Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-549-238/2012;

Teisėja Ž. Bliūdžiuvienė Proceso Nr. 1-23-1-00716-2011-5;

2012 m. liepos 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajam S. B., gynėjui advokatui Ričardui Lilui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas (klaidingai nuosprendyje nurodyta laisvės apribojimas) 6 mėnesiams. Vadovaujantis baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtoji bausmė subendrinta su 2011-06-16 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu, prie 2011-06-16 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - 3 (treji) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis baudžiamojo kodekso 93 straipsniu, ir byla jo atžvilgiu nutraukta. T. J. atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis ir T. J. 2011 m. liepos 23 d. apie 4.30 val. viešoje vietoje – prie parduotuvės – baro (kavinės), esančios (duomenys neskelbtini), T. J. tyčia, be jokios priežasties, kitų žmonių akivaizdoje necenzūriniais žodžiais iškeikus S. M., vėliau, veikiant bendrai bei kartu su kitais ne mažiau kaip trimis tyrimo metu nenustatytais asmenimis, būdami toje pačioje vietoje, elgėsi įžūliai ir tyčia, be jokios priežasties bendrais veiksmais smogė ir spyrė S. M., V. A., L. B. bei R. G. į įvairias jų kūnų vietas, ne mažiau trijų trauminių poveikių S. M. pasėkoje bendrais veiksmais padarydami poodines kraujosruvas kairio dilbio srityje, dešinio kelio srityje, kairėje šlaunyje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių V. A. pasėkoje bendrais veiksmais padarydami jam kraujosruvą su paviršinėmis muštinėmis žaizdelėmis apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių L. B. pasėkoje bendrais veiksmais padarydami dešinės plaštakos sumušimą su odos nubrozdinimais 3-čio piršto srityje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat ne mažiau kaip penkių trauminių poveikių R. G. pasėkoje bendrais veiksmais padarydami odos nubrozdinimą kaktoje, nosies nugarėlėje, dešinėje alkūnėje, sprando srityje, kraujosruvą viršutinėje lūpoje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be nukentėjusiojo L. B. parodymų, teismas rėmėsi dar ir nukentėjusiojo V. A. parodymais, kuris taip pat smurtautojus apibūdino kaip ir L. B., ir tiksliai ir konkrečiai įvardijo tik T. J., tačiau teismui pakako tokių neaiškių, pilnai neištirtų įrodymų, kad apeliantą pripažintų kaltu padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Taip pat neatitinka tikrovės ir ta teismo nustatyta aplinkybė, kad S. B. neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nors nuosprendžio motyvai yra priešingi. Iš jo duotų parodymų aišku, kad jis kaltę iš dalies pripažino, ją pripažįsta ir šiandien, kad būdamas girtas galėjo įsivelti į konfliktinę situaciją ir necenzūriniais žodžiais įžeisti nukentėjusiuosius, tačiau pabrėžia, kad nieko nemušė. Už jo įžūlumą ir nederamą elgesį galėjo būti paskirta administracinė nuobauda, tačiau tikrai ne laisvės atėmimo bausmė. Jis nebuvo nusikaltimo bendrininkas, nepažinojo dalyvavusiųjų muštynėse asmenų, pats nieko nemušė, dėl išsakytų necenzūrinių žodžių nukentėjo pats ir dėl sąmonės netekimo atsidūrė ligoninėje. Šiuos kaltinamojo parodymus apylinkės teismas iškraipė ir padarė neteisingas išvadas.

Be to, apylinkės teismas ignoravo vieną labai svarbią aplinkybę – nuteistojo susitaikymą su nukentėjusiaisiais, kadangi jis ne tik jų atsiprašė, bet ir atlygino padarytą jiems žalą, gavo jų atleidimą. Tuo tarpu skiriant bausmę teismas visiškai į tai neatsižvelgė. Tai, kad jam nukentėjusieji atleido, tik dar kartą įrodo, kad jis jokio smurto nenaudojo nei prieš vieną iš nukentėjusiųjų. Tas faktas, kad R. J. švilpdamas pasikvietė ir kitus įvykio dalyvius, parodo, kad būtent jis, o ne nuteistasis, pažinojo kitus kaltinamuosius, kurie galbūt ir buvo pasirengę naudoti smurtą ir pulti nukentėjusiuosius.

