- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-17
- Bylos Nr.
- 2-1308-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00762-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- A. B.
- Kategorijos
- 106.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-4525-603/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams „kriminalinė Lietuva“, atstovaujama „kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerija“, „kriminalinė institucija“ Vilniaus apygardos teismas ir pseudoteisėjai L. L., O. G., A. B., A. U., A. T.“, „kriminalinės Lietuvos apeliacinis teismas ir pseudoteisėjos D. G., D. M., E. T., V. Č.“ dėl žalos atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsisakė priimti. Teismas iš ieškinio turinio nustatė, kad ieškovas, pateikdamas CPK reikalavimų neatitinkantį ieškinį ir juo reikšdamas ydingai suformuluotą reikalavimą neegzistuojantiems atsakovams, nesiekia savo galimai pažeistų teisių gynimo. Todėl ieškinio nepriėmė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pažymėdamas, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-05 nutartis civ. byloje Nr. 2-287-157/2015).
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas A. B. (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Skundžiama nutartis nepagrįsta ir neteisėta, nes yra nusikaltimo požymiai, pažeistos ir netinkamai taikomos procesinės ir materialinės teisės normos, yra absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai, nukrypta nuo Konstitucinio Teismo nustatyto privalomo precedento civiliniame procese. Teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pažeidžiant CPK 137 straipsnio 3 dalį, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Apelianto teigimu, „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas ir pseudoteisėja J. V. kaip organizuotos nusikalstamos grupuotės nariai bijo pradėti civilinį procesą patys prieš save ir išnagrinėti ieškinį iš esmės, kad dengtų kitus kriminalinės Lietuvos teismų kriminalinius nusikaltėlius ir recidyvistus pseudoteisėjus nuo atsakomybės“. Skundžiamojoje nutartyje padarius išvadą, kad ieškinys adresuotas neva neegzistuojančiai institucijai, nenurodyta, į kurią instituciją kreiptis. Teismo pavadinimo nenurodymas ar netikslus nurodymas dar neįrodo, kad atsakovai neegzistuoja, o pagal CPK 115 straipsnio 4 dalį tai nėra esminė kliūtis ir trūkumas atsisakyti priimti ir išnagrinėti ieškinį iš esmės. Nutartyje nėra motyvų, kuriais padaryta išvada, jog ieškinys nenagrinėtinas teisme, nes CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą galima taikyti tik tada, kai ieškinys apskritai nenagrinėtinas teisme. Apelianto teigimu, nutartyje nėra įstatymo, kuriuo pagrindžiama išvada apie ieškinio nenagrinėtinumą teisme, nes „kriminalinės Lietuvos apeliacinio teismo“ 2015 m. kovo 5 d. nutartis nėra įstatymas ir negali pakeisti bei prieštarauti nei CPK 45 straipsnio, nei 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimams. Todėl yra absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai.Nutartyje nenurodyti atsakovai, prašomos atlyginti žalos dydis, todėl negalima pateikti tinkamo atskirojo skundo, nes neaišku, koks ieškinys ir kokia žala yra nurodyta civilinėje byloje. Taip pat nėra motyvų, kuriais padaryta išvada, jog neva neegzistuojanti kriminalinė Lietuva ar jos kriminalinės institucijos teismai ir įstatymo, kuriuo privaloma pašalinti kriminalinę Lietuvą ir kitus iš ieškinio, nes galima pateikti daug pavyzdžių, jog minėti atsakovai egzistuoja ir priima procesinius sprendimus. Nutartimi pažeistas CPK 21 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 109, 117 straipsniai ir nukrypta nuo Konstitucinio Teismo nustatyto privalomo precedento civiliniame procese, tai yra absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai, nes niekas negali būti teisėju pats prieš save ir savo paties byloje, nes pažeidžiamas bendras objektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo principas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi apelianto pateiktą ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, nes apeliantas, pateikdamas Civilinio proceso kodekso reikalavimų neatitinkantį ieškinį ir juo reikšdamas ydingai suformuluotą reikalavimą neegzistuojantiems atsakovams, nesiekia savo galimai pažeistų teisių gynimo. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad ji nepagrįsta ir neteisėta, yra absoliutūs jos negaliojimo pagrindai, pažeistos ir netinkamai pritaikytos procesinės teisės normos, nukrypta nuo privalomo precedento civiliniame procese. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šias konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai įstatymai, kuriuose nurodyta teisės kreiptis į teismą realizavimo tvarka. Taigi, CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimą ir civilinių teisių gynimo būdus, o CPK normos – teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo procesinę tvarką. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi, asmens kreipimosi į teismą teisė turi būti realizuojama įstatymų nustatyta tvarka, kitaip tariant besikreipiančiam į teismą asmeniui egzistuoja pareiga paisyti įstatymais nustatytos tvarkos. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų - pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 str. 5 d., 95 str. ). Šiame kontekste pastebėtina, kad įstatymų leidėjas procesinio šalių elgesio standartą yra apibrėžęs ir įstatyme – CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu šalis sąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Kiekvienu atveju teismas, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti bet kokius procesinio įstatymo nesilaikymo atvejus, o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.).
