- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-18
- Bylos Nr.
- eI3-5121-473/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03160-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- Ž. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos agentūrai, Neries regioninio parko direkcijai, Neries regioninio parko direkcija, Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos agentūra
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Č. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos agentūrai ir Neries regioninio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 26-A4E „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovus spręsti klausimą iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad būdamas miško ūkio paskirties žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtis ir turėdamas kitų bendraturčių sutikimus nusprendė įrengti aptvarą laukiniams gyvūnams – danieliams – auginti. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. A27(1)-826 (toliau – Įsakymas) patvirtino voljero, skirto danieliams auginti, sklype vietą, nurodydamas voljero įrengimo posūkio taškus, kartu apribodamas trečiųjų asmenų teisę patekti į šią teritoriją. Įsakyme pažymėta, kad Sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) draustinio teritoriją. Aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba ir Neries regioninio parko direkcija (toliau – Direkcija) raštu patvirtino, kad sklype ši veikla leidžiama. Sprendimu atsisakyta leisti sklype statyti aptvarą grindžiant Direkcijos 2020 m. rugpjūčio 11 d. aiškinamuoju raštu Nr. V3-257-(5.6), kuriame nurodyta, kad vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – Įstatymas) 69 straipsnio 1 punkto 16 papunkčiu draustiniuose draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai jie reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Šiame draustinyje tokio pobūdžio priemonių įgyvendinimas nenustatytas. Atsisakymas faktiškai grindžiamas pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu, nustatančiu atitinkamų gamtotvarkos priemonių konkrečiame objekte įgyvendinimą. Remiasi moksliniais darbais (V. R. „Gyvūnų laikymo voljeruose ekologiniai ir socialiniai aspektai“, doc. A. K. mokslų daktaro disertacija „Stumbrų, bizonų ir elnių poveikis ekosistemoms“), pagal kuriuos svarbu išlaikyti tvarų ekosistemos balansą ir steigiant aptvarus draustiniuose, numatant laukinių gyvūnų laikymo kiekį vienam ploto vienetui, atsižvelgiant į miško dominuojančią augmenijos rūšį arba rūšies įvairovę. Nurodo, kad konkrečioje situacijoje reikalingas ekspertinis vertinimas arba pagrįsta nuomonė, koks ūkinės veiklos modelis yra tinkamiausias konkrečios kategorijos draustinio teritorijoje.
Gamtotvarkos planai ir projektai pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 709 „Dėl Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) tvirtinami aplinkos ministro įsakymais. Patikrinus Aplinkos ministerijos 2004–2020 m. teisės aktų registrą matyti, kad gamtotvarkos projektas dėl (duomenys neskelbtini) draustinio ar bendrai dėl Neries regioninio parko apskritai nėra patvirtintas. Daro išvadą, kad Sprendimo priežastis susijusi ne su teisės aktų pasikeitimu, o su faktu, kad apskritai nesudarytas ir nepatvirtintas (duomenys neskelbtini) draustinio gamtotvarkos projektas. (duomenys neskelbtini) draustinio tvarkymo plane, patvirtintame aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. D1-1042, gamtotvarkos priemonės nenustatytos. (duomenys neskelbtini) draustinio ribų plano tekstinėje ir aiškinamojoje dalyje jų taip pat nėra. Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatyta, kad gamtotvarkos planus, įvairias tikslines programas, veiksmų planus rengia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, valstybinių rezervatų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų direkcijos, kitos Vyriausybės įgaliotos institucijos. Apraše nustatyta, kokie reikalavimai keliami gamtotvarkos planui, kaip strateginio planavimo dokumentui, kuriame įvertinta ir apibūdinta saugomos teritorijos arba jos dalies ekologinė būklė, kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo problemos ir galimybės, saugomos nykstančių gyvūnų, augalų ir grybų rūšys, jų buveinės ir natūralios buveinės, nustatyti teritorijos tvarkymo tikslai, tvarkymo ir apsaugos priemonės, joms įgyvendinti reikalingos lėšos ir vykdytojai. Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 409 patvirtinti Regioninių parkų nuostatai ir Neries regioninio parko nuostatai. Abiem dokumentais akcentuojama būtinybė ir siekis išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus 2002 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintuose Direkcijos nuostatuose nustatyti direkcijos tikslai – sunaikintų ar pažeistų gamtos objektų atkūrimas (9.2 punktas) ir su tuo susijusios direkcijos pareigos (10.1, 10.2 punktai). Taigi, darant prielaidą, kad Direkcija tinkamai atliko savo funkcijas iki 2017 metų, t. y. profesionaliai vertino priemones, būtinas ekosistemai ir gamtos paveldui išsaugoti ir tinkamai plėtoti, leidimo statyti aptvarą išdavimo dieną danielių auginimas (duomenys neskelbtini) parke atitiko numatomus gamtotvarkos projektus ir nekėlė pavojaus ekosistemai.
