- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-1074-159/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09518-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eugenija Morkūnienė (pirm.), Žydrūnas Bertašius, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- R. V.
- Atsakovas
- A. V., D. M.
- Trečiasis asmuo
- V. G., A. G.
Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-1074-159/2012
Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-06-3-09518-2011-8)
2012 m. birželio 28 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovams A. V., D. M. dėl sutarčių dalių pripažinimo apsimestinėmis, tretieji asmenys V. G., A. G., bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Derivatus“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti 2004-05-31 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1 dalį, pagal kurią pirkėjas A. V. įgijo 50 paprastųjų vardinių UAB „Derivatus“ akcijų už 5 000 Lt, apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį perkelti atsakovui D. M.; pripažinti 2004-06-02 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2 dalį, pagal kurią pirkėjas A. V. įgijo 50 paprastųjų vardinių UAB „Derivatus“ akcijų už 5 000 Lt, apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį perkelti atsakovui D. M.; pripažinti 2007-03-26 akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią D. M. nupirko iš A. V. 100 paprastųjų vardinių UAB „Derivatus“ akcijų už 10 000 Lt, apsimestine ir nustatyti, kad pagal šią sutartį teisės ir pareigos pirkėjui D. M. atsirado nuo 2004-05-31. Nurodė, kad 2004-05-31, 2004-06-02 tarp UAB „Derivatus“ akcininkės V. G. ir jos sutuoktinio A. G. ir pirkėjo A. V. buvo sudarytos vertybinių popierių prikimo–pardavimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2, pagal kurias A. V. įsigijo po 50 paprastųjų vardinių UAB „Derivatus“ akcijų už 10 000 Lt. Pagal minėtas sutartis atsakovas A. V. įsigijo visas UAB „Derivatus“ akcijas ir tapo vieninteliu bendrovės akcininku. 2007-03-26 tarp atsakovo – pardavėjo A. V. ir atsakovo – pirkėjo D. M. sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal ją D. M. iš A. V. nupirko visas 100 paprastųjų vardinių UAB „Derivatus“ akcijas už 10 000 Lt ir tapo vieninteliu bendrovės akcininku. Ieškovė nežinojo, kad jos sutuoktinis A. V. pagal 2004-05-31 ir pagal 2004-06-02 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 įsigijo UAB „Derivatus“ akcijas, taip pat nežinojo, kad 2007-03-26 pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Derivatus“ akcijas pardavė D. M.. Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-20 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-308-125/2009 konstatuota, kad faktiškas įmonės savininkas ir direktorius buvo D. M., A. V. buvo jo statytinis – akcininkas. Ieškinys atsakovui A. V. atmestas, nes jis įmonės valdyme nedalyvavo, buvo formalus akcininkas. Toks teismo nustatytas faktas nebuvo nuginčytas apeliacine bei kasacine tvarka. Ieškovės manymu, 2004-05-31 ir 2004-06-02 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 yra apsimestinės, sudarytos kitam sandoriui pridengti, pagal jį teises ir pareigas realiai įgijo akcijų pirkėjas D. M., bet ne A. V., todėl nuo sutarčių sudarymo momento pirkėjo tesiės ir pareigos turi būti perkeltos D. M.. 2007-03-26 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina apsimestine, nes nuo 2004-05-31 faktiniu UAB „Derivatus“ savininku buvo D. M. (t. 1, b. l. 3–8).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-01-09 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad apsimestinio sandorio buvimą ieškovė grindžia 2010-11-26 Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusia nutartimi, ja, ieškovės manymu, nustatyta, kad A. V. buvo D. M. statytinis – akcininkas. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog nepriklausomai kiek D. M. turėjo įtakos atsakovui A. V., pastarasis turėjo teisinę pareigą inicijuoti sprendimus dėl įstatymuose bei įstatuose nurodomų privalomų klausimų sprendimo ir teismas pripažino, kad A. V. turi būti taikoma subsidiarioji atsakomybė atsakyti už padarytą žalą kreditoriams bei konstatavo, jog nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-20 sprendimo dalimi, kurioje nustatyta, jog A. V. yra tik formalus įmonės akcininkas. Ieškovės paminėtos aplinkybės nepaneigia fakto, jog tarp atsakovo A. V. ir trečiųjų asmenų A. G. ir V. G. susiformavo pirkimo–pardavimo santykiai. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė sandorio apsimestinumo ar kito sandorio, kurį ketino sudaryti šalys buvimo, nes sutartys pasirašytos gera valia, jokie prierašai dėl neatsiskaitymo ar įsipareigojimo atsiskaityti ateityje nepadaryti, sutartys yra be jokių išlygų ir jose nėra užsiminta apie akcijų grąžinimą; duomenys apie akcininką pateikti VĮ Registrų centrui; tarp šalių nėra ginčo, kad už akcijas nebuvo sumokėta; ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas A. V. už akcijas nesumokėjo sutartos kainos bei nepaneigė oficialiame rašytiniame įrodyme – akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytų aplinkybių, kad už parduotas akcijas tretiesiems asmenims nesumokėta.
