Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. skunde (b. l. 1–2) ir patikslintame skunde (b. l. 38–39) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – atsakovas, Lukiškių TI-K, Įstaiga), 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nuo 2013 m. lapkričio 18 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT nutartį, kreipėsi į atsakovą dėl papildomos informacijos pateikimo. Lukiškių TI-K teismui pateikė papildomą informaciją (b. l. 125–126). Rašte nurodė, kad pareiškėjas, turėdamas nuteistojo statusą turėjo galimybę fiziniam kontaktui, pateikė informaciją apie ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimą. Pateikta papildoma informacija, kad pareiškėjui buvo suteikti 38 trumpalaikiai pasimatymai, o 2018 m. liepos 5 d. bei 2018 m. rugsėjo 5 d. – ilgalaikiai (b. l. 135–168). Atsakovo 2018 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 9-5501 nurodoma, kad pareiškėjui buvo suteikti 38 ilgalaikiai pasimatymai (b. l. 96). Tai, teismo vertinimu, laikytina rašymo apsirikimu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su A. L. susilaukė dviejų vaikų (1997 metais ir 2004 metais) (b. l. 30–31). 2011 m. birželio 11 d. pareiškėjas, pildydamas areštuoto asmens anketą, nurodė, kad yra nevedęs (b. l. 28). Jo statusas nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 17 d. buvo suimtasis, o nuo 2013 m. lapkričio 18 d. – nuteistasis (b. l. 26).

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XVI skyriaus 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai. Pagal Taisyklių 108 punktą trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas du kartus kreipėsi dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, t. y. pirmą kartą – 2013 m. spalio 7 d., prašydamas ilgalaikio pasimatymo su A. L. ir vaikais (b. l. 49), į kurį Lukiškių TI-K atsakė, jog jam gali būti suteikti tik trumpalaikiai (iki 2 val. trukmės) pasimatymai (b. l. 50). Antrą kartą pareiškėjas su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą su A. L. kreipėsi beveik po dviejų metų, t. y. 2015 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 19) į kurį atsakovas 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakė pareiškėjui, kad ilgalaikiai pasimatymai su žmona A. L. nebus suteikti (b. l. 18). Pažymėtina, kad remiantis Įstaigos 2016 m. gegužės 10 d. pažyma nustatyta, jog nuo 2011 m. birželio 13 d. iki 2016 m. kovo 31 d. nebuvo registruota kitų asmenų prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų su pareiškėju suteikimo (b. l. 27). Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad jis negalėjo matyti su vaikais ar kitais artimais giminaičiais negali būti vertinami, nes apskritai tokio prašymo neteikė.

Ginčui neaktualūs ir nevertintini Lukiškių TI-K duomenys, kad pastarajam 2018 m. liepos 5 d. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo suteikti du ilgalaikiai pasimatymai, kadangi jie nepatenka į ginčo laikotarpį.

Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 18 d., pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą 18 metų laisvės atėmimo bausme, 10 metų atliekant bausmę kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose. Pareiškėjas Lukiškių TI-K yra laikomas paprastosios grupės sąlygomis.

Taigi, pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina tik iš to laikotarpio, kai jo statusas buvo nuteistasis, t. y. ginčui aktualus 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymas suteikti ilgalaikį pasimatymą. Kitų duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus suteikti ilgalaikius pasimatymus, byloje nėra.

Ginčui aktualios Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 85 straipsnio nuostatos, galiojusios ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., reglamentuojančios paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, t. y. paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 4) gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai pagal gydytojų išvadą – dvi valandas; 5) vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose, specialiai įrengtose patalpose.

Ši tvarka detalizuota Giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo bei elgesio pasimatymo metu tvarkos apraše, patvirtintame Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 ..Dėl giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo bei elgesio pasimatymo metu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (galiojęs iki 2016 m. balandžio 28 d.) ir Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis suteikimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-108 „Dėl Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis suteikimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (nuo 2016 m. balandžio 28 d.).

