Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. ir nuteistojo R. I. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo

E. T. nuteistas pagal BK 181 str. 3 d. laisvės atėmimu 6 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 8 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Plungės rajono apylinkės teismo 2001 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Pagal BK 146 str. 2 d. E. T. baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

R. I. nuteistas pagal BK 181 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams ir pagal BK 146 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., šias bausmes sudėjus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų E. T. ir R. I. solidariai priteista 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. A. , 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. A. ir 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. A. . Iš nuteistųjų be to solidariai priteista 399,59 Lt proceso išlaidų, taip pat 4000 Lt M. A. ir 1500 Lt S. A. jų turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. ir R. I. nuteisti už turto prievartavimą, o R. I. ir už neteisėtą laisvės atėmimą. E. T. byla dėl neteisėto laisvės atėmimo pagal BK 146 str. 2 d. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šios nusikalstamos veikos padarytos tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis.

E. T. ir R. I. neteisėtai atėmė laisvę M. A. panaudodami smurtą ir sukeldami pavojų nukentėjusiojo gyvybei, o taip pat, dalyvaudami organizuotoje grupėje su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą grasindami panaudoti ir panaudodami fizinį smurtą. 2001 m. kovo 12 d., apie 17 val., asmuo, dėl kurio byla išskirta, iš namų (duomenys neskelbtini) išviliojo mažametį M. A. , gim. (duomenys neskelbtini), ir atvedė jį prie Plungės vandens perpumpavimo pastotės Nr. 8, kur jų laukė E. T. ir R. I., atvažiavę automobiliu „Honda Civic“, valst. (duomenys neskelbtini). Asmeniui, dėl kurio byla išskirta, panaudojus fizinį smurtą, t. y. įstūmus M. A. į nurodytą automobilį, lipnia juosta užklijavus jam akis ir surišus rankas, šis asmuo, E. T. ir R. I., automobilį vairuojant R. I., nuvežė nukentėjusįjį prie Klaipėdos rajone, netoli kelio Plungė –Vėžaičiai 29 kilometre esančio negyvenamo namo. Ten E. T. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta, M. A. lipnia juosta ir virve pririšo prie medinės sijos, paguldė, apdėjo lentomis ir toje vietoje paliko turėdami tikslą iš nukentėjusiojo tėvų gauti išpirką. Tokiu būdu jie neteisėtai atėmė nukentėjusiajam M. A. laisvę sukeldami pavojų jo gyvybei. Tęsdamas nusikalstamą veiką E. T. 2001 m. kovo 13 d., apie 11.30 val., paskambino telefonu ir iš M. A. motinos E. A. pareikalavo už sūnų sumokėti 10 000 JAV dolerių išpirką, t. y. prievartavo didelės vertės turtą, grasindamas priešingu atveju toliau laikyti M. A. pagrobtą. Pagrobtą ir surištą bejėgiškos būklės M. A. laikant iki 2001 m. kovo 14 d., 11 val., jam patiriant didelį fizinį skausmą ir kančias, nukentėjusiajam buvo padaryti dideli daugybiniai odos nubrozdinimai, poodinės minkštųjų audinių kraujosruvos, paviršinės žaizdos burnoje, smakre, kairiame dilbyje ir kitose kūno vietose, kairio žastikaulio distalinio galo virškrumplinis lūžis, kūno atvėsimas ir paviršinis galūnių nušalimas, o dėl ilgalaikio rankų suspaudimo M. A. buvo pakenkti viduriniai, alkūniniai ir stipininiai abiejų rankų nervai, išsivystė rankų parezė bei visų rankų sąnarių kontraktūros. Tokiu būdu nukentėjusiajam buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas.

Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis E. T. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad pagrobti M. A. jam siūlė L. K. , tačiau jis nesutiko ir nusikaltimo padaryme nedalyvavo. Nuosprendyje nurodoma, kad šiuos E. T. parodymus paneigia perskaityti ankstesni jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. T. nurodo, kad teismas negalėjo remtis jo ankstesniais parodymais, nes juos jis davė prieš savo valią, jis pats savo ranka neparašė jokio prisipažinimo. Tyrėjai ir prokuroras jam darė psichologinį poveikį, o pirmosios apklausos metu nedalyvavo nei gynėjas, nei jo tėvai, pedagogai arba specialistas psichologas. Apeliantas dar nurodo, kad apie prieš jį naudotą prievartą teisme parodė ir jo motina R. T. . Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija irgi atmeta. Teisme nuteistojo motina R. T. tikrai parodė, kad kai susitiko su E. T. praėjus 10 dienų po jo sulaikymo, sūnus skundėsi, kad jam daromas didelis spaudimas, prašė jį gelbėti. Nuteistojo tėvas liudytojas R. Tr. irgi parodė, kad jau paleistas iš suėmimo sūnus pasakojo, kad jį mušė ir vertė duoti parodymus. Vis dėlto nuteistojo tėvų, suinteresuotų palengvinti savo sūnaus padėtį, be to, apie prieš E. T. tariamai naudotą prievartą galėjusių sužinoti tik iš paties jų sūnaus pasakojimų, parodymais teismas pagrįstai nepatikėjo. Bylos duomenys paneigia ir nuteistojo skunde nurodomas jo apklausų aplinkybes. Netiesa, kad jo pirmosios apklausos metu nedalyvavo gynėjas. Iš bylos matosi, kad E. T. ne iš karto buvo apklaustas įtariamuoju. 2001 m. kovo 13 d., dar nesuradus pagrobto M. A. , policijos inspektorius užrašė tik E. T. paaiškinimą. Tuo metu policija apie M. A. dingimo aplinkybes apklausinėjo daugelį mokyklos, kurioje mokėsi M. A. , moksleivių, todėl buvo užrašytas ir E. T. paaiškinimas. Tai nebuvo įtariamojo apklausa, todėl gynėjas iš tikrųjų nedalyvavo, be to, šiame paaiškinime E. T. nurodė, kad apie M. A. dingimą nieko nežino. Tą pačią 2001 m. kovo 13 d. jis jau buvo apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 83-84) ir šioje apklausoje jau dalyvavo gynėjas. Tai patvirtina prie bylos pridėtas advokato orderis ir advokato parašas, patvirtinantis protokolo surašymo teisingumą. Tačiau ir šios apklausos metu E. T. kaltu neprisipažino. Pirmą kartą kaltu pagal BK 1961 m. BK 131¹ str. 1 d. jis prisipažino papildomai apklaustas įtariamuoju 2001 m. kovo 14 d. (t. 1, b. l. 85-88). Šios apklausos metu E. T. labai smulkiai nurodė, kaip pagrobė M. A. kartu su L. K. ir R. I. , kaip vežė M. A. už miesto ir paliko jį surištą negyvenamame apgriuvusiame name. Dar vėliau vėl apklaustas įtariamuoju 2001 m. kovo 20 d., kaltinamuoju 2001 m. kovo 23 d., gegužės 7 d. ir gegužės 24 d. (t. 1, b. l. 95-97, 112-115, 118-119, 126) E. T. irgi prisipažino kaltu, šių apklausų metu vėl parodė apie tas pačias nusikaltimo padarymo aplinkybes, be to, papildomai jau parodė ir apie tai, kad 2001 m. kovo 13 d. pats skambino telefonu M. A. motinai E. A. ir už pagrobtą sūnų reikalavo iš jos 10000JAV dolerių išpirkos. Visų šių apklausų metu dalyvavo tas pats E. T. gynėjas adv. G. Petukauskas, apklausų protokoluose pats E. T. savo ranka yra užrašęs, kad tuos protokolus perskaitė ir kad jie surašyti teisingai, šie protokolai patvirtinti jo paties ir jo gynėjo parašais. Visa tai apelianto argumentus apie prieš jį naudotą prievartą, vertimą duoti parodymus ir apie tai, kad apklausų metu nedalyvavo gynėjas, visiškai paneigia. Iš bylos taip pat matosi, kad visų šių apklausų metu nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes E. T. , irgi dalyvaujant gynėjui, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 98-109), o kaltu prisipažino ne tik apklausiamas tyrėjų arba prokuroro, tačiau ir apklaustas apylinkės teismo teisėjo sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą (t. 1, b. l. 92-93). Savo parodymus E. T. pakeitė tik po keleto metų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nuteistasis be pagrindo nurodinėja, kad teismas negalėjo vadovautis ir remtis šiais jo ankstesniais parodymais. BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Todėl perskaitęs ikiteisminio tyrimo metu duotus E. T. parodymus ir juos išdėstęs bei aptaręs nuosprendyje teismas BPK reikalavimų nepažeidė. Šie perskaityti E. T. parodymai ne tik paneigė jo paties parodymus teisme, tačiau ir patvirtino bylos aplinkybes, nustatytas kitais teisme išnagrinėtais įrodymais. Savo skunde nuteistasis nurodinėja tik apie tariamai prievarta išgautus savo paties ir apie teisiamojo posėdžio metu tariamai neteisingai užrašytus nukentėjusiosios E. A. parodymus. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas E. T. kaltu teismas rėmėsi ir kitais įrodymais: kito nuteistojo R. I. , nukentėjusiųjų M. A. ir jo tėvo S. A. , taip pat liudytojų parodymais, ekspertizių išvadomis ir kitais bylos duomenimis. Visi šie įrodymai išdėstyti nuosprendyje. Jo aprašomojoje dalyje teismas išdėstė motyvus, dėl kurių buvo atmesti E. T. parodymai teisminio nagrinėjimo metu, o buvo patikėta būtent perskaitytais jo ankstesniais parodymais. Taip pat išdėstyti kiti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir kurie taip pat paneigė kaltę neigiančio E. T. parodymus. Todėl daroma išvada, kad šioje dalyje teismas įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų, o ši nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta laikantis BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų.

Iš to, kas jau buvo išdėstyta, matosi, kad dalis apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų yra nepagrįsti ir jie jau atmesti, kiti apeliantų argumentai iš dalies pagrįsti, jau buvo išdėstyti kai kurie skundžiamo nuosprendžio trūkumai, kurie galėtų būti pašalinti arba ištaisyti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl kitų nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai, o taip pat leidžiančių padaryti išvadą dėl bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo.