Teismas nustatė, jog būtent atsakovas A. V., bet ne kitas asmuo, derėjosi dėl akcijų pirkimo–pardavimo, jas nupirko, perėmė įmonės turtą ir dokumentaciją, valdė įmonę, skyrė įmonės darbuotojus ir kt. Akcijų pirkimo–pardavimo šalys t. y. pardavėjai V. ir A. G. paaiškino, jog jiems nekilo jokių abejonių dėl sandorio tikrosios šalies. Tai, kad anksčiau UAB „Derivatus“ dirbęs D. M. po kelerių metų, t. y. 2007-03-26 iš A. V. įsigijo visas 100 paprastąsias vardines įmonės akcijas, iš įmonės pasisavino pinigus ir kitos panašios aplinkybės nesudarė teismui pagrindo konstatuoti, kad tikrąja ginčo sandorio šalimi – pirkėju yra D. M., bet sutartyje pirkėju nurodytas A. V. yra statytinis ir kad sandorio šalys siekė pridengti tikrąją sandorio šalį (t. 1, b. l. 121–126).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė R. V. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-09 sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą, juo visiškai tenkinti ieškovės R. V. ieškinį. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bylos aplinkybes, neatskleidė ginčo sutarčių sudarymo tikslo, neteisingai vertino jų sudarymo aplinkybes, neįvertino šalių elgesio po sutarčių sudarymo, teismas vadovavosi tik pažodiniu sutarties tekstu, formaliomis aplinkybėmis. Tikroji šalių valia ir tikrasis tikslas buvo sudaryti vertybinių popierių pirkimo– pardavimo sutartį tarp vienos šalies – pardavėjos – V. G. bei kitos šalies – pirkėjo – D. M.. Atsakovo D. M. liudijimas įrodo, kad atsakovas A. V. atsakovui D. M. tik paskolino pinigus, o šis faktiškai įgijo UAB „Derivatus“ akcijas. Atsakovas A. V. akcijų savininku nurodytas tik tam, kad būtų užtikrintas atsakovui D. M. 10 000 Lt paskolos grąžinimas. Nors šalys susitarė, kad pinigus D. M. vėliausiai grąžins per metus, atsakovas D. M. pinigus grąžino tik 2007-03-26, tada tarp atsakovų ir buvo pasirašyta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Akcijų pardavimu buvo suinteresuotas ir faktiškai derėjosi tik atsakovas D. M., nes atsakovas A. V. su pardavėja V. G. iki formalaus sutarties pasirašymo nesimatė. Nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir V. G. ir A. G., kad nusprendė parduoti UAB „Derivatus“ akcijas dėl tarp jų ir atsakovo D. M. atsiradusio konflikto ir kad atsakovas D. M. jiems pasiūlė akcijas parduoti atsakovui A. V.. Po ginčijamų vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo atsakovas A. V. neperėmė UAB „Derivatus“ turto bei dokumentacijos, vienintelio įmonės akcininko pareigas vykdė D. M. – jis kaip tikrasis įmonės savininkas skyrė įmonės vadovą – direktorių. Atsakovas D. M. laikotarpiu 2005-11-14–2006-08-17, nedirbdamas UAB „Derivatus“ (D. M. įmonėje dirbo nuo 2003-12-04 iki 2005-11-11) iš įmonės sąskaitos nuėmė 325 864,98 Lt. Dėl tokių piniginių lėšų išėmimo iš įmonės sąskaitos į teisėsaugos institucijas nesikreipta. Atsakovas D. M., veikdamas kaip faktinis įmonės savininkas ir vadovas iš įmonių–užsakovų paimdavo pinigus už bendrovės UAB „Derivatus“ suteikiamas paslaugas. Atsakovas A. V. nevykdė akcininko pareigų, nesirūpino bendrove, visiškai ja nesidomėjo, buvo tik formalus UAB „Derivatus“ akcijų savininkas, nes faktiškai akcijos priklausė atsakovui D. M.. Atsakovas D. M., bet ne atsakovas A. V., yra tikroji 2004-05-31 ir 2004-06-02 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 šalis. UAB „Derivatus“ akcijų faktiniu savininku nuo 2004-05-31, ir vėliau po 2007-03-26 sutarties sudarymo ir toliau liko D. M.. 2007-03-26 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta išreiškiant ne tikrąją, bet apsimestinę šalių valią, siekiant sudaryti išorinę akcijų perleidimo regimybę. Ieškovė nežinojo, kad jos sutuoktinis A. V. 2004-05-31 ir 2004-06-02 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutartimis Nr. 1 ir Nr. 2 įsigijo UAB „Derivatus“ akcijas, taip pat nežinojo, kad 2007-03-26 pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Derivatus“ akcijas pardavė D. M.. Ieškovė nedavė sutikimo sudaryti tokius sandorius, pagal CK 3. 96 str. 1 d. nuostatas sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau nepatvirtinti, gali būti ginčijami. Ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes ieškovė apie sutuoktinio A. V. sudarytus sandorius sužinojo 2011 m. sausio mėnesį, 2011 m. liepos mėnesį teismui pareiškė ieškinį dėl sutarčių dalių pripažinimo apsimestinėmis (t. 1, b. l. 133–139).