Taigi, pagal BVK 85 straipsnį apskritai pareiškėjui nėra numatyta teisė turėti ilgalaikius pasimatymus (kaip nuteistajam). Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią iki 2016 m. balandžio 1 d., pareiškėjas turėjo teisę gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, o pagal minėto straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2016 m. balandžio 1 d., turi teisę gauti per du mėnesius du trumpalaikius pasimatymus. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų, kaip pažeidžiančių jo šeiminius santykius, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju, atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pažymėtina, kad trumpalaikių pasimatymų suteikimo sąlygas apibūdino Lukiškių TI-K ir nurodė, kad buvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai be pareigūnų priežiūros su sugyventine A. L.. Pareiškėjas iš esmės neginčijo atsakovo nurodytų argumentų dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo. Teismas neturi pagrindo abejoti Įstaigos pateiktais duomenimis ir šiuo aspektu nenustatė neteisėtų veiksmų. Taigi, pareiškėjo privatumas ir teisė į šeimos gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį nebuvo pažeista.

Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018, spręsdamas klausimą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti būtent BVK 94 straipsnio nuostatų, nesuteikiančių teisės į ilgalaikį pasimatymą ne tik su sutuoktiniu ar sugyventiniu, tačiau ir su kitais artimaisiais giminaičiais (konkrečiai – vaikais), atitiktį Konstitucijai priimtinumo, pažymėjo, kad iš teismo pateikiamų argumentų nėra aišku, kodėl iš Konstitucijos nuostatų valstybei turėtų kilti pareiga užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teises į privatų ir šeimos gyvenimą ne kitais būdais, o būtent leidžiant ilgalaikius pasimatymus ne tik su BVK 94 straipsnio 3 dalyje nurodytais asmenimis, bet ir su kitais šeimos nariais, taip pat su vaikais. Konstitucinio Teismo vertinimu, be ilgalaikių pasimatymų, Bausmių vykdymo kodekse (73, 74, 75 ir kituose straipsniuose) yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų. Taigi Konstitucinis Teismas sprendė, jog pareiškėjas (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas) nevertino to, kad pagal Konstituciją reguliuojant šeimos santykius turi būti atsižvelgiama į reguliuojamų santykių specifiką, ir nepateikė teisinių argumentų, kad, BVK 94 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 3 dalyje nenustačius nuteistųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus su kitais joje nenurodytais asmenimis, be kita ko, su vaikais, tačiau kitose šio kodekso nuostatose nustačius kitas minėtas nuteistųjų bendravimo su šeimos nariais formas, yra pažeidžiama nuteistųjų teisė palaikyti šeimos ryšius esmė arba neproporcingai varžomas nuteistųjų privatus ir šeimos gyvenimas. Taigi, Konstitucinio Teismo nuomone, nuteistųjų socialiniams ryšiams su kitais artimais giminaičiais (ne sutuoktiniu ar sugyventiniu) palaikyti BVK yra numatyta kitų priemonių (ne ilgalaikių pasimatymų), dėl ko tokių asmenų teisė į privatų ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje (2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-830-662/2018).

Konstatuotina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kitu būdu bendrauti su šeima, t. y. jis turėjo teisę siųsti ir gauti neribotą skaičių laiškų ir du kartus per savaitę paskambinti telefonu (b. l. 127–128). Pareiškėjas šių aplinkybių ir neginčijo.

Ta aplinkybė, kad Įstaigoje iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, savaime nereiškia, jog, nagrinėjamu atveju, buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kadangi, kaip minėta, BVK 85 straipsnio 1 dalyje pareiškėjo, priklausančio paprastajai nuteistųjų grupei ir laisvės atėmimo bausmę atliekančiam kalėjimo režimu, teisė į ilgalaikius pasimatymus teisės aktais apskritai nenumatyta.

Taigi, teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, prieina prie išvados, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, t. y. jis naudojosi teise susirašinėti bei bendrauti su šeimos nariais telefonu.

Atsižvelgus į bylos duomenų visumą, tai, kad valstybės diskrecija spręsti, kaip užtikrinti asmenų teisę į tinkamą šeimos apsaugą Konvencijos 8 straipsnio taikymo aspektu, tai, kad pareiškėjas (kai jis turėjo nuteistojo statusą) pateikė tik vieną – 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą, o trumpalaikiai pasimatymai suteikti nepažeidus nustatytos tvarkos ir su fiziniu kontaktu be pareigūnų priežiūros, be to, jis palaikė socialinius ryšius su šeimos nariais, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių. Kadangi Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų šeimos gyvenimą pareiškėjas galėjo įgyvendinti kitais BVK nustatytais būdais, tai konstatuoti kokius nors su tuo susijusius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nėra pagrindo. Taigi, nenustačius neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.