Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Gintautas Kaulakis Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7.

Kaunas, 2007 m. spalio 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistajam V. P., jo gynėjui advokatui Ignacijui Šuškevičiui, nukentėjusiajam N. Š., jo atstovui advokatui Jurijui Kovalenkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005-12-15 nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nukentėjusiesiems N. Š. ir M. Š. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civiline tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistasis V. P., skųsdamas nuosprendį, prašo jį panaikinti ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 327 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais.

Skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas nepilnai ir neobjektyviai, todėl tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį.

Analizuodamas bylos duomenis, skundo autorius nurodo, jog specialisto autotechniko išvadoje buvo vertinami tik jo veiksmai ir visiškai neįvertinti vairuotojo N. Š. veiksmai. Išvados 1 p. nurodyta, kad jo automobilis BMW „...slysdamas į priekį ratų skersinio slydimo režime bei sukdamasis prieš laikrodžio rodyklę, savo dešiniuoju šonu atsitrenkė į galimai stovinčio važiuojamosios dalies viduryje automobilio AUDI 80 priekinę plokštumą daugiau į jo priekinį dešinį kampą...“ Šitas faktas, apelianto nuomone, nurodo, kad automobilis AUDI 80 įvykio metu stovėjo kitaip nei tvirtina N. Š.. Išvados 2 p. yra nurodyta, kad ,,...buvusiomis eismo įvykio metu kelio ir meteorologinėmis sąlygomis važiuodamas apie 60 km/h greičiu ir pastebėjęs kliūtį kelyje, laiku nelėtino važiavimo greičio ir nesustojo kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto iki susidūrimo su automobiliu AUDI 80 vietos – techniniu požiūriu prieštaravo Kelių eismo taisyklių 53, 164, 173 p. nurodytiems reikalavimams, jei jis susidariusią priekyje, jo važiavimo kryptimi kliūtį kelyje objektyviai galėjo pastebėti ne mažesniu kaip 160 m atstumu...“ Tam, kad nustatyti matomumą, buvo atliktas eksperimentas. Atliekant eksperimentą buvo pažeistos LR BPK 197 str. reikalavimai, nes eksperimentas turi būti daromas sąlygomis, maksimaliai panašiomis į buvusias tiriamo įvykio metu. Eismo įvykis buvo 2005 m. kovo 17 d. apie 7.20 val. Eismo įvykio vietos apžiūros protokole yra nurodyta: „...oro sąlygos apžiūros metu: rūkas, lietus..." Eksperimentas buvo atliekamas vasaros metu, normalioms oro sąlygoms, lietaus, rūko nebuvo, ir tokiu būdu buvo nustatytas matomumas iki kliūties 183,6 m. Neabejotina, kad atliekant eksperimentą tokiomis oro sąlygomis, kurios buvo įvykio metu, matomumas būtų nustatytas mažesnis negu 183 m. Daryti išvadą, kad jis turėjo galimybę laiku pastebėti kliūtį, sustabdyti savo automobilį ir išvengti susidūrimo su kitu automobiliu negalima. Išvados 9 p. yra nurodyta „...kad atsižvelgiant į užfiksuotą įvykio vietos situaciją po eismo įvykio bei matomus fotografijose automobilių BMW 316, AUDI 80, AUDI 90 išorinius apgadinimus, techniniu požiūriu tikėtina, kad automobilių BMW 316 ir AUDI 80 susidūrimas įvyko kelio važiuojamosios dalies viduryje.“ Tačiau nurodyta aplinkybė visiškai nebuvo vertinama. Tokios aplinkybės patvirtina, kad avarinę situaciją sudarė N. Š., nes jo automobilis AUDI 80 stovėjo kelio viduryje. Specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad „...pateiktoje tyrimui medžiagoje nėra duomenų apie kelio posūkio į dešinę, kurį pravažiavus V. P. prarado savo vairuojamo automobilio BMW stabilumą, ir susidūrė su automobiliu AUDI 80 ir AUDI 90 spindulį... ir ar turėjo galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu AUDI 80 galima tik sąlyginai..." Turint tokią sąlyginę išvadą negalima daryti tokių konkrečių išvadų, kad būtent jis yra autoįvykio kaltininkas.

Apeliantui kelia abejonių liudytojo N. P. atsiradimas įvykio vietoje, kadangi asmuo, kuris pastatė avarinio sustojimo ženklą, matė kaip įvyko avarija, atvykus pareigūnams neprisistatė, nepaliko savo pavardės bei adreso, byloje jis atsirado tik kovo 31 d., t.y. po 2 savaičių. Autoavarijoje dalyvavęs M. Š. savo parodymuose apie N. P. nieko nemini.

