Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-396-319-2014

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00354-2013-2

2014 m. lapkričio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Audriui Meilučiui, išteistiesiems V. A., jos gynėjai A. F., E. B., A. Č. ir jų gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, A. S. ir jos gynėjui advokatui Rolandui Mištautui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo

V. A. pagal BK 167 str. 1 d., 24 str., 5 d., 228 str. 1 d. išteisinta, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p).

E. B. pagal BK 167 str. 1 d., 228 str. 1 d., 167 str. 1 d., 228 str. 1 d., 167 str. 1 d., 228 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1p.). Baudžiamojo poveikio priemonė E. B. – laikinas nušalinimas nuo Kauno apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos tyrėjo pareigų palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. Č. pagal BK 167 str. 1 d., 24 str. 5 d., 228 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

A. S. pagal BK 167 str. 1 d., 24 str. 5 d., 228 str. 1 d. išteisinta, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. buvo kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 167 str. 1 d., ir 24 str. 5 d. 228 str. 1 d., t.y. tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir sukurstė piktnaudžiauti, o būtent: ji, pasinaudodama savo asmenine pažintimi su statutiniu valstybės tarnautoju, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju E. B., ir turėdama tikslą neteisėtai gauti neviešo pobūdžio duomenis apie L. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., asmeninį gyvenimą, t. y. siekdama sužinoti šio asmens šeimyninę padėtį, jo patraukimą administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn, žinodama ir suprasdama, kad E. B. dėl savo tarnybos gali neteisėtai gauti tokią informaciją, 2012-12-06, apie 12.21 val., mobilaus ryšio telefonu susitarė su E. B., kad pastarasis jos prašymu ir interesais veiks piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi - neteisėtai surinks informaciją apie asmens privatų gyvenimą, t.y. iš Vidaus reikalų informacinės sistemos (toliau- VRIS) neteisėtai gaus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie L. Ž. ir tokius duomenis perduos V. A.. Tokiu būdu V. A. sukurstė E. B. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas neteisėtą tarpusavio susitarimą su V. A., E. B., 2012-12-06, apie 12.52 val., būdamas V. A. sukurstytas piktnaudžiauti, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., kuriame įtvirtinti asmens privataus gyvenimo neliečiamybės pagrindai, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Nr. IX-855, 2002-04-23, Žin., 2002, Nr. 45-1708) 3 str. 1 d. įtvirtintus pagrindinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo ir lojalumo valstybės tarnybos principus, to paties straipsnio 2 d. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p. ir 8 p. numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 3 p., 4 p., 5 p., 9 p., numatytas pareigūno pareigas - laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, konkretizuojant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 3 str. apibrėžtais įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais, sulaužydamas duotą policijos pareigūno priesaiką, tokiu būdu tyčia iškraipydamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 4 str. įtvirtintus policijos veiklos principus vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, principus, iš esmės iškraipydamas to paties įstatymo 5 str. įtvirtintus policijos uždavinius, grubiai pažeisdamas to paties įstatymo 21 str. 1 d. 5 p. įtvirtintą policijos pareigūno pareigą laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-12-16 įsakymo Nr. 5-V-775 „naudotojų dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis administravimo taisyklių 16.1, 16.3, 16.5 punktuose numatytus reikalavimus, kuriais registrų naudotojui draudžiama naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais be teisėto pagrindo tvarkyti registrų duomenis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti, savo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) , Kaunas, prisijungė prie VRIS naršyklės ir tyčia nurodydamas melagingą paieškos pagrindą gavo išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį - L. Ž. ir jo privatų gyvenimą. Tuojau pat po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, E. B. savo mobilaus ryšio telefonu V. A. tyčia atskleidė piktnaudžiaujant gautus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmens - L. Ž., privatų gyvenimą, jo šeimyninę padėtį patraukimą administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn ir kt. Taip V. A. tyčia sukurstė statutinį valstybės tarnautoją piktnaudžiauti, grubiai diskredituojant ir iškraipant Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažeminant policijos pareigūno vardą, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, bei tyčia neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą.

E. B. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d., ir 228 str. 1 d., t.y. tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir piktnaudžiavo, o būtent: jis, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų transporte tyrimo skyriaus tyrėju, tyčia, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., kuriame įtvirtinti asmens privataus gyvenimo neliečiamybės pagrindai, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Nr. IX-855, 2002-04-23, Žin., 2002, Nr. 45-1708) 3 str. 1 d. įtvirtintus pagrindinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo ir lojalumo valstybės tarnybos principus, to paties straipsnio 2 d. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p. ir 8 p. numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 3 p., 4 p., 5 p., 9 p., numatytas pareigūno pareigas - laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, konkretizuojant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 3 str. apibrėžtais įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais, sulaužydamas duotą policijos pareigūno priesaiką, tokiu būdu tyčia iškraipydamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 4 str. įtvirtintus policijos veiklos principus vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, principus, iš esmės iškraipydamas to paties įstatymo 5 str. įtvirtintus policijos uždavinius, grubiai pažeisdamas to paties įstatymo 21 str. 1 d. 5 p. įtvirtintą policijos pareigūno pareigą laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-12-16 įsakymo Nr. 5-V-775 „naudotojų dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis administravimo taisyklių 16.1, 16.3, 16.5 punktuose numatytus reikalavimus, kuriais registrų naudotojui draudžiama naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais be teisėto pagrindo tvarkyti registrų duomenis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti, 2012-10-18, apie 10.16 val., būdamas savo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) , Kaunas, mobilaus ryšio telefonu susitarė su A. S., jos prašymu ir interesais veikti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi- neteisėtai surinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, t.y. iš Vidaus reikalų informacinės sistemos (toliau- VRIS) neteisėtai gauti išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį- V. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir šiuos duomenis perduoti A. S.. Tokiu būdu E. B. pastarosios buvo sukurstytas piktnaudžiauti. Tuojau pat po to, E. B. tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas neteisėtą tarpusavio susitarimą su A. S., prisijungė prie VRIS naršyklės ir tyčia nurodydamas melagingą paieškos pagrindą gavo išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį - V. M., ir jo privatų gyvenimą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, apie 10.24 val., E. B. savo mobilaus ryšio telefonu paskambino A. S., kuriai tyčia atskleidė piktnaudžiaujant gautus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmens privatų gyvenimą - V. M., jo darbovietes, patraukimą administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn ir kt. Taip E. B. tyčia piktnaudžiavo, neteisėtai rinko ir perdavė tarnybinio pobūdžio informaciją apie asmens privatų gyvenimą, tokiu būdu grubiai diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