Jokie teisės aktai iš esmės nenustatė naujų padidintų reikalavimų gamtos apsaugai, jos išteklių išsaugojimui, tik formalizavo, kurie dokumentai turi būti parengti tam, kad draustiniuose būtų galima vienokia ar kitokia ūkinė veikla. Jau nuo 2004 m. buvo nustatyti tiek Neries regioninio parko, tiek ir (duomenys neskelbtini) draustinio ekosistemos harmoningą plėtrą bei gamtos objektų išsaugojimą numatantys gamtos tvarkymo planai ir priemonės ir Direkcija 2017 m. kovo 23 d. raštu Nr. V3-99-(5.6) patvirtino, kad aptvaro įrengimas ir laukinių žvėrių laikymas tiems planams neprieštarauja. Jei jokių gamtos tvarkymo ar apsaugos planų iki 2020 metų dėl Neries regioninio parko (konkrečiai dėl (duomenys neskelbtini) draustinio) nebuvo ir Agentūrai tai tapo žinoma tik 2020 m., prieš teikdama neigiamą atsakymą pareiškėjui ji privalėjo: 1. nustatyti saugomus objektus – saugomų nykstančių gyvūnų, augalų ir grybų rūšių (prioritetas teikiamas rūšims, įrašytoms į ypač saugomų rūšių sąrašą); saugomų nykstančių gyvūnų, augalų ir grybų buveinių (prioritetas teikiamas paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms) vietas; buveinių apsaugai svarbias teritorijas, kuriose yra prioritetinių Lietuvos gamtinių buveinių; kraštovaizdžio kompleksus ir gamtos paveldo objektus; 2. nustatyti pagrindines problemas ir veiksnius, darančius poveikį gamtos objektams, trūkstamą būtiną informaciją ir jos gavimo galimybes; 3. įvertinti teigiamą ar neigiamą poveikį saugomiems objektams ar saugomai ekosistemai; 4. nustatyti tvarkomų objektų apsaugos ir tvarkymo priemones ir eiliškumą; 5. skirti vykdytojus, taip pat kitus fizinius ir (ar) juridinius asmenis, su kurių pagalba gali būti įgyvendintos apsaugos ir tvarkymo priemonės; t. y. iš esmės turėjo įvertinti ir atlikti tai, ką privalėtų atlikti gamtosaugos plano rengėjas.