Apeliaciniame skunde taip pat kritikuojamas įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriuo teismas rėmėsi priimdamas nuosprendį. Skundo autoriaus nuomone, transporto priemonės AUDI 80 išdėstymas įvykio vietoje neatitinka tikrovės. Protokole yra užfiksuotas važiuojamosios kelio dalies plotis - 8,8 m, t.y. kelio vidurys yra 4,4 m. Nuo automobilio AUDI 80 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio dešinio rato iki kairio kelkraščio yra 6,60 m atstumas, nuo galinio dešinės pusės rato iki kairės kelio pusės kelkraščio - 4,3 m. Foto lentelėje, nuotraukose Nr.2 ir Nr.3 aiškiai matosi, kad automobilis stovi priešpriešinėje eismo juostoje ir iki kelio vidurio nuo galinio dešinio rato atstumas yra apie 30-50 cm, o tai reiškia, kad niekaip negalėjo būti 4,3 m. iki kelkraščio kaip nurodyta protokole. Taip pat eismo įvykio vietos apžiūros protokole yra nurodyta „...Gatvės, kelio elementai: tiesus ruožas, nuokalnė...“ Iš tikrųjų kelio ruože, kur įvyko avarija yra kelio posūkis į dešinę, pagal jo judėjimo kryptį. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai nenustatė posūkio spindulio bei nuokalnės laipsnio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nuteistasis nėra kaltas, padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą. Nukentėjusysis N. Š., jo atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, N. Š. prašė priteisti jo turėtas atstovavimo išlaidas, pateikė kvitą, iš kurio matyti, kad sumokėjo atstovui 2000 litų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašė nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais, tai yra, kai yra šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytos aplinkybės. Skunde nenurodytas konkretus pagrindas, dėl kurio baudžiamoji byla galėtų būti nutraukta, tačiau nuteistojo atžvilgiu galėtų būti taikomas tik Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kai byla nutraukiama tuo atveju, jei nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu nusikaltimo padarymu. Nukentėjusiaisiais šioje byloje yra pripažinti keturi asmenys, tačiau V. P. baudžiamosios atsakomybės klausimas iškilo tik dėl to, kad autoįvykyje nukentėjo D. M., kuriam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Eismo įvykio 2005-03-17 kelyje Jonava- Mijaugonys metu buvo nesunkiai sutrikdyta D. M. sveikata, todėl asmens, pažeidusio eismo saugumo taisykles, veikoje buvo nustatyti nusikaltimo požymiai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis D. M. nurodė, kad pretenzijų kaltinamajam neturi, sutiko su juo taikytis ir sutiko su tuo, kad baudžiamoji byla būtų nutraukta. Taip pat sutiko taikytis ir nukentėjusysis A. T., kuriam eismo įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris neturėjo įtakos V. P. veikos kvalifikavimui. Kadangi nukentėjusiųjų M. Š. ir N. Š. autoįvykio metu patirta turtinė žala veikos kvalifikacijai įtakos neturėjo, jų sutikimas ar nesutikimas taikytis bylos nutraukimui įtakos negalėjo turėti. Tačiau tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam (šiuo atveju V. P. ir D. M.) susitaikius, turi būti sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalyje, tame tarpe, šios dalies 1 punkte, kad asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. V. P. kaltu, padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, nei pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, neprisipažino, nutraukti bylą jo apeliaciniame skunde nurodytu pagrindu, nėra teisinio pagrindo.