Be to, E. B. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d., ir 228 str. 1 d., t.y. tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir piktnaudžiavo, o būtent: jis, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju, tyčia, grubiai pažeisdamas aukščiau šiame pranešime apie įtarimą nurodytus teisės norminius aktus ir jų nuostatas, 2012-12-06, apie 12.21 val., mobilaus ryšio telefonu susitarė su V. A. jos prašymu ir interesais veikti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi - neteisėtai surinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, t. y. iš Vidaus reikalų informacinės sistemos (toliau- VRIS) neteisėtai gauti išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį - L. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir tokius duomenis perduoti V. A., tokiu būdu E. B. pastarosios buvo sukurstytas piktnaudžiauti. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas neteisėtą tarpusavio susitarimą su V. A. ir būdamas pastarosios sukurstytas piktnaudžiauti, E. B., 2012-12-06, apie 12.52 val., savo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) , Kaunas, prisijungė prie VRIS naršyklės ir tyčia nurodydamas melagingą paieškos pagrindą gavo išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį - L. Ž. ir jo privatų gyvenimą. Tuojau pat po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, E. B. savo mobilaus ryšio telefonu V. A. tyčia atskleidė piktnaudžiaujant gautus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmens - L. Ž. privatų gyvenimą, jo šeimyninę padėtį, patraukimą administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn ir kt. Taip E. B. tyčia piktnaudžiavo, neteisėtai rinko ir perdavė tarnybinio pobūdžio informaciją apie asmens privatų gyvenimą, tokiu būdu grubiai diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

Be to, E. B. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d., ir 228 str. 1 d., t.y. tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir piktnaudžiavo, o būtent: jis, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju, tyčia, grubiai pažeisdamas aukščiau šiame kaltinime nurodytus teisės norminius aktus ir jų nuostatas, 2013-01-04, apie 10.12 val., mobilaus ryšio telefonu susitarė su A. Č., jo prašymu ir interesais veikti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi - neteisėtai surinkti informaciją apie pastarojo nurodyto asmens privatų gyvenimą, t. y. iš Vidaus reikalų informacinės sistemos (toliau - VRIS) neteisėtai gaus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį - R. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., ir tokius duomenis jam perduos, tokiu būdu E. B. pastarojo buvo sukurstytas piktnaudžiauti. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas neteisėtą tarpusavio susitarimą su A. Č. ir būdamas pastarojo sukurstytas piktnaudžiauti, E. B., 2013-01-04, apie 12.39 val., savo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) , Kaunas, prisijungė prie VRIS naršyklės ir tyčia nurodydamas melagingą paieškos pagrindą gavo išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį - R. Š. ir jo privatų gyvenimą. Tuojau pat po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, E. B. mobilaus ryšio telefonu tyčia atskleidė A. Č. piktnaudžiaujant gautus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie R. Š. privatų gyvenimą, jo giminystės ryšius ir kt. Taip E. B. tyčia piktnaudžiavo, neteisėtai rinko ir perdavė tarnybinio pobūdžio informaciją apie asmens privatų gyvenimą, tokiu būdu grubiai diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

A. Č. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d., ir 24 str. 5 d. 228 str. 1 d., t.y. tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir sukurstė piktnaudžiauti, o būtent: jis, pasinaudodamas savo asmenine pažintimi su statutiniu valstybės tarnautoju, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju E. B., ir turėdamas tikslą neteisėtai gauti neviešo pobūdžio išsamius duomenis apie R. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., asmeninį gyvenimą, suprasdamas, kad E. B. dėl savo tarnybos gali neteisėtai gauti tokią informaciją, 2013-01-04, apie 10.12 val., mobilaus ryšio telefonu susitarė su E. B., kad pastarasis A. Č. prašymu ir interesais veiks piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi - neteisėtai surinks išsamią informaciją apie asmens privatų gyvenimą, t. y. iš Vidaus reikalų informacinės sistemos (toliau - VRIS) neteisėtai gaus tarnybinio naudojimo duomenis apie R. Š. ir tokius duomenis perduos A. Č.. Tokiu būdu A. Č. sukurstė E. B. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas neteisėtą tarpusavio susitarimą su A. Č., E. B., 2013-01-04, apie 12.39 val., būdamas pastarojo sukurstytas piktnaudžiauti, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., kuriame įtvirtinti asmens privataus gyvenimo neliečiamybės pagrindai, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Nr. IX-855, 2002-04-23, Žin., 2002, Nr. 45-1708) 3 str. 1 d. įtvirtintus pagrindinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo ir lojalumo valstybės tarnybos principus, to paties straipsnio 2 d. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p., 8 p. numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 3p., 4 p., 5 p., 9 p., numatytas pareigūno pareigas - laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, konkretizuojant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 3 str. apibrėžtais įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais, sulaužydamas duotą policijos pareigūno priesaiką, tokiu būdu tyčia iškraipydamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 4 str. įtvirtintus policijos veiklos principus vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, principus, iš esmės iškraipydamas to paties įstatymo 5 str. įtvirtintus policijos uždavinius, grubiai pažeisdamas to paties įstatymo 21 str. 1 d. 5 p. įtvirtintą policijos pareigūno pareigą laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-12-16 įsakymo Nr. 5-V-775 „naudotojų dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis administravimo taisyklių 16.1, 16.3, 16.5 punktuose numatytus reikalavimus, kuriais registrų naudotojui draudžiama naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais be teisėto pagrindo tvarkyti registrų duomenis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti, savo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) Kaunas, prisijungė prie VRIS naršyklės ir tyčia nurodydamas melagingą paieškos pagrindą gavo išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį - R. Š. ir jo privatų gyvenimą. Tuojau pat po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, E. B. mobilaus ryšio telefonu tyčia atskleidė A. Č. piktnaudžiaujant gautus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmens privatų gyvenimą - R. Š. giminystės ryšius ir kt. Taip A. Č. tyčia sukurstė statutinį valstybės tarnautoją piktnaudžiauti, grubiai diskredituojant ir iškraipant Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažeminant policijos pareigūno vardą, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, bei tyčia neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą.

