Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ramunė Makelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. I. (V. I.) prašymą palikti nenagrinėtą ieškovės J. T. ieškinį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2019-01-28 teisme gautas ieškovės prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą. Prašyme nurodoma, kad ieškovė su nepilnamečiu šalių vaiku gyvena Jungtinėje Karalystėje, atsakovas gyvena Vokietijoje, todėl, remiantis 2008-12-18 Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas), Vilniaus miesto apylinkės teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ir ieškovės ieškinio dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Nustačius, kad Gyventojų registro tarnybos duomenis ieškovė yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę, siekiant išsiaiškinti ar kreipimosi į teismą metu ieškovės ir vaiko gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje, 2019-02-08 nutartimi ieškovė įpareigota pateikti teismui duomenis apie tai kada ji su vaiku išvyko iš Lietuvos Respublikos. Pateikus nurodytus duomenis, jurisdikcijos klausimas nagrinėtas parengiamajame teismo posėdyje, kurio metu ieškovės atstovas advokatas R. M. paaiškino, kad ieškinys pareikštas pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Jo įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Laikotarpiu nuo 2018-05-07 iki 2018-05-28 jis Lietuvoje dirbo. Vokietijoje atsakovas realiai negyvena ir nedirba, tik formaliai susitvarkė dokumentus taip, kad gautų ten pašalpas. Jis pateikė atsiliepimą į ieškinį, aktyviai dalyvauja bylos nagrinėjime, sutiko, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikoje. Byla gali būti nagrinėjama Lietuvos teisme atsižvelgiant ir į abiejų šalių pilietybę. Abi šalis su Lietuva sieja tvirtas ryšys. Ieškovės gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje ji tik dirba, vaikas ugdymo įstaigą Jungtinėje Karalystėje pradėjo lankyti tik šiemet. Išvykimas į užsienį deklaruotas, kad nereikėtų mokėti mokesčių. Ieškovė turi turto Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje jokio turto neturi. Teismas neturėtų apsunkinti ieškovės padėties ir sudaryti dirbtines kliūtis bylos nagrinėjimui.

Teismas parengiamojo teismo posėdžio metu įpareigojo atsakovo atstovę pateikti įrodymus, iš kurių galima būtų nustatyti nuo kada atsakovas gyvena Vokietijoje, kada deklaravo išvykimą, kitus įrodymus, patvirtinančius, kad jo gyvenamoji vieta - Vokietijoje. Ieškovei pasiūlyta teikti įrodymus, pagrindžiančius atstovo nurodytas aplinkybes dėl jos ir dukters gyvenamosios vietos.

2019-03-05 teisme gautas ieškovės prašymas dėl papildomų dokumentų prijungimo, kuriame nurodoma, kad Didžioji Britanija yra laikina jos gyvenamoji vieta, kurioje ji neketina įsikurti nuolat. Ji dažnai grįžta į Lietuvą, turi turto Lietuvoje, kurį prižiūri, juo rūpinasi ir išlaiko. Ryšio su Lietuva nei ji, nei dukra nėra praradusios. Teikdama ieškinį ieškovė neturėjo jokių žinių apie tai, kad atsakovas negyvena Lietuvoje. Ieškovei nėra žinoma kita nei ieškinyje nurodyta atsakovo nurodyta gyvenamoji vieta. Jis Lietuvoje dirbo, nėra praradęs ryšio su Lietuva. Atsakovas teikė į bylą priešieškinį, atsiliepimą, nurodė, kad yra suinteresuotas aktyviai dalyvauti teismo procese. Pagal CPK 784 ir 785 straipsnius, šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusiose su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, įtvirtintos reglamente Briuselis IIa dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo. Nacionalinis teismas negali pakeisti Reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti. Teismai, turintys jurisdikciją pagal reglamentą Briuselis IIa, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus ir dėl išlaikymo pareigų ir turi spręsti išlaikymo klausimą, jei šis klausimas yra susijęs su tėvų pareigų klausimu. Reikalavimas dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo neabejotinai susijęs su tėvų pareigomis. Pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 jurisdikcija nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas nustatoma pagal atsakovo įprastinę, o ne deklaruotą gyvenamąją vietą. Išvykimo deklaravimas nėra pakankamas, nes išvykimas gali būti laikinas. Reglamentuose nuolatinė gyvenamoji vieta nėra apibrėžta. Asmuo gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose. CK 2.17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, asmens pareiškimus apie jo gyvenamąją vietą ir kitą. Viena iš reikšmingiausių aplinkybių gyvenamajai vietai nustatyti – asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto buvimo vieta. Procesas byloje yra pažengęs, formalus teisingumo vykdymas neginant nepilnamečio vaiko, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, interesų, ieškovė būtų įpareigota iš naujo rinkti dokumentus, versti juos į užsienio kalbą, kreiptis į užsienio valstybės teismą. Ieškovė neprieštarauja, kad byloje būtų sprendžiamas ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo klausimas.

Ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Teismo jurisdikcijos nagrinėti konkrečią bylą patikrinimą sudaro du elementai: teisės akto, pagal kurį turi būti sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, nustatymas ir jurisdikcijos klausimo pagal nustatytą teisės aktą nagrinėjimas iš esmės. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ar byloje yra tarptautinis elementas. Tarptautinis elementas gali pasireikšti skirtinga tėvų ir vaikų gyvenamąją vieta. Ieškovė, teikdama ieškinį nurodė, kad abiejų šalių gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, tačiau priėmus ieškinį paaiškėjo, kad galimybės įteikti procesinius dokumentus Lietuvoje atsakovui nėra, kadangi jis yra deklaravęs išvykimą į Vokietiją. Įteikus procesinius dokumentus atsakovui Vokietijoje ir jam pateikus priešieškinį nustatyta, kad ieškovė su vaiku gyvena Jungtinėje Karalystėje. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko gyvenamoji vieta yra skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, taikos ES teisinis reguliavimas. Jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo, kuomet šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko gyvenamoji vieta yra skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, nustatoma pagal 2008-12-18 Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas).

Motyvuojamoji dalis

Reglamento 3 straipsnyje įtvirtinta jurisdikcijos teisė nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas. Jurisdikcijos teisę nagrinėti tokias bylas turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

Ieškiniu nėra reiškiami reikalavimai dėl asmenų statuso ar tėvų pareigų, todėl Lietuvos Respublikos teismas turėtų jurisdikciją nagrinėti ieškinį, jei atsakovo ar šalių vaiko (kreditorius išlaikymo prievolėje yra ne ieškovė, o šalių nepilnametė dukra) įprastinė gyvenamoji vieta būtų Lietuvoje. Ieškovė nurodo, kad reikalavimas dėl išlaikymo ar išlaikymo įsiskolinimo neabejotinai susijęs su tėvų pareigomis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Reglamento 3 straipsnio d punktas numato, kad jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo turi teismas, kuris turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą tik dėl vaiko išlaikymo. Argumentuodama savo poziciją dėl jurisdikcijos ieškovė nurodo, kad jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusiose su tėvų pareigų skyrimu, įtvirtintos Reglamente Briuselis IIa dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, o teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus ir dėl išlaikymo pareigų. Pažymėtina, kad šio reglamento 1 straipsnis reglamentuoja jo taikymo sritį, o šio straipsnio 3 dalies e punkte nustatyta, kad reglamentas netaikomas išlaikymo pareigoms. Ieškovė ieškiniu reiškia tik reikalavimus dėl vaiko išlaikymo, todėl sprendžiant teismo jurisdikcijos klausimą, Reglamento Briuselis IIa nuostatos netaikomos.

Juolab byloje netaikytinos Civilinio proceso kodekso 784 ir 785 straipsnių nuostatos, kriterijumi sprendžiant dėl jurisdikcijos numatančios pilietybę. CPK 780 straipsnyje įtvirtinta, kad Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, taikomos tik tuo atveju kai teisės kolizijos klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar kitas tarptautinis teisės aktas. Jurisdikciją bylose dėl išlaikymo priteisimo nustatant pagal 18 Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, teismas negali taikyti Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse įtvirtintų nacionalinio teismingumo taisyklių ar nesivadovauti Reglamente įtvirtintais jurisdikcijos nustatymo pagrindais, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse numatytais ieškovės nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes tokiu atveju būtų pažeisti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai.

Pažymėtina, kad Reglamentas priimtas, be kita ko, siekiant užtikrinti išlaikymo kreditorių interesų gynimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas, taikydamas Reglamento nuostatas, negina nepilnamečio vaiko interesų. Tai, kad ieškovei kreipiantis į kitos šalies teismus, tektų iš naujo rinkti dokumentus, versti juos į užsienio kalbą ir kreiptis dėl to paties klausimo į užsienio teismą, negali būti laikoma priežastimi nesilaikyti Reglamente nustatytu jurisdikcijos taisyklių.

