Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. G., a. k., gim. (duomenes neskelbtini) Klaipėdoje, LR piliečio, lietuvio, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius, vedusio, specialaus vidurinio išsilavinimo, neteisto, ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo Z. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 1 d. ir nuteistas 3900 Lt (30 MGL) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. G. nuteistas už tai, kad 2010-04-30 apie 10.40 val. Savanorių pr., ties pastatu Nr. 139, Vilniuje, vairuodamas automobilį FORD GRANADA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 106, 111, punktų reikalavimus, o būtent, važiuodamas Savanorių prospektu nuo Riovonių gatvės link Vaduvos gatvės buvo neatidus bei neatsargus, norėdamas apsisukti ir artėdamas prie apsisukimo vietos į kairę ties Savanorių pastatu Nr. 139, iš anksto nepasitraukė prie Savanorių prospekto važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti link Vaduvos gatvės kairiojo krašto (trečios eismo juostos kairiojo krašto), o apsisukimo manevrą pradėjo būdamas nemažesniu kaip 2,9 m atstumu nuo to paties krašto, ir tokiu būdu sudarė kliūtį jam iš paskos trečia eismo juosta didesniu greičiu važiuojančiam automobiliui (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo L. U., dėl ko su juo susidūrė ir įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta L. U. sveikata ir apgadintos dvi transporto priemonės. Tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas advokatas - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. Z. G. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniu skundu faktiškai neginčija padarytos veikos kvalifikacijos, ginčija tik bausmės skyrimą.

Nuteistasis ir jo gynėjas skundu prašo taikyti nuteistojo atžvilgiu LR BK 40 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Z. G. padarytas nusikaltimas kvalifikuotas pagal LR BK 281 str. 1 d., padarytas nusikaltimas yra neatsargus. Akivaizdu, kad BK 40 str. 1 d. nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo priskyrimu vienai iš kategorijų – neatsargiam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra. Antroji BK 40 str. 1 d. nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje yra laiduotojo – K. M. - prašymas perduoti kaltininką laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą. Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką, atsižvelgtina į jo asmenines savybes, veiklos pobūdį. Iš prašymo matyti, jog K. M. gali būti vertas teismo pasitikėjimo. K. M. Z. G. pažįsta nuo 1963 m., yra technikos mokslų daktaras, apdovanotas Lietuvos pramonės darbuotojo garbės ženklu.

LR BK 40 str. 2 d. nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-31/2010, 2K-51/2010).

Pirmoji sąlyga – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką - yra nustatyta. Z. G. anksčiau nėra teistas.

Antroji sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Nuteistasis ir jo gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad Z. G. iš esmės savo kaltės nepripažino, nesigaili padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką atliekant ikiteisminį tyrimą, jei teisme jis keičia parodymus ir pradeda neigti daręs nusikaltimą. Sprendžiant šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo klausimą daugiausia dėmesio skiriama įtariamojo ir kaltinamojo parodymams dėl padarytos veikos objektyviųjų požymių. Šios sąlygos konstatavimas LR BK 40 str. prasme reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Pažymėtina, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis teigė, kad buvo įvažiavęs į trečiąją eismo juostą, ja pavažiavo apie 20 metrų ir tada pajuto smūgį į automobilio kairę dalį. Ši aplinkybė tiesos nustatymui itin svarbi, tačiau nuteistasis neteisingai ją nurodė. Jo parodymai paneigti nukentėjusiosios parodymais, kur ji paaiškino, kad trečiąja eismo juosta važiavo iš poliklinikos į namus, į Kauno pusę. Pajudėjus nuo sankryžos ir nuvažiavus apie 30 metrų, priešais nukentėjusiosios automobilį, iš už antrąja juosta kiek priekyje važiavusio sunkvežimio netikėtai iššoko, kaip dabar žino, Z. G. vairuojamas automobilis Ford, užtvėrė nukentėjusiajai kelią ir ji savojo automobilio priekiu trenkėsi į nuteistojo vairuoto automobilio kairįjį šoną. Nukentėjusiosios parodymus dėl šios aplinkybės patvirtina ir liudytojo R. P. parodymai, kur jis paaiškino, jog važiavo Savanorių prospektu, antrąja eismo juosta į Kauno pusę. Važiavo apie 55-63 km/h greičiu. Netikėtai pirmąja eismo juosta, liudytojui iš dešinės važiavęs lengvasis automobilis Ford pasuko į kairę, kirto antrąją eismo juostą taip, kad liudytojui teko stabdyti, ir išvažiavo į trečiąją eismo juostą. Iššokęs į trečiąją eismo juostą, Ford užkirto kelia šia juosta važiavusiam lengvajam automobiliui BMW ir pastarasis savo priekiu trenkėsi automobilio Ford šonines duris. Taip pat autotechnikos specialisto išvada dėl autoįvykio mechanizmo sutampa su nukentėjusiosios ir liudytojo R. P. parodymais ir paneigia Z. G. parodymus apie tai, kad susidūrimo metu jis buvo pilnai persirikiavęs į trečią eismo juostą ir važiavo arti jos kairiojo krašto. Taigi esminės aplinkybės nepripažinimas ir kitoks jos aiškinimas negali būti pripažįstamas kaip pripažinimas padarius nusikalstamą veiką.