A. S. buvo kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d., ir 24 str. 5 d. 228 str. 1 d., t. y., kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir sukurstė piktnaudžiauti, o būtent: ji, pasinaudodama savo asmenine pažintimi su statutiniu valstybės tarnautoju, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju E. B., ir turėdama tikslą neteisėtai gauti išsamius neviešo pobūdžio duomenis apie V. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., asmeninį gyvenimą, t. y. siekdama sužinoti šio asmens ankstesnes darbovietes, jo patraukimą administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn ir kt., žinodama ir suprasdama, kad E. B. dėl savo tarnybos gali neteisėtai gauti tokią informaciją, 2012-10-18, apie 10.16 val., mobilaus ryšio telefonu susitarė su E. B., kad pastarasis jos prašymu ir interesais veiks piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi - neteisėtai surinks išsamią informaciją apie asmens privatų gyvenimą, t. y. iš Vidaus reikalų informacinės sistemos (toliau - VRIS) neteisėtai gaus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie V. M. ir tokius duomenis perduos A. S.. Tokiu būdu A. S. sukurstė E. B. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir vykdydamas neteisėtą tarpusavio susitarimą su A. S., E. B., 2012-10-18, apie 10.24 val., būdamas pastarosios sukurstytas piktnaudžiauti, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., kuriame įtvirtinti asmens privataus gyvenimo neliečiamybės pagrindai, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Nr. IX-855, 2002-04-23, Žin., 2002, Nr. 45-1708) 3 str. 1 d. įtvirtintus pagrindinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo ir lojalumo valstybės tarnybos principus, to paties straipsnio 2 d. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p., ir 8 p. numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 3 p., 4 p., 5 p., 9 p., numatytas pareigūno pareigas - laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, konkretizuojant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 3 str. apibrėžtais įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais, sulaužydamas duotą policijos pareigūno priesaiką, tokiu būdu tyčia iškraipydamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 4 str. įtvirtintus policijos veiklos principus vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo, principus, iš esmės iškraipydamas to paties įstatymo 5 str. įtvirtintus policijos uždavinius, grubiai pažeisdamas to paties įstatymo 21 str. 1 d. 5 p. įtvirtintą policijos pareigūno pareigą laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-12-16 įsakymo Nr. 5-V-775 „naudotojų dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis administravimo taisyklių 16.1, 16.3, 16.5 punktuose numatytus reikalavimus, kuriais registrų naudotojui draudžiama naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais be teisėto pagrindo tvarkyti registrų duomenis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti, būdamas savo darbo vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) , Kaunas, prisijungė prie VRIS naršyklės ir tyčia nurodydamas melagingą paieškos pagrindą gavo išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmenį - V. M., ir jo privatų gyvenimą. Tuojau pat po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, E. B. savo mobilaus ryšio telefonu A. S. tyčia atskleidė piktnaudžiaujant gautus išsamius tarnybinio naudojimo duomenis apie asmens privatų gyvenimą - V. M. darbovietes, jo patraukimą administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn ir kt. Taip A. S. tyčia sukurstė statutinį valstybės tarnautoją piktnaudžiauti, grubiai diskredituojant ir iškraipant Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažeminant policijos pareigūno vardą, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, bei tyčia neteisėtai rinko informaciją apie asmens privatų gyvenimą.

V. A. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d. ir 24 str. 5 d., 228 str. 1 d., ir jos atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės perduoti pagal laidavimą S. A. atsakomybėn.

Nustatyti vienerių metų laidavimo terminą, netaikant užstato ar baudžiamojo poveikio priemonių:

E. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d. ir 228 str. 1 d., ir nubausti: (2012-10-18 epizodas) pagal LR BK 167 str. 1 d., 50 MGL (6 500 litų) dydžio bauda; pagal BK 228 str. 1 d., 100 MGL (13 000 litų) dydžio bauda; Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti subendrintą bausmę 100 MGL (13 000 litų) dydžio baudą; (2012-12-06 epizodas) pagal BK 167 str. 1 d., 50 MGL (6 500 litų) dydžio bauda; pagal BK 228 str. 1 d., 100 MGL (13 000 litų) dydžio bauda; Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti subendrintą bausmę 100 MGL (13 000 litų) dydžio baudą; (2013-01-04 epizodas) pagal BK 167 str. 1 d., 50 MGL (6 500 litų) dydžio bauda; pagal BK 228 str. 1 d., 100 MGL (13 000 litų) dydžio bauda; Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti subendrintą bausmę 100 MGL (13 000 litų) dydžio baudą;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d; šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti E. B. subendrintą bausmę 160 MGL (20 800 litų) dydžio baudą;

Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką 2013-05-29, t.y. vieną parą, ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai (t.y. viso 2 MGL (260 litų)) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę- 158 MGL (20 540 litų) dydžio baudą.