Konkrečiu atveju abi atsakovės savo funkcijų neatliko ir skundžiamą teisės aktą priėmė motyvuodamos iš esmės tuo, kad iki pareiškėjo kreipimosi nevykdė to, ką vykdyti buvo įpareigotos galiojančiais teisės aktais. Neįvertinus objektyvių duomenų, individualus administracinis aktas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Iš Konstitucijos kyla reikalavimas, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinės veiklos santykius saugomose teritorijose, atsižvelgdamas į tai, kad gamtos apsaugos pažeidimai gali sukelti neigiamas pasekmes žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, turi nustatyti gamtosaugos organizavimo ir ūkinės veiklos pagrindus, taip pat gali, o tam tikrais atvejais ir privalo nustatyti ūkinės veiklos veiklos apribojimus, draudimus, inter alia (be kita ko), nustatyti atvejus, kada ribojama ūkinė veikla, bei apskritai uždrausti ūkinę veiklą tam tikrose vietose. Konkrečiu atveju įstatymo leidėjas visiško draudimo statyti aptvarus laukiniams žvėrims nelaisvėje auginti saugomose teritorijose nenustatė. Šį faktą susiejo su numatytais saugomose teritorijose vykdomais gamtosaugos planais ir projektais. Todėl institucijos, įgaliotos priimti sprendimus leisti ar neleisti tam tikrą ūkinę veiklą plėtoti saugomose teritorijose, privalo įvertinti tos veiklos įtaką saugomiems objektams. Formalus atsakymas, kad veikla negali būti vykdoma vien dėl to, kad neatitinka gamtosaugos planų, kurie net nėra patvirtinti, ar projektų, kurie nėra numatyti, neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Atsiliepimas
Atsakovė Agentūra pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus išduoda Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, vadovaudamasi Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1 -533/B1-310 (toliau – Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės), reikalavimais. Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 10 punkte nustatyta, kad leidimą išduoda Agentūra. Laukinės gyvūnijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo saugomose teritorijose ribojimus ir draudimus nustato Saugomų teritorijų įstatymas ir kiti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai. Atsižvelgęs į tai, kad kartu su prašymu pareiškėjas nepateikė visų pagal Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 13 punktą privalomų pateikti dokumentų, atsakovas 2020 m. rugpjūčio 3 d., 2020 m. rugpjūčio 4 d. el. paštu pareiškėjui pateikė pastabas ir nurodė ištaisyti prašymo trūkumus, pateikti trūkstamus dokumentus. Pareiškėjas neištaisė prašymo trūkumų, Agentūra negavo jokių prašymui nagrinėti reikalingų prašomų pateikti duomenų ir dokumentų. Atsakovė nagrinėdama prašymą nustatė, kad pareiškėjo planuojamas įrengti aptvaras ir žemės sklypas pagal pateiktus Nekilnojamojo turo registro duomenų bazės išrašo duomenis patenka į saugomą teritoriją – (duomenys neskelbtini) draustinio teritoriją, priskirtą Neries regioninio parko direkcijai.
Agentūra kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamentą, šis 2020 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 69S-(69.5.)-2832 informavo, kad pareiškėjo žemės sklype užkrečiamųjų ligų nėra. Taip pat kreipėsi į Direkciją dėl pritarimo išduoti leidimą, siūlomų leidimui sąlygų ar motyvuoto atsakymo, dėl kokių priežasčių leidimas negali būti išduotas. Direkcija 2020 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. V3-257-(5.6.) „Išvada dėl paraiškos aptvaro, voljero ar kito statinio įrengimui“ informavo Agentūrą, kad nepritaria aptvaro įrengimui pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) draustinio teritorijoje; nurodė, kad aptvaro įrengimas prieštarautų Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 12 punktui, kadangi gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai jie reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose.
Šalies argumentai
Pažymi, pareiškėjas skunde klaidingai nurodo, kad atsakingos institucijos – Neries regioninio parko direkcija ir Valstybinė miškų tarnyba – raštais yra patvirtinusios, jog jam leidžiama prašyme nurodytame žemės sklype įrengti aptvarą. Šios institucijos pareiškėjo planuojamai veiklai ir aptvaro įrengimui pritarimo nedavė, o pateikė informaciją, kad, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) draustinio tvarkymo plano 9.2 papunkčiu, teisės aktų nuostatomis, draustinyje aptvarus leidžiama įrengti tik medžiojamiems gyvūnams laikyti, miškai draustiniuose tvarkomi pagal patvirtintus miškotvarkos projektus. Nagrinėjamu atveju miškas pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatas priskiriamas II A grupės miškams, todėl statiniai negali būti projektuojami miškotvarkos projektu.
Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 17 punkte nustatyta, kad Agentūra per 10 darbo dienų atsisako išduoti leidimą, jeigu teritorinė valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pateikia informaciją apie teritorijos netinkamumą laikyti planuojamus laukinius gyvūnus dėl gyvūnų užkrečiamųjų ligų, kurioms gali būti imlūs planuojami laikyti laukiniai gyvūnai, židinių buvimą šioje teritorijoje ir (arba) saugomos teritorijos direkcija nepritaria leidimo išdavimui. Atsakovas, įvertinęs prašyme nurodytus faktinius duomenis, kartu su prašymu pateiktus dokumentus, kad pagal (duomenys neskelbtini) draustinio ribų ir tvarkymo planus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1144, laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje vietos nėra numatytos ir gavęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamento informaciją bei Direkcijos nepritarimą išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, vadovaudamasis Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 17 punktu ir kitų teisės aktų nuostatomis, priėmė Sprendimą. Jame Agentūra aiškiai ir išsamiai nurodė faktinius duomenis ir teisės aktų normas, motyvus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas: pirma, pareiškėjo planuojamas įrengti aptvaras ir žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) draustinio teritoriją ir Direkcija nepritaria leidimo išdavimui, antra, leidimo išdavimas prieštarautų Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 12 punktui. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja teisės aktų normas, nepateikė jokių faktinių duomenų, įrodymų, teisinių argumentų ar motyvų, kurie pagrįstų, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Direkcija pateikė atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Direkcija 2017 m. kovo 23 d. raštu Nr. V3-99-(5.6) pateikė atsakymą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl pareiškėjo prašymo apriboti fizinių asmenų lankymąsi jam nuosavybės teise priklausančio sklypo dalyje laukiniams gyvūnams laikyti, aptveriant 7 300 kv. m sklypą 1,8 m aukščio tvora, taip pat numatant įrengti iki 50 kv. m pašarinę ir vandens rezervuarą –girdyklą. Atsakyme nurodė, kad privatūs miškai draustiniuose tvarkomi ir naudojami pagal patvirtintus miškotvarkos projektus t. y., norint vykdyti bent kokią veiklą draustinio miškuose, reikia parengti miškotvarkos projektą ir jį įstatymais nustatyta tvarka suderinti su suinteresuotomis institucijomis. Nurodyta, kad statyti bet kokius statinius miško žemėje draudžiama. Taip pat paminėta, kad, vadovaujantis Draustinio tvarkymo plano, patvirtinto 2014 m. gruodžio 18 d. aplinkos ministro įsakymo aiškinamojo rašto 9.2 punktu, miškuose leidžiama steigti aptvarus medžiojamiems gyvūnams laikyti.
Direkcijai nėra žinoma, kad toks nustatyta tvarka miškotvarkos projektas dėl medžiojamųjų gyvūnų laikymo ir statinių statymo būtų parengtas ir pateiktas derinti Direkcijai. Direkcija vadovaudamasi Miškų ir Saugomų teritorijų įstatymų nuostatomis tokio miškotvarkos projekto, kuriame suprojektuoti statiniai, nederino. Direkcijos nuomone, savivaldybių administracijos nėra tos institucijos, kurios priima sprendimus dėl veiklos saugomoje teritorijoje ir miško žemėje. Vadovaujantis Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 punktu, miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas ir saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos. Direkcijos atsakymas negalėjo būti traktuotas kaip pritarimas veiklai, nes tai nėra miškotvarkos projektas ir savivaldybės administracija nėra ta institucija, kuri priima sprendimus dėl veiklos saugomose teritorijose. Valstybinės miškų tarnybos 2017 m. kovo 27 d. raštas Nr. S8K-25 Direkcijai nėra žinomas. Pareiškėjas, po 3 metų kreipdamasis į Agentūrą dėl leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus, netiesiogiai patvirtina, kad jokio leidimo ir jokio miškotvarkos projektu suderinto aptvaro laukiniams gyvūnams laikyti neturi. Todėl atmestina jo pretenzija dėl įdėtų pastangų ruošiant aptvaro įrengimo dokumentaciją. Direkcija 2020 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. V3-257-(5.6) Agentūrai, vadovaudamasi Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 16 punktu, nurodė, kad draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai jie reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose.
