Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-11 · Administracinė byla Nr. I-5310-764/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-12-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-03-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-11
Bylos Nr.
I-5310-764/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03197-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė (pran.)
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5310-764/2017Proceso Nr. 3-61-3-03197-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1, 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateiktu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1344(01434), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7385008, galiojantis iki 2018 m. vasario 8 d.

Pareiškėjas su skundžiamu sprendimu nesutinka ir paaiškina, kad UAB (duomenys neskelbtini) pagrindinė veikla buvo rankinio valdymo sistemų įrengimas lengvuosiuose automobiliuose, skirtuose neįgaliems ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms, tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių bendrovė pradėjo teikti konsultacines, informacines ir teisines paslaugas Rusijos Federacijos piliečiams, norintiems įsigyti nekilnojamojo turto.

Skunde pareiškėjas pažymi, kad šiuo metu yra galiojanti programinės įrangos kūrimo sutartis, kuri 2012 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016 m. liepos 12 d. iš bendrovės išėjo trys darbuotojai, todėl buvo atliekamos naujų darbuotojų paieškos ir buvo priimti trys nauji darbuotojai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas mano, kad atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad UAB (duomenys neskelbtini) neturi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir SODRA) ir pateikia tai patvirtinančią pažymą.

Atsižvelgęs į skunde išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas prašo skundą tenkinti, o ginčijamą atsakovo sprendimą panaikinti.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas pateiktame atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjui atitikus visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsakovas 2016 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams, tačiau vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir nustatė, kad bendrovėje nėra įsteigta ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, mano, kad aplinkybė, jog trys nauji Lietuvos Respublikos piliečiai buvo įdarbinti bendrovėje nuo 2017 m. spalio 5 d., neturi teisinės reikšmės, nes jie įdarbinti po skundžiamo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo.

Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjas darbuotojų neįdarbino vienerius metus, t. y. nuo 2016 m. liepos 12 d., todėl skunde išdėstyti teiginiai vertintini kritiškai. Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui ir teigia, kad pagal 2017 m. spalio 15 d. duomenis, pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos yra skolingas 1 648,02 Eur.

Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundžiamo sprendimo priėmimo metu neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, mano, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1344(01434), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7385008, galiojantis iki 2018 m. vasario 8 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 8 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t. b. l. 83 – 91). Pareiškėjas prašymo pagrindas yra ketinimas užsiimti teisėta veikla UAB (duomenys neskelbtini), esančia adresu (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 2016 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams ir 2016 m. vasario 8 d. išdavė leidimą LT7385008, galiojantį iki 2018 m. vasario 8 d. Pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė UAB (duomenys neskelbtini) įstatus ir verslo planą (I t. b. l. 118 – 140), darbo sutartis ir informaciją apie įmonėje esančius apdraustus asmenis (I t. b. l. 145 – 157). Pareiškėjas Migracijos departamentui taip pat yra pateikęs 2015 m. spalio 31 d. UAB (duomenys neskelbtini) balansą, pelno nuostolių ataskaitą AB „DNB banko“ sąskaitų išrašus ir vykdytus bendrovės sandorius, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. (I t. b. l. 161 – 199).

Atsakovas, vykdydamas užsieniečių, turinčių leidimus gyventi, kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir nustatė, kad nuo 2016 m. liepos 12 d. bendrovėje nėra įsteigta ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamentas minėtas aplinkybes nustatė remdamasis SODROS informacinės sistemos duomenimis (II t. b. l. 50). Atsakovas, 2017 m. rugpjūčio 31 d. patikrinęs SODROS informacinės sistemos duomenis nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra skolingas 277,63 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (II t. b. l. 49), o remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos duomenimis, UAB (duomenys neskelbtini) Valstybinei mokesčių inspekcijai yra skolinga 1 648,02 Eur (II t. b. l. 68).