Č. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d. ir 24 str. 5 d., 228 str. 1 d., ir nubausti: pagal BK 167 str. 1 d., 35 MGL (4 550 litų) dydžio bauda; pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 1 d., 70 MGL (9 100 litų) dydžio bauda; Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 70 MGL (9 100 litų) dydžio baudą;

A. S. pripažinti kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 167 str. 1 d. ir 24 str. 5 d., 228 str. 1 d., ir nubausti: pagal LR BK 167 str. 1 d., 35 MGL (4 550 litų) dydžio bauda; pagal BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 1 d., 70 MGL (9 100 litų) dydžio bauda; Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 70 MGL (9 100 litų) dydžio baudą.

Kompaktinį diską su telefoninių pokalbių garso įrašais, bei kompaktinį diską su telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos išklotinėmis bei abonentų kontaktų schema palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Visų pirma apeliantas skunde teigia, kad teismas, pažeisdamas įstatymo reikalavimus sprendė procesinės prievartos priemonės – kaltinamojo E. B. laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo klausimą, nes jį pratęsė nutartimi bylą perduoti nagrinėti, kadangi to nenumato BPK 233 str. 4 d., taip nesuteikdamas proceso dalyviams galimybės tokį sprendimą apskųsti, be to, nesilaikė Lietuvos Resublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 157 str. reikalavimo tęsti šios priemonės terminą iki trijų mėnesių, o teismas šį terminą pratęsė šešiems mėnesiams. Skunde teigiama, kad E. B. laikino nušalinimo nuo pareigų klausimą teismas neteisėtai ir netinkamai išsprendė ir 2014-02-13 nuosprendyje, nurodydamas, kad šią baudžiamojo poveikio priemonę palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nes BPK 67 str. 2 d. yra išvardintas baigtinis sąrašas baudžiamojo poveikio priemonių, kurios gali būti skiriamos teismo, tarp jų nėra laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų, ir tai nėra jokia baudžiamojo poveikio priemonė, o procesinė prievartos priemonė, taigi, teismas išteisinamuoju nuosprendžiu iš esmės skirdamas išteisintam kaltinamajam BPK 67 str. 2 d. nenumatytą esminį suvaržymą, išeina iš jam suteiktos kompetencijos ribų, kadangi toks sprendimas ir tokia forma iš viso negalėjo būti priimtas. Skunde teigiama, kad baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama tikslu padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taigi su išteisinamuoju nuosprendžiu, negalima, todėl šiuo atveju akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl ko 2014-02-13 Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir didelės žalos.

Nuosprendyje teismas nurodo, kad kaltinamųjų baudžiamajai atsakomybei kvalifikuoti nėra vieno iš pagrindinių BK 228 str. sudėties elementų- didelės žalos, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įvertinus įrodymus: 1) nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamų įvykių buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; 2) byloje nėra nukentėjusiųjų; 3) kaltinamųjų veiksmai - informacijos rinkimas apie asmens privatų gyvenimą tikėtina pažeidžiant nustatytą tvarką, nesukėlė jokio rezonanso visuomenėje; 4) padarytomis veikomis esmingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui; 5) negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi, nes buvo nukreipti į keleto asmenų privatų gyvenimą, dėl veikų nekilo jokie žalingi padariniai. Apeliantas skunde nurodo, kad šie pagrindai yra alternatyviniai ir piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka bent vieno iš jų buvimo, o šiuo atveju egzistuoja net keletas. Dėl esą nepadarytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimų bei nukentėjusiųjų nebuvimo šiame apeliaciniame skunde jau buvo pasisakyta. Dėl kitų skunde taip pat nesutinkama, nes apelianto įsitikinimu, priešingai nei teigiama nuosprendyje, E. B. veiksmai neteisėtai renkant informaciją apie asmens privatų gyvenimą bei piktnaudžiaujant buvo akivaizdžiai sistemingi ir tęsėsi sąlyginai ilgą laiką, kiekvienu konkrečiu atveju jo tyčia susiformuodavo atskirai, nors ir buvo daromi analogiški veiksmai, tai kartotiniai nusikaltimai, E. B. veiksmų sistematiškumas ir nulėmė jo veikos, kaip kartotinių nusikaltimų piktnaudžiavimu kvalifikaciją ir baudžiamosios bylos perdavimą teismui.

Apeliantas skunde nurodo, kad forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302-307 straipsnius ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, turi būti įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o šioje byloje pagal pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas lieka neaišku, kokiais realiai įrodymais pagrįstas nuosprendis, o nuosprendyje pateikta jų analizė neišsami ir neatitinka baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių. Nebuvo išsamiai atskleidžiamos reikšmingos bylai aplinkybės, todėl dėl aukščiau išvardintų įrodymų bei jų analizės pagrindo, apelianto įsitikinimu, yra pagrindas panaikinti 2014-02-13 Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą išteisintoji A. S. prašo prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis, o apeliacinis skundas grįstas vien prielaidomis ir spėlionėmis. Kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, jos veiksmuose nebuvo jokios tyčios kurstyti ir vykdyti piknaudžiavimą, nebuvo nei bendrininkavimo bei piknaudžiavimo, to nepatvirtino jokie byloje sutrinkti įrodymai, priešingai byloje surinktų duomenų visetas rodo, jog nei ji, nei kiti kaltinamieji nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, jų veiksmuose nėra tyčios.

Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą išteisintųjų E. B. ir A. Č. advokatas A. B. prašo prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis grįstas byloje surinktais įrodymais, kurie buvo įvertinti išsamiai, objektyviai ir padarytos teisingos išvados. Nesutinka su prokuroro skundo argumentu, kad pareigūno vardo diskreditavimas, tarnybinių įgaliojimų viršijimas ar piknaudžiavimas jais, savaime vertinama kaip didelė žala BK 228 str. prasme, nes teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad tokia žala negali būti traktuojama vien formaliai, o vertinama kiekvieną kartą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, ką šiuo atveju teismas atliko, ir įvertinęs visų surinktų duomenų visumą, juos išanalizavęs, padarė išvadą, jog didelė žala kaltinamų asmenų veiksmais padaryta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Visų pirma kolegija pasisako dėl skundo argumento, teismui netinkamai išsprendus procesinės prievartos priemonės – kaltinamojo E. B. laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo klausimus. Kolegija konstatuoja, kad prokuroro skundo argumentai prieštarauja objektyviai tikrovei. Teismas, priimdamas nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis BPK 233 str. 4 d., ta pačia nutartimi išsprendė ir procesinių prievartos priemonių termino pratęsimo klausimą, ir nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutarties dalis dėl šios prievartos priemonės gali būti skundžiama, tokiu būdu, jokie proceso pažeidimai nebuvo padaryti, nepažeistos proceso dalyvių teisės tokį sprendimą apskųsti. Taigi, nutartis šioje dalyje buvo skundžiama ir dėl, prokuroro manymu, neteisingai išspręsto klausimo, jis pats turėjo galimybę ją skųsti, o šiuo metu nutartis įsiteisėjusi ir nekvescionuojama.

Prokuroras skunde teigia, kad teismas E. B. laikino nušalinimo nuo pareigų klausimą neteisėtai ir netinkamai išsprendė ir nuosprendžiu, nurodydamas šią baudžiamojo poveikio priemonę palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nors BK 67 str. 2 d. baudžiamojo poveikio priemonių sąraše, kurios nėra laikino nušalinimo nuo užimamų pareigų, ir tai nėra jokia baudžiamojo poveikio priemonė, o procesinė prievartos priemonė, o baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama tikslu padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taigi su išteisinamuoju nuosprendžiu, negalima. Toks skundo argumentas laikytinas formaliu ir nepagrįstu. Bylos tyrimo eigoje E. B. buvo taikoma procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo užimamų pareigų. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis BPK 307 str. 4 d. 3 p., privalo išspręsti kaltinamajam taikytų procesinių prievartos priemonių panaikinimo klausimą. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas būtent ir sprendė procesinės prievartos priemonės klausimą, tačiau per apsirikimą neteisingai ją įvardijo kaip baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau šis netikslumas nėra esminis, dėl kurio būtų pagrindas nuosprendį naikinti.

Dėl kaltinamųjų kaltės ir įrodymų vertinimo. Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų, įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti V. A., A. Č. ir A. S. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų, numatyto BK 167 str. 1 d. 24 str. 5 d. bei 228 str. 1 d. ir E. B. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 167 str. 1 d. 228 str. 1 d., ir juos pagrįstai išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti skundžiamą nuosprendį.

Kaltinamoji V. A. neneigė, kad dėl asmeninių priežasčių t.y. norėdama sužinoti, ar ją dominantis vyras yra nevedęs, dėl šios informacijos kreipėsi į savo draugą E. B., kuris dirbo policijoje. Ji nežinojo, kad tokie dalykai negalimi, kad tai yra nusikaltimas. Ji niekur šių duomenų nebūtų panaudojusi, reikalingi buvo tik jai asmeniškai.

Kaltinamasis A. Č. kaltu dėl pareikšto kaltinimo neprisipažino ir parodė, kad jis net nesikreipė į E. B. jokios paslaugos. Jie su E. B. kaimynai ir bekalbant tiesiog užsiminė, kad dingo jo darbuotojas, keletą dienų neateina į darbą, žinojo, kad tas darbuotojas teistas, pagalvojo, gal kur sulaikytas. E. B., jausdamas pareigą, patikrino ir pranešė jam, kad tas asmuo nesulaikytas. Už neatvykimą į darbą dėl nepateisinamos priežasties A. Č. surašė darbuotojui pravaikštą ir atleido jį iš darbo. Nemano, kad E. B. padarė kažką neleistino, A. Č. jokių to darbuotojų duomenų nereikėjo, jis pats viską žinojo.

Kaltinamoji A. S. taip pat neneigė, kad kreipėsi į pažįstamą policijos pareigūną E. B. norėdama sužinoti V. M. paskutinę darbovietę. Ji bendrovėje dirbo buhaltere, V. M. norėjo pas juos įsidarbinti, tačiau nepasakė, kur dirbo prieš tai. Iš E. B. sužinojusi kur jis dirbo, paskambino į tą darbovietę ir sužinojo kas per žmogus V. M.. Šios informacijos ji paklausė tik iš smalsumo, niekur jos nepanaudojo, V. M. į darbą pas juos buvo priimtas. A. S. tokių savo veiksmų nevertina kaip E. B. kurstymą daryti nusikaltimą, jei būtų žinojusi, kad tai nusikaltimas, būtų to nedariusi.