Pažymi, kad skunde neįžvelgia teisinio pagrindo. Pirma, domėjimasis kanopinių gyvūnų biologija ir jų vieta ekosistemoje ir šūkis „išlaikyti tvarų ekosistemos balansą steigiant aptvarus draustiniuose“, Direkcijos nuomone, yra tik bandymai teisiškai ir moksliškai pagrįsti norą apsitverti mišką draustinyje, apribojant trečiųjų asmenų teisę patekti į šią teritoriją. Antra, Vyriausybės įgaliotos institucijos (Aplinkos ministerijos) nustatyta tvarka gali būti rengiami saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentai – gamtotvarkos planai. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsniu, saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis, taip pat pagal saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus. Saugomų teritorijų gamtotvarkos planai rengiami vadovaujantis Aprašu. Atkreipia dėmesį, kad šiame dokumente nurodyta, kad gamtotvarkos planai gali būti rengiami, bet neprivalo būti rengiami kiekvienai saugomai teritorijai. Vietovės, kurioms reikalingas gamtotvarkos planas, atrenkamos vadovaujantis aplinkos ministro patvirtintais atrankos kriterijais, remiantis moksline informacija. Draustinis, kuriame pareiškėjas nuosavybės teise priklausančiojo sklypo dalyje nori statyti aptvarą, įsteigtas siekiant išsaugoti Neries pasienio erozinio kalvyno fragmentus su ryškiomis griovų tipo formomis. Draustinyje nėra nustatyta saugomų rūšių, kurių būklei palaikyti ar atstatyti būtų kaip gamtotvarkinė priemonė reikalinga tverti aptvarus ir juose ganyti kanopinius gyvūnus. Direkcija neprivalėjo ir negalėjo rengti jokių gamtos tvarkymo ar apsaugos planų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Agentūros Sprendimo, kuriuo atsisakyta leisti pareiškėjui miško ūkio paskirties žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statyti aptvarą danieliams auginti, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esantys įrodymai (Registrų centro 2020 m. rugpjūčio 4 d. išrašas) patvirtina, kad pareiškėjui kartu su dar keturiais bendraturčiais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 73/409 miškų paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo naudojimo būdas: ekosistemų apsaugos miškų sklypai; nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka.
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. A27(1)-826 apribojo fizinių asmenų lankymąsi pareiškėjui ir S. Š. priklausančiame 4,09 ha miško ūkio paskirties sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), B dalyje pagal pateiktą planą su pažymėtais aptvaro taškais; pavedė, įrengus voljerą, jo naudotojams įrengti informacinius ženklus.
Pareiškėjas 2020 m. liepos 28 d. kreipėsi į Agentūrą su prašymu išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus – danielius ir tauriuosius elnius – 70 arų aptvare žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) k. v., kad. Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)).
Agentūra, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nepateikė visų pagal Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 13 punktą privalomų pateikti dokumentų, 2020 m. rugpjūčio 3 d. ir 2020 m. rugpjūčio 4 d. el. paštu pateikė pastabas ir nurodė ištaisyti prašymo trūkumus: užpildyti patvirtintą prašymo formą, pateikti tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją, patikslinti aptvaro schemą ant plano skirtinga spalva nubraižant aptvaro ribas, pateikti visų sklypo bendraturčių sutikimus. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas neištaisė prašymo trūkumų, nepateikė prašomų duomenų ir dokumentų.
Atsakovė Agentūra nagrinėdama prašymą nustatė, kad pareiškėjo planuojamas įrengti aptvaras ir žemės sklypas, pagal pateiktus Nekilnojamojo turo registro duomenų bazės išrašo duomenis, patenka į saugomą teritoriją – (duomenys neskelbtini) draustinio teritoriją, priskirtą Direkcijai. Vadovaudamasi Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 16 punktu, atsižvelgdama į tai, kad planuojamas aptvaras yra saugomoje teritorijoje, ir siekdama gauti visus būtinus prašymui nagrinėti reikalingus duomenis, Agentūra 2020 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (26)-A4E-6986 „Dėl informacijos suteikimo“ kreipėsi į Direkciją dėl pritarimo išduoti leidimą, siūlomų leidimui sąlygų ar motyvuoto atsakymo, dėl kokių priežasčių leidimas negali būti išduotas.