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BUAB „Derivatus“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-09 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-20 sprendime nustatyta aplinkybė, kad faktinis įmonės akcijų savininkas buvo D. M., A. V. buvo tik statytinis, negali būti laikoma prejudiciniu faktu, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2010-11-26 nutartimi minėtą sprendimą pakeitė dėl to, kad nebuvo įrodyta, jog A. V. buvo formalus akcininkas – statytinis. A. V. ne tik nusipirko UAB „Derivatus“ akcijas, bet ir faktiškai naudojosi jų suteiktomis teisėmis, t. y. faktiškai veikė kaip akcininkas – priėmė ir atleido direktorius, keitė įmonės įstatus ir adresą. Akcijų pardavėjai V. G. ir A. G. patvirtino, kad su jais dėl akcijų įsigijimo derėjosi būtent A. V. ir būtent jam buvo perduoti visi įmonės dokumentai. D. M. turi daug skolų, tačiau neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, taigi skolos išieškojimas iš jo faktiškai nevyksta. Priešingai, A. V. turi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Teismui patenkinus ieškinį, A. V. būtų suteikta galimybė prašyti atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje. Mano, kad siekiama padėti A. V. išvengti atsakomybės (t. 2, b. l. 9–10).
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vertybinių popierių (akcijų) pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis ir teisių ir pareigų pagal šias sutartis perkėlimo tikrajam pirkėjui.
Apeliantė neginčija, kad ginčo vertybinių popierių sutartimis siekta sukurti akcijų pirkimo–pardavimo teisinius santykius, to neginčijo ir bylos šalys. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl vertybinių popierių pirkimo–pardavimo teisinio santykio vieno iš subjektų atitikties tikrajam šių sandorių subjektui – tikrojo pirkėjo. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad minėti 2004-05-31 ir 2004-06-02 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sandoriai buvo apsimestiniai dėl sandorių šalies – pirkėjo ir kad tikrasis UAB „Derivatus“ akcijų pirkėjas pagal šiuos sandorius buvo atsakovas D. M..
CK 1.87 str. 1 d. įtvirtina apsimestinio sandorio negaliojimo nuostatą – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoris gali būti laikomas apsimestiniu ne tik tais atvejais, kai sandoris sudarytas pridengiant kitą sandorį, tačiau ir tais atvejais, kai sandoris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudaro atsakovo A. V. tikrosios valios ydingumas – neatitikimas 2004-05-31 ir 2004-06-02 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sandoriuose išreikštai valiai.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos faktines aplinkybes, susijusias su ginčo vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymu, atsakovų elgesiu po sutarčių sudarymo, įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, apeliacinio skundo argumentus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir padarytomis išvadomis. CK 6.193 str. 1 d. numato, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. CK 6.193 str. 5 d. nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbios ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus.
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės R. V. apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-20 sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-26 nutartimi patvirtinta ir nustatyta, kad D. M. ginčo vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas. Klaipėdos apygardos teismas 2009-11-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-308-125/2009 pagal BUAB „Derivatus“ ieškinį atsakovams A. V., A. D., L. T. ir D. M. dėl žalos atlyginimo priteisė iš atsakovo D. M. ieškovei BUAB „Derivatus“ 125 330,03 Lt, kitą ieškinio dalį atmetė. Nors šiame sprendime Klaipėdos apygardos teismas nustatė ir konstatavo, kad A. V. buvo D. M. statytinis – akcininkas (t. 1, b. l.15–16), tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2010-11-26 nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-20 sprendimą ir ieškovei BUAB „Derivatus“ priteisė iš atsakovų D. M. 872 640 Lt, A. D. 39 040,53 Lt, L. T. 26 605,70 Lt, subsidariai iš atsakovo A. V. 124 159,03 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Minėta nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone ir nutartyje konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, kiek įtakos atsakovui A. V. turėjo atsakovas D. M., atsakovas A. V. turėjo teisinę pareigą inicijuoti sprendimus dėl įstatymuose ir įstatuose nurodomų privalomų spręsti klausimų ir padarė išvadą, kad nustatytos visos atsakovo A. V. atsakomybės pagal CK 2.50 str. 3 d. sąlygos (t. 1, b. l. 17–20). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-21 nutartimi Lietuvos Apeliacinio teismo 2010-11-26 nutartis palikta nepakeista (t. 1, b. l. 21–24).
Apeliantė apeliacinio skundo argumentus grindžia atsakovų D. M., A. V. ir trečiųjų asmenų A. G. bei V. G. duotais paaiškinimais. Atsakovų D. M. ir A. V. žodiniai paaiškinimai nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijos vertintini kritiškai, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog atsakovus sieja draugiški santykiai. A. V. turi interesą pasinaudoti proceso atnaujinimo teise, išvengti civilinės atsakomybės taikymo, nes išieškojimas iš atsakovo D. M. faktiškai nevyksta. Aplinkybė, kad D. M. derėjosi su pardavėjais ir buvo suinteresuotas UAB „Derivatus“ akcijų pardavimu neįrodo, kad būtent jis ir yra tikroji ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių šalis, o atsakovas A. V. nesiekė įsigyti UAB „Derivatus“ akcijų. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad po ginčo sandorių sudarymo atsakovas A. V. veikė kaip vienintelis įmonės akcininkas ir faktiškai naudojosi įsigytų UAB „Derivatus“ akcijų suteikiamomis teisėmis: 2004-06-04 vienintelio bendrovės akcininko sprendimu atleido bendrovės direktorę V. G. ir nauju įmonės direktoriumi paskyrė A. K. (t. 1, b. l. 46); taip pat 2004-06-21 nusprendė dėl įmonės dokumentų, kasos ir turto perdavimo (t. 1, b. l. 46); 2004-06-11 UAB „Derivatus“ vienintelio akcininko A. V. protokolu bendrovės direktoriumi paskirtas A. D. (t. 1, b. l. 96). 2004-06-21 UAB „Derivatus“ vienintelio akcininko A. V. sprendimu pakeistas bendrovės buveinės adresas ir bendrovės įstatų 2 str. 2.1 p. (t. 1, b. l. 94–95). Trečiasis asmuo V. G. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad nusprendus parduoti įmonės akcijas, atsakovas D. M. pranešė turintis pirkėją ir pristatė A. V., su juo pardavimo metu matėsi ne kartą, jam nekilo įtarimų, kad A. V. įmonę pirko ne sau. V. G. patvirtino, kad turto ir dokumentų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo metu dalyvavo ir atsakovas A. V. ir nemanė, kad sudarant akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, sandoriai yra apsimestiniai. Atsakovų paaiškinimuose nurodomos aplinkybės paneigtos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais – Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-26 nutartyje nustatytomis aplinkybėmis.
Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsakovo A. V. po ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo atliktą visumą veiksmų, kuriais jis veikė kaip įmonės akcininkas, teisėjų kolegijai yra pagrindas padaryti išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog tikrieji atsakovo A. V. ketinimai, sudarant ginčo vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutartis buvo ne asmeniškai įsigyti UAB „Derivatus“ akcijas. Aplinkybės, kad atsakovas A. V. nesielgė pakankamai atsakingai, apdairiai ir nepakankamai domėjosi įmonės veikla, tai sudarė sąlygas atsakovui A. M. atlikti apeliaciniame skunde nurodomus veiksmus įmonės vardu ir su įmonės turtu, nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai konstatuoti 2004-05-31 ir 2004-06-02 vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarčių apsimestinumo ir kad atsakovas D. M. buvo tikroji šių sandorių šalis – pirkėjas – ir A. V., kaip statytinis siekė pridengti tikrąją sandorio šalį.
Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo aplinkybes, kad tarp atsakovo A. V. ir atsakovo D. M. susiklostė paskoliniai santykiai, todėl A. V. nesiekė tapti UAB „Derivatus“ akcijų savininku. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Pagal CPK 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Dėl šios priežasties įstatymas numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Esant šiam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl kartu su apeliaciniu skundu pateiktos 2008-10-13 specialisto išvados (t. 1, b. l. 141–156), kadangi šalims nustatyta pareiga rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 str.) ir šis įrodymas galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Vadovaudamasi ankščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, išanalizavo ir įvertino bylos faktines aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Nepatenkinus apeliacinio skundo, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.