Tiek iš apeliacinio skundo argumentų, tiek iš nuteistojo prašymo, suformuluoto baigiamosiose kalbose apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad jis prašo ne bylą nutraukti pagrindu, numatytu Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato apelianto teisės papildyti ar keisti paduotą apeliacinį skundą, tačiau apeliantui netiksliai ar netinkamai suformulavus savo prašymą, apie apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio apskundimo pagrindų ir motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007-06-28 nutartyje šioje byloje (nutartis Nr. 2K-451/2007) konstatuoja, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymus- jų pobūdis, konkretumas, tikslumas. V. P. apeliacinis skundas buvo paduotas dėl to, kad nuteistasis nesutiko su įrodymų vertinimu, teigė, kad jo bylos aplinkybės ištirtos paviršutiniškai, neobjektyviai ir skubotai. Nutartyje konstatuojama, kad V. P. apeliacinio skundo argumentai gali būti suprasti kaip jo prašymas priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalimi, teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba, kai nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš apeliacinio skundo argumentų supratus, kad apeliantas tuo skundu prašo jį išteisinti, tektų svarstyti, kuriuo iš įstatyme numatytų pagrindų apeliantas prašo jį išteisinti, tačiau teismas daro išvadą, kad V. P. nuteistas pagrįstai, naikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Neginčijamai nustačius, kad 2005-03-17 kelyje Jonava-Mijaugonys įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta D. M. sveikata, įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra nustatyti, ar V. P. pažeidė eismo saugumo taisykles ir ar atsiradusios pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, yra priežastiniame ryšyje su tais pažeidimais. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, A. T. eismo įvykio metu padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tad teiginys, kad jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintinas.

Duomenys, užfiksuoti procesiniuose dokumentuose bylos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o taip pat papildomai surinkti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme 2006-03-01 – 2007-02-08 laikotarpiu, ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jau nebėra jokio pagrindo teigti, kad bylos aplinkybės ištirtos paviršutiniškai ir skubotai. Priimant sprendimą šioje byloje, byloje surinkti duomenys vertinami tiek, kiek jie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 5 dalys).

V. P. buvo inkriminuota ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 punkto reikalavimą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių , kitų asmenų ar jų turto saugumui. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. P., esant šlapiai ir slidžiai kelio dangai, pasirinko nesaugų greitį, netinkamai manevravo kelyje , dėl ko nesuvaldė savo vairuojamo automobilio BMW 316 v/n (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę tiek bylos tyrimo, tiek jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino ir pats nuteistasis, ir kiti byloje apklausti asmenys. Ikiteisminio bylos tyrimo metu, apklausiamas liudytoju, V. P. parodė, kad esant apledijusiai kelio dangai važiavo 60-70 km/h greičiu, stabdant automobilį, jis pradėjo slysti, trenkėsi į a/m Audi 80, po to į Audi 90. Įvykio metu buvo apgadinti visi trys automobiliai, sužaloti jo automobilio keleiviai A. T. ir D. M. (t. 2, b. l. 1, 2). Apklausiamas įtariamuoju, V. P. parodė, kad pamatęs artėjantį link jo automobilį Audi 80, pradėjo stabdyti, tačiau slidžiame kelyje jo automobilis pradėjo slysti link Audi 80 ir susidūrimo išvengti nepavyko (t.2, b. l. 6, 7). Teismo posėdžio metu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, V. P. parodė, kad važiavo 80 km/h greičiu, prieš kalną ir posūkyje greitį sumažino iki 60-70 km/h, kliūtį pastebėjo likus 100-130 m. iki automobilio Audi 80. Tada staigiai stabdė, dėl ko jo mašina pradėjo suktis ir vidurine dalimi trenkėsi į Audi 80, po to į Audi 90. Prieš tai važiuojant eismo sąlygos buvo geros, jis nepagalvojo, kad kelio danga gali būti slidi (t. 2, b. l. 66, 67). Kad V. P. vairuojamas automobilis slidžioje kelio atkarpoje slydo, sukosi ir tapo nevaldomas, patvirtino visi byloje apklausti asmenys. Aplinkybė, kad V. P. vairuojamas automobilis tapo nevaldomas slidžiame kelyje, nustatyta neginčijamai. Tai atsitiko dėl to, kad V. P. neįvertino situacijos kelyje, to, kad ankstyvo pavasario rytais ( kaip eismo įvykio metu) kai kurie kelio ruožai gali būti slidūs, nepasirinko saugaus greičio ir esant tokioms sąlygoms, netinkamai manevravo, o būtent, staigiai stabdė, tai yra, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, ko reikalauja Kelių eismo taisyklių 53 punktas.

Nustačius, kad V. P. nesilaikius visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, tai yra, pažeidus Kelių eismo taisyklių 53 punktą, dėl ko jo vairuojamas automobilis tapo nevaldomas (kaip nustatyta nuosprendžiu, praradęs tiesialinijinio važiavimo stabilumą), nebetenka įrodinėti, kad jis pažeidė ir Kelių eismo taisyklių 164 punktą, nurodantį, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, Kelių eismo taisyklių 173 punktą, nurodantį, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jei jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Vien dėl to, kad V. P. vairuojamas automobilis dėl jo visų būtinų atsargumo priemonių nesilaikymo tapo nevaldomas, V. P. negalėjo nei važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamos dalies krašto, nei, pastebėjęs kliūtį, sulėtinti važiavimo greitį, nei visiškai sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį. Šiuo atveju Kelių eismo taisyklių 164 ir 173 punktų reikalavimai, kurių laikantis buvo galimybė išvengti susidūrimo, nebuvo išpildyti dėl to, kad atsirado situacija, kurią sukėlė Kelių eismo taisyklių 53 punkto reikalavimų nesilaikymas.