Direkcija 2020 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. V3-257-(5.6.) „Išvada dėl paraiškos aptvaro, voljero ar kito statinio įrengimui“ informavo Agentūrą, kad nepritaria aptvaro įrengimui pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad aptvaro įrengimas prieštarautų Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 12 punktui, kadangi gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai jie reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose.
Bylos ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas, Miškų įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Laukinės gyvūnijos įstatymas, Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės.
Vadovaujantis Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 punktu, miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas ir saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos.
Laukinės gyvūnijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus išduoda Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, vadovaudamasi Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių reikalavimais. Laukinės gyvūnijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo saugomose teritorijose ribojimus ir draudimus nustato Saugomų teritorijų įstatymas ir kiti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai.
Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis, taip pat pagal saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali būti rengiami šie saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentai: gamtotvarkos planai, įvairios tikslinės programos, veiksmų planas. Šio straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Saugomų teritorijų gamtotvarkos planus ir kitus strateginio planavimo dokumentus gali rengti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, valstybinių rezervatų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų direkcijos, kitos Vyriausybės įgaliotos institucijos, taip pat nevyriausybinės ir kitos organizacijos, turinčios saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo patirties.
Pagal Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 12 punktą, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai jie reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 9 punkte nustatyta, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kitos organizacijos, jų atstovybės ir filialai (toliau – Asmenys), norintys voljeruose, aptvaruose ar kituose statiniuose laikyti laukinius gyvūnus (išskyrus atvejus nurodytus Taisyklių 11 punkte), privalo gauti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus (toliau – Leidimas). Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 10 punkte įtvirtinta, kad Leidimą išduoda Aplinkos apsaugos agentūra. Leidimas išduodamas neterminuotam laikui. Kiekvienai numatomai laikyti nelaisvėje laukinių gyvūnų rūšiai išduodamas atskiras leidimas. Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių 17 punkte nustatyta, kad, gavusi teritorinės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir saugomos teritorijos direkcijos (jeigu reikia) informaciją, Agentūra per 10 darbo dienų išduoda Leidimą arba atsisako jį išduoti, jeigu teritorinė valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba pateikia informaciją apie teritorijos netinkamumą laikyti planuojamus laukinius gyvūnus dėl gyvūnų užkrečiamųjų ligų, kurioms gali būti imlūs planuojami laikyti laukiniai gyvūnai, židinių buvimą šioje teritorijoje ir (arba) saugomos teritorijos direkcija nepritaria Leidimo išdavimui. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą neišduoti Leidimo, nurodant motyvus, informuojamas raštu arba elektroniniu paštu.
Kaip minėta, pareiškėjo planuojamas įrengti aptvaras ir žemės sklypas, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į (duomenys neskelbtini) draustinio teritoriją. Direkcija nepritarė leidimo išdavimui būtent dėl to, kad leidimo išdavimas prieštarautų Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 12 punktui. Ši Direkcijos išvada atitinka teisinį reglamentavimą, draudžiantį ginčo sklype įrengti laukinių žvėrių aptvarus, todėl Agentūra pagrįstai atsižvelgė į Direkcijos nuomonę. Be to, atsakovė 2020 m. rugpjūčio 3 d. ir 2020 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjui pateikė pastabas ir nurodė ištaisyti prašymo trūkumus, pateikti trūkstamus dokumentus. Sprendimas priimtas suteikus pareiškėjui galimybę ir pakankamai laiko patikslinti prašymo informaciją, o tai atitinka gero viešojo administravimo principo užtikrinimą. Pareiškėjas papildomų duomenų nepateikė. Nepašalinus prašymo trūkumų ir nepatikslinus jo sprendimui reikšmingų aplinkybių, Agentūra turėjo teisę netenkinti pareiškėjo prašymo.
