Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. M. priteista D. L. 2 158 Lt 40 ct laidojimo išlaidoms ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. M. priteista G. V. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. M. priteista Valstybinei ligonių kasai 2833 Lt už G. V. stacionarinį gydymą.

Iš V. M. priteista 212 Lt 94 ct proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 12 d., laikotarpiu nuo 1.30 val. iki 2.00 val., prie (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl pykčio užpuldamas G. V. ir I. L. , grasindamas juos nužudyti, smogdamas peiliu G. V. į galvą, kaklą, žastą, nugarą ir tuo padarydamas nukentėjusiajam vieną pjautinę bei dvi durtines-pjautines žaizdas kairiame žaste, dvi durtines-pjautines žaizdas nugaros kairėje pusėje, šešias pjautines žaizdas galvos ir kaklo srityse su trauminiu kairės išorinės ir vidinės ausies uždegimu bei trauminiu paausio liaukos kairėje ir veidinio nervo pažeidimu, tuo nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą, bei suduodamas rankomis ir kojomis I. L. į rankas ir kojas, tuo padarydamas jam nubrozdinimus bei kraujosruvas rankų ir kojų srityse, smogdamas peiliu į kaklą, krūtinę, žastą, koją, tuo padarydamas nukentėjusiajam dvi pjautines žaizdas dešinės šlaunies ir dešinio kelio srityje, durtinę-pjautinę žaizdą kairiame žaste, durtinę-pjautinę žaizdą kaklo srityje, kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą kaklo kairėje pusėje, dvi kiaurymines durtines-pjautines žaizdas krūtinės priekinės sienos dešinės pusės srityje, dėl ko nuo kiauryminės kaklo žaizdos su bendrosios miego arterijos bei vidurinės jungo venos pažeidimu ir kiauryminių krūtinės žaizdų su dešinio plaučio pažeidimu, išsivysčius išoriniam bei vidiniam kraujavimui į dešinę krūtinplėvės ertmę, nukentėjusysis mirė, tyčia nužudė I. L. ir pasikėsino nužudyti G. V. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes G. V. pabėgo.

Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Apeliantas skunde pripažįsta savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų, nuoširdžiai dėl jų gailisi. Tvirtina, jog jis nenorėjo nužudyti I. L. . Tai padarė gindamasis, nes pastarasis jį puolė. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra nekonfliktiška asmenybė, anksčiau teistas nebuvo.Nuteistasis taip pat teigia, kad teismas, įrodinėdamas jo kaltę dėl padaryto nusikaltimo, be pagrindo rėmėsi liudytojo, kuris jį puolė, parodymais. Apeliantas abejoja šio liudytojo parodymų objektyvumu.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašė nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti, gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. M. nužudė I. L. , o G. V. pasikėsino nužudyti tyčia, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir kvalifikavo nuteistojo V. M. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Pirmosios instancijos teismo nustatyti objektyvieji nusikaltimų sudėties požymiai V. M. apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijami – V. M. neneigia nužudęs I. L. ir sužalojęs G. V. . Apeliacinės instancijos teisme iš esmės yra ginčijami tik subjektyvieji nusikaltimų sudėties požymiai, - I. L. , G. V. užpuolimo ir smurtinių veiksmų jų atžvilgiu atlikimo motyvas ir tikslas. Nuteistasis V. M. nurodo, kad pagrindinė priežastis sąlygojusi jo smurtinius veiksmus buvo ne noras nužudyti I. L. ir sužaloti G. V. , o apsiginti nuo pastarųjų, jį užpuolusių asmenų.