BPK 69 str. 1 d. nurodyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais ir tvarka Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kreipiasi į užsienio valstybės įstaigą prašydama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį arba kitą asmenį, jeigu pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas arba priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokiame prašyme išduoti asmenį, be kitų duomenų, yra nurodomos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės ir Baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio padarytą nusikalstamą veiką, tekstas. BPK 69¹ str. 1 dalyje nurodyta, kad siekdama iš Europos Sąjungos valstybės narės perimti Lietuvos Respublikos pilietį arba kitą asmenį, kurio baudžiamasis persekiojimas yra pradėtas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, gavusi teismo nutartį suimti asmenį, išduoda Europos arešto orderį ir kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos valstybės narės instituciją, kad ši perduotų Europos arešto orderyje nurodytą asmenį. Tuo tarpu BPK 70 str. nustato užsienio valstybės išduoto ar perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus konkrečius šiame įstatyme išvardintus atvejus, tarp jų – kai gautas asmenį išdavusios ar perdavusios užsienio valstybės sutikimas, tai pat kai asmuo prieš perdavimą pagal Europos arešto orderį sutiko arba jau perduotas pagal šį orderį raštu sutinka, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo. BPK 70 str. 3 d. nurodyta, kad prireikus Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipiasi į asmenį išdavusią ar perdavusią užsienio valstybę dėl šio straipsnio 1 d. 1 p. numatyto sutikimo gavimo.

Šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. I. , E. T. ir L. K. buvo kaltinami pagal 1961 BK 131¹ str. 1 d. Jie buvo kaltinami tuo, kad 2001 m. kovo 12 d. mažametį M. A. paėmė kaip įkaitą, laikė jį surišę ir padarydami apysunkį kūno sužalojimą negyvenamame name grasindami jį laikyti ir toliau bei turėdami tikslą priversti M. A. tėvus sumokėti išpirką. 2001 m. kovo 13 d. E. T. telefonu pareikalavo iš M. A. motinos E. A. sumokėti 10000 JAV dolerių ir tai nurodė kaip jos sūnaus kaip įkaito atleidimo sąlygą. 2001 m. gegužės 31 d. byloje buvo patvirtinta kaltinamoji išvada, byla perduota teismui, o 2001 m. birželio 14 d. teisėjo nutartimi R. I. , E. T. ir L. K. buvo atiduoti teismui pagal 1961 m. BK 131¹ str. 1 d. Kaltinamajam R. I. nuo teismo pasislėpus, 2001 m. rugpjūčio 16 d. teismo nutartimi kardomoji priemonė jam buvo pakeista į suėmimą, paskelbta R. I. paieška, o baudžiamoji byla sustabdyta. Vėliau, nustačius, kad pasislėpė ir kitas kaltinamasis L. K. , 2003 m. kovo 21 d. teismo nutartimi jam irgi kardomoji priemonė pakeista į suėmimą, taip pat paskelbta ir L. K. paieška. Gavus duomenų, kad R. I. ir L. K. slapstosi Ispanijoje, teismas raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl Europos arešto orderių išdavimo. Kartu su kitais dokumentais teismas išsiuntė prokuratūrai dar ir Europos arešto orderių projektus. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2006 m. balandžio 11 d. išdavė Europos arešto orderius, kuriuose buvo prašoma R. I. bei L. K. suimti ir perduoti Lietuvai dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 131¹ str. 1 d. Pagal Europos arešto orderį kaltinamasis R. I. 2008 m. vasario 23 d. buvo sulaikytas Ispanijoje ir tranzitu per Daniją perduotas Lietuvai. Iš asmens faktinio sulaikymo akto matosi, kad Lietuvoje R. I. buvo sulaikytas 2008 m. kovo 29 d., o 2008 m. kovo 31 d. nutartimi bylą nagrinėjantis teismas nustatė jam 3 mėnesių suėmimo terminą. 2008 m. gegužės 19 d. nutartimi teismas bylą dėl L. K. išskyrė, o bylą R. I. ir E. T. kaltinant pagal 1961 m. BK 131¹ str. 1 d. nutarė toliau nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisminio nagrinėjimo metu prokuroras, vadovaujantis BPK 256 str., pateikė teismui rašytinį prašymą kaltinimuose nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat pakeisti kaltinimuose nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant kitus baudžiamuosius įstatymus. Šiame prašyme išdėstyta, kad E. T. , R. I. ir L. K. kaltinami ne įkaito paėmimu, o neteisėtu laisvės atėmimu panaudojant smurtą ir sukeliant pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei, o taip pat didelės vertės turto prievartavimu dalyvaujant organizuotoje grupėje. Šias kaltinamųjų nusikalstamas veikas prokuroras prašė kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 146 str. 2 d. ir BK 181 str. 3 d. Šio prokuroro prašymo nuorašus įteikus nagrinėjimo teisme dalyviams ir padarius pertrauką pasirengti gynybai, teismas toliau tęsė bylos nagrinėjimą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. I. buvo nuteistas pagal 2000 m. BK 146 str. 2 d. ir pagal BK 181 str. 3 d., o E. T. nuteistas pagal BK 181 str. 3 d., byla pagal BK 146 str. 2 d. jam nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinimai R. I. ir E. T. faktiškai buvo pakeisti dėl tos pačios nusikalstamos veikos, t. y. dėl mažamečio M. A. pagrobimo, jo laikymo negyvenamame name, surišimo ir kūno sužalojimų padarymo, o taip pat dėl reikalavimo, kad nukentėjusiojo tėvai už jų sūnaus paleidimą sumokėtų piniginę išpirką. Tačiau pakeistame kaltinime dėstant papildomas šios nusikalstamos veikos aplinkybes, atitinkančias ne 1961 m. BK 131¹ str. 1 d., o 2000 m. BK 146 str. 2 d. ir BK 181 str. 3 d. dispozicijas, pakeistas kaltinimas nuo pradinio kaltinimo jau iš tikrųjų skiriasi faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad pakeistame kaltinime jau nurodoma ir apie didelės vertės turto prievartavimą ir netgi apie šios nusikalstamos veikos padarymą dalyvaujant organizuotoje grupėje. Be to, teismo pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. 2000 m. BK 181 str. 3 d., sankcija numato griežtesnę bausmę už tą bausmę, kuri numatyta 1961 m. BK 131¹ str. 1 d. sankcijoje. Tai reiškia, kad užsienio valstybės pagal Europos arešto orderį perduotas dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 str. BK 131¹ str. 1 d., R. I. be tos užsienio valstybės sutikimo arba paties kaltinamojo sutikimo pagal 2000 m. BK 181 str. 3 d. negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Tokių sutikimų nebuvo gauta, todėl akivaizdu, kad nuteisęs R. I. už kvalifikuotą turto prievartavimą teismas pažeidė BPK 70 str. reikalavimus ir peržengė užsienio valstybės perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas.