Apelianto įsitikinimu, paskirdamas jam bausmę apylinkės teismas buvo šališkas ir turėjo išankstinį nusistatymą skirti laisvės atėmimo bausmę. Tokią išvadą daro dėl to, kad kartą jam dėl ligos neatvykus į teismo posėdį, teismas paskyrė pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, nors jis niekur nesislapstė, policija jį rado gyvenamojoje vietoje.

Skunde daroma išvada, kad S. B. padarytoje veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. požymių, o paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta kaip asmeniui, kuris apskritai nepadarė nusikalstamos veikos. Jis yra nekaltas ir turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja baudžiamąją bylą nuteistojo apeliacinio skundo ribose. S. B. apeliaciniame skunde teigia esąs nekaltas ir turi būti išteisintas, tačiau kolegija su tokia jo pozicija nesutinka. Apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistasis nusikaltime nebendrininkavo, nenaudojo fizinio smurto, nepadarė viešosios tvarkos pažeidimo, prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir štai dėl ko.

Kolegija pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Asmuo, viešoje vietoje sužalojęs kitą asmenį netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, jeigu jis panaudojo smurtą gindamasis nuo jam tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jeigu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (BK 28 straipsnis).

Šioje byloje S. B. nuteistas už tai, kad nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje – prie parduotuvės – baro (kavinės), esančios (duomenys neskelbtini). Nusikalstamos veikos vieta abejonių nekelia, to neginčija ir pats apeliantas. Jis nesutinka tik su jo veiksmų vertinimu, teigia, kad jokio smurto nenaudojo, nepripažįsta, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiems buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, o priešingai, pats buvo sumuštas nenustatytų asmenų. Be to, jam neaišku, kokiais konkrečiai veiksmais jis galėjo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Šiuo aspektu pažymėtina, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymo aplinkybė BK 284 straipsnio prasme yra vertinamasis nusikalstamos veikos požymis, kuris turi būti nustatomas kiekvienu atveju kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta keletas savarankiškų alternatyvių nusikalstamos veikos sudėčių – tai įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai, iš kurių kiekvieno atlikimas gali būti kvalifikuojamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jei tie veiksmai sukėlė įstatyme numatytas pasekmes. Šioje byloje nustatyti veiksmai – tai, kad S. B., veikiant bendrai su T. J. bei kartu su kitais ne mažiau kaip trimis tyrimo metu nenustatytais asmenimis, elgėsi įžūliai ir tyčia, be jokios priežasties bendrais veiksmais smurtavo - smogė ir spyrė S. M., V. A., L. B. bei R. G. į įvairias jų kūnų vietas ir tuo padarė nukentėjusiems asmenims kūno sužalojimus, kas atitinka nežymius sveikatos sutrikdymus, ir tuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nekelia abejonių, kad kaltinime nurodytu laiku ir viešoje vietoje kilo muštynės, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Apeliantas abejoja dėl jo veiksmų vertinimo, jis neigia naudojęs smurtą. Tokia jo pozicija yra nepagrįsta, ji yra paneigiama bylos duomenimis.

Apelianto pozicija yra prieštaringa byloje nustatytoms aplinkybėms. Iš vienos pusės jis neigia sudavęs smūgius nukentėjusiems, teigia, kad pats nukentėjo dėl išsakytų necenzūrinių žodžių (apeliaciniame skunde), iš kitos pusės jis aiškina, kad nieko neprisimena, nes buvo išgėręs nemažai brendžio (ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus). Ir nors kilusio incidento priežasčių bei aplinkybių dėl girtumo neprisimena, tačiau duodamas teisme parodymus nurodė, kad įvykio vietoje jis buvo ir matė atvykusius nukentėjusiuosius.

Išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, nustatyta, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusieji laikėsi vieningos pozicijos, kuri išliko nepakitusi ir teisminio nagrinėjimo metu, - S. B. yra vienas iš juos užpuolusių asmenų. Nors ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti visų, išskyrus T. J., muštynėse dalyvavusių asmenų, tačiau kaltinimai, pateikti S. B. ir R. J., visgi pasitvirtino.

Kolegija konstatuoja, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nėra pakankamai informatyvūs. Todėl juos vertinant būtina vertinti minėtų asmenų parodymus, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu, kuomet įvykio aplinkybes jie atsiminė geriau. Teisme apklausti nukentėjusieji nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtina, jie yra teisingi. Logiška yra manyti, kad praėjus kuriam ir ilgam laikui nuo įvykio nukentėjusieji galėjo neprisiminti įvykio aplinkybių ar sąžiningai klysti duodami parodymus teisme.

Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas pagal pareiškimą V. A., kuris nurodė, kad 2011 m. liepos 23 d. apie 4.30 val. viešoje vietoje – prie parduotuvės – baro (kavinės), esančios R. K. g. 82 / Naglio g., Kaune, prie naktinės parduotuvės jį ir su juo buvusius draugus užgauliojo ir sumušė grupė jaunuolių (t. 1, b. l. 5). Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme apklausti nukentėjusieji tvirtino, kad prie jų prikibo, smurtavo grupė nepažįstamų asmenų, tame tarpe ir S. B., tik visų jų nurodyti negalėjo nei vienas iš jų. Ikiteisminio tyrimo metu pavyko nustatyti du asmenis (S. B., T. J.), kurie kaip užpuolikai dalyvavo konflikte, kiti asmenys nustatyti nebuvo. Be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad po muštynių į įvykio vietą atvykus policijos darbuotojams, jiems nukentėjusieji nurodė S. B. ir T. J. kaip asmenis, kurie su kitais asmenimis (nenustatytais) juos užpuolė ir prieš juos smurtavo. Taip pat nustatyta, kad S. B. ir J. J. buvo surasti įvykio vietoje. Remiantis ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiųjų duotais parodymais, kurie yra išsamesni nei teisminio nagrinėjimo metu duotieji, visgi nustatyta, kad S. B. ir T. J. dalyvavo įvykdant nuosprendyje paminėtą nusikalstamą veiką. Ir nors teisminio nagrinėjimo metu visi nukentėjusieji duoda skirtingus parodymus, kiek įmanoma objektyvią tiesą byloje atskleidžia ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiųjų parodymai, kuriuos jie visi patvirtino teisminio nagrinėjimo metu.

