- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-347-467/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- G. S.
- Ieškovas
- N. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 30 notarų biuro
- Kategorijos
- 21.4.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. B. (K.) ieškinį atsakovui G. S. dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, juridinio fakto nustatymo ir atsakovo G. S. priešieškinį ieškovei N. B. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo - Vilniaus miesto 30 notarų biuro notarė Romutė Sipavičienė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė N. B. 2007 m. spalio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu 1990 m. sausio 23 d. išduotą G. S. vardu po N. S. mirties paveldėjimo teisės liudijimą Nr.1410/89, pripažinti negaliojančiu 2007 m. rugsėjo 24 d. išduotą Vilniaus miesto 30 notarų biuro notarės R. Sipavičienės paveldėjimo teisės liudijimą G. S. vardu, pripažinti ieškovės N. B. teises į nekilnojamąjį turtą - 40/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti juridinį faktą, kad teisę nustatantis dokumentas – 1985 m. balandžio 25 d. testamentas priklauso N. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančiai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurios pavardė, tėvo vardas, gimimo metai nurodyti testamente.
Ieškovė nurodė, kad jos motina I. B., Lenkijos pilietė, mergautinė pavardė M., gyveno Lietuvoje su savo giminaite N. S. ((duomenys neskelbtini) gimimo), adresu (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Vilniuje. Motina nuo šešerių metų buvo N. S. pilnai išlaikoma, ji rūpinosi ir auklėjo motiną kaip savo dukrą. Motina augo kartu su N. S. sūnum G. S.. Tarpusavio santykiai buvo geri ir tik po to, kai ištekėjo, ieškovės motina su N. S. nebegyveno. Ieškovei motina pasakojo, kad N. S. testamentu žadėjo palikti jos – ieškovės vardu ½ dalį viso savo turto. Po N. S. mirties ((duomenys neskelbtini)) ieškovės motina klausė G. S., ar jis turi testamentą, bet šis nurodė, kad jo motina N. S. jokio testamento nepaliko. Vėliau G. S., 2007 m. balandžio mėnesio pradžioje atvažiavęs į svečius, prisipažino, kad 1985 m. balandį N. S. namie pasirašė testamentą, kuriame paminėta ir ieškovė, ir apie tai jis žinojo visą laiką. Šiuo testamentu ieškovei buvo palikta dalis N. S. nekilnojamojo turto. Po kelių dienų G. S. netikėtai mirė. Ieškovė pradėjo ieškoti testamento, bet nerado. Vėliau testamentas buvo rastas pagal advokatės užklausimą. Paaiškėjo, jog testamentas buvo sudarytas 1985 m. balandžio 25 d. namuose pagal testatorės gyvenamąją vietą (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)). Testamentu N. S. ieškovei paliko 40/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir visą kitą mirties dieną testatorei priklausantį turtą. Kadangi G. S. tik prieš savo mirtį 2007 metų balandžio mėn. ieškovei pranešė apie testamento buvimą, yra pagrindas nuginčyti 1990 m. sausio 23 d. jo vardu išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovė 2007 m. rugsėjo viduryje gavo pranešimą, kad 2007 m. rugsėjo 20 d. G. S. įpėdiniams bus išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuris taip pat turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovė taip pat nurodė, jog N. S. 1985 m. balandžio 25 d. testamente netiksliai nurodė ieškovės pavardę – B., bet visi kiti duomenys nurodyti teisingai. Nors nenurodyta gimimo diena ir mėnuo, teisingai nurodytas tėvavardis – A., gyvenimo vieta. Testamente tiksliai nurodyti N. S. asmens duomenys ir adresas, paveldimo nekilnojamojo turto duomenys. Nurodytas testamente gatvės pavadinimas pasikeitė po 1989 metų į (duomenys neskelbtini). Juridinį faktą dėl teisę nustatančio dokumento (testamento) būtina nustatyti, nes nuo to priklauso jos asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas – palikimo priėmimas.