Visose bylose yra svarbu teisingai nustatyti nusikaltimo padarymo motyvą ir tikslą, o šioje byloje tai yra būtina, nes nustačius, jog kaltininko motyvas ir tikslas buvo gynyba nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę, leidžia pastarojo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio nuostatas. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra glaudžiai susipynę terminai. Nusikaltimo motyvas – tai veikos priežastis, paskata, nusikalstamo elgesio varomoji jėga ir paaiškinimas. Nusikaltimo tikslas – tai asmens nusikalstamos veikos siekiai, priežastys dėl ko jis ėmėsi nusikalstamos veikos. Nusikaltimo motyvas ir tikslas yra sunkiai įrodomi nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, kaip minėta, šioje byloje juos būtina teisingai nustatyti ir įrodyti. Paprasčiausiai nusikaltimo motyvą ir tikslą būtų galima nustatyti iš paties nusikaltimo subjekto parodymų, paaiškinimo, kodėl jis padarė nusikalstamą veiką ir ko tokia savo veika siekė. Tačiau nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis įrodinėjami subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai, - motyvas, tikslas. Nusikaltimo motyvui, tikslui įrodyti ir nustatyti taip pat naudojami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, ekspertizės aktai ir kiti procesiniai veiksmai, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikaltimo požymiai. Palyginus šiuos baudžiamojoje byloje užfiksuotus požymius, su nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymais, galima patikrinti ar kaltininko parodymuose nurodytas jo poelgio tikslas ir motyvas atitinka realų nusikaltimo padarymo tikslą ir motyvą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo V. M. parodymai apie jo atliktų smurtinių veiksmų motyvą ir tikslą, - tai, kad I. L. ir G. V. jį puolė mušti, o jis tik realizavo savo teisę į būtinąją gintį, tai yra gynėsi nuo jį puolusiųjų asmenų, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta.

