- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-07-01
- Bylos Nr.
- I-2904-580/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00441-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Jūra Marija Strumskienė, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- B. M.
- Atsakovas
- Generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. M. skundą atsakovams Generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. M. prašo: 1) panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-12-12 sprendimą Nr. 17.2.-22163; 2) iš Lietuvos valstybės priteisti visą neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2014-01-01 dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) taikymo, iš viso – 9 472,14 Eur (32 705,41 Lt). Pareiškėjas taip pat prašė pripažinus, kad yra praleidęs terminą skundui paduoti, jį atnaujinti.
Paaiškino, kad generalinio prokuroro 2005-08-23 sprendimu Nr. 18.6.16 B. M. nuo 2005-08-09 buvo paskirta 3 400,75 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri vėliau buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 Generalinė prokuratūra mokėjo pareiškėjui sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Be to, B. M. valstybinė pensija buvo papildomai sumažinta pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pažymėjo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, kad nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 Generalinė prokuratūra, pritaikiusi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjui neišmokėjo 10 465,94 Lt, o nuo 2013-01-01 iki 2013-12-01 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius neišmokėjo 22 239,47 Lt.
Pažymėjo, kad apie paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimą taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kuri prieštaravo Konstitucijai ir konstituciniams teisinės valstybės principams, sužinojo tik po to, kai 2013-12-02 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Iš gautų atsakymų pareiškėjas suprato, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta.
B. M. yra įsitikinęs, kad nėra praleidęs trejų metų senaties termino, tačiau jeigu teismas pripažintų, kad pareiškėjui apie teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra pensijos dalis, prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Nurodė, kad 2010 m. vasario mėnesį gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nemanė, jog pažeidžiamos jo teisės. Žinojo, kad 2009-12-09 priimtas Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalimi remiantis buvo sumažintos valstybinės pensijos. Apie tai, kad paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija mažinta pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nežinojo. Apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pareiškėjas sužinojo iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013-04-23 pažymos Nr. (12)-SN-03. Susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2013-06-11 pranešimu žiniasklaidai, jog yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, ir supratęs, kad be teismo sprendimo jam nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, su 2013-12-02 raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir prašė apskaičiuoti, koks skirtumas susidarė tarp generalinio prokuroro 2005-08-23 sprendimu Nr. 18.6.16 paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei nuo 2010-01-01 išmokėtos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ir išmokėti susidariusį skirtumą. Iš gautų sprendimų paaiškėjo, kad jo valstybinės pensijos mažinimui buvo taikyta Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis.
Nurodė, kad apie savo teisių galimą pažeidimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjas sužinojo Konstituciniam Teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012-09-21, tačiau net ir šiuo atveju nepraėjo treji metai nuo tos dienos, kurią B. M. sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarimu, tvirtino, kad nėra praleidęs termino ginti savo pažeistas teises bei reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Konstituciniam Teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą, žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos atkurtos, į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Remdamasis anksčiau susiklosčiusia praktika, kai po Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai patirti turtiniai praradimai buvo išmokami be teismų sprendimų, tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai. Apie tai, kad jam nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, B. M. sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Vidaus reikalų ministerijos atsakymu į jos kreipimąsi „Dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo“, kuriame buvo nurodyta, jog Vidaus reikalų ministerija nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, tačiau siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Supratęs, kad be teismo sprendimo jam nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas pradėjo ginti savo teisėtus interesus.
Mano, kad nurodytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatyme nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Nuosavybę gina ir tarptautiniai teisės aktai.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Tvirtina, kad Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisių į valstybinę pensiją. Seimo kaltė, priimant minėtą įstatymą, kvalifikuotina kaip neatsargumas, nors kaltė šiuo atveju nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė, kad B. M. patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai, ir tai sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Tvirtina, kad pareiškėjo teisės reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nepaneigia ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atvejų – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Taigi, B. M. teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjo nuomone, jo teisę reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013-04 23 pažyma Nr. (12)-SN-03. Neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad B. M. nuo 2005-08-09 buvo paskirta 3 400,75 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nustatytas pensijos dydžio ribojimas. Valstybinių pensijų dydis kiekvienos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Nuo 2013-01-01 valstybines pareigūnų ir karių pensijas už tarnybą moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Generalinei prokuratūrai palikta valstybinių pareigūnų ir karių pensijų skyrimo funkcija. Generalinė prokuratūra neturi Pareigūnų valstybinių pensijų mokėjimo programos ir atitinkamai negauna asignavimų, todėl teismo sprendimai dėl neišmokėtų valstybinių pareigūnų ir karių pensijų vykdymui persiunčiami atitinkamam Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos filialui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis i teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėjo, kad nuo 2013-01-01 kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką. 2013-01-01 įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 bei 37 straipsnių pakeitimo įstatymas. Padarytais pakeitimais įstatymų leidėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus. Aktualios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią I suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės priėmė sprendimą dėl konkretaus 3 metų procesinio termino tinkamumo ginčo aplinkybėmis ir nenagrinėjo klausimo, ar reikalavimams dėl valstybinių pensijų visais atvejais taikomi tokie patys terminai, kaip ir reikalavimams dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų. Nesant atitinkamų nuostatų valstybines pensijas reguliuojančiuose teisės aktuose, 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Atsakovų nuomone, nagrinėjamu atveju B. M. kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos praleisti apskundimo terminai neturėtų būti atnaujinami.