Atsakovas G. S. su ieškiniu nesutiko, 2008 m. vasario 12 d. pateikė priešieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančiu 1985 m. balandžio 25 d. Vilniaus valstybinės notarų kontoros notarės J. R. patvirtintą (registro Nr.9-292) N. S. testamentą. Nurodė, kad jis nuo pat gimimo gyveno su močiute N. S., todėl puikiai žino, kad 1985 m. jo močiutė dėl ligos visiškai negalėjo suprasti bet kokio sandorio esmės ir išreikšti savo valią, todėl testamentas turi valios trūkumą ir yra negaliojantis. Atsakovo močiutė N. S. nuo 1961 m. buvo antros grupės invalidė. Nors invalidumo pažymėjime buvo nurodyta, kad invalidumas nustatytas dėl bendrų priežasčių, faktiškai invalidumo priežastimi buvo psichikos sutrikimai. Tuo metu tokios konkrečios priežasties niekas nenurodinėjo, bet šis faktas buvo žinomas gydytojams ir visiems šeimos nariams. 1982 m, grįžęs iš armijos, su močiute negalėjo susikalbėti, nes ji nieko neatpažindavo, tik tėvą. Močiutė buvo užrakinama bute ir be tėvo niekur neišeidavo, nes visiškai nesiorientavo aplinkoje. Kadangi tėvas visą gyvenimą palaikė gerus santykius su ieškovės motina I. B., tai išvykdamas į sporto varžybas (tėvas buvo treneriu), visada prašydavo močiute pasirūpinti būtent ją. Atsakovo manymu, būtent tėvo išvykos metu ir buvo sudarytas testamentas, kuriame išreikšta kito asmens (spėja, kad I. B.), bet ne močiutės valia. Be to testamentas yra atspausdintas mašinėle, nors prierašas tvirtina, kad testamentas buvo pasirašytas name (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Testamente nurodyti kambario plotai ir indeksai, ko negalėjo nurodyti N. S.. Močiutė nesuvokdavo, kad I. B. turi dukrą, nežinojo jos vardo, todėl nurodyti, kad palieka dalį namo būtent N. B., tikrai negalėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, atsakovo priešieškinį atmetė: pripažino 1990 m. sausio 23 d. išduotą G. S. vardu po N. S. mirties paveldėjimo teisės liudijimą Nr.1410/89 negaliojančiu, 2007 m. spalio 1 d. išduotą Vilniaus miesto 30 notarų biuro notarės R. S. paveldėjimo teisės liudijimą G. S. vardu negaliojančiu, pripažino juridinį faktą, kad teisę nustatantis dokumentas – 1985 m. balandžio 25 d. testamentas priklauso N. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančiai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai, atlikę byloje pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pateikė išvadą, jog nėra objektyvių duomenų apie tai, kad N. S. iki 1987 m. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste ir testamento sudarymo metu 1985 m. balandžio 25 d. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Todėl teismas konstatavo, jog ši ekspertų išvada nepatvirtina aplinkybės, kad N. S. testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar kad testamentas neatitiko jos valios. Šiai išvadai paneigti nei viena iš šalių nepateikė objektyvių įrodymų, taip pat nepageidavo, jog byloje būtų skiriama pakartotinė ekspertizė. Testamentą patvirtinusi notarė J. R.-Bakšienė (liudytoja) taip pat patvirtino, jog dėl N. S. testamente išreikštos valios jai jokių abejonių nekilo. Vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog liudytojų paaiškinimai apie N. S. psichikos sveikatos būklę 1985 m. laikotarpiu yra labai prieštaringi, nepakankamai išsamūs, duoti asmenų, neturinčių specialiųjų medicinos žinių bei negalinčių kompetentingai įvertinti asmens sveikatos. Iš medicininių dokumentų teismas nustatė, jog N. S. buvo gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje du kartus: 1987 m. nustatyta diagnozė senatvinė silpnaprotystė su sutrikusiais sąmonės epizodais, aterosklerozinė koronarokardiosklerozė ir 1989 m. diagnozuota senatvinė silpnaprotystė su sąmonės sutrikimais, aterosklerozė, koronarokardiosklerozė. Duomenų, kad N. S. iki testamento surašymo 1985 m. balandžio 25 d. būtų dėl sveikatos pablogėjimo kreipusis į medikus, byloje nėra. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad N. S. testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir pasekmių. Testamento turinys yra suprantamas ir aiškus, testamentas sudarytas ir patvirtinantis remiantis 1964 m. CK normomis, todėl atsakovo reikalavimo dėl testamento pripažinimo negaliojančiu teismas netenkino. Teismas nustatė, kad po N. S. mirties jos sūnui G. S. 1990 m. sausio 23 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, o po G. S. mirties palikimą pagal paveldėjimo teisės liudijimą 2007 m. spalio 1 d. priėmė jo sūnus – atsakovas G. S.. Kadangi nebuvo nė vieno pagrindo pripažinti negaliojančiu N. S. 1985 m. balandžio 25 d. sudarytą testamentą, pripažintini negaliojančiais 1990 m. sausio 23 d. ir 2007 m. spalio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimai, kadangi tiek ieškovė, tiek atsakovas turi teisę priimti palikimą pagal 1985 m. balandžio 25 d. N. S. testamentą. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti jos teises į nekilnojamąjį turtą, nurodydamas, kad savo teisę į nuosavybę ieškovė gali realizuoti, atlikdama palikimą siekiančiam priimti įpėdiniui įstatymo nustatytus veiksmus. Teismui pateiktų įrodymų visuma (N. B. gimimo liudijimas, namų knygos kopija, Vilniaus m. VPK VP Migracijos skyriaus, Užsienio reikalų poskyrio pažymos) patvirtino, kad teisę nustatantis dokumentas – 1985 m. balandžio 25 d. testamentas, priklauso N. B..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas G. S. prašo panaikinti sprendimą dalyje, kurioje patenkinti ieškovės reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Nurodo, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų faktus, jog N. S. iki testamento sudarymo dienos kreipėsi į medikus dėl sveikatos problemų. N. S. nuo 1961 m. buvo antros grupės invalidė. Šis faktas leidžia teigti, kad N. S. ne tik kreipėsi į medikus, bet ir vartojo vaistus daugiau nei 20 metų iki testamento sudarymo dienos. N. S. medicininė kortelė nėra išsaugota, todėl byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių N. S. sveikatos būklę, jos vartotus vaistus ir galimą jų poveikį. Medicininėje kortelėje 1987 m. vasario mėnesį yra įrašyta senatvinės psichozės, cerebrinės encefolopatijos aterosklerozės fone diagnozė. Šie netiesioginiai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog daugiau tikėtina, kad 1985 m. N. S. sirgo senatvine silpnaprotyste su sutrikusios sąmonės epizodais. Teismas, darydamas priešingą išvadą, visiškai nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovo įrodymus, netiesiogiai patvirtinančius atsakovo ir liudytojų nurodytas aplinkybes apie N. S. psichikos sutrikimus. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, jog N. S. negalėjo vaikščioti arba turėjo kokį nors kitą fizinį trūkumą, kuris neleistų jai nuvykti į notarų biurą. Testamentas yra atspausdintas mašinėle, testamento tekstas surašytas iš kažkieno tai žodžių, o pasirašytas namuose. Testamento patvirtinimo faktas negali būti vertinamas kaip abejonių nekeliantis N. S. veiksnumo ir galėjimo suprasti pasirašomo dokumento esmę įrodymas. Darant išvadą, būtina atsižvelgti į tai, jog iš kažkieno žodžių paruoštą ir surašytą testamentą name pasirašė 79 m. antros grupės invalidė, sirgusi nuo 1960 m. Teismas nenurodė nei vieno motyvo, kuris pagrįstų testamento sudarymą būtent ieškovės naudai. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų testamento turinį, t.y., kodėl testatorė, suprasdama savo veiksmo reikšmę ir pasekmes, pati gyvendama su savo sūnumi ir anūku gyvenamajame name, turėjo pagrindą padalinti namą į 2 butus ir vieną iš jų palikti ieškovei kartu su visu kitu savo turtu. Teismas visiškai nevertino medicininių dokumentų, kuriuose netiesiogiai nurodytas faktas, jog 1985 m. N. S. jau turėjo psichikos sveikatos sutrikimus. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus pripažinti 1985 m. balandžio 25 d. testamentą negaliojančiu. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi ieškinys buvo patenkintas iš dalies, tačiau teismas priteisė iš atsakovo ieškovei visą sumą žyminio mokesčio bei atstovavimo išlaidų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė N. B. (K.) prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog nuo 1961 m. N. S. pripažinta antros grupės invalide dėl bendrų susirgimų ir tai yra rašytinis įrodymas, kuris paneigia apelianto prielaidą dėl N. S. turėtos psichinės ligos. Apelianto prašymu teismas paskyrė pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, ar testatorė N. S. testamento sudarymo dieną sirgo kokia nors psichine liga, ar galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertizės išvadoje nurodyta, jog N. S. 1985 m. balandžio 25 d. testamento sudarymo metu lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu nesirgo ir galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Be to ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kad iki 1984 m. balandžio 9 d. N. S. buvo sveika, nes dirbo su vaikais lopšelyje-darželyje, o tokiu atveju darbuotojo sveikata reguliariai tikrinama. Teismo argumentas, jog byloje nėra duomenų, kad N. S. iki testamento surašymo dėl sveikatos pablogėjimo kreipėsi į medikus, yra pagrįsta. Notaro atvykimas į namus pas testatorę, kai jai sukako 79 m., yra visiškai suprantamas, nes senyvo amžiaus žmogui yra sunku vaikščioti ir po keletą valandų laukti savo eilės pas notarą. Bylinėjimosi išlaidas teismas taip pat paskirstė teisingai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovės atstovė - prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo G. S. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundu argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.
Atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti sprendimą dalyje, kurioje buvo patenkinti ieškovės reikalavimai, tačiau visą apeliacinį skundą iš esmės grindžia motyvais, susijusiais su sprendimo dalimi, kurioje nebuvo patenkintas atsakovo priešieškinys. Apeliantas, vadovaudamasis CK 1.89 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 1985 m. balandžio 25 d. Vilniaus valstybinės notarų kontoros notarės J. R. patvirtintą N. S. testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio valdyti ir suprasti fizinio asmens. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad jo močiutė N. S. (testatorė) nuo 1960 metų sirgo psichikos liga, kuri, bėgant metams, paūmėjo. Kai 1982 metais atsakovas grįžo iš armijos, jis negalėjo su savo močiute susikalbėti, nes ji nieko neatpažino, tik atsakovo tėvą. Močiutė N. S. buvo užrakinama bute ir be atsakovo tėvo niekur neišeidavo, nes visiškai nesiorientavo aplinkoje. Dėl savo sveikatos būklės N. S. nesuvokė, kad I. B. turi dukrą (ieškovę), nežinojo jos vardo, todėl nurodyti, kad palieka dalį namo būtent N. B., tikrai negalėjo. Atsakovo įsitikinimu, šios faktinės aplinkybės ir į bylą pateikti netiesioginiai įrodymai, patvirtino jo priešieškinyje nurodytas aplinkybes dėl ginčijamo testamento negaliojimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakovo priešieškinį atmetė, konstatavęs, jog atsakovas neįrodė, kad N. S. testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir pasekmių. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde iš esmės keldamas netinkamo įrodymų vertinimo klausimą. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino eksperto išvadą, visiškai nevertino medicininių dokumentų, kuriuose netiesiogiai nurodytas faktas, kad 1985 m. N. S. jau turėjo psichikos sutrikimų: N. S. medicininėje kortelėje 1987 metų įrašai apie jai diagnozuotą senatvinę psichozę, cerebrinę encefolopatiją aterosklerozės fone, senatvinę silpnaprotystę su sutrikusios sąmonės epizodais, įrašai apie tai, kad jos atmintis pradėjo silpnėti jau prie 5-6 metus, o prieš 1,5 metų visiškai prarado atmintį, patvirtina, kad testatorė testamento sudarymo metu jau sirgo senatvine silpnaprotyste. Teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo atmeta kaip nepagrįstus.
