- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-17
- Bylos Nr.
- I-554-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02909-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- D. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. R. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010-01-30 iki skundo padavimo dienos (2016-12-06), pažeidžiant galiojančius teisės aktus, buvo nuolat žeminamas jo orumas, nes atliekant kratas turėdavo nusirengti nuogas, pareigūnai, atlikdami kratas, elgdavosi nehigieniškai, nes tikrindami metalo detektoriumi liesdavo nuogus kūnus, nedezinfekavę jo po kiekvieno patikrinimo, daiktus tekdavo dėti į nešvarias dėžes. Grįžęs į gyvenamąsias patalpas turėdavo skalbtis rūbus, o juos išskalbus, nebuvo sudarytos sąlygos išsidžiovinti, nes kamerose nėra džiovyklų. Kamerose tekdavo praustis šaltu vandeniu, be to, atvykus į Šiaulių TI nebuvo sudarytos sąlygos išsimaudyti. Dėl tokių sąlygų patyrė stresą, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai (164 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (94-98 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2013-05-14 iki 2016-02-04, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas, siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama. Krata skirstoma į visą (išsirengiant) ir dalinę (neišsirengiant). Suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą ir išvykstant iš jos. 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos.
Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinių saugumo, taip pat jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiems asmenims būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose.
Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 106 p., naujai atvykusiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems yra atliekamas sanitarinis švarinimas bei suteikiama galimybė nueiti į dušą. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsakovas negali pateikti duomenų, kada pareiškėjas naudojosi tokia teise, nes nėra registruojami tokie duomenys. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. R. skundas netenkintinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2010-01-30 iki 2016-12-06, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo Šiaulių TI sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-01-30 iki 2013-05-02 atsisakė priimti, esant įsiteisėjusiam 2014 m. kovo 14 d. teismo sprendimui dėl ginčo tarp tų pačių šalių, to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu administracinėje byloje Nr. I-660-257/2014. Pareiškėjo skundas priimtas nagrinėti už laikotarpį nuo 2013-05-02 iki 2016-12-06.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jos laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Iš byloje esančios pažymos Nr. 60/09-46059 (100 b. l.) matosi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-05-14 iki 2013-05-16, nuo 2014-11-24 iki 2014-12-09 ir nuo 2016-01-18 iki 2016-02-04, o į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 13 d. (pagal spaudą ant voko – 3 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013-05-14 iki 2013-05-16 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama už laikotarpius nuo 2014-11-24 iki 2014-12-09 ir nuo 2016-01-18 iki 2016-02-04.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-11-24 iki 2014-12-09 Šiaulių TI buvo laikomas 11 dienų kamerose Nr. 8 ir 5, o laikotarpiu nuo 2016-01-18 iki 2016-02-04 – 13 dienų kamerose Nr. 86, 37 ir 76. Viso ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 24 dienas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl kratų atlikimo procedūros, nesudarytų sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius, karšto vandens kamerose nebuvimo, nesudarytų sąlygų išsimaudyti, atvykus į Šiaulių TI.
Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), ją atlieka tos pačios lyties, kaip suimtasis ar nuteistasis, asmuo; apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje, prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių; visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas. Suimtųjų ir nuteistųjų dalinė krata atliekama išvedant suimtąjį arba nuteistąjį pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar advokatą, fotografuoti, daktiloskopuoti ir genetiškai tipizuoti, pas gydytoją, susitikti su pareigūnais ir kitais asmenimis; išeinant į darbą ir grįžtant iš jo; pagal laisvės atėmimo vietos direktoriaus budinčiojo padėjėjo, kitų Apsaugos ir priežiūros skyriaus bei Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų nurodymą ar suimtajam arba nuteistajam padarius drausmės pažeidimą. Dalinė krata atliekama panaudojant technines priemones, apčiupinėjant drabužius ir apžiūrint asmeninius daiktus, neišrengiant suimtojo arba nuteistojo.
Pareiškėjas nurodo, kad atliekant kratas turėdavo nusirengti nuogas, pareigūnai, atlikdami kratas, elgdavosi nehigieniškai, nes tikrindami metalo detektoriumi liesdavo nuogus kūnus nedezinfekavę jo po kiekvieno patikrinimo, daiktus tekdavo dėti į nešvarias dėžes. Atsakovas, teismo įpareigotas pateikti dokumentus, reglamentuojančius asmenų, atvykusių į Šiaulių TI, kratų atlikimo tvarką, nurodė, kad asmenų, atvykusių į Šiaulių TI, kratų atlikimas vykdomas vadovaujantis „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“. Instrukcijoje nurodyta, kad atliekant visuminę kratą, asmeniui nurodoma nusirengti drabužius iki apatinių baltinių, suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius, taigi pareiškėjo teiginys, kad atliekant kratas jis turėdavo nusirengti nuogas, nepagrįstas, taip pat nepagrįstas ir jo teiginys dėl metalo detektoriaus naudojimo. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu nustatyta, jog išvykstančiųjų apžiūros patalpos įrengtos naujai, jos tvarkingos (122-125 b. l.), taigi atlikto patikrinimo metu higienos normos pažeidimų kratų atlikimo patalpoje nebuvo užfiksuota. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius rūbus. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 64 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015-11-01) 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p. nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše bei 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintame Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše, papildytame 2015-11-02 įsakymu Nr. 1/01-243 (143-149 b. l.), nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką, jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi pinigų asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami įstaigos skalbykloje. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 27 d. patikrinimo metu nustatė, kad pagal Šiaulių TI patvirtintą suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduodami skalbimui ar cheminiam valymui į šias paslaugas teikiančias įmones už suimtųjų ir nuteistųjų lėšas, o jų neturintiems – nuteistųjų ir suimtųjų rašytinių prašymų pagrindu apmokant iš ŠTI socialinės paramos fondo lėšų; apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė skalbiami Šiaulių TI skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku (127-135 b. l.). 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad lovos skalbiniai skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje (150-153 b. l.). Į bylą pateikti ir nuteistojo pinigų apskaitos žiniaraščiai, iš kurių matosi, kad D. R. asmeninių lėšų savo sąskaitoje turėjo (141-142 b. l.). Pažymėtina, jog aukščiau paminėtose teisės normose nėra įsakmiai nurodyta, kad asmenų drabužiai turi būti skalbiami nemokamai, laisvės atėmimo vietos turi tik pareigą sudaryti galimybę kalintiems asmenims išsiskalbti savo drabužius. Nesant imperatyvaus nurodymo tai daryti nemokamai, spręstina, kad ŠTI administracija, nustatydama atitinkamą viršutinių drabužių skalbimo tvarką, teisės normų nepažeidė. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo karšto vandens. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, higienos normos 27 p. numatė, kad karšto ir šalto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpose. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte taip pat numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodo, kad atvykus į Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 106 punkte numatyta, kad naujai atvykusiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 40 punktas numatė, kad visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais ir privalo nusiprausti duše. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, naujai atvykusiems asmenims atliekamas sanitarinis švarinimas bei suteikiama galimybė nueiti į dušą. 2014 m. vasario 27 d. patikrinimo metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę (127-135 b. l.). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu, sanitarinį švarinimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.). Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t.y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs nei neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, nei neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, teismas laiko, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. R. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.