Šią bylą jau nagrinėjant apeliacine tvarka prokurorė pateikė teismui papildomus dokumentus, iš kurių matosi, kad Lietuvos generalinė prokuratūra 2008 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Ispanijos Karalystės kompetentingas institucijas dėl R. I. Europos arešto orderio ir baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo. Buvo išduotas dar vienas Europos arešto orderis dėl šio nuteistojo perdavimo pagal BK 146 str. 2 d. ir BK 181 str. 3 d. Buvo gautas ir prie bylos pridėtas Ispanijos Centrinio tyrimo teismo Nr. 1 2008 m. spalio 15 d. nutarimas, kuriuo buvo leista R. I. perdavimą Lietuvai išplėsti ir duotas sutikimas jį suimti ir teisti už neteisėtą laisvės atėmimą bei turto prievartavimą.

Baigiamųjų kalbų metu nuteistojo R. I. gynėjas ir pats nuteistasis R. I. , nepaisant papildomai gauto užsienio valstybės sutikimo perduoti R. I. dėl kitų nusikalstamų veikų, ir toliau prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti ir bylą R. I. pagal BK 181 str. 3 d. nutraukti. Prokurorė prašo visą nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas (kaltinamoji išvada). Prokurorės nuomone, teismas, pakeisdamas kaltinimą R. I. , padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą, be to, ir pats prokuroras negalėjo pateikti prašymo pakeisti R. I. kaltinimą tuo metu dar neturint užsienio valstybės sutikimo.

Įvertinusi tai, kas jau buvo išdėstyta, ir priimdama sprendimą šioje byloje, kolegija atsižvelgia į keletą aplinkybių. Pirmiausia daroma išvada, kad ikiteisminio tyrimo (parengtinio tardymo) metu kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas tikrai buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. 1961 m. BK 131¹ str. 1 d. numatė baudžiamąją atsakomybę už asmens kaip įkaito paėmimą ar laikymą, susijusį su grasinimu nužudyti, padaryti kūno sužalojimą arba tolesnio šio asmens laikymu, turint tikslą priversti valstybę, tarptautinę organizaciją, fizinį arba juridinį asmenį ar grupę asmenų atlikti kokį nors veiksmą arba atsisakyti nuo jo kaip įkaito atleidimo sąlygą. Nors formaliai ši nusikalstama veika buvo priskiriama tuo metu galiojusio BK trečiajame skirsnyje numatytiems nusikaltimams asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, faktiškai pagrindinis šio nusikaltimo objektas yra ne žmogaus laisvė, o visuomenės saugumas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujojo 2000 m. BK 252 str., numatantis baudžiamąją atsakomybę už žmogaus pagrobimą įkaitu kaip tik ir laikomas nusikaltimu visuomenės saugumui. Byloje nenustatyta ir įkaito paėmimo nusikalstamos veikos būtinų objektyviosios pusės požymių. Kaltinamieji pagrobtą nukentėjusįjį paliko surištą negyvenamame name, tačiau nėra jokių duomenų, kad jie M. A. būtų grasinę nužudyti, toliau jį žaloti arba toliau laikyti kaip įkaitą. Pagrindinis kaltinamųjų tikslas buvo gauti iš nukentėjusiojo tėvų piniginę išpirką ir E. A. buvo perduotas reikalavimas sumokėti konkrečią pinigų sumą. Taigi šie nusikalstami veiksmai iš tikrųjų labiau atitinka ne įkaito paėmimo, o būtent neteisėto laisvės atėmimo ir turto prievartavimo nusikalstamų veikų požymius. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad laisvė nukentėjusiajam M. A. buvo atimta, kai jis dar buvo mažametis. Todėl esant duomenų, kad kaltinamieji tiksliai žinojo nukentėjusiojo amžių, jų veikos labiau atitiktų specialiosios normos, t. y. vaiko pagrobimo, požymius. Atsakomybė už šią nusikalstamą veiką buvo numatyta 1961 m. BK 127 str., o dabar tokią atsakomybę numato BK 156 str. Tačiau bet kuriuo atveju pakeisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir tos veikos kvalifikavimą tikrai buvo pakankamas pagrindas. Naikinti teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto (kaltinamosios išvados) surašymo šiuo atveju nėra pagrindo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, turi būti atsižvelgta į tai, kad nuosprendį šioje byloje apskundė tik nuteistasis E. T. ir nuteistojo R. I. gynėjas, o prokuroras šio nuosprendžio neapskundė. Pagal BPK 320 str. 4 d. nuostatas pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo arba civilinio ieškovo skundai. Tuo tarpu nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui jau nustačius, kad teismas nepagrįstai nuteisė R. I. pagal BK 181 str. 3 d. padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą, galėtų reikšti nuteistojo R. I. padėties pabloginimą. Be to, kolegijos nuomone, negalima sutikti ir su prokurorės argumentais, kad kaltinimai šioje byloje negalėjo būti pakeisti ir teisminio nagrinėjimo metu vadovaujantis BPK 256 str. nuostatomis. Šiame procesiniame įstatyme numatytas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo pakeisti kaltinimą pateikimas dar nereiškia, kad teismas privalo nagrinėti būtent tik naują, pakeistą kaltinimą. BPK 255 str. 1, 2 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Prokurorui, privačiam kaltintojui arba nukentėjusiajam BPK 256 str. nustatyta tvarka pateikus prašymą kaltinimą pakeisti, byla iš naujo nagrinėti teisiamajame posėdyje neperduodama, tokia nutartis nebuvo priimta ir šioje byloje. Tai reiškia, kad teismas ir toliau turėjo nagrinėti šią bylą laikantis jau nurodytų BPK 255 str. nuostatų, o BPK 256 str. nustatyta tvarka prokuroro pateiktas prašymas kaltinimą pakeisti tik išplėtė šios bylos nagrinėjimo teisme ribas. Netgi pačioje BPK 256 str. 2 d. yra nurodyta, kad išnagrinėjus bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Tai reiškia, kad pateikdamas prašymą pakeisti kaltinimą prokuroras esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė. Teismas, gavęs tokį prašymą ir gavęs užsienio valstybės, perdavusios R. I. , sutikimą, būtų galėjęs nagrinėti ir kaltinimą dėl turto prievartavimo. Tačiau tokio sutikimo negavęs ir nuteisęs R. I. pagal BK 181 str. 3 d., būtent teismas ir pažeidė BPK 70 str. reikalavimus, ir tuo pačiu padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, iš esmės suvaržiusį įstatymo garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudžiusį priimti šioje byloje teisingą nuosprendį.

Ta aplinkybė, kad užsienio valstybės sutikimas perduoti R. I. dėl nusikalstamų veikų, nurodytų prokuroro pateiktame prašyme pakeisti kaltinimą, buvo gautas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, padėties nekeičia, nes nuosprendžio dalis dėl R. I. nuteisimo pagal BK 181 str. 3 d. bet kuriuo atveju yra neteisėta ir nepagrįsta. Kita vertus, ištaisyti šį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumą, panaikinti nuosprendį dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį vadovaujantis BPK 329 str. 4 p. nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas irgi neturi galimybės, nes tokiu atveju būtų viršytos paduotų apeliacinių skundų ribos.

Tačiau nagrinėjant šią bylą kolegija nustatė dar ir kitas aplinkybes, dėl kurių visas skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, o byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tos nustatytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Konstitucijos 31 str. 2 d. įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Ta pati teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., taip pat BPK 44 str. 5 d. BPK 58 str. yra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirmiausia, teismas turi būti nešališkas subjektyviai. Tai reiškia, kad nei vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Tačiau teismas turi būti nešališkas dar ir objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant subjektyviuosius aspektus, kolegija daro išvadą, kad šioje byloje apie ją nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo asmeninį tendencingumą jokių duomenų nėra. Nors nuteistasis E. T. apeliaciniame skunde teisėją kaltino teisiamojo posėdžio protokolo suklastojimu, išankstine nuomone ir žiniasklaidos įtaka teisėjo priimtiems sprendimams, šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, jie jau buvo aptarti ir paneigti. Tačiau vertinant bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumą objektyviąja prasme, kolegijos nuomone, buvo nustatyti realūs faktai, keliantys dėl teismo nešališkumo rimtų abejonių. Tokias abejones kelia ne tik jau nustatyti baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai, bet ir kitos su teisminiu bylos nagrinėjimu susijusios aplinkybės. Vis dėlto pirmiausia kitu, t. y. teismo nešališkumo klausimo, aspektu būtina įvertinti jau nurodytą teismo padarytą esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą nesilaikant BPK 70 str. reikalavimų. Kolegijos nuomone, tai negali būti laikoma tik atsitiktine teismo klaida. R. I. pasislėpė nuo teismo teisminio nagrinėjimo metu, pats teismas dėl to keitė jam kardomąją priemonę, paskelbė kaltinamojo paiešką ir atnaujino bylos nagrinėjimą tik tada, kai R. I. buvo sulaikytas užsienio valstybėje ir jos sutikimu perduotas Lietuvai. Teismas taip pat negalėjo nežinoti ir to, kad R. I. buvo perduotas tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 131¹ str. 1 d. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 5, b. l. 14-15) matosi, kad jau pirmosios instancijos teisme R. I. gynėjas baigiamųjų kalbų metu atkreipė dėmesį į tai, kad Ispanija perdavė jo ginamąjį Lietuvai tik dėl nusikalstamos veikos, nurodytos pradiniame kaltinime. Tačiau teismas šias aplinkybes ignoravo. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad teismas neteisingai suprato BPK 70 str. reikalavimus ar suklydo jį taikydamas. Iš nuosprendžio matosi, kad užsienio valstybės perduoto kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės ribos iš viso nebuvo aptartos, nuosprendyje apie tai net neužsiminta. Tai reiškia, kad ir į šio įstatymo reikalavimus, ir į kaltinamojo gynėjo argumentus teismas iš viso nekreipė dėmesio. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad R. I. pasislėpus nuo teismo ir gavus duomenų, kad jis slapstosi užsienio valstybėje, pats teismas Generalinei prokuratūrai išsiuntė ne tik teismo nutarčių paskirti kaltinamajam suėmimą bei paskelbti jo paiešką nuorašus, tačiau išsiuntė dar ir Europos arešto orderių projektus (t. 3, b. l. 74). Tokio orderio išdavimas yra tik prokuroro kompetencijoje, BPK 69¹ str. 3 d. nurodyta, kad pats Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nustato netgi Europos arešto orderio išdavimo ir asmens perėmimo pagal šį orderį tvarką. BPK teisėsaugos institucijų (prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigų) ir teismo funkcijos yra atribotos. Pagrindinė BPK 6 str. numatyta teismo funkcija yra teisingumo vykdymas. Tuo tarpu Europos arešto orderių projektų siuntimas prokuratūrai šiuo atveju gali reikšti tai, kad teismas šioje byloje sau priskyrė ir teismui visiškai nebūdingą baudžiamojo persekiojimo funkciją. Atkreiptinas dėmesys ir į kitas aplinkybes. Nors ši byla teismui buvo perduota dar 2001 m., kaltinamiesiems pasislėpus ir paskelbus jų paieškas įrodymų tyrimas byloje buvo pradėtas tik 2008 m. birželio 8 d., kai į posėdį jau buvo pristatytas suimtas kaltinamasis R. I. . BPK 271 str. 1 d. nurodyta, kad įrodymų tyrimas pradedamas kaltinamojo akto paskelbimu, jį balsu perskaito prokuroras. Tuo tarpu iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 5., b. l. 4) matosi, kad nagrinėjant šią bylą joks kaltinamasis aktas ir byloje surašyta kaltinamoji išvada iš viso nebuvo perskaityti. Buvo perskaitytas tik jau nurodytas ir aptartas prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą iš 1961 m. BK 131¹ str. 1 d. į 2000 m. BK 146 str. 2 d. ir BK 181 str. 3 d. Kaltinamajame akte yra išdėstomas ne tik pačios nusikalstamos veikos aprašymas, tačiau nurodomi ir pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, taip pat kitokie svarbūs bylos duomenys, jie išvardinti BPK 219 str. Tai, kad nagrinėjant šią bylą iš viso nebuvo perskaitytas kaltinamasis aktas (kaltinamoji išvada), kolegijos nuomone, irgi turi būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, nes tuo buvo grubiai pažeistos nagrinėjimo teisme dalyvių, o pirmiausia kaltinamųjų, teisės. Kita vertus, iš viso neperskaičius pradinio kaltinimo, o perskaičius tik prokuroro pakeistą kaltinimą, teismas pažeidė ir BPK 255 str. 1 d. reikalavimus dėl teisminio nagrinėjimo ribų. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas net nesiruošė nagrinėti ir nenagrinėjo bylos dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Buvo nagrinėjami tik kaltinimai, išdėstyti prokuroro pateiktame rašytiniame prašyme. Tai patvirtina ir priimto apkaltinamojo nuosprendžio turinys. Nei nuosprendžio įžanginėje, nei aprašomojoje dalyje nebuvo net užsiimta apie tai, pagal kokius baudžiamuosius įstatymus kaltinamieji asmenys buvo kaltinami ikiteisminio tyrimo metu. Jau įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad E. T. ir R. I. kaltinami būtent pagal BK 146 str. 2 d. ir 181 str. 3 d. BPK 305 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ irgi išaiškinta, kad šioje nuosprendžio dalyje nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai visada išdėstomi dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo, dėl nusikalstamos veikos stadijos, bendrininkavimo formos ir bendrininkų rūšies, o prireikus – ir dėl kitų bendrosios dalies straipsnių taikymo. Jeigu nusikaltimas turi kvalifikuojančius požymius, nuosprendžio motyvuose būtina nurodyti, kuo remiantis pripažįstama, kad šie kvalifikuojantys požymiai nustatyti, o nepagrįstai nurodyti tokie požymiai motyvuotai pašalinami. Teismas turi pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą dėl kiekvieno kaltinamojo, surašydamas išsamius motyvus. Kolegijos nuomone, nuosprendžio aprašomosios dalies tinkamas surašymas griežtai laikantis BPK 305 str. 1 d. 3 p. reikalavimų šioje byloje turėjo ypač svarbią reikšmę, nes nusikalstamų veikų padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu galiojo skirtingi Baudžiamieji kodeksai, turėjo būti sprendžiami ne tik nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK specialiosios dalies straipsnius ar jų dalių klausimai, tačiau turėjo būti ir tinkamai pritaikytos BK normos, reglamentuojančios baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu. Tuo tarpu iš šioje byloje priimto nuosprendžio matosi, kad kaltinamųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų teismas nenurodė visiškai. Iš viso nebuvo nurodyta, kodėl pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos buvo įvertintos ne kaip įkaitų paėmimas, o kaip neteisėtas laisvės atėmimas ir turto prievartavimas, teismas nenurodė, kodėl pradinis kaltinimas, dėl kurio byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, buvo pakeistas, o apie tą pradinį kaltinimą nuosprendyje net nebuvo paminėta. Taip pat nieko nenurodyta, kodėl nebuvo vadovaujamasi pagrindine BK 3 str. nuostata apie tai, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato baudžiamasis įstatymas, galiojęs tos veikos padarymo metu, ir kodėl buvo taikyti visai kiti baudžiamieji įstatymai, įsigalioję tik praėjus keletui metų po nusikalstamų veikų padarymo. Jeigu teismas galbūt ir nusprendė, kad šie naujieji baudžiamieji įstatymai turi grįžtamąją galią, tai nuosprendyje vis tiek nenurodyta, kokiu būdu tie įstatymai palengvina nusikalstamas veikas padariusių asmenų teisinę padėtį. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad jame teismas aiškiai neišdėstė netgi nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 181 str. 3 d. motyvų. Taip pat neaišku, kokie iš tikrųjų buvo nustatyti turto prievartavimą kvalifikuojantys požymiai. Nuosprendyje nurodyta tik apie tai, kad kaltinamieji reikalavo turto, kurio dydis viršija 250 MGL sumą, todėl jų veikos kvalifikuojamos pagal BK 181 str. 3 d. Tuo tarpu nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino jų veikimą organizuotoje grupėje. Tačiau dalyvavimas organizuotoje grupėje nurodytas ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje kaip viena iš faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių. Be to, toks šios aplinkybės išdėstymas visiškai atitinka BK 181 str. 3 d. dispozicijoje nurodytą turto prievartavimą kvalifikuojantį požymį. Jeigu tai iš tikrųjų yra nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, tokiu atveju dalyvavimas organizuotoje grupėje negalėjo būti pripažintas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Todėl apie tai, kokie turto prievartavimą kvalifikuojantys požymiai buvo nustatyti iš tikrųjų, belieka tik spėlioti. Neaišku ir tai, pagal kurios įstatymo redakcijos BK 181 str. 3 d. teismas kvalifikavo tas pačias nusikalstamas veikas. Po jų padarymo pasikeitė ne tik patys Baudžiamieji kodeksai, bet jau ir naujojo 2000 m. BK 181 straipsnis, nuosprendžio priėmimo metu galiojo jau trečia šio baudžiamojo įstatymo redakcija. Kadangi konkreti įstatymo redakcija nuosprendyje nenurodyta, galima būtų manyti, kad teismas taikė baudžiamąjį įstatymą, galiojusį būtent nuosprendžio priėmimo metu. Tačiau tuomet kyla klausimas, kodėl nebuvo taikytas BK 181 str., numatęs atsakomybę už turto prievartavimą iš karto po naujojo 2000 m. Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo, nes 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 181 str. 3 d. numatė tik vienintelį šį nusikaltimą kvalifikuojantį požymį, t. y. tik didelės vertės turto prievartavimą. Kolegijos nuomone, šiuo atveju yra pagrindas netgi gana kategoriškai teigti, kad pats teismas visų aptartų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų netgi nesvarstė, jų nesprendė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o surašant nuosprendžio nustatomąją dalį tiesiog perrašė prokuroro pateiktame prašyme išdėstytus pakeistus kaltinimus. Pažymėtina, kad abiejuose šiuose dokumentuose nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės išdėstytos beveik identiškai, prokuroro pateiktame pakeistame kaltinime, beje, irgi nenurodyta BK 181 str. 3 d. redakcija. Kad teismas nuosprendyje faktiškai išdėstė tik ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir tuo metu surašytuose procesiniuose dokumentuose nurodytus bylos duomenis, tačiau visiškai nenagrinėjo ir nevertino kitų, net keletą metų trukusio teisminio nagrinėjimo metu nagrinėjimo teisme dalyvių pateiktų duomenų, patvirtina ir kitos aplinkybės. Tik tuo galima paaiškinti, kad buvo pilnai patenkinti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors prie bylos buvo pridėti ir gynybos pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad kaltinamieji didžiąją dalį padarytos žalos jau buvo atlyginę savanoriškai. Tai šioje nutartyje jau buvo aptarta. Tai pat tik tuo galima paaiškinti teismo sprendimą nuteistojo E. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis. Jau buvo nurodyta, kad 2000 m. Baudžiamojo kodekso, kurį taikė teismas, 59 str. tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės jau iš viso nenumato. Tačiau ir šį teismo sprendimą galima paaiškinti tik tuo, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė buvo nurodyta dar 2001 m. surašytoje kaltinamojoje išvadoje, nes tuo metu galiojęs 1961 m. BK tokią aplinkybę numatė. Galima manyti, kad pagal prieš keletą metų surašytą kaltinamąją išvadą teisėjas surašė netgi nuosprendžio įžanginę dalį. Joje, kaip ir kaltinamojoje išvadoje, nurodyta, kad E. T. anksčiau buvo vienintelį kartą teistas 2001 m. kovo 16 d. pagal BK 271 str. 2 d., 271 str. 3 d. ir 273 str. 2 d. Tačiau teismas nuosprendyje nieko nenurodė apie kitą E. T. teistumą, nors teisminio nagrinėjimo metu prie bylos dar buvo pridėtas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. balandžio 5 d. nuosprendis, kuriuo E. T. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 225 str. 2 d. Šiuo nuosprendžiu E. T. dar buvo paskirta ir galutinė subendrinta bausmė, ji buvo paskirta prie naujuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės, paskirtos pirmuoju 2001 m. kovo 16 d. nuosprendžiu. Tai, kad antrasis E. T. teistumas nebuvo nurodytas nuosprendžio įžanginėje dalyje, galėtų būti laikoma tik teismo technine klaida. Tačiau tai turėjo labai svarbios reikšmės paskiriant nuteistajam galutinę subendrintą bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu galutinė subendrinta bausmė E. T. buvo paskirta pagal BK 181 str. 3 d. paskirtą bausmę subendrinus tik su 2001 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Kadangi šios bausmės buvo subendrintos vadovaujantis BK 63 str., į galutinės subendrintos bausmės laiką E. T. buvo įskaityta tik bausmė, atlikta pagal pirmąjį 2001 m. kovo 16 d. nuosprendį. Tačiau pagal BK 181 str. 3 d. paskirtos bausmės nesubendrinus ir su antruoju 2002 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu paskirtąja bausme, pagal šį nuosprendį atlikta bausmė į galutinės subendrintos bausmės laiką irgi nebuvo įskaityta, o tai jau esmingai pažeidė nuteistojo teises ir pablogino jo padėtį. Skiriant subendrintas bausmes teismas padarė ir daugiau, nors ir ne tokių svarbių klaidų. Skiriant galutinę subendrintą bausmę E. T. turėjo būti vadovaujamasi BK 63 str. 9 d. nuostatomis, tačiau nuosprendyje nurodyta BK 63 str. 8 d., skiriant galutinę subendrintą bausmę R. I. nebuvo nurodyta, kuria BK 63 str. dalimi ir punktu vadovaujantis buvo taikytas bausmių subendrinimas apėmimo būdu, nuteistajam E. T. į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitant pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmę neteisingai nurodyta to nuosprendžio priėmimo data.

Įvertinus visas šias išdėstytas ir aptartas aplinkybes daroma išvada, kad teismas išsamiai, nešališkai, o taip pat pats tiesiogiai ir betarpiškai visų bylos aplinkybių neišnagrinėjo. Aptarti nuosprendžio trūkumai ir padaryti baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai, taip pat ir esminiai, paaiškinami tuo, kad teismas faktiškai rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktais, o taip pat teisminio nagrinėjimo metu tik prokuroro pateiktais bylos duomenimis. Tuo tarpu kitų nagrinėjimo teisme dalyvių, pirmiausia, kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymus, jų nuomonę ir jų pateiktus svarbius bylos duomenis teismas tiesiog ignoravo. BPK 7 str. nurodyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Akivaizdu, kad šios bylos nagrinėjimas vyko rungimosi principo nesilaikant, kaltinimo šaliai buvo suteiktos prioritetinės teisės ir išskirtinė svarba, tuo tarpu gynybos teisės buvo grubiai pažeidinėjamos. Grįžtant prie šioje nutartyje jau nurodytų teismo nešališkumo objektyviųjų aspektų, daroma išvada, kad aptartos bylos aplinkybės teismo objektyvumo ir nešališkumo nepatvirtino. Priešingai, dėl to iškilo labai rimtų ir konkrečiais faktais pagrįstų abejonių. Todėl kolegija daro išvadą, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Dėl to nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti kitam to paties pirmosios instancijos teismo teisėjui.

Bylą nagrinėjant iš naujo, dar kartą iš naujo turi būti išspręsti ir visi BPK 299 str. 2 d. išvardinti klausimai. Taip pat būtina atsižvelgti į aplinkybes ir nustatytus teisminio nagrinėjimo trūkumus, išdėstytus ir aptartus šioje nutartyje. Pats pirmosios instancijos teismas iš naujo turės išspręsti ir klausimą dėl užsienio valstybės perduoto kaltinamojo R. I. baudžiamosios atsakomybės ribų įvertinant tai, kad šiuo metu jau yra gautas ir tos užsienio valstybės sutikimas dėl šio kaltinamojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir dėl kitų nusikalstamų veikų. Nusprendus byloje priimti apkaltinamąjį nuosprendį, sprendžiant nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir neturtinės žalos atlyginimo bei jo dydžio klausimus, teismas turėtų vadovautis dar ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ išaiškinimais bei to paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose išvadomis.

Panaikinant nuosprendį ir perduodant bylą iš naujo nagrinėti teismui, turi būti sprendžiamas ir kardomųjų priemonių kaltinamiesiems asmenims taikymo klausimas. Abu kaltinamieji E. T. ir R. I. kaltinami sunkaus nusikaltimo,už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, padarymu. Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad jie dalyvavo to nusikaltimo padaryme. Byloje nustatyta, kad R. I. jau slapstėsi nuo teismo, jo paieška užtruko ilgą laiką ir tai užvilkino bylos išnagrinėjimą. Galima pagrįstai manyti, kad paleistas iš suėmimo jis ir vėl nuo teismo pasislėps (BPK 122 str. 1 d. 1 p., 2 d.). Tai, kad šis kaltinamasis, slapstydamasis nuo teismo susipažino, o po to ir susituokė su užsienio valstybės piliete, tokią galimybę ne paneigia, o ją tik dar labiau padidina. Tuo tarpu kaltinamasis E. T. anksčiau teistas du kartus, antrą kartą nusikalto vykstant šios bylos teisminiam nagrinėjimui. Todėl yra pagrindas pagrįstai manyti, kad paleistas iš suėmimo jis darys ir naujus nusikaltimus (BPK 122 str. 1 d. 3 p., 4 d.). Švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 str. numatytų tikslų šioje byloje nebūtų galima pasiekti, nes tai jau patvirtino pati iki šiol vykusio teisminio nagrinėjimo eiga. Todėl, vadovaujantis BPK 127 str. 9 d., E. T. ir R. I. suėmimo terminas pratęsiamas dar 3 mėnesiams. Šiam terminui pasibaigus, tolesnio suėmimo pratęsimo klausimą jau spręs teismas, kurio žinioje yra byla.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 4 p., 127 str. 9 d., kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti kitam to paties teismo teisėjui.

E. T. ir R. I. suėmimo terminą pratęsti 3 (trims) mėnesiams iki 2009 m. balandžio 26 d.