Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-10-12 nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 5 p. R. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (188,30 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Šiuo nuosprendžiu buvo nuteistas ir S. V., tačiau jis apeliacinio skundo neteikė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrai su S. V., 2014-05-07 apie 3.25 val. vagystės tikslu atvyko prie G. T. arkinio sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, kur S. V. padėjus pro duris patekti į vidų ir likus saugoti lauke, R. L. įsibrovė į sandėlį, ir iš jame stovėjusio traktoriaus pasikėsino pagrobti G. T. turtą – dyzelinį kurą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes suveikus patalpoje įrengtai signalizacijai, išsigando ir abu kartu pabėgo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas neigia padaręs BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta įrodymų analize ir vertinimu bei konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių pagrindu teisingai konstatuota R. L. kaltė dėl jam inkriminuoto pasikėsinimo padaryti vagystę įsibrovus į negyvenamąją patalpą, ir išteisinti jį nėra pagrindo.

Nuteistajam R. L. inkriminuotas BK 178 str. 2 d. numatytas nusikaltimas, kuris numato atsakomybę tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad R. L. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, veikdamas kartu su S. V., įsibrovęs į G. T. priklausantį sandėlį pasikėsino pagrobti jame esantį svetimą turtą – dyzelinį kurą.

Apylinkės teismas, pripažindamas R. L. kaltu dėl kaltinime nurodytų jam inkriminuotų veiksmų pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., rėmėsi šiais įrodymais: nukentėjusiojo G. T. ir liudytojų V. T., L. M., N. U. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu duotais R. L. ir S. V. parodymais, R. L. parodymų atpažinti, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolais, naudojimosi mobiliuoju ryšiu išklotinėmis ir jų analize, ir kitais teismo posėdyje ištirtais, nuosprendyje nurodytais duomenimis. Apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančią išvadą, jog R. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą yra įrodyta. Teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiam apylinkės teismo įrodymų vertinimui bei išvadai. Ta aplinkybė, kad nuteistasis joms prieštarauja, o jo pateikta įvykio versija ir faktinių aplinkybių interpretavimas įvertinti kitaip, visai nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių BPK 20 str. 5 d. nuostatų ar pažeidžia jo teises.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).

Apylinkės teismas skundžiamame sprendime detaliai ir išsamiai pasisakė dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Nuteistasis R. L. skunde nurodė manantis, kad nukentėjusysis su sūnumi siekia būtent jo ir S. V. nuteisimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog apelianto nurodyti asmenys būtų anksčiau juos pažinoję, turėję su jais kokių nors ryšių, konfliktų ar motyvų apkalbėti juos. Juolab, nukentėjusysis raštu pareiškė, kad jokių pretenzijų neturi. Tokių duomenų nenurodė ir apeliantas, patvirtindamas, kad pats, lydimas motinos, važiavo atsiprašyti nukentėjusiojo. Todėl nėra jokio pagrindo nukentėjusiojo ir jo sūnaus parodymus, kurie yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems ir atitinkantys kitus objektyvius bylos duomenis, laikyti nepatikimais. Jokių naujų, skundžiamame teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir nuteistojo kaltei apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti nuteistojo R. L. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. klausimą.

Visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo R. L. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji pasikėsinimo padaryti kvalifikuotą vagystę sudėties požymiai. Apelianto veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir išteisinti apeliantą iš šios nusikalstamos veikos nėra pagrindo. Šios išvados nekeičia nuteistojo R. L. deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti teiginiai apie tariamą savęs apkalbėjimą, jo pirminių parodymų netikslų, neteisingą fiksavimą, nes byloje esantys objektyvūs duomenys visiškai paneigia jo subjektyvius, įrodymais nepatvirtintus teiginius. Jo paties ranka rašytas paaiškinimas ir vėlesnė apklausa dalyvaujant gynėjui ir parodymai įvykio vietoje sutampa su kitais bylos duomenimis, o tam tikrų įvykio detalių paminėjimas, leidžia daryti išvadą, kad jo vėlesni paaiškinimai neigiant kaltę yra sugalvoti vėliau, prieštarauja byloje neginčijamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl vertintini kritiškai ir atmestini. Apelianto kaltės nepaneigia ir jo skunde minimos aplinkybės dėl nerastų jo pėdsakų įvykio vietoje, ar ant jo kūno bei drabužių. Tačiau nėra paneigta ir tai, kad nuo R. L. automobilyje “Mercedes – Benz” rasto džemperio sklido dyzelino kvapas, o netoliese buvusiame automobilyje “BMW” rastas perukas priklauso pačiam R. L., kuris, jo prašymu buvo jam grąžintas (t. 1 b.l. 84). Šio automobilio užvedimo rakteliai surasti būtent R. L. automobilyje. Tai visiškai sutampa su jo pirminiais parodymais, apie tai, kad su S. V. į įvykio vietą jie atvyko būtent šiomis transporto priemonėmis ir jokie kiti asmenys jomis nesinaudojo. Tai paneigia R. L. vėlesniuose paaiškinimuose nurodyto asmens – M. K. buvimą įvykio vietoje ar tiesioginį dalyvavimą inkriminuoto nusikaltimo padaryme, kaltinime nurodytu laiku. Todėl pagristai teismo nuosprendyje buvo įvertinti kritiškai šio asmens parodymai.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. L. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo R. L. asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios trukmė nustatyta ženkliai mažesnė nei vidurkis, vykdymas atidėtas. Tokia bausmė nėra per griežta ir, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo R. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.