Jau minėta, kad S. B. prisipažino tą vakarą buvęs prie parduotuvės, tik neprisimena konflikto pradžios. Tai, kad jis (S. B.) buvo prie baro iki konflikto, patvirtino ir nukentėjusiųjų parodymai. O būtent, nukentėjusysis V. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su draugais nuėjo prie parduotuvės, kur stovėjo vienas nepažįstamas apie 40 metų vyriškis įraudusiu nuo alkoholio veidu, ir kuris keikė necenzūriniais žodžiais S. M.. Konfliktui įsibėgėjus, prie jų pribėgo dar grupė vyriškų ir kilo muštynės (t. 1, b. l. 86-87). Teisme šis nukentėjusysis parodė, kad kartu su tuo vyriškiu prie parduotuvės buvo ir kitas, jaunesnis vyriškis, ir kad muštynės kilo dėl to, kad jie visi atėjusiuosius užpuolė bei kad kaltinamieji įvykio vietoje atsirado muštynių metu, kad muštynės kilo tiems kitiems atbėgus. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau (t. 2, b. l. 173-174).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta S. M. paaiškino, kad jai su kitais nukentėjusiaisiais atėjus prie baro, ten jau buvo du vyriškiai – vienas jaunesnis, kitas – vyresnis. Vyresnis buvo apie 27-30 metų amžiaus, veidas priminė piktnaudžiaujančio alkoholiu asmens veidą, jis buvo vidutinio kūno sudėjimo. Kitas vaikinas buvo apie 17-18 metų amžiaus, lieknas, apie 170-175 cm ūgio, vėliau jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir kaip nustatyta, tai buvo T. J.. Tie du vyrai kalbėjosi tarpusavyje įžeidžiančiai S. M. atžvilgiu, jaunesnis jai konkrečiai sakė necenzūrinius žodžius. Nors ji stengėsi nereaguoti, tačiau V. A. jį raminant, vyresnis stovėjęs vyriškis sugriebė V. A. už rūbų ir, panaudodamas jėgą, tempė gatvės link. Pribėgus L. B. ir kitiems vyriškiams, kilo muštynės. Visi S. M. draugai atpažino T. J. kaip vieną iš užpuolikų. Ant žolės ji matė gulintį vyresnį (S. B.) vyriškį, kurį atvažiavę medikai išsivežė (t. 1, b. l. 90- 91). Teisme ši nukentėjusioji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad prie baro jiems atvykus jau buvo du vyriškiai- vienas jaunesnis, kitas- vyresnis, tačiau sakė, kad kabinėtis pradėjo vyresnis vaikinas. V. A. sukonfliktavo su stovėjusiais vyriškiais, ją begindamas. Po įvykio S. B. gulėjo ant žolės. Kategoriškai patvirtinti, kad prie parduotuvės buvo S. B., ji negalėjo, gerai visko neprisiminė (t. 2, b. l. 174-175).

Nukentėjusysis L. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tą vakarą prie parduotuvės stovėjo vienas jam nepažįstamas vyriškis, apie 32 metų amžiaus, liesas, pailgo veido, ir kad jo asmenybė policijai turi būti žinoma, nes jie su juo kalbėjo. Jis girdėjo, kaip šitas vyriškis įžeidžiančiai kalbėjo su Sonata, keikėsi necenzūriniais žodžiais, Sonata į jo užgauliojimus neatsakinėjo. Vidui įsiterpus, pribėgo jaunesnis vyriškis, apie 19 metų amžiaus. Jam susidarė įspūdis, kad jie pažįsta vienas kitą, nes kalbėjosi tarpusavyje. Kilus muštynėms, prie jo priėjo vienas iš stovėjusiųjų prie baro, jis įvardija jį pirmuoju, ir dar du, ir tuomet pajuto apie dešimt smūgių į galvą. Jis matė, kaip pirmasis jo nurodytas vaikinas rankomis smogė Sonatai į veidą tris kartus, stengdamasis ją apginti, jis pribėgo ir matė, kaip tas vaikinas užsimojo spirti gulinčiai Sonatai. Neleisdamas to padaryti jis jį pastūmė, po ko šis nugriuvo ant žolės. Jis skambino policijai, tuomet visi, išskyrus pirmąjį, pabėgo. Atvykus policijos pareigūnams, šiam pirmajam tebegulinčiam vaikinui (nustatyta S. B.) buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir jis išvežtas į gydymo įstaigą. Dar po kiek laiko buvo sulaikytas ir kitas smurtavęs jų atžvilgiu vaikinas, policijai prisistatęs 17 metų amžiaus pilietis, kaip vėliau nustatyta – T. J. (t. 1, b. l. 96-97). Teisme šis liudytojas patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildė juos tuo, kad prie parduotuvės stovėjo dviese – vyresnis ir jaunesnis vyrai, kilus konfliktui, vyresnis siūlė kažką negerą Sonatai padaryti. Nors teisminio nagrinėjimo metu apklaustas L. B. painiojosi dėl aplinkybių, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu aiškino tiesą. (t. 2, b. l. 107-108). Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtino, jog S. B. buvo vienas iš asmenų, smurtavusių prieš nukentėjusiuosius.

Nukentėjusysis R. G. pirminiuose parodymuose nurodė, kad įvykio vietoje atpažino vieną užpuolikų – tai sulaikytą vaikiną, kaip vėliau buvo nustatyta - T. J. (t. 1, b. l. 101-102).