Apeliantas pareikštame ieškinyje atsakovu nurodo „kriminalinę Lietuvą“, kurią atstovauja „kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerija“, „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas ir pseudoteisėjai L. L., O. G., A. B., A. U., A. T.“, „kriminalinės Lietuvos apeliacinis teismas ir pseudoteisėjos D. G., D. M., E. T., V. Č.“. Pateiktame procesiniame dokumente pavartotos tokios sąvokos kaip „kriminalinė Lietuva“, „kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerija“, „kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“, „kriminalinės Lietuvos apeliacinis teismas“, „pseudoteisėjai“ ir kt. vertintinos ne kaip tik formalus procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų pažeidimas. Tokiu būdu demonstratyviai akcentuojamas ne tik teismo ar kurios nors proceso šalies, bet ir visos valstybės negerbimas, sąmoningas siekimas, naudojantis procesine ieškinio teikimo teise, juos pažeminti, įžeisti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantas pirmosios instancijos teismuose civiline tvarka iš viso yra inicijavęs daugiau kaip 400 teisminių procesų dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinių teisių pažeidimų, vykdant politines represijas, dvigubų teisingumo standartų taikymo ir diskriminacijos vykdymo; tyčinio civilinių bylų vilkinimo ir atsisakymo apginti pažeistas teises, turtinius interesus Lietuvos teismuose; teisėjų / teismų nušalinimo, žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos ir t. t. Apeliacinės instancijos teismuose nagrinėta daugiau kaip 500 apeliacinių (atskirųjų) skundų. Tiek pirmosios instancijos teismuose, tiek ir apeliacinės instancijos teisme apeliantui ne vieną kartą įvairiais aspektais išsamiai išaiškintos tiek konstitucinės, tiek tarptautinių teisės aktų, tiek civilinio proceso nuostatos reglamentuojančios teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos bei jos įgyvendinimo tvarka. Be to, ir pats apeliantas turi teisinį išsilavinimą, todėl jam yra žinomi įstatymų reikalavimai, o ir atskirojo skundo turinys tik patvirtina, kad CPK normos jam yra žinomos.
Atmestini apelianto argumentai, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas arba kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolimesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių prašoma pateiktame procesiniame dokumente (CPK 115 str. 4 d.). Iš esmės šis teiginys atitinka įstatymo formuluotę. Tačiau CPK 3 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, jog teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios (CPK 115 str. 4 d.) normos paskirtis yra neapsunkinti teisės į teisminę gynybą realizavimo tiems asmenims, kurie dėl nesusipratimo, klaidos, nepakankamo įstatymo supratimo, informacijos stygiaus ir pan. procesiniame dokumente ne visai tinkamai nurodo ar nenurodo tam tikrus neesminius duomenis. Tačiau neturėtų būti ginama teisė remtis šia norma asmenims, sąmoningai piktnaudžiaujantiems procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kai procesą siekiama panaudoti akivaizdžiai niekinančio, įžeidžiančio požiūrio į valstybę bei kitus proceso dalyvius išreiškimui, nes jos paskirtis, kaip minėta, yra kita. Akivaizdu, kad nagrinėjamu (ir ne tik) atveju apeliantas procesiniame dokumente atsakovą bei jį atstovaujančius asmenis įvardino ne per klaidą, o sąmoningai, juo labiau, kad ieškinyje nurodomos minėtos sąvokos taip pat yra nurodytos ir paduotame atskirajame skunde. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo savo teisėmis, taigi, ir teise įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 42 str. 5 d.), o tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja jam suteiktomis subjektinėmis teisėmis, teismas gali atsisakyti jas ginti (CK 1.137 str. 3 d.) inter alia ir atsisakant panaudoti trūkumų šalinimo institutą. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nereikšmingus klausimo išsprendimui apelianto teiginius, kad atsakovais įvardinti asmenys egzistuoja; skundžiamojoje nutartyje nenurodyta, į kurią instituciją kreiptis; nutartis be motyvų. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad skundžiamoje nutartyje nukrypta nuo privalomo precedento civiliniame procese, nes skundžiama nutartis atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, į kurią pirmosios instancijos teismas, sprendžiant apelianto paduoto ieškinio priėmimo klausimą, pagrįstai atsižvelgė (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015;2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1090-464/2015, 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1024-370/2015,. 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1101-407/2015, 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2015, 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1191-186/2015 ir kt.)
Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir atskirojo skundo argumentas dėl teismo šališkumo. Visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir/ar prielaidomis. Apeliantui iš jo paties inicijuotų bylų buvo/yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė. Apeliantas nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas turėjo/turi išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, o apelianto nurodomos aplinkybės per se nelemia teisėjo šališkumo.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas apelianto skundą atmeta kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 1.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.