Kaltinamasis E. B. kaltu dėl pareiktų kaltinimų visiškai neprisipažino ir parodė, kad dirbo tyrėju nuo 1993 metų. Jo pažįstama Aušra pasakė, kad įtartinas asmuo, iškilo klausimas ar žmogus paieškomas, ar ne, ji prašė pažiūrėti, jis ir pažiūrėjo. Jis turi teisę pažiūrėti duomenų bazėje ir jam leidžiama patikrinti, gal piliečiui paieška paskelbta, tas asmuo nebuvo paieškomas ir toliau jis jo nedomino. E. B. šiuos savo veiksmus suvokė ne kaip paslaugą, o kaip savo pareigos atlikimą. Antrą kartą į jį kreipėsi pažįstama Violeta, kuri prašė sužinoti, ar jos draugas ne koks aferistas, ar nevedęs, jis patikrino, tas žmogus nebuvo įtartinas, pasakė jai, kad švarus kaip kūdikis ir taip pat toliau jau jo nedomino. Trečią kartą jis kalbėjo su kaimynu Antanu, kuris pasakė, kad dingo jo darbuotojas, negrįžo į darbą, prašė sužinoti, ar nesulaikytas, ar kažkas neatsitiko. E. B. patikrino, ar tas asmuo nesulaikytas. E. B. įsitikinęs, kad nepadarė nieko blogo, nes suteikė ne paslaugą, o žmonės kreipėsi pagalbos, jis vykdė savo pareigą. Šių kreipimųsi neregistravo, nes nebuvo tam pagrindo, jis jautė pareigą patikrinti informaciją, jei nurodyti faktai pasitvirtintų, tuomet juos registruotų ir pradėtų tyrimą. Jis yra operatyvinis darbuotojas, dirbantis su ikiteisminio tyrimo ir operatyvinėm bylom.

Liudytojas V. M. parodė, kad norėdamas įsidarbinti (duomenys neskelbtini) autoservise, jis davė A. S. savo asmens kodą, neprieštaravo, kad ji pažiūrėtų kas jis per žmogus, nes neturi ką slėpti. Jis nieko prieš, kad apie jį rinko informaciją patikrino ar jis teistas, ar ne, tokiais veiksmais žala jam nepadaryta. Toje bendrovėje dirbo neilgai, išėjo savo noru.

Liudytojas L. Ž. parodė, kad su V. A. kurį laiką artimai draugavo. Jis jai buvo sakęs apie save kai kurią informaciją, ko ji klausė, sakė, kad neteistas, kad nevedęs, kalbėjo su ja ir apie kitus asmeninius dalykus. Jis nežinojo, kad V. A. renka duomenis apie jį. Žala jam nepadaryta.

Liudytojas R. Š. parodė, kad pažįsta A. Č., pusę metų dirbo pas jį baldų surinkėju, jis neatvyko į darbą ir jį atleido. Kad be jo leidimo buvo tikrinami jo anketiniai duomenys, tai dėl to jis niekuo nenukentėjo.

Taigi, visi liudytojai, kurių duomenis E. B. tikrino, pasinaudojęs savo tarnybine padėtimi, tiek teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jokia žala jiems nepadaryta ir jokių pretenzijų išteisintiesiems neturi.

BK 228 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas, būdamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, E. S., tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, ir veiką padarė siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Būtinasis piktnaudžiavimo požymis, skiriantis šį nusikaltimą ir nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos padarymas minėtiems objektams. Turtinė žala laikytina didele kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kokio pobūdžio, kokias teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt.

Kaip minėta, E. B. nuo proceso pradžios pripažino, kad duomenis apie minėtus liudytojus policijos duomenų registruose tikrino ne dėl paslaugos teikimo pažįstamiems asmenims, o tik norėdamas patikrinti informaciją, susijusią su nurodytų asmenų teisine padėtinis, ar nėra paieškomas, ar nepradėti ikiteisminiai tyrimai. Jis pats turi prieigą prie duomenų bazės ir tai padarė savo vardu, jokių blogų ketinimų neturėjo ir jokių asmens teises pažeidžiančių pasekmių nenorėjo. Aptarti kaltinamųjų bei liudytojų parodymai patvirtina, kad E. B., pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, gavo tam tikros informacijos apie asmenis ir ją pateikė kaltinamiesiems V. A., A. Č. ir A. S.. Tačiau, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 228 str. 1 d. nepakanka nustatyti tik šias aplinkybes. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, valstybės tarnautojas piktnaudžiaudamas tarnyba visada pa­žei­džia ati­tin­kamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks jo vardo diskreditavimas gali bū­ti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Taigi, pag­rin­dinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą vei­ką, nuo tarnybinio arba draus­mi­nio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis, kuris gali būti ir tur­ti­nio, ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiek­vie­nu atve­ju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų ei­na­mų pa­rei­gų svarbą ir pan. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad būtent taip ir pasielgė nuosprendį priėmęs teismas – atsižvelgė į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kad byloje nėra nukentėjusiųjų asmenų, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų ei­na­mų pa­rei­gų svarbą, ir iš šių aplinkybių analizės padarė išvadą, jog pripažinti didelės žalos požymių šiuo atveju nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, jos atitinka teismų praktiką ir baudžiamajai atsakomybei kilti keliamus reikalavimus.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas ir yra tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai nenustatė išteisintųjų veiksmuose didelės žalos požymio. Tačiau vien tik formalus nurodymas, kad išteisintieji padarė didelę žalą valstybės interesams ir fiziniams asmenims negali būti laikomas piktnaudžiavimo sudėties požymiu. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog didelės žalos požymis skundžiamame nuosprendyje buvo vertinamas neadekvačiai, nes dėl E. B. neteisėtų veiksmų atsirado realių padarinių ir tarp jų yra priežastinis ryšys. Šį argumentą apeliantas grindžia išimtinai subjektyviais teiginiais, vertindamas vėlgi ne konkrečias šioje byloje nustatytas ir teismo, kaip jau minėta, išsamiai ir objektyviais įvertintas aplinkybes, o grįsdamas visiškai faktinės bylos medžiagos neatitinkančiomis, subjektyviais samprotavimais paremtomis aplinkybėmis. Skunde teigiama, kad pilnai tikėtina, jog santykiai tarp V. A. ir L. Ž. galimai nesusiklostė dėl jos kreipimosi į E. B. sužinoti duomenų apie L. Ž. be jo leidimo, kad R. Š. atleidimas iš darbo taip pat tiesiogiai susijęs su neteisėtai gauta privačia informacija apie jį, kad akivaizdžios kilusios pasekmės ir V. M. atveju, tvirtinant, kad jis iš darbo išėjo dėl neteisėtų duomenų rinkimo apie jį. Kaip jau minėta, byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti šiuos skunde nurodytus priežastinius ryšius tarp minimų veiksmų ir pasekmių. Visi liudytojai, apie kuriuos buvo sužinota, vienareikšmiškai nurodė, kad duomenų apie juos rinkimas byloje nurodytomis aplinkybėmis, niekaip nepaveikė jų asmeninio ar darbinio gyvenimo, jie su nei vieno kaltinamųjų veiksmais nesieja po šio įvykio kitų vėliau sekusių jų gyvenimo aplinkybių, todėl šie skundo argumentai laikytini visiškai niekuo nepagrįstais.