Nukentėjusysis G. V. , apklaustas apie 2005 m. birželio 12 d. tarp V. M. ir jo su I. L. kilusį konfliktą, parodė, kad šio konflikto iniciatorius buvo ir jį su I. L. pirmas be jokios priežasties užpuolė nuteistasis V. M. - nei jis, nei I. L. jam matant, V. M. neužpuolė, su juo nekonfliktavo, taip pat konkretizavo nuteistojo V. M. atliktus veiksmus. Pagal nukentėjusiojo G. V. parodymus, V. M. tuo metu, kai jis su I. L. miegojo prie laužo, juos užpuolė ir pradėjo jų atžvilgiu vartoti fizinį smurtą. V. M. , priėjęs prie jo miegančio, kelis kartus aštriu daiktu smogė į kairiąją galvos pusę, po ko jis pajuto, kad sužeista jo ausis. Kai jis atsistojo, V. M. , rankoje turėdamas peilį, vėl jį puolė, tačiau jam pavyko nuo V. M. smūgio išsisukti. Tada V. M. smogė jam iš už nugaros ir pataikė į kaklą. Jis bandė iškviesti policiją. Nepavykus to padaryti, telefoną padavė I. L. ir paprašė paskambinti policijai. Tuo metu, kai I. L. skambino, prie pastarojo pribėgo V. M. ir vieną ar du kartus dūrė peiliu I. L. žemiau krūtinės. Jis, viena ranka laikydamas įpjautą ausį, kita ranka pabandė vesti I. L. , tačiau prie jų vėl pribėgo nuteistasis V. M. . Šis, stovėdamas prie krūmų, pasakė ,,pribaigsiu“ ir po to pribėgęs du kartus smogė jam į nugarą bei tris kartus į kairę ranką. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nukentėjusiojo G. V. parodymus, kad V. M. buvo konflikto iniciatorius turėjo atmesti, nes pastarasis vienintelis taip nurodė, kas rodo, jog nukentėjusysis jį apkalba. Kolegijos nuomone, V. M. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais ginčijami byloje apklausto nukentėjusiojo G. V. parodymų vertinimo teisėtumas, nepagrįsti. Nukentėjusiojo G. V. parodymais, kad jis su I. V. M. pirmi nepuolė mušti, jie iki tol nekonfliktavo su juo, kolegijai netikėti nėra jokio pagrindo, jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo vienodi, nuoseklūs ir neprieštaringi. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalis). Šių nukentėjusiojo G. V. parodymų teisingumą patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys, užfiksuoti specialistų išvadose, liudytojų V. R. , R. U. , M. V. , E. V. parodymuose. Apklausti liudytojais E. V. , V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad nei jie, nei G. V. su I. L. iki to momento, kai užmigo, su V. M. nekonfliktavo, jo nemušė, jokių nesutarimų ar ginčų tarp jų nebuvo kilę, jie ramiai gėrė alkoholinius gėrimus. Liudytojas E. V. taip pat pažymėjo, kad atvykus policijai į įvykio vietą, V. M. elgėsi agresyviai: bandant pareigūnams V. M. sulaikyti, šis grasino ,,grįžus iš kalėjimo papjauti dar keturis“. Tokias liudytojo E. V. parodymuose nurodytas aplinkybes apie V. M. elgesį po nusikaltimo padarymo patvirtino ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. U. , M. V. . Liudytojai parodė, kad nuvykus į įvykio vietą V. M. buvo neramus, nervingas, elgėsi agresyviai, bandant pastarąjį sulaikyti grasino visus išpjauti, apie įvykį negalėjo nieko konkretaus pasakyti, tvirtino, jog nieko neatsimena, tik vėliau pradėjo kalbėti apie kažkokį užpuolimą. Teismo medicinos ekspertizės metu be kitų sužalojimų G. V. , ekspertai nustatė, kad pastaroje nugaroje yra padarytos dvi durtinės – pjautinės žaizdos. Bylos duomenimis, nuteistasis V. M. gindamasis, kaip nurodo apeliaciniame skunde, nukentėjusiajam G. V. esant puolimo padėtyje, negalėjo peiliu padaryti tokių G. V. nustatytų durtinių – pjautinių sužalojimų nugaroje. Toks smūgių peiliu sudavimo G. V. mechanizmas rodo, kad, būtent, V. M. puolė G. V. , o ne priešingai. Ta aplinkybė, kad konflikto metu tam tikrus sužalojimus patyrė pats nuteistasis V. M. , dar nėra pagrindas daryti išvadą, kad V. M. veikė būtinosios ginties situacijoje. Sužalojimų atsiradimas yra tik viena iš aplinkybių, pagal kurias gali būti sprendžiama apie būtinosios ginties situacijos buvimą. Kai konfliktą inicijavęs ir baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką atlikęs asmuo pats patiria sužalojimus, būtinosios ginties situacijos buvimas nėra preziumuojamas. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad konfliktą V. M. išprovokavo užpuldamas miegančius I. L. , G. V. ir jų atžvilgiu pradėdamas smurtauti, panaudodamas peilį, todėl akivaizdu, jog tarp konflikto išprovokavimo, suduodant smūgius, panaudojant peilį, ir I. L. nužudymo bei G. V. pasikėsinimo nužudyti yra priežastinis ryšys.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. M. bausmę, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų. Buvo atsižvelgta tiek į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, tame tarpe ir į apeliaciniame skunde nurodytas (anksčiau neteistas). Teismo nuosprendžiu motyvuotai parinkta V. M. tinkama bausmės rūšis bei dydis. V. M. nuteistas už dviejų labai sunkių nusikaltimų padarymą. Nustatyta, kad V. M. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio, nužudė I. L. ir pasikėsino nužudyti G. V. , veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia. Byloje esantys duomenys vienpusiai charakterizuoja V. M. asmenybę, kaip neigiamą, konfliktišką – V. M. niekur nedirba, nors yra darbingo amžiaus, anksčiau baustas administracine tvarka, piktnaudžiauja alkoholiu, V. M. konstatuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas. Kolegijos nuomone, V. M. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikaltimą ir labai gailisi, kas turėtų būti laikoma jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe), dėl kurios, jo nuomone, paskirtoji bausmė turėtų būti švelninama, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas nenustatė V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. V. M. apeliaciniame skunde teigia, kad jo atsakomybę lengvina ta aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus, už kuriuos teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi. Tačiau kolegija negali sutikti su šiais apelianto argumentais, jie yra nepagrįsti. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą, bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Nuoširdus gailėjimas dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sąlygos, kurios būtų pagrindas V. M. prisipažinimą ir gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir ją atsižvelgti nustatant bausmės dydį, nėra įvykdytos. V. M. , nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nors savo kaltę iš dalies pripažino, bet pilnai nepapasakojo visų nusikaltimų aplinkybių, nusikaltimai buvo atskleisti kitų proceso dalyvių parodymais, dėl padarytų nusikaltimų neapgailestavo. Dėl jų padarymo pradėjo gailėtis tik tada, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo už šiuos nusikaltimus pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme (V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis gailisi padaręs nusikaltimus). Visa tai rodo, kad V. M. gailėjimas yra ne nuoširdus, o formalus, tokiu būdu siekiant sušvelninti jam paskirtą bausmę. V. M. gailisi ne dėl savo padarytų nusikaltimų, o tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už padarytas nusikalstamas veikas, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus.

Teismas, spręsdamas V. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.