Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-877-634-2013

Teisėjas Dainius Gudas Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00314-2013-9

2013 m. lapkričio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Oskarui Martynaičiui, nuteistajam A. Š., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. D. ir nuteistojo A. Š. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., ir, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., nubaustas 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie kurios, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., pridėta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 8 (aštuoneri) metai 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2013 m. kovo 7 d., po pietų, tikslesnis laikas nenustatytas, viešoje vietoje - Marijampolės pataisos namuose, esančiuose Sporto g. 7, Marijampolė, gyvenamoje zonoje, 19-ojo būrio gyvenamoje patalpoje, be jokios pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamasis įžūliai, t. y. tyčia vieną kartą spirdamas nuteistajam A. D. į kairę koją, padarydamas jam kairio šeivikaulio lūžimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, A. Š. nuteistas už tai, kad jis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2013 m. kovo 7 d., po pietų, tikslesnis laikas nenustatytas, Marijampolės pataisos namuose, esančiuose adresu Sporto g. 7, Marijampolė, gyvenamoje zonoje, 19-ojo būrio gyvenamoje patalpoje, dėl chuliganiškų paskatų tyčia vieną kartą koja spyrė A. D. į kairę koją, padarydamas nukentėjusiajam A. D. kairio šeivikaulio lūžimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. D. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad nuosprendžio dalis, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Š. nepadarė veikos, turinčios BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, todėl pagal šį kaltinimą turi būti išteisintas (BPK 329 str. 1 p.). Nuosprendis taip pat keičiamas dėl nuteistajam A. Š. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.) bei neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Pirmos instancijos teisme ištirti įrodymai neginčytinai patvirtina, kad A. Š. sužalojo A. D. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau apylinkės teismas kvalifikuodamas A. Š. veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teismų praktikoje chuliganiškomis paskatomis yra suprantamas toks kaltininko elgesys, kuomet jis veikia aiškiai negerbdamas žmogaus ar visuomenės, akivaizdžiai niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Tai, kad neteisėtai elgiamasi viešoje vietoje dar nereiškia, jog kaltininkas visais atvejais elgiasi chuliganiškai, o ne daro tai iš asmeninių ar kitokių paskatų. Chuliganiškos paskatos yra BK 138 str. 1 d. numatytą veiką kvalifikuojantis, t.y. būtinas ir privalomas įrodinėti požymis, todėl jį turi patvirtinti byloje surinkti nekeliantys jokių abejonių įrodymai.

Byloje ištirtų įrodymų visuma (nukentėjusiojo A. D., iš dalies paties nuteistojo A. Š., liudytojų L. L. ir S. S. parodymais, specialisto išvadomis ir kitais byloje esančiais rašytiniai įrodymais) neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis A. Š. padarė dalį jam inkriminuotų veiksmų - vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. D. į kairę koją, padarydamas jam kairio šeivikaulio lūžimą, bei šiuos veiksmus jis atliko viešoje vietoje (pataisos namų gyvenamoje zonoje), taigi tenkinti nuteistojo skundą ir jį išteisinti pagrindo nėra. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais nuteistojo veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka sutrikdyta nebuvo. Iš kaltinimo konstrukcijos matyti, kad nuteistojo A. Š. elgesiu, pažeidusiu visuomenės rimtį ir tvarką, įvardijami jo veiksmai – be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamasis įžūliai, tyčia spyrė nukentėjusiajam A. D. į kairę koją, dėl ko nukentėjusiajam lūžo kairys šeivikaulis, t.y. pirmosios instancijos teismas įrodyta pripažino aplinkybę, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė iš chuliganiškų paskatų (be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties). Tačiau, priešingai nei apylinkės teismas konstatavo, teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis A. Š. spyrė nukentėjusiajam iš asmeninių paskatų, o ne siekdamas parodyti akivaizdų žmogaus ar visuomenės negerbimą, priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ar paniekinti elementarias moralės ir elgesio normas. Tiek pats nuteistasis, tiek nukentėjusysis nurodė, kad tarp jų buvęs asmeninis konfliktas dėl miegamosios vietos, konflikto metu jie vienas kitą pavadinę įžeidžiančiais žodžiais (b.l. 68-69). Kad nuteistieji konfliktavo tarpusavyje, nurodė ir liudytojas K. K., apklaustas teisme (b.l. 68).

