Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-06 · Administracinė byla Nr. AS-858-293-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-06
Bylos Nr.
AS-858-293-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03101-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS858–293/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03101-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 70.1.
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) teismui pateiktu prašymu (b. l. 1–5) prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių pakeisti 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr.30-2050 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 3, 5.2, 5.3, 5.4, 5.5, 6.1, 7.8, 8.4, 11, 14.3, 14.5, 16, 19 punktus, suderinant juos su Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) (toliau – ir Nutarimas) nuostatomis bei papildyti Nuostatus, atsižvelgiant į Nutarimu patvirtintų nuostatų 5A2, 7.3, 7.5, 11, 13.7 punktus. Pagrįsdamas savo reikalavimus Vyriausybės atstovas nurodė, jog Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybes administratorius veikia pagal savivaldybės mero/valdybos (administracijos direktoriaus) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 235 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-23 nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybes administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė didžiąją dalį pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) punktų. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nustatytas teisinis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams, o Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų Nuostatų 3, 5.2, 5.3, 5.4, 5.5, 6.1, 7.8, 8.4, 11, 14.3, 14.5, 16, 19 punktai neatitinka Pavyzdinių nuostatų.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 25–27) nurodė, kad su prašymo reikalavimais nesutinka. Administracija pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti Nuostatų 3, 5.2, 5.3, 5.4, 5.5, 6.1, 7.8, 8.4, 11, 14.3, 14.5, 16, 19 punktus yra nepagrįstas teisės normomis ir viršija Vyriausybės atstovo kompetenciją. Abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalis).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 18 d. nutartimi (b. l. 57–64) bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą nutraukė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad su subjektų, kuriems suteikta teisė su abstrakčiu prašymu kreiptis į administracinį teismą ištirti, ar norminio pobūdžio teisės aktas neprieštarauja įstatyme ar Vyriausybės norminiame akte nustatytam reguliavimui, ratas yra griežtai apibrėžtas. Nagrinėjamo ginčo atveju Vyriausybės atstovas, teismui pateiktame prašyme formuluodamas reikalavimus, teismo prašo įpareigoti Savivaldybės administracijos direktorių pakeisti Nuostatų, kurie yra norminis teisės aktas, punktus, pareiškėjo manymu prieštaraujančius Pavyzdiniuose nuostatuose nustatytam reguliavimui. Tokiu būdu, vertinant Vyriausybės atstovo prašyme išdėstytų reikalavimų, pagrįstumą, teismas privalėtų ištirti prašyme nurodytų Nuostatų punktų atitiktį Pavyzdiniuose nuostatuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, t. y. iš esmės ištirti norminio akto teisėtumą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas (įpareigoti atsakovą pakeisti Nuostatų atitinkamus punktus), nors ir susijęs su Nuostatų atitinkamų punktų (nurodytų pareiškėjo) teisėtumu, abstraktus prašymas ištirti Nuostatų atitinkamuose punktuose įtvirtinto reguliavimo teisėtumą teismui nebuvo teiktas. Savo iniciatyva tirti norminio teisės akto teisėtumą teismas gali tuo atveju, kai ginčo byloje reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas ir jo išsprendimui būtina įvertinti normino teisės akto teisėtumą. Vyriausybės atstovas veikdamas savo kompetencijos ribose, teismui pateiktame prašyme įpareigoti pakeisti Nuostatų atitinkamuose punktuose įtvirtintą reguliavimą, jokio teisinio materialinio reikalavimo, kurio tenkinimu būtų apgintos pareiškėjo teisės ar įstatymo saugomi interesai nereiškia, veikia kaip savivaldybių administracinę priežiūrą atliekantis bei viešąjį interesą ginantis asmuo, todėl nagrinėjamu atveju nepriskirtinas į Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 22 straipsnio 1dalyje nurodytiems subjektams. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra VAĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų, kurioms esant teismas galėtų pradėti tyrimą dėl Nuostatų nurodytuose punktuose įtvirtinto reguliavimo teisėtumo. Pažymėtina ir tai, jog ištyrus norminio teisės akto teisėtumą bei pripažinus jį neteisėtu, kyla ABTĮ 116 straipsnio 1, 2 dalyse numatytos pasekmės, t. y. norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu arba panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Taigi, teismui ištyrus norminio akto teisėtumą bei atsižvelgus į ABTĮ 116 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas tokio tyrimo pasekmes, reikalavimas įpareigoti Administracijos direktorių pakeisti norminiu aktu nustatytą reguliavimą negalėtų būti reiškiamas, nes šio akto (jo dalies) teisėtumas ir galiojimas būtų nuspręstas teismo sprendimu.