Kolegija negali sutikti ir su skundo argumentu dėl E. B. veiksmų sistemiškumo, nes ši aplinkybė yra vertinamoji ir šiuo atveju teismo buvo teisingai ir tinkamai įvertinta. Prokuroras skunde teigia, kad kaltinamojo veiksmai buvo akivaizdžiai sistemingi, nes jis tris kartus iš eilės darė analogiškus veiksmus, susiformuojant atskirai tyčiai. Pats prokuroras skunde pripažino, kad veiksmai tęsėsi sąlyginai ilgą laiką, o nurodytas akivaizdus jų sistemingumas skunde nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, tik subjektyviu E. B. veiksmų vertinimu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal duomenų apie asmenis rinkimo pobūdį, priežastis bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, E. B. veiksmai negali būti traktuojami kaip buvę sistemingi, trukęs ilgą laiko tarpą.

Prokuroras skunde teigia, kad V. A., A. Č. ir A. S. veiksmai turi būti vertinami kaip kurstytojų, nes jie suvokė veikę nusikalstamai, vykdė neteisėtus veiksmus, palenkdami E. B., kaip specialius įgalinimus turtinį pareigūną, taigi suvokė ir pastarojo veiksmų neteisėtumą. Šių skundo argumentų apeliantas nepatvirtina jokiais faktiniais duomenimis. Minėtų kaltinamųjų parodymų apie tai, kad jie nežinojo, jog prašydami E. B. informacijos apie trečius asmenis, elgiasi nusikalstami, ir kad pats E. B. elgiasi nusikalstamai, nepaneigti jokia bylos medžiagą. Skunde neteisingai nurodoma, kad jų tyčią patvirtina telefoninių pokalbių ir tekstinių žinučių turinys, apie kuriuos nuosprendyje nepasisakyta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas ištyrė šiuos rašytinius įrodymus, o būtent jame išanalizuotos E. B. ir V. A. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos išklotinės. Iš 2013-05-08 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų slaptos kontrolės ir fiksavimo protokole Nr. 20-19-OV-101(RN), užfiksuotų duomenų matyti, kad 2012-12-06, 12.21 val., V. A. savo naudojamu mobilaus ryšio telefonu atsiuntė trumpąjį tekstinį pranešimą E. B. nurodydama L. Ž. vardą ir pavardę, gimimo metus, galimą gyvenamąją vietą, padėkojo, o 2012-12-06, 12.52 val., jai paskambino E. B., kuris atskleidė informaciją apie L. Ž. šeimyninę padėtį, teistumus. Iš šių pokalbio turinio nėra pagrindo daryti išvados apie E. B. lenkimą daryti nusikalstamus veiksmus ir kad jų turinys patvirtina V. A. suvokus darant nusikalstamus veiksmu, o priešingai, patvirtina tiek E. B., tiek ir V. A. parodymus, jog ji tik prašė E. B. sužinoti apie asmenį. Nepagrįstas skundo argumentas, kad A. Č. ir A. S. gautą informaciją naudojo tiesiogiai savo pareigoms vykdyti. Tai, kad jie domėjosi dėl būsimo ir esančio jų firmos darbuotojų, savaime neleidžia spręsti dėl jų duomenų panaudojimo tikslo. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. S. domėjosi būsimu darbuotoju V. M. ne dėl įdarbinimo, o A. Č. domėjosi savo darbuotoju R. Š. taip pat ne dėl darbo, o norėdamas sužinoti apie patį asmenį, kas jam atsitiko, kad neatvyksta į darbą. Liudytojai, kurių duomenys buvo gauti, nurodė priežastis, dėl ko jie tose darbovietėse nebedirba, iš šios priežastys visiškai nesusiję su kaltinamųjų atliktais veiksmais. Teismas teisingai ir pagrįstai vertino tik tai, kas buvo neginčijamai nustatyta, kad A. S. ir A. Č. apie asmenis gauta informacija nepasinaudojo nei savanaudiškais tikslais nei ją apskritai kur nors viešai išplatino. Pagal minėtų kaltinamųjų bei liudytojų parodymų turinį, akivaizdu, kad nebuvo jokio pagrindo teigti, jog vien prašymas pateikti informaciją, turėjo reikšti, jog ji yra reikalinga ir bus panaudota. Taigi, jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. A., A. Č. ir A. S. suvokė veikę nusikalstamai, kad sukurstė E. B. elgtis nusikalstamai, byloje nesurinkta. Kaip minėta, visi trys liudytojai L. Ž., R. Š. ir V. M. nuosekliai parodė, kad jiems jokia žala padaryta nebuvo, pretenzijų jie niekam neturi. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad neteisėti E. B. veiksmai pasireiškė informacijos apie asmenis rinkimu ne tam, kad būtų atlikti kažkokie neteisėti veiksmai tų asmenų atžvilgiu ar kitaip jiems pakenkta, jokių neigiamų padarinių nenustatyta.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad informacijos gavimas ir perdavimas, nenulėmė kokių nors konkrečių neigiamų padarinių nei policijos įstaigai, nei nukentėjusiesiems, rezonanso visuomenėje šie veiksmai taip pat nesukėlė. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, įvertinus eilę nustatytų aplinkybių, nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamo įvykio buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, byloje nėra nukentėjusiųjų; kaltinamųjų veiksmai, nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje; veikomis esmingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui; negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi, nes buvo nukreipti į trijų asmenų privatų gyvenimą, dėl veikų nekilo kiti esmingai žalingi padariniai, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad kaltinamųjų V. A., A. Č.. A.S veiksmais nebuvo padarytos veikos, turinčios BK 24 str. 5 d. ir 228 str. 1 d., numatyto nusikaltimo požymių, o E. B. veiksmais nebuvo padarytos veikos, turinčios BK 228 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių.