Nurodė, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama pensiją, vadovavosi galiojančiais įstatymais, todėl šios institucijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Laikinasis įstatymas. B. M. pensija buvo perskaičiuota iš išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios priimant sprendimą galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, o kitas pensijos sumažinimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nebuvo ribojama.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012-09-01, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo. Būtent šiuo įstatymu išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Taigi, Laikinojo įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, B. M. skundo padavimo metu nebetaikoma teisiniams santykiams, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarime, nei 2012-06-30 Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012-09-01, nenustatyta, kad jie taikytini į praeitį. Atsakovų nuomone, Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki jo įsigaliojimo. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai: minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012-09-21, o pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Tvirtina, kad B. M. neįrodė, jog Generalinė prokuratūra ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar galiojančius įstatymus privalėjo ar privalo veikti.
Atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta atsakovų atstovams nedalyvaujant.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad B. M. generalinio prokuroro pavaduotojo 2005-08-23 sprendimu Nr. 18.6.-16 nuo 2005-08-09 buvo paskirta 3 400,75 Lt pareigūnų valstybinė pensija už tarnybą. Šiame sprendime nustatyta, kad taikomas išmokamos pensijos dydžio ribojimas. Valstybinių pensijų dydis kiekvienos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio (b. l. 29). Pareiškėjas su 2013-12-02 prašymu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir prašė apskaičiuoti, koks susidarė skirtumas tarp jam generalinio prokuroro 2005-08-23 sprendimu Nr. 18.6.16 paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir nuo 2010-01-01 iki 2013-12-01 išmokėtos valstybinės pensijos, pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, bei susidariusį skirtumą išmokėti. B. M. taip pat prašė nuo 2013-12-01 atkurti sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą, o atsisakius išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-01, ir atkurti sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją į 2009-12-31 lygmenį, pateikti atsakymą (b. l. 91). Generalinė prokuratūra 2013-12-12 sprendime Nr. 17.2.-22163 pažymėjo, kad apskaičiuodama ir mokėdama pareigūnų bei karių valstybinę pensiją, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Priėmus Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymą, ji perskaičiuos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išmokės pareiškėjui kompensuojamą sumažintos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį (b. l. 10). B. M. buvo pateikta Generalinės prokuratūros 2013-12-11 pažyma apie jo pajamas Nr. 17.9-4088, iš kurios matyti, kad pareiškėjo pareigūnų valstybinė pensija buvo mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei, remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, apribota koeficientu 1,3 (b. l. 92–93). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-12-16 sprendime Nr. (6.5)I-8780 paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo bei mokėjimo tvarką ir pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam mokama teisingai, kadangi nėra pagrindo mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, netaikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012-12-01 iki 2013-11-30 ir nuo 2013-12-01 atkurti sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą (b. l. 17). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 4-asis pensijų skyrius 2013-12-27 rašte Nr. (10.79)3-158889 pareiškėjui pateikė duomenis apie paskirtos, išmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dydį už laikotarpį nuo 2012-12-01 iki 2013-11-30 ir nurodė šių dydžių skirtumą (b. l. 14–15).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Iš B. M. skundo turinio bei jo priedų matyti, kad jam paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio.
Nustatyta, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą dėl nuo 2010-01-01 taikytos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies susidariusios nepriemokos B. M. kreipėsi tik su 2014-01-16 skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis pareiškėjui pradėta taikyti nuo 2010-01-01, šios nuostatos galiojimas nebuvo pratęstas, todėl į teismą dėl šiuo pagrindu taikyto ribojimo B. M. turėjo kreiptis dar 2013 m. pradžioje.
Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014-08-12 nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo dalį dėl reikalavimo priteisti per nuo 2010-01-01 susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo 2012-09-21. Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad, valstybines pensijas gavę asmenys buvo patekę į ekstraordinarią padėtį, kuri sudaro pagrindą atnaujinti kreipimosi į teismą terminus. Kadangi administracinėse bylose priimtose nutartyse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014-02-12 nutartis Nr. AS143-219/2014) priežastys vertinamos ne individualiai, o atsižvelgiant į bendrą teisinio reguliavimo šioje srityje padėtį, tai teismas individualiai pareiškėjų nurodytų termino praleidimo priežasčių neanalizuoja ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą.
Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011-12-20 redakcija) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014-01-16 dar nebuvo pasibaigęs. Nustatytos faktinės aplinkybės bei aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad pareiškėjas skunde išdėstytų reikalavimų dalį priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 susidariusią pensijos nepriemoką padavė nepraleidęs nustatyto 3 metų termino.
Iš administracinėje byloje esančių Generalinės prokuratūros 2013-12-11 pažymos apie B. M. pajamas Nr. 17.9-4088 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 4-ojo pensijų skyriaus 2013-12-27 rašto Nr. (10.79)3-158889 matyti, kad pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
1994-12-13 priimto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria Generalinė prokuratūra, o nuo 2013-01-01 moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos administravimo įstaigos.
Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje iki 2010-01-01 buvo nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Nuo 2010-01-01 koeficientas sumažintas iki 1,3. 2009-12-08 įstatymu Nr. XI-531 buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nuo 2012-09-01 koeficientas padidintas iki 1,5 dydžio (2012-06-30 įstatymas Nr. XI-2196). Nuo 2012-09-01 Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta taip: „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009-12-08 redakcija, 2010-11-12 redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21. Įvertinus nurodytas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo nuostatas, darytina išvada, kad asmenų pensijų ribojimas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu buvo neteisėtas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-1367-13 buvo išaiškinta, kad Konstituciniam Teismui pripažinus 1,3 koeficiento taikymą antikonstituciniu, taikomas iki antikonstitucine pripažintos teisės normos priėmimo buvęs teisinis reguliavimas, t. y. koeficientas 1,5. Tokiu išaiškinimu teismas remiasi vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi. Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas daro išvadą, kad atsakovas neteisėtai apribojo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiu, todėl ši suma pareiškėjui priteisiama. Iš Generalinės prokuratūros 2013-12-11 pažymos Nr. 17.9-4088 matyti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 turėjo būti išmokėta 53 881,04 Lt pritaikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies koeficientą 1,5 ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažintos pensijos, o buvo išmokėta 43 415,10 Lt, t. y. buvo neišmokėta 10 465,94 Lt arba 3 033,61 Eur. Nuo 2012-09-01 pareiškėjui mokama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nesumažinta pensija.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi, pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažintos teisėtai. Pažymėtina, kad reikalavimo priteisti nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 m. konstitucingumu. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009-12-09 redakcija) buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010-01-01 ir galioja iki 2011-12-31. Taigi, sumažintos valstybinės pensijos, laikinai turėjo būti mokamos dvejus metus – nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. 2011-12-20 Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatyme Nr. XI-1821 buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010-01-01 ir galioja, tame tarpe šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytoms išmokoms, t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, iki 2012-12-31. 2012-12-20 Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 1 straipsniu Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame dar vieniems metams – iki 2013-12-31 – pratęsė sumažintų tarp jų ir valstybinių bei valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo terminą. Taigi, pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 (2011-12-20 redakcija) ir nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 (2012-12-20 redakcija).
Konstitucinis Teismas 2015-05-14 nutarime Nr. KT15-N9/2015 pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013-12-31, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010-11-16 galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgęs į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.
Byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01, nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219-2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m.). Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintiems įstatymams taikyti reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad, žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimas dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-12-12 sprendimą Nr. 17.2-22163.
Nustatyta, kad Generalinė prokuratūra 2013-12-12 sprendime Nr. 17.2.-22163, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama pareiškėjo pensiją taikė koeficientą 1,3, nors sutinkamai su Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu taikytinas koeficientas yra 1,5. Nors nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, tačiau Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą antikonstituciniu, Generalinės prokuratūros 2013-12-12 sprendimas Nr. 17.2.-22163 šioje dalyje pripažįstamas nepagrįstu ir panaikinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Pareiškėjas neišmokėtą pensijos dalį laiko žala, tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, analogiškoje byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Civiliniame kodekse nėra įsakmiai nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisiniams santykiams yra taikomos kurios nors šio kodekso normos. Ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti pritaikytos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-12-12 sprendimą Nr. 17.2.-22163 dalyje dėl atsisakymo išmokėti B. M. pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį sumažintą pensiją.
Priteisti B. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo sumažintą valstybinės pensijos dalį 3 033,61 Eur (tris tūkstančius trisdešimt tris eurus ir 61 centą).
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.