Remiantis išdėstytu kolegija daro išvadą, kad A. Š. 2013 m. kovo 7 d., po pietų, tiksliau nenustatytu laiku, Marijampolės pataisos namuose, esančiuose adresu Sporto g. 7, Marijampolė, gyvenamoje zonoje, 19-ojo būrio gyvenamoje patalpoje, dėl asmeninių paskatų tyčia vieną kartą koja spyrė A. D. į kairę koją, padarydamas nukentėjusiajam A. D. kairio šeivikaulio lūžimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Tokie A. Š. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d. sudėtį. Taigi šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir A. Š. veika iš BK 138 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuojama į BK 138 str. 1 d.

Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl taikant šią normą būtina nustatyti, kad dėl kaltininko veiksmų, pasireiškusių viešoje vietoje bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu, kilo neigiami padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kvalifikuojant veiką ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, demonstratyvumas ir pan.

Išanalizavus įvykio situaciją nenustatyta, kad nuteistojo tyčia buvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką ar jo elgesys būtų sukėlęs kitų asmenų neigiamą reakciją. Priešingai, iš tuo metu gyvenamojoje patalpoje buvusio, šį įvykį mačiusio ir kaip liudytojo teisme apklausto L. L. parodymų matyti, kad konflikto metu jis sėdėjo ant lovos, užsitraukęs užuolaidėles, dar viena ausimi yra negirdantis, todėl nieko nematė ir negirdėjo, tik po to pamatė A. Š. su sugipsuota koja (b.l. 68). Dėl šio įvykio kitų byloje apklaustų asmenų nėra, kitų liudytojų įvykio vietoje nebuvo. Taip pat byloje nenustatyta, kad dėl tokio nuteistojo elgesio būtų sutrikdyta pataisos namų gyvenimo rimtis ar tvarka.

Taigi nustatytos ir aptartos faktinės bylos aplinkybės leidžia teigti, jog kaltinime minimi nuteistojo veiksmai - be jokios pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamasis įžūliai, t. y. tyčia vieną kartą spirdamas nuteistajam A. D. į kairę koją, padarydamas jam kairio šeivikaulio lūžimą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nepasitvirtino. Nuteistojo elgesys buvo nulemtas asmeninių paskatų, o ne chuliganiško elgesio, todėl nuteistojo veiksmuose prieš nukentėjusįjį BK 284 str. 1 d. nurodyto nusikaltimo sudėties nėra, dėl šios nusikalstamos veikos A. Š. išteisintinas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Kaip minėta aukščiau, kaltinime nurodyti ir apylinkės teismo pripažinti įrodytais A. Š. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu (tyčia vieną kartą koja spyrė A. D. į kairę koją, padarydamas nukentėjusiajam kairio šeivikaulio lūžimą) pagal tyčios turinį, kryptingumą ir pasekmes turėtų būti kvalifikuoti tik pagal BK 138 str. 1 d. kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas, iš kaltinimo pašalinant aplinkybes dėl chuliganiškų paskatų.

Pagrindo nuteistąjį išteisinti, konstatavus, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje, kaip to prašoma jo skunde, apygardos teismas nenustatė. BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan.

Skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad būtinosios ginties situacija šiuo atveju susiklosčiusi nebuvo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo A. D. ir nuteistojo A. Š. įvyko konfliktas, kurio metu nuteistasis spyrė A. D. į kairę koją, padarydamas jam kairio šeivikaulio lūžimą, kas specialisto išvadoje (b.l. 15) vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nuteistojo keliama versija, kad nukentėjusįjį jis galėjo sužaloti gindamasis nuo jo neteisėtų veiksmų, įspraudžiant nuteistąjį tarp dviaukščių lovų be galimybės pasipriešinti ir sužalojant jam akis, nepasitvirtino. Pavojingo kėsinimosi nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei buvimo faktą paneigia tai, kad nuteistajam A. Š. jokie sužalojimai padaryti nebuvo ir byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis būtų sudavęs kokius nors smūgius nuteistajam. Apylinkės teismas tyrė šią nuteistojo versiją dėl tariamojo jo sužalojimo, tačiau liudytoja apklausta Marijampolės pataisos namuose Sveikatos priežiūros tarnybos vidaus ligų gydytoja dirbanti S. S. teigė, kad A. Š. dėl sveikatos sutrikdymo nesikreipė (b.l. 11), liudytoja J. K., kaltinime nurodyta dieną dirbusi slaugytoja, nurodė, kad registravimo žurnale nėra užfiksuotas A. Š. vizitas (b.l. 84), specialisto išvada (b.l. 20) jokie sužalojimai A. Š. nenustatyti, todėl nepagrįstais laikomi nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis savo veiksmais tik norėjo apsiginti nuo neteisėtų nukentėjusiojo A. D. veiksmų, kuriais jis bandė jį sužaloti, ir darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo A. Š. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį nėra jokio pagrindo.

Šiuo nuosprendžiu A. Š. išteisinus dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d., ir jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal BK 138 str. 1 d., iš naujo sprendžiamas bausmės skyrimo klausimas, o nukentėjusiojo A. D. skundo argumentai dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos per švelnios bausmės pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., taip pat dėl sunkinančios aplinkybės, kad jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė dėl chuliganiškų paskatų, pripažinimo atmetami kaip nepagrįsti.

Skiriant bausmę A. Š., atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis šiuo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo, anksčiau teistas keturis kartus, tyčinį nusikaltimą padarė bausmės atlikimo metu, būdamas nuteistas už labai sunkių nusikaltimų padarymą, kas apibūdina jį kaip pavojingą visuomenei asmenį. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas sprendžia, kad nuteistajam už BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijoje nustatytam šios bausmės vidurkiui.

Kadangi nusikalstama veika padaryta neatlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, paskirtoji bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrintina su 2011 m. birželio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme (bausmės pabaiga 2020-11-14, b. l. 22), prie jos pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės.

Nukentėjusiojo A. D. apeliaciniame skunde nepagrįstai prašoma pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė bausmės atlikimo metu. Faktas, kad A. Š. nusikalto bausmės atlikimo metu, vertintinas kaip nuteistojo asmenybę ir pavojingumą charakterizuojanti aplinkybė, į kurią atsižvelgtina individualizuojant ir skiriant bausmę, tačiau pagrindų pripažinti ją atsakomybę sunkinančia įstatymas nenumato.

Nukentėjusiojo A. D. apeliaciniame skunde taip pat prašoma atlyginti neturtinę žalą. BPK 112 str. 1 d. nustato, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek iki įrodymų tyrimo pradžios teisme nepareiškė civilinio ieškinio, o bylą nagrinėjančiam teismui civilinį ieškinį pateikė įrodymų tyrimo metu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo nukentėjusiojo civilinio ieškinio. Šią savo teisę nukentėjusysis gali įgyvendinti civilinio proceso tvarka pateikdamas ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 329 str. 1 p., 330 str.,

nusprendžia:

Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: A. Š. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti bausmės pagal BK 284 str. 1 d. subendrinimą su bausme pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

A. Š. veiką iš BK 138 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 138 str. 1 d. ir už šį nusikaltimą paskirti 1 (vienerius) metus 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. prie 2011 m. birželio 8 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir skirti galutinę subendrintą bausmę – 7 (septynerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.