudamasi BPK 103 ir 105 straipsniais, išieškoti iš E. K. ir R. M. po 25,25 Lt proceso išlaidų, skirtų nukentėjusiosios L. G. kelionės išlaidoms į Lietuvos apeliacinį teismą apmokėti.