Nustačius, kad dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimus spręstina remiantis 2008-12-18 Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, atsižvelgiant į šio reglamento normas dėl jurisdikcijos, nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos teismas turėtų jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus tik tuo atveju jei Lietuvoje būtų vaiko arba atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta. Reglamentas nepateikia įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos, tačiau jos nustatymo kriterijus yra aptaręs ES Teisingumo teismas. Įprastinė gyvenamoji vieta suprantama kaip vieta, kurioje asmuo turi nuolatinį ar įprastinį savo interesų centrą (Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimai Nr. C-523/07 ir C-497/10). Minėta, kad kreditorius išlaikymo prievolėje yra vaikas, todėl nagrinėjamu atveju spręstina ne dėl ieškovės, o dėl šalių nepilnametės dukters įprastinės gyvenamosios vietos, nėra aktualus ieškovės jos ryšio su Lietuva, jos turto buvimo vietos, jo priežiūros klausimas.

Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad šalių dukra tik šiemet pradėjo lankyti ugdymo įstaigą, mokosi Jungtinėje Karalystėje tais laikotarpiais, kai ieškovė dirba. Laikotarpių, kuriais vaikas būna Lietuvoje atstovas nurodyti negalėjo, pasiūlius pateikti teismui įrodymus apie vaiko gyvenamąją vietą Lietuvoje, pateikė pažymą apie tai, kad vaikas iki 2012-10-30 lankė Vilniaus lopšelį – darželį „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėtina, kad Gyventojų Registro tarnybos duomenimis, vaiko išvykimas iš Lietuvos Respublikos deklaruotas 2013-07-25. Vaikas gimęs 2007-07-29. Šiuo metu mergaitei yra 11 metų, todėl ji privalo lankyti ugdymo įstaigą, tačiau ugdymo įstaigos lankymas dviejose valstybėse vienu metu nėra įmanomas. Į bylą pateiktais duomenimis ugdymo įstaigą Lietuvoje vaikas lankė tik iki 2012-10-30, kuomet mergaitei buvo 5 metai. Į Jungtinę Karalystę ieškovė su vaiku išvyko 2013 metų vasarą, šioje šalyje dirba. Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šalių nepilnametė dukra nuo 2013 metų gyvena ir mokosi Jungtinėje Karalystėje. Visuotinai žinoma, kad vaikų atostogos šioje šalyje yra trumpos, o ugdymo įstaigos nelankymas negali būti pateisinamas išvykomis, todėl mažai tikėtina, kad vaikas daug laiko praleidžia Lietuvoje ir palaiko su Lietuva tamprius ryšius. Tokių aplinkybių įrodymų į bylą nepateikta. Beveik penkių metų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje terminas vienuolikos metų vaikui yra pakankamai ilgas, kad galima būtų teigti, jog šioje šalyje yra vaiko socialinių interesų centras, todėl akivaizdu, kad vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.

Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad jo įprastinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, pateikė Gyventojų registro tarnybos pažymą, kurioje nurodoma, kad jis gyveno Vokietijoje nuo 2014-08-07 iki 2017-11-29 ir vėl deklaravo išvykimą 2018-09-04. Į bylą taip pat pateikti įrodymai apie tai, kad nuo 2018-09-01 atsakovo sugyventinei Y. E. Vokietijoje mokamos išmokos, skiriamos jai ir kartu su ja gyvenantiems asmenims, tarp jų – atsakovui. Su priešieškiniu atsakovas į bylą teikė įrodymus apie tai, kad su sugyventine turi du vaikus – M. I., gim. 2013-06-06, ir F. I., gim. 2016-09-15. Pažymėtina, kad abi atsakovo dukros gimusios Vokietijoje. Teismo vertinimu, pateikti įrodymai yra pakankami nustatyti, kad atsakovas nuo 2014-08-07 iki 2017-11-29 gyveno ir nuo 2018-09-01 gyvena Vokietijoje. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodytą aplinkybę, kad gyvenimą Vokietijoje atsakovas deklaruoja tik dėl pašalpų, tuo tarpu realiai gyvena Lietuvoje.