III.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atskiruoju skundu (b. l. 67–71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nurodo, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio teisės akro ar veiksmo (neveikimo) turi teisę pateikti viešojo administravimo subjektai, todėl Vyriausybės atstovas taip pat gali būti priskirtas ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams. Lietuvos valstybė yra suinteresuota tuo, kad savivaldybių veikloje būtų laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Vyriausybės atstovo teisė tiesiogiai kyla iš Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatų. Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, įstatymams ar Vyriausybės sprendimams, ir aktą priėmęs subjektas nepatenkina Vyriausybės atstovo teikimo, turi teisę reikalauti teisme, kad šį aktą priėmęs subjektas būtų įpareigotas jį pakeisti arba kad aktas būtų panaikintas. Konstatavus, kad teisės aktas ta apimtimi, kuria nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, ši teisės spraga neužsipildo. Pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka nei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, nei ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto. 88 straipsnio 2 punkto reikalavimų, taip pat paneigia savivaldybių administracinės priežiūros instituto esmę ir prasmę.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 78–80) prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Administracija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ABTĮ 110 straipsnio 2 dalimi bei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, kuriose numatyta speciali norminių teisės aktų teisėtumo patikrinimo procedūra. Vyriausybės atstovas nepateikė pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus ir leistų daryti išvadą, kad byla turi būti nagrinėjama teisme. Vyriausybės atstovas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo ir ABTĮ nuostatas aiškino šios konkrečios bylos kontekste, visiškai neatsižvelgdamas į universalų ir fundamentalų šių teisės normų pobūdį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. nutartį, kuria byla pagal pareiškėjo prašymą buvo nutraukta. Pagrindinis bylos nutraukimo motyvas – byla nenagrinėtina teisme, nes pareiškėjas, teikdamas tokio turinio reikalavimą, turėjo kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo, bet ne dėl įpareigojimo. Šiose ribose pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį. Bylos dalykas – pareiškėjo teisė prašyti įpareigoti viešojo administravimo subjektą pakeisti norminį administracinį aktą. Šiose ribose teisėjų kolegija vertina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad Nuostatai yra norminis administracinis aktas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai (ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis). Savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Todėl laikytina, kad Vyriausybės atstovas (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) turi teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą dėl to, ar savivaldybės administravimo subjekto (Nagrinėjamu atveju – Administracijos) priimtas norminis administracinis aktas (nagrinėjamu atveju – Nuostatai) atitinka Vyriausybės norminį aktą (nagrinėjamu atveju – Nutarimą).

Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovas kreipėsi į administracinį teismą ne bandydamas pasinaudoti ABTĮ 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise, bet ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindu (Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo prašymo (b. l. 1–5) matyti, kad klausimas yra susijęs būtent su Nuostatų atitiktimi Nutarimui. Toks atvejis yra specifinis ir jam įstatymų leidėjo valia yra nustatytas specialus reguliavimas. ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtinta tvarka, kreipiantis dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nagrinėjamos bylos kontekste yra lex specialis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Todėl, nustačius, kad egzistuoja pagrindas taikyti specialią įstatyme numatytą tvarką, kreipiantis į teismą, ir nesant aiškių argumentų, kodėl šia tvarka negalima pasinaudoti, turi būti taikomas specialus teisinis reguliavimas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Vyriausybės atstovui nagrinėjamu atveju negali būti taikoma ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, nes Vyriausybės atstovas šiuo atveju neturi materialaus suinteresuotumo byloje. Prašymas buvo pateiktas dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Toks prašymas yra tiesiogiai susijęs su Vyriausybės atstovo funkcijomis, kurios jam yra nustatytos įstatymu, inter alia, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi (Abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą). Kokiu kitu pagrindu, nei nurodyta abejonė dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo, yra pagrįstas pareiškėjo prašymas, byloje pareiškėjas nenurodė, todėl nėra pagrindo ir teigti, kad Vyriausybės atstovas nagrinėjamoje byloje turi teisę kreiptis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jo teisės ar įstatymų saugomi interesai nėra pažeisti kitu būdu, nei tai numatyta atitinkamuose specialiuose teisės aktuose (inter alia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme), nustatančiuose ir specialią ginčų, susijusių su nurodytomis Vyriausybės atstovu funkcijomis, sprendimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Vyriausybės atstovo argumentai dėl to, kad Vyriausybės atstovo prašymas įpareigoti pakeisti atitinkamą norminį administracinį aktą, nagrinėtinas teisme atmestini dėl toliau nurodomų motyvų. Pirmiausia, kaip jau minėta, įstatymų leidėjas nustatė specialių teisinį reguliavimą tais atvejais, kai Vyriausybės atstovas abejoja dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo. Teisė tiesiogiai kreiptis į teismą, siekiant pakeisti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, paneigtų šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, nes tokiu būdu visais atvejais Vyriausybės atstovas kreiptųsi ne dėl norminio administracinio akto teisėtumo, bet su įpareigojimu jį pakeisti. Šios bylos kontekste pagrindo taikyti kitokią, nei nustatyta įstatyme kreipimosi į teismą, tvarką nėra. Kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši įstatyme numatyta Vyriausybės atstovo pareiga aiškintina sistemiškai su Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte numatytu vietos savivaldos veiklos teisėtumo principu (savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo; savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus). Kitaip tariant, Vyriausybės atstovui, įgyvendinant pareigą, numatytą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, vietos savivaldybė turi pareiga ją vykdyti, o ginčas teisme (taikant specialią procedūrą dėl norminio administracinio akto teisėtumo) turi būti sprendžiamas tik išimtiniais atvejais, kai tam yra realus pagrindas. Todėl, kitoks kreipimosi į teismą nagrinėjamoje situacijoje tvarkos aiškinimas sudarytų prielaidas bet kokį ginčą, net ir tą, kuris pagrįstai gali būti sprendžiamas, bendradarbiaujant Vyriausybės atstovui bei vietos savivaldos institucijai dėl norminio administracinio akto, perkelti į administracinį teismą. Toks aiškinimas būtų nepagrįstas ir pažeistų protingumo principą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas