Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl 2014 m. spelio 9 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas :

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (2013-09-27 veika) – laisvės atėmimu 9 mėnesiams;pagal BK 140 str. 2 d. (2013-10-13 veika) – laisvės atėmimu 11 mėnesių;pagal BK 145 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams;pagal BK 155 str. 2 d. – areštu 22 paroms.

Vadovaujantis BK 63 str. 2, 4 d., 5 d. 1 p., V. T. bausmės už veikas, padarytas 2013-10-13 (BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d. ir 155 str. 2 d.) subendrintos apėmimo būdu, o ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme pagal BK 140 str. 2 d. (2013-09-27 veika), ir V. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5, 6, 7, 8 p., 4 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. T. atidėtas 2 metams, įpareigojant jį : per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti; per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti probacijos tarnybos parinktoje elgesio programoje; per metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir viso bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu iš V. T. priteista : Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 656,32 Lt turtinės žalos atlyginimui; valstybei – 35,10 Lt proceso išlaidų, ir 240 Lt už nukentėjusiajai suteiktas antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. T. nuteistas už tai, kad :

1) 2013-09-27 apie 14 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), konflikto metu smogė kumščiu savo sugyventinei D. R. į dešinės rankos delną, padarydamas dešinės plaštakos minkštųjų audinių sumušimą ir taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą;

2) 2013-10-13 apie 12 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), L. M. bute, sugriebė lovoje gulinčią savo sugyventinę D. R., pakėlė ją už drabužių ir kumščiu sudavė ne mažiau 5 kartus į galvą bei išplūdo ją necenzūriniais, asmens orumą žeminančiais žodžiais taip ją neviešai įžeidė; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, ten pat lovoje sėdinčiai D. R. keturis kartus smogė kumščiu į galvą, po ko nukentėjusiajai išėjus į buto koridorių, spyrė jai į dešinį šoną; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, ten pat D. R. nuo spyrio pargriuvus, spyrė tris kartus į abi nukentėjusiosios kojas ir vieną kartą kumščiu smogė į galvą; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, ten pat buto virtuvėje sėdinčiai D. R. kumščiu smogė į galvą, nukentėjusiajai nugriuvus ant grindų, sugriebė ją už rankos ir kojos, tampė po grindis lauždamas kairę koją, taip visais savo veiksmais nežymiai sutrikdė D. R. sveikatą, padarydamas smakro ir ausų minkštųjų audinių sumušimą, poodines kraujosruvas šlaunyse, dešiniame kelyje, dešiniame petyje; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, D. R. pradėjus šauktis pagalbos, paėmė buto koridoriuje buvusią medžio pliauską ir, grasindamas ja uždaužyti D. R. užsimojo smogti, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, taip grasino nužudyti D. R. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą.

Apeliaciniu skundu ginčijama ir specialisto išvada. Tvirtinama, jog išvada neatitinka medicininėje dokumentacijoje nurodytų duomenų, nes ligos istorijoje teigiama, kad sužalojimai gauti ranką suspaudus tarp durų, o tiek gydytojas V. J., tiek teismo medicinos specialistas G. S. nurodė tyrėjos užduotyje paminėtas aplinkybes; V. J. rado 7 hematomas, o G. S. – 10; traumatologas Ū. iš viso nematė jokių mėlynių. Todėl abejotina G. S. išvada dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto. Skiriasi sužalojimų lokalizacija, nurodyta specialisto G. S. išvadoje, ir jo paaiškinimo teisme metu, t.y. išvadoje sužalojimai D. R. rasti tik dešinėje šlaunyje, ties dešine girnele ir dešiniame petyje. Teisiamojo posėdžio metu G. S. jau nurodė, kad hematomas jis konstatavo ir galvoje, ausyje bei smakre. Skundžiamame nuosprendyje teismas neaišku iš kur nurodė 13 sužalojimų.

Teismas nesiaiškino, kodėl nukentėjusioji iškart nesikreipė pas medicinos ekspertus dėl patirtų sužalojimų, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai jai tokio siuntimo taip pat neišdavė iš karto po įvykio – tai buvo padaryta tik 2013-12-23. Apeliantas tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo subjektai bei teismas ignoravo jo nekaltumą patvirtinančius įrodymus, o ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepakankamai išsamiai. Pažymi, jog nebuvo atsižvelgta ir į tai, jog jis pats pripažįsta įvykio metu įvyko žodinis konfliktas, per kurį jis tik pastūmė nukentėjusiąją ant lovos, tačiau jos nesužalojo ir jai negrasino.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje nuteistasis V. T. nesutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu, prašo jį išteisinti, nes nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, jis nepadarė. Kolegijos vertinimu, tam pagrindo nėra.

Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teisėjo (teismo) prerogatyva. Svarbu, kad išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo kiekvienu atveju būtų išsamios, aiškios ir motyvuotos, suprantamos visiems proceso dalyviams. Šiuo atveju apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl apelianto kaltės, jo padarytų veikų kvalifikavimo būtent tokios ir yra – jos aiškios, pagrįstos byloje surinktais įrodymais, logiškos ir pakankamai išsamios. Iš skundo matyti, kad apeliantas visų pirma abejoja nukentėjusiosios D. R. parodymais, tvirtina, jog tai vieninteliai jo kaltės įrodymai. Tačiau taip nėra. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, iš dalies – jos motinos S. R. bei paties nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad šių asmenų parodymai nėra identiški, skiriasi kai kurios jų neesminės detalės, juose pateikiamos aplinkybės, neleidžia bendrai atmesti tokius parodymus kaip įrodymus. Akivaizdu, kad pirmo įvykio metu, t.y. 2013-09-27, konfliktas įvyko tarp apelianto ir nukentėjusiosios, ir jo daugiau niekas nematė. Nežiūrint į tai, nukentėjusioji po jo kreipėsi pas gydytojus, buvo užfiksuotas jai padarytas sužalojimas dešinės rankos plaštakoje, kurį teismo medicinos ekspertas įvertino kaip nežymų jos sveikatos sutrikdymą (1 t., 22 b.l.). Tai, kad tai buvo padaryta tik iš medicininių dokumentų ir tik 2014-02-06, lėmė faktas, jog nukentėjusioji iš pradžių nesikreipė į teisėsaugos pareigūnus, nes susitaikė su apeliantu, ir dėl to medikams Rokiškyje nurodė kitas įvykio aplinkybes – tai, kad ranką susižalojo buityje, prisivėrusi plaštaką su durimis. Tai aiškiai matyti iš nukentėjusiosios parodymų. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu pripažino sudavęs D. R. į ranką, tiesa jis teigė tai padaręs ne kumščiu, o raktu.

Iš esmės analogiška situacija yra ir su nukentėjusiosios parodymais dėl įvykių 2013-10-13. Kelis kartus apklausta tyrimo metu, apklausta teisme ji iš esmės nuosekliai parodė, kad nuteistasis ją L. M. bute ne tik iškoliojo, tačiau prieš ją smurtavo, t.y. tampė, mušė kumščiais, spardė, grasino ją uždaužyti medine pliauska. Matyti, kad netrukus po įvykio (po 2 dienų) ji kreipėsi pas gydytojus, kurie užfiksavo jos smakro bei ausų sumušimą bei net septynias poodines kraujosruvas (jas aprašė ją apžiūrėjęs chirurgas V. J.). Tai patvirtina įrašai tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme apžiūrėtose ir ištirtose nukentėjusiosios ambulatorinėse kortelėse, teismo medicinos specialisto G. S. išvada (1 t., 20 b.l.) bei jo paaiškinimai teismuose. Šie duomenys iš esmės sutampa, teismo medicinos specialistas patvirtino, kad D. R. galėjo būti sužalota 2013-10-13 aplinkybėmis, kurias iš esmės ji pati ir nurodė. Taigi, viena vertus, esminius nukentėjusiosios parodymus patvirtino kiti byloje surinkti ir teisme pakankamai kruopščiai ištirti bylos įrodymai. Kita vertus, jos parodymai tikrai nėra vienintelis apelianto kaltės įrodymas, kaip kad jis tvirtina savo apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2013-10-15 13.46 val. nukentėjusiąją apžiūrėjęs gydytojas V. J. rado ir užfiksavo jai padarytus sužalojimus, o po 15 minučių tą pačią dieną apžiūrėjęs traumatologas V. Ū. jokių mėlynių nerado. Šis prieštaravimas buvo tirtas apklausiant gydytoją V. Ū. apeliacinės instancijos teisme. Čia liudytojas V. Ū. parodė, kad nukentėjusioji apsilankymo pas jį metu skundėsi tik galvos skausmais, todėl jis tyrė ir išsamiau apžiūrinėjo jos galvą, kur matė vienintelę nedidelę paviršinę kraujosruvą už kairės ausies. Kitų kūno dalių jis nežiūrėjo, todėl jų ir neaprašinėjo. Viskas logiška, nes kraujosruvos nukentėjusiajai užfiksuotos kojose, petyje, t.y. anatominėse vietose, kurių V. Ū. 2013-10-15 apžiūros metu tiesiog išsamiau netyrė. Taigi, čia jokio prieštaravimo nėra. Pažymėtina, kad teismo medicinos specialistas išvadą ir dėl 2013-10-13 nukentėjusiajai padarytų sužalojimų surašė pagal medicininius dokumentus, praėjus beveik trims mėnesiams nuo įvykio. Neabejotina, kad tokiu atveju yra pakankamai sudėtinga tiksliai individualizuoti ir kvalifikuoti padarytus sužalojimus, nes esminę reikšmę įgyja pirminis jų aprašymas gydymo įstaigoje, ir neretai būna, kad gydytojai, dažniausiai skubėdami suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, sužalojimus ar sumušimus aprašo tik paviršutiniškai ir labai fragmentiškai. Tačiau šiuo atveju chirurgas V. J. išorinius D. R. sužalojimus nurodė ir aprašė pakankamai tiksliai, kraujosruvas net išmatavo. Papildomai apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas G. S. patvirtino, kad nukentėjusiajai sužalojimai tikrai galėjo būti padaryti suduodant jai ne mažiau 10 smūgių kietais bukais daiktais. Toks specialisto vertinimas visiškai įtikinamas, atitinka nukentėjusiosios, V. J. parodymus, įvykio situaciją, kolegija abejoti tuo neturi jokio pagrindo. Vėl gi atkreiptinas dėmesys, kad ir pats apeliantas tyrimo metu tvirtino kelis kartus delnu sudavęs į petį, ją stumdęs, dėl ko ji buvo suklupusi koridoriuje prie malkų (1 t., 56 – 58, 65 – 66 b.l.). Tokius parodymus jis davė dalyvaujant gynėjams, anksčiau jis buvo susidūręs su teisėsaugos institucijomis, todėl neabejotinai žinodamas, kad savo parodymus reikia perskaityti, ištaisyti netikslumus ir pan. Apelianto bandymas juos neigti nurodant, kad sulaikytas jis neturėjo vaistų, skubėjo greičiau būti paleistas, todėl pasirašė tai, ką jam pateikė tyrėja, yra neįtikinamas. Ir jau visiškai nesuprantamas yra apelianto skundo teiginys, jog teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatė 13 nukentėjusiajai padarytų sužalojimų. To nuosprendyje nėra, teismas nurodė, jog nukentėjusiajai buvo padaryti smakro, ausų minkštųjų audinių sumušimai bei poodinės kraujosruvos šlaunyse, dešiniame kelyje bei dešiniame petyje. Nustatomoje nuosprendžio dalyje teismas detaliai nurodė trauminius poveikius, t.y. galimą sužalojimų nukentėjusiajai padarymo mechanizmą, kas negali būti prilyginama pačiam sužalojimui kaip skunde tvirtina apeliantas.

Dėl grasinimo nukentėjusiajai uždaužyti ją koridoriuje buvusia medine pliauska (malka). D. R. parodė, kad toks grasinimas buvo, grasindamas nuteistasis rankoje turėjo medinę pliauską ir koridoriuje buvusios krūvos. V. T. jau paminėtuose parodymuose tyrimo metu nurodė, jog „D. sėdėjo prie šaldytuvo ant grindų, ten šalia buvo dėžė su malkomis, viena iš malkų buvo iškritusi iš dėžės. Aš paėmiau tą iškritusią malką ir laikydamas ją rankoje sakiau, kad reikia, jog tokios kaip ji iš vis negyventų. Aš nesakiau, kad ją užmušiu“. Teisme nuteistasis pakeitė šiuos parodymus ir ėmė tvirtinti, jog nukentėjusiajai jis ne tik kad malka negrasino, tačiau jos iš viso nemušė, tik kalbėjo pakeltu balsu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, bute buvusi L. M. to nematė ir iš viso stengėsi į konfliktą nesikišti. Kolegijos nuomone, atsižvelgus į tai, kad apeliantas pas L. M. 2013-10-13 atvažiavo akivaizdžiai supykęs ant savo draugės, buvo susinervavęs, dėl ko net ne viską dėl šio įvykio prisiminė (tai matyti iš jo parodymų), bei neturint pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kuriuos, kaip jau minėta patvirtino kiti bylos duomenys, už šią veiką pagal BK 145 str. 1 d. jis nuteistas visiškai pagrįstai ir teisingai. Svetimame bute, esant mažai jam pažįstamai L. M., užsimodamas malka nukentėjusiajai ir sakydamas, kad tokios kaip ji neturėtų gyventi, prieš tai ją mušęs, tampęs, keikęs įvairiausiais necenzūriniais žodžiais, jis sudarė realią situaciją, kurioje nukentėjusioji turėjo pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Apelianto skundo argumentus dėl nepakankamai išsamaus ikiteisminio tyrimo, t.y. kad nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, malkos, jos neišmatuotos ir pan., kolegija atmeta, nes jo paminėti ikiteisminio tyrimo veiksmai šiuo atveju tikrai nebuvo būtini, jie būtų pertekliniai, nes tyrimo metu nei nukentėjusioji, nei pats apeliantas neneigė, jog malkos koridoriuje buvo, apeliantas vieną jų laikė rankoje ir grasino ja nukentėjusiajai.

Apeliantas skunde tvirtina, kad esmingai skiriasi D. R. ir jos motinos S. R. parodymai dėl nukentėjusiosios girtavimo, dėl jai išrautų plaukų sruogos. Su tuo negalima sutikti, nes apeliaciniame skunde nurodyti skirtumai parodymuose tikrai nėra esminiai. Tiek pagal nukentėjusios parodymus, tiek pagal teisme BPK 276 str. tvarka pagarsintus liudytojos L. M. tyrimo metu duotus parodymus matyti, kad jos abi girtauti pradėjo 2013-10-12, ir degtinę (butelį 0,7 l talpos) gėrė visą vakarą. Pats įvykis gi įvyko 2013-10-13 apie 12 val. Tai reiškia, kad nuo girtavimo praėjo atitinkamas, pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl susitikusi su motina jau po konflikto D. R. galėjo atrodyti blaivi. Galvos plaukuotosios dalies sužalojimas (šiuo atveju – plaukų išrovimas) iš viso nebuvo inkriminuotas nuteistajam, todėl šią aplinkybę smulkiau aptarinėti nėra būtinumo. Nė kiek neabejotina, kad S. R. yra suinteresuota bylos baigtimi, nes smurtas buvo vartojamas prieš jos dukrą, su kuria kaip galima matyti iš bylos, jas sieja pakankamai tamprus artimas ryšys. Tačiau, ši liudytoja nebuvo tiesioginė konflikto dalyvė, apie jį ji sužinojo iš dukters, todėl jos parodymai be to, kad yra netiesioginiai, tačiau šiuo atveju nėra ir itin svarbūs, t.y. ji iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų D. R. ir apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose.

Pagal BPK 20 str. 4 d. įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Liudytojo parodymai kaip vieni iš įrodymų kaip taisyklė jais tampa ištyrus juos teisme, t.y. apklausus liudytoją teisiamajame posėdyje (jeigu tai objektyviai galima padaryti), išskyrus atvejus, kuomet liudytojai būna apklausti tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo – tokius parodymus galima tiesiog paskelbti ir vertinti juos kaip įrodymą. Pagal BPK 276 str. 4 d. byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Šioje byloje liudytojos L. M. parodymai buvo paskelbti teisiamajame posėdyje, ji pati ikiteisminio tyrimo teisėjo ar bylą nagrinėjant teisme apklausta nebuvo. Tai reiškia, kad šios liudytojos parodymai šiuo atveju neįgijo įrodymo statuso, ir neturėjo būti atskirai teismo vertinami ar analizuojami. Jie buvo perskaityti tik kiek galima patikrinti nukentėjusiosios bei nuteistojo parodymus. Todėl apeliantas visiškai be pagrindo savo apeliaciniame skunde tai kritikuoja kaip nuosprendžio trūkumą.

Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad apeliantas skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai nuteistas dėl visų veikų. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde jis nenurodė jokių argumentų, kodėl nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 155 str. 2 d. už D. R. neviešą įžeidimą, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d., atskirai dėl to nepasisako.

Apeliantas skunde tik užsimena ir dėl to, kad teismas paskyrė jam per griežtas bausmes, jokių išsamesnių motyvų, kodėl jis taip mano, skunde nėra. Iš nuosprendžio matyti, kad už visas veikas teismas nuteistajam parinko pačią griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą (pagal BK 140 str. 2 d. 145 str. 1 d.) ir areštą (pagal BK 155 str. 2 d.). Tačiau, savo sprendimą skirti būtent tokias bausmes, kurios mažesnės nei sankcijoje numatytas jų vidurkis, teismas pakankamai išsamiai motyvavo ir nuosprendyje aptarė. Be to, apeliantui teismas taikė bausmės vykdymo atidėjimą vidutiniam terminui (2 metams), paskyrė, kolegijos nuomone, tinkamus įpareigojimus. Kolegija sutinka su apylinkės teismo motyvais, ir pripažįsta, kad skirdamas apeliantui bausmes teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis pateikė darbo sutartį Norvegijoje ir nurodė, kad jis ketina ten dirbti, todėl jam skirtas teismo įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos nepagrįstai varžo jo teises. Tačiau, kolegijos vertinimu, ši sutartis nėra pakankamai informatyvi, joje nėra atitinkamų rekvizitų (darbdavio antspaudo), kas kelia rimtų abejonių dėl šios sutarties realumo. Kita vertus, teismo skirti įpareigojimai gali būti peržiūrimi ir nuosprendžio vykdymo metu, jeigu tam neprieštarauja paties nuteistojo elgesys ar yra kitos svarbios priežastys. Svarbu yra tai, kad apelianto kaip nuteistojo elgesys bausmės vykdymo atidėjimo metu būtų pakankamai kontroliuojamas ir stebimas. Todėl šiuo metu koreguoti teismo nuosprendį ir keisti apeliantui skirtus įpareigojimus kolegija neturi pakankamo pagrindo.

Taigi, kolegija pripažįsta, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais jį naikinti ar keiti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.