Teismas, civilinėje byloje įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl eksperto išvados vertinimo kasacinis teismas yra suformulavęs tokias taisykles, kad: eksperto išvada teismui neprivaloma; ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės; teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas; konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t.y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, o pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti, jeigu ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, taip pat ekspertizės akto duomenys (vertinant su kitais įrodymais) gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-54/2009).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1985 m. balandžio 25 d. N. S. testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio valdyti ir suprasti fizinio asmens, vertino byloje esančių įrodymų visetą, tame tarpe ir ekspertų išvadą, ir liudytojų parodymus, ir N. S. medicininės kortelės duomenis. Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai, atlikę pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pateikė išvadą, jog nėra objektyvių duomenų apie tai, kad N. S. iki 1987 metų sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste ir 1985 m. balandžio 25 d. testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Liudytojų T. B., T. T., M. P., T. S., A. K., D. S., I. B., T. M. paaiškinimus apie N. S. psichikos sveikatos būklę teismas vertino kritiškai, kadangi paaiškinimai buvo labai prieštaringi, nepakankamai išsamūs, duoti asmenų, neturinčių specialiųjų medicinos žinių bei negalinčių kompetentingai įvertinti asmens sveikatos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad N. S. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje buvo gydyta du kartus – 1987 ir 1989 metais, ligonei buvo diagnozuota senatvinė silpnaprotystė su sąmonės sutrikimais, aterosklerozė, koronarokardiosklerozė. Įvertinęs šiuos ir kitus bylos duomenis, teismas priėjo išvados, jog jie nepatvirtina ir atsakovas neįrodė, kad N. S. 1985 m. balandžio 25 d. testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi N. S. medicininiuose dokumentuose 1987 metais nurodyta, jog N. S. atmintis pradėjo silpnėti jau prieš 5-6 metus, o prieš 1,5 metų ji visiškai prarado atmintį. Tokie įrašai, apelianto įsitikinimu, netiesiogiai patvirtina faktą, kad 1985 metais N. S. jau turėjo psichikos sutrikimų. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino minimus N. S. medicininius dokumentus, kuriuos taip pat tyrė ir vertino specialistai, tai yra, teismo ekspertai, atlikdami pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę (ekspertizei atlikti buvo pateikta civilinės bylos medžiaga, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ligos byla Nr.8592, ambulatorinio ligonio individualus lapas iš Vilniaus miesto Centro poliklinikos Vytenio filialo). Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, jog N. S. iki 1987 m. vasario 12 d. gydytojų psichiatrų konsultuota nebuvo, jos psichikos sveikatos būklė objektyviai nevertinta ir neaprašyta, o akivaizdūs silpnaprotystės požymiai aprašyti tik nuo 1987 metų; psichiatro konsultacijos metu 1987 m. balandžio 25 d. N. S. diagnozuota senatvinė silpnaprotystė, paminėta, kad, palydinčių asmenų tvirtinimu, bloga N. S. orientacija ir atmintis stebima dviejų metų laikotarpyje, tačiau konsultacijos aprašyme visiškai nėra jokio patikslinimo, kaip konkrečiai minėtu dviejų metų laikotarpiu pasireiškė atminties ir orientacijos sutrikimai, nėra jokių duomenų apie sutrikimų dinamiką, jų sunkumą, nenurodyta, ar atminties bei orientacijos sutrikimai tuomet jau atitiko silpnaprotystės lygį; 1987 m. liepos 13 d. – 1987 m. lapkričio 5 d. gydymosi ligos istorijoje nurodyta, jog, sūnaus