Pareiškėjas, siekdamas ištaisyti atliktus pažeidimus pateikė SODROS 2017 m. rugsėjo 20 d. suvestinę, kuri patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) įsiskolinimų neturi (I t. b. l. 10). Teisme 2017 m. spalio 13 d. buvo gautas pareiškėjo 2017 m. spalio 10 d. pranešimas, kad 2017 m. spalio 5 d. UAB (duomenys neskelbtini) priėmė į darbą dirbti tris naujus darbuotojus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir pateikia Teismui 2017 m. rugsėjo 28 d. neterminuotas darbo sutartis (I t. b. l. 61 – 74).

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų.

Remiantis Migracijos departamento pateiktais duomenimis, pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 12 d. neturi įsteigęs ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjas teigia, kad pašalino pažeidimą ir pateikia 2017 m. rugsėjo 28 d. sudarytas neterminuotas darbo sutartis su trimis darbuotojais, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau Teismas su pareiškėjo argumentais nesutinka. Nagrinėjamu atveju, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, nustatanti specialias sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o jų nebuvimas sąlygoja išduoto leidimo pripažinimą negaliojančiu. Teismas pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas tuo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios tęsėsi ilgą laiko tarpą, t. y. pareiškėjas pažeidinėjo imperatyvią įstatymo nuostatą ilgiau nei metus. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateiktame skunde nepaaiškino, kodėl tokį ilgą laiko tarpą nepavyko įdarbinti bendrovėje darbuotojų bei kokių priemonių ėmėsi siekiant kuo operatyviau pašalinti ilgiau kaip metus besitęsiantį pažeidimą.

Šiuo atveju paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4908-756/2017, kurioje teismas pažymėjo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvumą ir nurodė, kad tai, jog bendrovė 6 mėnesius nebuvo įdarbinusi trijų darbuotojų, o po kurio laiko priėmė privalomą darbuotojų skaičių, nepanaikina Įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Teismas, atsižvelgęs į susiklosčiusias aplinkybes bei minėtą teismų praktiką, daro išvada, kad tai, jog pareiškėjas po skundžiamo sprendimo priėmimo įdarbino trūkstamus tris darbuotojus, nepaneigia to, kad pareiškėjas daugiau kaip metus atliko tęstinį imperatyvių teisės aktų nustatytų reikalavimų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, pažeidimą, todėl pareiškėjo argumentai dėl naujai priimtų darbuotojų ir atitikimo teisės aktų nuostatoms atmestini.

Pareiškėjas pateikė SODROS 2017 m. rugsėjo 20 d. suvestinę, kuri patvirtina, kad pareiškėjas įsiskolinimų neturi, tačiau minėta pažyma nepaneigia pareiškėjo turimo 1 648,02 Eur įsiskolinimo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atsisakoma užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu jis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ar Valstybinio socialinio draudimo fondui. Remiantis minėtomis aplinkybėmis ir tuo, kad pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, patvirtinančių, kad turimas įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai yra sumokėtas, pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl turimų įsiskolinimų atmestini.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas pateiktą skundą argumentuoja tuo, kad yra galiojanti programinės įrangos kūrimo sutartis, kuri 2012 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini), tačiau minėti argumentai nepaneigia atsakovo nustatyto imperatyvaus teisės aktų nuostatų pažeidimo ir turimo įsiskolinimo sumokėjimo, todėl darytina išvada, kad minėti argumentai nėra aktualūs nagrinėjamo ginčo atžvilgiu.

Remiantis išdėstytų aplinkybių ir teisės aktų nuostatų visuma, darytina išvada, kad pareiškėjas daugiau kaip metus nesilaikė imperatyvių teisės aktų nuostatų reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir nepateikė jokių paaiškinimų ar objektyvių duomenų, dėl tęstinio pažeidimo pagrįstumo. Atsižvelgęs į tai, Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 str. 4 d.,

nusprendė:

Pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjai Rasa Ragulskytė-MarkovienėMargarita Stambrauskaitė