Ieškovės teigimu, ieškinį ji pateikė pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą, nors ieškinyje to nenurodo. Ieškovė remiasi tuo, kad ieškinio pateikimo metu atsakovas gyveno Lietuvoje, byloje esančiais duomenimis buvo įsidarbinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau vien tai, kad atsakovas ieškinio pateikimo momentu buvo ar gyveno Lietuvoje, nereiškia, kad čia buvo įprastinė jo gyvenamoji vieta. ES Teisingumo teismas išaiškino, kad tais atvejais kai asmuo pakeičia savo gyvenamąją vietą, teismas turi tirti objektyvius (buvimo vienoje valstybėje trukmė, reguliarumas, šeiminiai ir kiti socialiniai ryšiai, būstas ir pan.) ir subjektyvius (ketinimas įsikurti, laikymas kurios nors vietos savo interesų centru) veiksnius (Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimai Nr. C-523/07 ir C-497/10). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iki grįžimo į Lietuvą atsakovas Vokietijoje gyveno daugiau nei tris metus, ten susilaukė dviejų vaikų, turi šeimą. Nors į bylą nepateikta atsakovo nurodytų jo grįžimo į Lietuvą priežasčių įrodymų, pastebėtina, kad Lietuvoje atsakovas gyveno devynis mėnesius, po ko vėl grįžo pas šeimą į Vokietiją. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo socialinių interesų centras yra Vokietijoje, grįžęs į Lietuvą jis neturėjo ketinimo čia įsikurti. Teismo vertinimu atsakovo įsidarbinimas Lietuvoje negali būti laikomas pakankamu pagrindu teigti priešingai, kadangi darbo santykiai buvo trumpalaikiai (truko tik 3 savaites).

Teismas daro išvadą, kad tiek vaiko, tiek atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, todėl Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinį.

Reglamento 5 straipsnyje numatyta, jog be jurisdikcijos, kylančios iš kitų Reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, kurio procese dalyvauja atsakovas, tačiau ši taisyklė netaikoma, jei procese dalyvaujama siekiant užginčyti jurisdikciją.

Ieškovė Lietuvos teismų jurisdikciją argumentuoja ir tuo, kad atsakovas, pateikdamas priešieškinį ir atsiliepimą į ieškinį, aktyviai dalyvauja procese ir iš esmės sutiko, kad byla nagrinėtina Lietuvos teisme. Teismas, spręsdamas dėl šios aplinkybės, atkreipia dėmesį į tai, kad 2019-01-28 nutartimi priešieškinį atsisakyta priimti, o atsakovas, ginčydamas Lietuvos teismo jurisdikciją, pateikė prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą. Atsiliepimas į ieškinį pateiktas teismui dar neišsprendus šio prašymo, atsakovo atstovė parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas palaiko prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą. Teismas daro išvadą, kad atsakovas procese dalyvauja tik siekdamas užginčyti teismo jurisdikciją. Be to, skirtingai nei nurodo ieškovė, procesas nagrinėjamoje byloje nėra pažengęs, kadangi įvyko tik parengiamasis posėdis, kuriame nagrinėtas jurisdikcijos klausimas.

Pažymėtina, kad asmens, kuriam reikalinga išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, remiantis Reglamento 15 straipsniu, išlaikymo prievolėms taikytina teisė nustatoma pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, o remiantis šiuo taikytinu teisės aktu (3 str. 1 d.), išlaikymo prievoles reglamentuoja kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, todėl byloje taikytina Jungtinės Karalystės teisė. Be to, ieškovei su vaiku gyvenant Jungtinėje Karalystėje dokumentų rinkimas kreipiantis į šios šalies teismą, priešingai nei nurodo ieškovė, nebūtų apsunkintas, nes įrodymai būtų renkami ieškovės ir vaiko gyvenamojoje vietoje, jų nereikėtų versti.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes sprendžia neturintis jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pateiktą ieškinį dėl išlaikymo vaikui priteisimo, todėl, remdamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinta norma, palieka ieškinį nenagrinėtą, išaiškinant teisę ieškovei kreiptis į Jungtinės Karalystės ar Vokietijos teismus.

Paliekant ieškinį nenagrinėtą, panaikinamos 2018-08-14 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 291, 292, 296, 297, 298, 290, 334, 335, straipsniais,

nutaria:

palikti nenagrinėtą ieškovės J. T. ieškinį atsakovui V. I. (V. I.) dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Panaikinti 2018-08-14 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti apskųsta atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.