Be to, būtina nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą, bet ir nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia prisipažįsta padaręs veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė rodo asmens požiūrį į nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu Z. G. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad pripažino kaltę ir paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu jis kaltės nepripažino, nes jam „ir dabar kyla abejonių“. Taigi nors nuteistasis davė iš esmės teisingus parodymus apie nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau jo abejonės rodo tai, kad jis nuoširdžiai nesigaili padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai nevertina savo elgesio. Be to, kaip matyti iš Z. G. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, aiškindamas apie įvykį, jis nurodė, jog nesupranta, kaip iš galo į jo automobilį atsitrenkusi BMW vairuotoja nepastebėjo kliūties, galbūt ji buvo paveikta vaistų, kuriuos galėjo vartoti nuo skausmo. Taigi iš šių nuteistojo parodymų akivaizdu, kad jis bando kaltę perkelti nukentėjusiajai L. U., jog tai ji nepastebėjo kliūties ir gal buvo paveikta vaistų. Tai nėra nei kaltės pripažinimas, nei nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi esant minėtų aplinkybių visumai, nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi ją padaręs.

LR BK 40 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 p. numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, duodantys pagrindą manyti, jog kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie įstatymo reikalavimai taip pat sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis žalos neatlygino, su nukentėjusiąja dėl žalos atlyginimo nesusitarė, teisingai nusprendė, kad nėra taip pat įvykdyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta BK 40 str. 2 d. 3 p. Nuteistasis ir jo gynėjas skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai teigia, jog nors nukentėjusioji nurodė, kad jai padaryta žala, tačiau jis neatlygino jokios dalies bei neįsipareigojo jos atlyginti ateityje, nukentėjusioji atsiėmė civilinį ieškinį. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje nukentėjusioji buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kuriame nurodžiusi kokia žala jai padaryta ir kaip ji ją vertina. Vėliau nukentėjusioji pateikė prašymą nenagrinėti jos ieškinio, kadangi reikalavimus dėl žalos atlyginimo ji spręs civilinio proceso tvarka. Savanoriškas žalos atlyginimas teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai kaltininkas pats savo noru nukentėjusiajam atsilygino iki priimant teismo nuosprendį, o jį apskundus – iki išnagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Vien iš to, kad nukentėjusioji buvo pareiškusi civilinį ieškinį, o paskui, nors ir atsiėmė, tačiau nurodė, jog klausimą spręs civilinio proceso tvarka yra aišku, kad nukentėjusioji tikisi žalos atlyginimo. Nuteistasis galėjo imtis priemonių ir susitarti su nukentėjusiąja dėl žalos atlyginimo ateityje, tačiau to nepadarė. O pagrindą manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, gali sudaryti tai, kad kaltininkas jau yra savanoriškai atlyginęs jos dalį, taip pat tai, kad jis turi turto, dirba arba turi kitokių pajamų ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad Z. G. yra pensininkas, o be to, kaip pats nurodo apeliaciniame skunde, kad gaunamos pensijos jam vos užtenka kasdieniams poreikiams tenkinti, nėra jokio pagrindo teigti, kad yra išpildyta LR BK 40 str. 2 d.4 p. numatyta sąlyga.

Šioje baudžiamojoje byloje LR BK 40 str. nuostatos Z. G. atžvilgiu teisingai ir pagrįstai netaikytos.

Kolegija pažymi ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, net ir esant visoms BK 40 str. nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą teismas prieina prie išvados dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kaltininkui galimybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-319/2008).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę Z. G., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į kaltės formą, į Z. G. asmenybę. Teismas atsižvelgė, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, Z. G. teisiamas pirmą kartą, nusikaltimas neatsargus, todėl, vadovaudamasis LR BK 55 str., teisingai skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę- baudą. LR BK 281 str. 1 d. sankcija numato keturias alternatyvias bausmės rūšis: teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą arba baudą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Z. G. paskirta viena iš švelnesnių bausmių – bauda. Pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė. Nuteistasis ir gynėjas ginčija paskirtos baudos dydį, prašo sumažinti paskirtos baudos dydį, nes ji neatitinka teisingumo principo. Pagal LR BK 47 str. 3 d. 5 p. už neatsargų nusikaltimą skiriama bauda iki 75 G. P. instancijos teismas paskyrė Z. G. 30 MGL dydžio baudą, taigi mažesnę nei baudos bausmės vidurkis, todėl kolegijos manymu nėra jokio pagrindo mažinti paskirtos baudos dydį. Tuo pačiu kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, paskyręs baudą Z. G., neišaiškino nuteistajam paskirtos bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarkos, sąlygų, jo teisių ir pareigų bei nenustatė termino, per kuri turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis yra pensininkas, jo materialinė padėtis nėra pakankamai gera, todėl nustato ilgesnį baudos savanoriško sumokėjimo terminą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo Z. G. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Į. Z. G. V. miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu skirtą 30 MGL (3900 Lt) dydžio baudą sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per vienerius metus nuo šios teismo nutarties paskelbimo dienos.

I. Z. G., kad nesumokėjus baudos savanoriškai per nustatytą terminą, jo atžvilgiu paskelbtas nuosprendis bus vykdomas priverstinai laikantis BPK 352 str. reikalavimų.