Patrulių K. K. ir D. T. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, kad nuvykus į pranešime apie muštynes nurodytą vietą, piliečiai V. A., S. M., L. B. ir R. G. paaiškino, kad juos prie naktinės parduotuvės užpuolė grupė jaunuolių, juos sumušė ir kad vienam iš užpuolikų buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Medikams užpuolikas prisistatė S. B.. Tuo metu gulintį S. B. atbėgo gelbėti jaunuolis, taip pat nukentėjusiųjų atpažintas kaip užpuolikas, kuris buvo sulaikytas, ir nustatyta, jog tai T. J. (t. 1, b. l. 107, 110).

Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu K. K. patvirtino, kad nuvykus į iškvietime nurodytą vietą užpultieji nurodė, jog ant žemės gulintis vyrukas ir vėliau išvežtas į gydymo įstaigą yra vienas užpuolikų, ir vėliau nustatyta, jog tai S. B., kitas sulaikytasis nurodytas kaip užpuolikas - T. J.. Šis žodžiu patvirtino, kad atėjo parsivesti savo draugą (t. 1, b. l. 108-109). Teisme jis patvirtino analogiškas aplinkybes, nurodė, kad tą vasaros vakarą vyko muštynės ir vienam piliečiui buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kurio parsivesti buvo atėjęs kitas vyriškis, nukentėjusiųjų atpažintas kaip vienas iš užpuolikų (t. 2, b. l. 108).

Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu D. T. davė analogiškus kaip ir liudytojas K. K. parodymus, parodė, kad ant žolės gulėjęs vyriškis buvo S. B. ir kad S. M. patvirtino, kad jis yra vienas iš ją ir jos draugus užpuolusių ir sumušusių asmenų, be to, buvo sulaikytas ir kitas, nurodęs kad ant žolės guli jo draugas, vaikinas, kurį jis saugojo tarnybiniame automobilyje sėdintį sulaikytąjį vyruką, ir kuris prisistatė T. J.. Šis vaikinas sakė, kad ant žolės gulintysis yra jo draugas, kad jis kartu su juo ir kitais draugais buvo netoli parduotuvės prieš kelias minutes ir kad jis toje vietoje pametė telefoną, kurio ir sugrįžo. Jis neneigė konflikto metu buvęs įvykio vietoje, tačiau ir nepatvirtino užpuolęs S. M. ir jos draugus (t. 1, b. l. 111-112). Teisme šis liudytojas patvirtino, kad tą vakarą vyko konfliktas, kad atvykus į įvykio vietą ant žolės buvo rastas gulintis S. B., besiaiškinant aplinkybes ir bekviečiant greitąją medicinos pagalbą, atėjo dar ir kitas – T. J.. Šiuos du vyriškius nukentėjusieji asmenys atpažino kaip muštynių dalyvius (t. 2, b. l. 108-109).

Įtariamojo apklausos protokole užfiksuota, jog T. J. parodė aplinkybes apie įvykusias muštynes, kuriose bendrai su kitais asmenimis dalyvavo, ir jis neneigė, kad sudavė smūgius, tik negalėjo pasakyti, kiek, kad jį nukentėjusieji atpažino kaip užpuoliką, ir kad įvykio vietoje pametė mobiliojo ryšio telefoną. Jis neneigė padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigė tai, kad spyrė. Savo veiksmus vertina kaip savigyną (t. 1, b. l. 127-128). Teisme kaltinamasis savo kaltę pripažino pilnai, tačiau teigė neprisimenąs, kaip įvyko konfliktas, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Parodė, kad jis mušėsi su R. G., smūgiai buvo suduoti ir jam, tačiau dėl girtumo visų aplinkybių neprisimena (t. 3, b. l. 18-19).