Pagal BK 167 str. atsako tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šios nusikalstamos veikos padarymas daro žalą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumui.

Kaltinimas padarius šį nusikaltimą kaltinamiesiems buvo grindžiamas tuo, kad V. A., A. Č. ir A. S. prašė E. B. sužinoti trečiųjų asmeninius duomenis, o būtent V. M. buvusią darbovietę, L. Ž. šeimyninę padėtį ir dėl R. Š., ar jis nėra sulaikytas, o E. B. šią informaciją apie minėtus asmenis surinko ir perdavė kitiems kaltinamiesiems.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino visus kaltinamuosius pagal BK 167 str. 1 d., padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras su šia teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucijos 22 str. 1 d. nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o 3 d. numato, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Todėl kaltinamųjų veiksmais buvo grubiai pažeista asmenų teisė į privatų gyvenimą ir todėl jie turėjo būti pripažinti kaltais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje yra nurodęs, kad iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu. Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos. Kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės (nutartis 2K-198/2013). Privatus gyvenimas neapima dalykų, kurie yra viešai prieinami. Liudytojas V. M. parodė, kad jis, norėdamas dirbti (duomenys neskelbtini) autoservise, A. S. nurodė savo asmens kodą, tikslu surinkti apie jį informaciją, jis suprato, kad norint priimti žmogų, reikia apie jį žinoti, ar neteistas, ir panašiai, dėl informacijos rinkimo jis nebuvo prieš. Kaip žinoma iš bylos medžiagos, E. B. sužinojo informaciją apie buvusią V. M. darbovietę. Liudytojas L. Ž. parodė, kad bendraudamas su V. A. sakė jai, kad yra nevedęs, neteistas. E. B. apie šį asmenį V. A. prašė sužinoti dėl jo šeimyninės padėties, taigi, tos informacijos, kurią pats L. Ž. jai buvo pasakęs. Liudytojas R. Š. parodė, kad dirbo pas A. Č. firmoje, kuris, kaip darbdavys žinojo R. Š. anketinius duomenis, šis buvo pateikęs jam pasą, Sodros duomenis, darbdavys žinojo jo adresą. R. Š. neatvyko kelias dienas į darbą, apie priežastis nepranešė A. Č., dėl ko už pravaikštas buvo atleistas iš darbo. E. B. apie šį asmenį A. Č. prašė sužinoti šiam neatėjus savaitę į darbą, E. B. patikrino, ar liudytojas nėra sulaikytas. Šių liudytojų parodymų turinys patvirtina, kad informacija, kurią E. B. sužinojo neteisėtu būdu, jau pačių liudytojų buvo pasakyta jos ieškojusiems kaltinamiesiems arba R. Š. atveju, jos atskleidimas buvusiam darbdaviui, jokios neigiamos įtakos liudytojui neturėjo. Be to, byloje nėra duomenų, kad aukščiau nurodyta informacija būtų viešai pa­skelb­ta, būtų panaudota nuken­tė­ju­siųjų inte­re­sus pažeidžiančiais tikslais, kad išteisintieji būtų siekę neteisėtų tikslų, kurie galėtų pa­tvirtinti jų veiksmų pavojingumą. Informacija apie pri­va­tų asmens gyvenimą BK 167 str. prasme, turi būti vertinama atsižvelgiant į kaltinamųjų ir nu­kentėjusiojo santykius, į nukentėjusiojo lūkesčius dėl privatumo, taip pat į nurodytos informacijos svar­bą jo teisėms užtikrinti. Asmenys, kurių duomenys apie jų asmeninį gyvenimą buvo gauti, net nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais byloje, nei vienas jų nenurodė, kad išteisintųjų veiksmais ir jų gauta informacija buvo pažeistas jų privatus asmens gyvenimas.

Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog kaltinamųjų veiksmais nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.