Apeliaciniame skunde nurodyti trūkumai dėl įrodymų patikimumo buvo šalinami apeliacinės instancijos teismo nagrinėjant bylą 2006-03-01 -2007-02-08 laikotarpiu. 2006-06-21 nutartimi teismas įpareigojo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti tyrimo veiksmus: išmatuoti kelio važiuojamosios dalies, kelkraščių, griovių plotį bei gylį, nustatyti, kokių kelio ženklų galiojimo zonoje įvyko šis eismo įvykis, koks atstumas nuo kelio ženklo, žyminčio gyvenvietės pradžią ir pabaigą iki įvykio vietos, kokiomis horizontaliomis ženklinimo linijomis pažymėta važiuojamoji dalis ties įvykio vieta, jei ženklinimas keičiasi, nurodyti keitimosi vietą, pasitelkiant specialistus tiksliai nustatyti kelio posūkio į dešinę, esančio prieš įvykio vietą, spindulį ir šioje vietoje esančios nuokalnės nuolydį, išmatuoti atstumą nuo šio posūkio ir nuokalnės pabaigos iki susidūrimo vietos, atlikti eksperimentą panašiomis oro sąlygomis (apsiniaukę, lijo), siekiant nustatyti atstumą, iš kurio V. P. galėjo pastebėti jo judėjimo kryptimi esančią kliūtį. Ikiteisminio tyrimo teisėjos atlikti tyrimo veiksmai, užfiksuoti procesiniuose dokumentuose. Duomenys, užfiksuoti šiuose procesiniuose dokumentuose, V. P. kaltės dėl jam inkriminuotų veikų nepaneigia. Atvirkščiai, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad atstumas nuo kelio ženklo gyvenvietės pradžia „Zūbiškės“ iki įvykio vietos yra 162 metrai, įvykio vieta yra kelio ženklo „Gyvenvietė“ galiojimo zonoje. Šio ženklo galiojimo zonoje vairuotojas privalo važiuoti ne tik saugiu, bet ir leistinu, ne didesniu kaip 50 km/h greičiu (KET 174 punktas). Nors savo parodymuose nuteistasis nurodė važiavęs didesniu nei leistinas gyvenvietėje greičiu, šis Kelių eismo taisyklių pažeidimas jam neinkriminuotas ir teismas kaltinimo apimties neplečia. Eksperimento protokolu nustatyta, kad įvykio vietoje esančią kliūtį vairuotojas, dalyvavęs eksperimente, pastebėjo 183,6 metrų atstumu. Jei įvykio metu V. P. vairuojamas automobilis būtų buvęs valdomas, vairuotojas, nepadaręs kitų eismo taisyklių pažeidimų, būtų galėjęs išpildyti Kelių eismo taisyklių 164 ir 173 punktų reikalavimus, kas yra teigiama ir apelianto kritikuojamoje specialisto išvadoje. Šiuo atveju, sprendžiant V. P. kaltės klausimą, lemiamos reikšmės neturi tiksli automobilio Audi 80, į kurį pirmiausiai atsitrenkė nuteistojo nevaldomas automobilis, buvimo kelyje vieta, nors kolegija atkreipia dėmesį, kad V. P. su visuose pirminiuose eismo įvykio apžiūros protokoluose ir schemose užfiksuotais duomenimis sutiko, juos pasirašydamas. Be to, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada ir išanalizavęs liudytojų parodymus, teisingai nustatė automobilio Audi 80 stovėjimo vietą susidūrimo metu, o taip pat teisingai nustatė bei įvertino ir kitas eismo įvykio aplinkybes.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai įvertino bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. P. kaltės, naikinti nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nėra pagrindo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusysis N. Š. turėjo 2000 Lt atstovavimo išlaidų, šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 dienos nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginį, kad nukentėjusiajam A. T. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Priteisti iš V. P. N. Š. 2000 (du tūkstančius) litų proceso išlaidų.