teigimu, N. S. pasikeitė 1,5 metų bėgyje (t.y. maždaug nuo 1986 m. sausio mėn.), nusilpo atmintis, blogai orientuojasi, dažnai verkia, periodais būna pikta, sujaudinta, tačiau duomenų apie N. S. psichikos sveikatos būklę 1985 metų balandžio mėnesį nėra; ligos istorijoje Nr.2731 nėra jokių duomenų apie N. S. diagnozuotos silpnaprotystės pradžią, tik išraše iš ligos istorijos (epikrizėje) nurodyta, kad atmintis ėmė silpnėti prieš 5-6 metus (t.y. 1983-1984 m.), prieš pora metų (t.y. nuo 1987 m.) visai suiro mąstymas, nusilpo atmintis, pažindavo tik sūnų, tačiau epikrizėje visiškai nėra pagrįsta, kuo remiantis nurodytas minėtas 5-6 metų laikotarpis bei iš kokių šaltinių ši informacija gauta, taip pat nėra jokių konkrečių duomenų apie tuo metu menamai buvusių atminties sutrikimų pobūdį ar išreikštumą bei kokią įtaką jie galėjo turėti (ar turėjo) N. S. savarankiškumui, socialinei adaptacijai, gebėjimui suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors N. S. medicininiuose dokumentuose ir buvo fiksuoti duomenys apie tai, kad, artimųjų teigimu, N. S. atmintis ar orientacija silpnėjo dar prieš jai diagnozuojant senatvinę silpnaprotystę 1987 metais, šie duomenys yra nekonkretūs, netikslūs, neišsamūs, be to nurodyti suinteresuotų asmenų, iš kurių negalima spręsti apie N. S. atminties susilpnėjimo bei nesiorientavimo laipsnį, todėl šie duomenys nėra pakakami daryti neginčijamą išvadą, kad N. S. 1985 metų balandžio mėnesį nesiorientavo aplinkoje, neturėjo atminties ir kad testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tuo tarpu aplinkybę, kad N. S. 1985 m. balandžio 25 d. testamento sudarymo metu suprato savo veiksmų reikšmę patvirtina tiek ekspertizės aktas, tiek ir objektyvūs medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad senatvinė silpnaprotystė N. S. diagnozuota 1987 metais, tiek ir aplinkybė, kad N. S. iki 1984 m. balandžio 6 d. dirbo sanitare vaikų lopšelyje-darželyje (stažas 56 metai) (b.l. 110, t.1). Todėl net ir tuo atveju, jeigu N. S. senatvinės silpnaprotystės požymiai reiškėsi dar 1985 metais, tai besąlygiškai nereiškia, jog testamento sudarymo metu testatorė nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyti netiesioginiai įrodymai apie testatorės N. S. psichinę sveikatą, tik patvirtina, jog testatorės atmintis ar orientacija buvo susilpnėjusi, tačiau nepaneigia byloje esančių įrodymų, jog N. S. 1985 m. balandžio 25 d. testamento sudarymo metu suprato savo veiksmų reikšmę. Kolegija pažymi, kad tokios išvados (jog N. S. 1985 m. balandžio 25 d. testamento sudarymo metu suprato savo veiksmų reikšmę) nepaneigia ir aplinkybė, kad testamentas buvo sudarytas ne notaro biure (kontoroje), bet N. S. namuose, kadangi testamento sudarymo metu testatorei buvo 79 metai. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino testatorės N. S. būseną, sudarant ginčijamą testamentą, ir priėjo teisingos išvados, jog atsakovas neįrodė, kad N. S. testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir pasekmių.
Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo priešieškinys atmestas visiškai, todėl jam kilo pareiga apmokėti bylą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas pagal sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos CPK 93 straipsnio 1 dalį.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti ar pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo G. S. priteistina ieškovei 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei atstovavimą teismo posėdyje) ir valstybei 14 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3, 6 p., 93 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovei N. K. (B.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje ir valstybei 14 Lt (keturiolika litų) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.