Iš paminėtų įrodymų seka, jog šioje byloje yra pakankamai duomenų S. B. kaltei dėl BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos įvykdymo patvirtinti. Nors byloje yra prieštaringi liudytojų parodymai, tačiau kaltinamojo kaltę, jį buvus kaltinimo nurodytu laiku ir vietoje, patvirtina aukščiau paminėtų įrodymų visuma, iš kurių galima daryti išvadą, kad S. B. buvo įvykio vietoje, elgėsi įžūliai ir iššaukiančiai, naudojo kitų asmenų atžvilgiu smurtą viešoje vietoje be jokio motyvo, tuo aiškiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nukentėjusieji S. M. ir L. B. jį atpažino kaip vieną iš užpuolikų, L. B. parodymais nustatyta, kad jis (S. B.) tikrai smurtavo prieš S. M. ir jai smogė. Kitas kaltinamasis T. J. patvirtino apie tą vakarą vykusiais muštynes, kuriose jis su draugais dalyvavo, ir kad ant žolės likęs gulėti yra jo draugas. Byloje nėra nenuginčijamų duomenų, jog S. B. nedalyvavo kilusiame konflikte, kaip ir nėra jokių duomenų, kad jis nenaudojo smurto ar nesielgė įžūliai. Paminėti aukščiau įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną, nei netikėtiną išvadą, kad visgi jis įvykdė BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, į konflikto vietą buvo kviečiami medikai ir policijos pareigūnai, nukentėjusiems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, prieš juos naudotas smurtas. Specialistų išvadomis Nr. G 2019/11(02), Nr. G 2024/11(02), Nr. G 2024/11(02) ir Nr. G 2022/11(02) (t. 1, b. l. 13, 25, 31 ir 40) nustatyta, kad V. A., S. M., L. B. ir R. G. padaryti sužalojimai atitinka nežymius sveikatos sutrikdymus.

Nepagrįstai nuteistasis teigia, kad nuosprendyje nėra nurodyta, kur ir kokiais konkrečiais veiksmais jis padarė nusikaltimą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis S. B. su T. J. ir kitais tyrimo nenustatytais asmenimis veikė bendrai, vienu metu, matydami vienas kito atliekamus veiksmus ir tam pritardami, smurtaujama buvo be tikslo, tiesiog iš chuliganiškų paskatų. Tai rodo, kad nuteistieji veikė ne spontaniškai, o tyčia, kryptingai ir atkakliai, siekdami įžūliu, amoraliu elgesiu pažeminti, pasityčioti iš atvykusių prie baro nukentėjusiųjų be jokios dingsties, tokiu būdu demonstruodami elgesio taisyklių ir moralės normų visuomenėje nepaisymą, siekimą pažeisti nusistovėjusias žmonių tarpusavio bendravimo normas ir sutrikdyti visuomenės tvarką bei rimtį. Įrodymai, patvirtinantys nuosprendyje nustatytas aplinkybes, buvo gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Minėtų duomenų patikimumo aspektas taip pat nekelia abejonių. Reikia pažymėti ir tai, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir policijos pareigūnų, atvykusių į konflikto vietą, parodymais. Nenustatyta, kad šie asmenys būtų suinteresuoti apkalbėti kaltinamąjį S. B. ir kitą nustatytą kaltininką – T. J..

Nuteistasis nurodo, jog nuosprendis grįstas liudytojo L. B. parodymais, jog naudoję smurtą vaikinai įvardijami kaip „antrasis vaikinas“, „trečiasis vaikinas“, „ketvirtasis vaikinas“, ir nustatytas tik vienintelis „šeštasis“ vaikinas - T. J., tačiau šiuo aspektu kolegija nesikartos, kadangi S. M. ir L. B. parodymais nustatyta, kad „pirmasis“ vaikinas buvo visgi S. B., kurį S. M. įvardijo „vyresniu“. L. B. S. B. įvardijo kaip pirmąjį. O tai, kaip kad nurodo apeliantas, kad nuosprendyje minimi „antrasis“, „trečiasis“, „ketvirtasis“ ar „šeštasis“ vaikinai, dar nereiškia, jog netinkamai nustatytos kaltinamųjų asmenybės. Kiti muštynėse dalyvavusieji asmenys ikiteisminio tyrimo metu neišaiškinti, jie iš muštynių vietos pabėgo, tačiau tai nereiškia, kad kaltinamasis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Negalima sutikti ir su tuo apeliacinio skundo argumentu, jog teismas konstatavo jo kaltumą remiantis vien nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymais ir tokiu būdu nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė kurio nors vieno konkrečiai nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, o vertino visus byloje surinktus ir teisme išnagrinėtus duomenis. Nekaltumo prezumpcijos principas šioje byloje S. B. atžvilgiu pažeistas nebuvo, kadangi S. B. nebuvo nesuteikta galimybė gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. O tai, kad apylinkės teismas įvertino byloje surinktus duomenis ne jo naudai, dar nereiškia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nuomone, tiriamu atveju S. B. kaltei pagrįsti surinktų įrodymų pakanka, o kaltinimą paneigiančių duomenų nesurinkta.

