Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo G. B. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2018-09-25 pažymos Nr. 69/06-4052 „Dėl G. B.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2017-06-28 iki 2018-01-24. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 90,40,29,99,30,18 kalinamas 210 dienų.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018-09-26 pažymoje Nr. 61/04-2201 „Dėl G. B.“ nurodyta, kad nuo 2017-06-28 iki 2018-01-24 pareiškėjas G. B. nesikreipė su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais. 2018-12-11 pateiktoje pažymoje Nr. 61/04-3012 nurodė, kad 2017-07-11 G. B. buvo iškviestas pokalbiui dėl laisvės atėmimo bausmės ir bausmės atlikimo vietos, 2017-09-22 uždaru laišku į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė.

Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketoje, pildytoje 2017-06-29, G. B. nurodė, jog sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Psichologinė tarnyba nurodė, kad nuo 2017-07-01 iki 2017-07-31 G. B. nesikreipė į šią tarnybą.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas G. B. pas gydytojus kreipėsi. 2017-07-03 kreipėsi dėl to, jog sunku visą parą įkvėpti per nosį, nustatyta, jog kvėpavimas apsunkintas dėl nosies deformacijos po traumos, 2017-10-16 skundėsi dėl rėmens. dar dešimties apsilankymų metu buvo nustatinėjama, ar asmenį galima konvojuoti, nusiskundimų nebuvo išreikšta. Pirminės gydytojų apžiūros metu 2017-06-29 nurodė, kad yra nerūkantis.

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo jo laikymas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punktas reglamentuoja jog laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. sanitarinių mazgų įrengimo.

Vertinant, ar į tinkamą kamerą buvo patalpintas pareiškėjas, pažymėtina, jog talpinant asmenį kamerą, yra vykdoma pačių nuteistųjų ar suimtųjų apklausa, kur jie savo ranka nurodo, ar sutinka būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog šiuo atvejų nėra vadovaujamasi pirminės gydytojų apžiūros rezultatais, ši apžiūra tik fiksuoja žalingus įpročius, tame tarpe ir tai, ar pareiškėjas mano, jog turi žalingą įprotį – rūkymą, tačiau net ir neturint šio įpročio, ar priešingai, jį turint, pareiškėjui išlieka teisė pasirinkti gyventi kameroje kartu su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis. Tokiu būdu, pareiškėjui išreiškus sutikimą būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, Šiaulių tardymo izoliatorius, apgyvendindamas jį tokioje kameroje, pažeidimo nepadarė.

Vertinant pareiškėjo nurodymus, jog jis ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas jį perkelti į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis, atkreiptinas dėmesys į byloje esančius prieštaravimus. Pareiškėjas savo skunde ir atsikirtimuose į atsiliepimą nurodo, jog jau 2017-06-28 du kartus kreipėsi, prašydamas perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog 2017-06-29, t. y., kitą dieną, jis nurodė, jog sutinka būti kameroje su rūkančiais asmenimis Pareiškėjas nurodo, jog su tokiu prašymu kreipėsi ir 2018-06-29, nurodo, jog toks kreipimasis buvo po to, kai jis pasirašė sutikimą būti kameroje su rūkančiais asmenimis, ir jis tą dieną buvo perkeltas į kitą kamerą, bet ir ten buvo rūkantys asmenys, tačiau iš teismui pateiktos pažymos matyti, jog nuo 2017-06-28 iki 2017-07-14 pareiškėjas iš kameros į kamerą nebuvo perkeliamas.

Vertinant pareiškėjo nurodymus, jog jis ne kartą žodžiu kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojus, teismas negali atmesti šios galimybės, jog tokie pokalbiai ar žodiniai prašymai buvo, kaip ir kad galėjo būti uždaras laiškas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui, tačiau vien teiginiais, jog buvo taip, o ne kitaip, teismas vadovautis, priimant sprendimą, negali. Pareiškėjas nesinaudojo galimybe teikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui skundus ar rašytinius prašymus, tad teismas laiko neįrodytu, jog pareiškėjas teikė žodinius prašymus dėl perkėlimo į kitą kamerą.

Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog kameroje buvo 4-6 asmenys, ir nebuvo dirbtinės ventiliacijos, šios aplinkybės šioje byloje yra neginčijamos ir nevertinamos kaip padariusios įtaką pareiškėjo sveikatai ir savijautai, dėl ko kilo neturtinė žala. Pažymėtina, jog šiomis aplinkybėmis pareiškėjas ir negrindžia neturtinės žalos atsiradimo. Taip pat šioje byloje įvertintina ir tai, kad dar 2018-03-05 teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo, kuriame pareiškėjas G. B. nurodė, kad nuo 2017-06-28 iki 2018-01-24 jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo laikomas perpildytose kamerose, trūko vietos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, tad reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti, kamerose nepakako natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, dėl ko jam pablogėjo regėjimas, nebuvo ventiliacijos, žema oro temperatūra, buvo didelė santykinė oro drėgmė, lubomis bėgo vanduo, visur pelėsis, nebuvo uždarų spintelių maistui, drabužiams, džiovyklų, kameroje Nr. 99 labai mažas sanitarinis mazgas, iš kurio dvokė, pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs, kamerose nėra iškvietimo mygtukų, neatliekamas remontas. Šis skundas iš dalies buvo patenkintas. Skundu buvo prašoma priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vertinant tai, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo, susijusio su laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, kreipėsi į teismą praėjus beveik 5 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, ir 4 mėnesiams nuo tada, kai jis jau kartą dėl to paties laikotarpio kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik 5 mėnesius, bei nors ir kreipėsi į teismą anksčiau, bet šios aplinkybės, jog buvo laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis, iš viso neminėjo, nors prašoma priteisti žala paties pareiškėjo įvertinimu dėl laikymo su rūkančiais asmenimis yra didesnė, nei padaryta visais kitais pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime, ar iš viso jos nebuvo.

Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjas į kamerą su rūkančiais asmenimis buvo patalpintas pagal jo paties pateiktą sutikimą, jokių kitų neginčytinų įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi su prašymais perkelti į kamerą su nerūkančiais asmenimis, ar kad būtų teikęs skundus, nepateikta.

Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 30dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.