Pareiškėjo skundo argumentas, kad gamtotvarkos projektas dėl (duomenys neskelbtini) draustinio apskritai nėra patvirtintas, nesudaro pagrindo laikyti Sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad ginčo sklypo teritorijoje gamtotvarkos projektas nepatvirtintas, tačiau ši aplinkybė nesudaro prielaidų pareiškėjui savo žemės sklype, įeinančiame į (duomenys neskelbtini) draustinį, atlikti bet kokius veiksmus. Pažymėtina ir tai, kad, kaip paaiškino trečiasis suinteresuotas asmuo, draustinis, kuriame pareiškėjas nuosavybės teise priklausančio sklypo dalyje nori statyti aptvarą, įsteigtas siekiant išsaugoti Neries pasienio erozinio kalvyno fragmentus su ryškiomis griovų tipo formomis. Draustinyje nėra nustatyta saugomų rūšių, kurių būklei palaikyti ar atstatyti būtų kaip gamtotvarkos priemonė reikalinga tverti aptvarus ir juose ganyti kanopinius gyvūnus. Kaip nustatyta Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 9 dalyje, gamtotvarkos planai gali būti rengiami, bet neprivalo būti rengiami kiekvienai saugomai teritorijai. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, kurių pareiškėjas nepaneigė, darytina išvada, kad Direkcija neprivalėjo rengti gamtos tvarkymo ar apsaugos planų. Taigi tiek Agentūros, tiek Direkcijos padarytos išvados dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą aptvarams schemų neatitikties įstatymų reikalavimams yra pagrįstos nustatytomis faktinėmis ginčo aplinkybėmis ir teisės aktais.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Įsakymu patvirtino voljero, skirto danieliams auginti sklype, vietą, nurodydamas voljero įrengimo posūkio taškus, kartu apribodamas trečiųjų asmenų teisę patekti į šią teritoriją. Pareiškėjas taip pat remiasi Direkcijos 2017 m. kovo 23 d. raštu Nr. V3-99-(5.6), kuriame, pasak jo, ji patvirtino, kad aptvaro įrengimas ir laukinių žvėrių laikymas gamtotvarkos planams neprieštarauja. Nurodytas pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas, nes Direkcijos 2017 m. kovo 23 d. rašte Nr. V3-99-(5.6) kaip tik išdėstyti priešingi argumentai. Direkcija nurodė, kad privatūs miškai draustiniuose tvarkomi ir naudojami pagal patvirtintus miškotvarkos projektus, t. y., norint vykdyti bent kokią veiklą draustinio miškuose, reikia parengti miškotvarkos projektą ir jį suderinti įstatymais nustatyta tvarka su suinteresuotomis institucijomis; statyti bet kokius statinius miško žemėje yra draudžiama; vadovaujantis Draustinio tvarkymo plano, patvirtinto 2014 m. gruodžio 18 d. aplinkos ministro įsakymo aiškinamojo rašto 9.2 punktu, miškuose leidžiama steigti aptvarus medžiojamiems gyvūnams laikyti.
Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl anksčiau išduotų leidimų esminės reikšmės ginčo sprendimui neturi, nes išduodant naują leidimą situacija vertinama pagal prašymo nagrinėjimo metu esančias faktines aplinkybes ir galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal pateiktą pareiškėjo ir atsakingų institucijų informaciją nustačiusi, kad pareiškėjo prašymo patenkinimas pažeistų galiojančių teisės aktų reikalavimus ir draudimus, Agentūra turėjo teisę ir pareigą leidimo laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus neišduoti.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2017 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017). Teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes, skundžiamų sprendimų išvadas, pareiškėjo ir atsakovių argumentus, daro išvadą, kad Agentūra tinkamai ištyrė pareiškėjo prašyme nurodytą informaciją ir patikrino bei tinkamai išanalizavo pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius atsisakymo išduoti leidimą laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, naikinti Sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis). Nepatenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti sprendimus, išvestinis reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus taip pat atmestinas. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.