Nuteistojo skunde apeliuojama į tai, kad nepagrįstai jam inkriminuota aplinkybė, kad jis veikė bendrai su kitais asmenimis. Kolegija pažymi, jog teismas nuosprendyje nurodė, kad T. J. ir S. B. veikė bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Remiantis T. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, visgi jie su S. B. pažįstami buvo. Iš nukentėjusiųjų parodymų galima spręsti, kad jie abu kartu tą vakarą buvo prie baro ir užgauliojo S. M., dėl ko ir kilo konfliktas. Nustatyta, kad S. B. ir T. J. veiksmai lėmė tolesnę įvykių eigą – nukentėjusiųjų sumušimą.

Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininkui veikiant su teismo nenustatytu asmeniu, teismo išvada priklauso nuo to, kokia informacija surinkta byloje apie nenustatytus asmenis. Jei bylos nagrinėjimo metu nepavyksta nustatyti kitų asmenų, dalyvavusių darant nusikaltimą, asmenybės, be to, byloje nėra jokių duomenų, apie tų asmenų išvaizdą, galimą amžių, veikimo būdus ir kitus požymius, leidžiančius identifikuoti tuos asmenis, teismas paprastai vengia daryti išvadą dėl bendrininkavimo ir bendrininkų grupės buvimo. Nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti susitarimo su kaltinamuoju, veikos ir tyčios bendrumo. Šiuo atveju nusikalstamos veikos pobūdis, prieš nukentėjusiuosius panaudoto fizinio smurto intensyvumas, taip pat nusikalstamos veikos pasekmės, leido teismui konstatuoti, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrais veiksmais, siekiant vieno tikslo – sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.

Kolegija pažymi, kad teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kurie pagrindžia teismo išvadas dėl S. B. kaltumo, jame išdėstyti argumentai ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė apelianto neprisipažinimą. Todėl jie nekartojami apeliacinės instancijos nutartyje. Taip konstatuojama, kad BPK 305 straipsnio nuostatos nepažeistos.

S. B. nesutinka su tuo, jog teismas neatsižvelgė į nuteistojo susitaikymą su nukentėjusiaisiais, kadangi jis ne tik jų atsiprašė, bet ir atlygino padarytą jiems žalą, gavo jų atleidimą. Tačiau ir šiuo aspektu kolegija nesutinka, pažymi, kad BK 38 straipsnio taikymui šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas, o S. B. yra recidyvistas, kadangi 2011-06-16 nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir šis nuosprendis įsiteisėjo, ir po šio nuosprendžio jis įvykdė naują, šioje byloje jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Taigi, susitaikymo institutas S. B. atžvilgiu taikomas negali būti.

Skunde keliamas administracinės atsakomybės klausimas už S. B. įvykdytą nusikalstamą veiką, tačiau administracinė atsakomybė šioje situacijoje negalima. S. B. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 284 str. 1 d. Jau minėta, jog pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. S. B. inkriminuoto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis baudžiamąja prasme yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Tiriamu atveju šio straipsnio dispozicijos reikalaujamos aplinkybės nustatytos, o būtent, kad S. B. bendrai su kitais asmenimis savo neteisėtais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, vyko grupinės muštynės, dėl ko buvo kviečiami medikai ir policija, keturiems asmenims kilusių muštynių metu padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, taigi, visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos, kilo padariniai. Tuo tarpu ATPK 174 numatytas nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, tik pažeidžia viešąją tvarką ir žmonių rimtį, tačiau nesutrikdo. Veiksmų, padarytų 2011 m. liepos 23 d. apie 4.30 val. viešoje vietoje – prie parduotuvės – baro (kavinės), esančios R. K. g. 82 / Naglio g., Kaune, visuma sudaro nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, o ne administracinio pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje sudėtį. Taigi, būtent padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta tiriamu atveju lemia S. B. veiksmų kvalifikaciją kaip nusikalstamos veikos, o ne administracinio teisės pažeidimo požymius atitinkančią.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę už jo įvykdytą nusikaltimą, buvo šališkas ir turėjo išankstinį nusistatymą skirti jam laisvės atėmimo bausmę, atmetamas kaip nepagrįstas. Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu, ir šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių.

Priešingai nei teigia S. B., byloje nėra jokių duomenų, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl jo ar kito nuteistojo kaltės ir dėl to neteisingai paskyrė jam bausmę, ar šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Tokių pagrindų šioje byloje nėra. Teismas, skirdamas S. B. bausmę už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, įvertino visus BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Teismas įvertino ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltės formą – S. B. padarė tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą, ir padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – veika padaryta įžūliai, be jokios priežasties, kitų žmonių akivaizdoje iškeikus S. M. ir jos atžvilgiu su kitais asmenimis bendrai panaudojus smurtą, ir nusikalstamos veikos stadiją – veika baigta, ir kaltininko asmenybę - S. B. padarė šį jam inkriminuojamą nusikaltimą, jau būdamas teistas už viešosios tvarkos pažeidimą (t. 2, b. l. 28), be to, jis nusikalto būdamas teistas 2011-06-16 nuosprendžiu ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jis 13 kartų baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 52-54), nedirba, ir jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurios pripažintos teisingai, ir atskirai dėl kiekvienos jų kolegija nepasisakys.

Teismas pagal BK 284 straipsnio 1 dalies sankciją bausmę parinko mažesnę nei šio straipsnio sankcijoje numatytoji maksimali (maksimali bausmė – dveji metai laisvės atėmimo), ir pagrįstai paskyrė jam 6 mėnesius laisvės atėmimo. Šią bausmę teismas teisingai subendrino su 2011-06-16 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Teismas taikė tik dalinį bausmės subendrinimo būdą. Nors nuteistasis prašo švelninti jam paskirtą bausmę, tačiau įstatyme numatytų pagrindų tam nėra, kaip ir negalima sušvelninti jo teisinės padėties, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, liudijančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių byloje nėra. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas bausmę S. B. paskyrė teisingai. Tai, jog teismas bylos duomenis vertino kitaip, nei norėtų nuteistasis, ir jį už tai pripažino kaltu bei nubaudė, nereiškia, kad teismas buvo šališkas ar kad byla išnagrinėta netinkamai. Nuteistajam nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nėra pagrindas laikyti teismą šališku. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra (ir negali būti) nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas pats savaime jau yra pagrindas abejoti teisėjų, priėmusių tokį nuosprendį, nešališkumu. Tai prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai, numatytai BPK 1 str. 1 d.

Tokiu būdu nepagrįsti yra S. B. apeliacinio skundo argumentai, kad S. B. padarytoje veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje požymių, o paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta kaip asmeniui. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo S. B. apeliacinio skundo įstatyminio pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas. Kolegija pažymi, kad teismo nuosprendyje motyvuojant bausmės skyrimą nurodyta, kad skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad paskiriama laisvės apribojimo bausmė. Daroma išvada, kad tai yra techninė rašymo ir apsirikimo klaida, ją apylinkės teismas gali ištaisyti BPK 361 straipsnyje numatytu pagrindu. Todėl nuosprendis tuo pagrindu nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.