- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-11-05
- Bylos Nr.
- A-469-992-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Antanas Ablingis
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 11.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
dalyvaujant atsakovo atstovei K. P.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos ir įstatyminės nepilnamečio K.J. atstovės L.B. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti Kauno miesto savivaldybės atsisakymą išduoti valstybės garantijos dokumentą K.J. neteisėtu ir įpareigoti atsakovę tokį dokumentą išduoti (b.l. 5-6). Pareiškėjos atstovė nurodė, kad 2005 m. balandžio 18 d. K. J., kaip gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomininkui, buvo išrašytas valstybės garantinis dokumentas. Valstybės garantijos K.J. pasirašyti nespėjo, kadangi 2006 m. gegužės 6 d. mirė. K.J. turėjo nepilnametį sūnų K.J., gimusį (duomenys neskelbtini), kuris pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – Įstatymas) 9 straipsnio 7 dalį po tėvo mirties įgijo teisę paveldėti reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos. Tačiau atsakovė 2006 m. rugsėjo 29 d. rašte nurodė, kad K.J. valstybės garantijos nepasirašė, todėl jo negalima laikyti garantijos turėtoju ir K.J. neturi paveldėjimo teisės į reikalavimo teisę, atsirandančią iš valstybės garantijos. Atsakovės teigimu, K.J. apie paruoštą valstybės garantinį dokumentą nežinojo, tinkamai jam apie tai pranešta nebuvo, todėl jis pasirašyti garantijos iki savo mirties negalėjo. Pareiškėja pažymėjo, jog įstatymas nenumato, kad nuomininko nepasirašyta garantija taptų negaliojančia, todėl atsakovės veiksmai neteisėti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė prašė skundą atmesti, nurodydama, kad K.J. 2005 m. balandžio 18 d. buvo išrašytas garantinis dokumentas, tačiau nuomininkas jo nepasirašė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. gegužės 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-597-05 konstatavo, kad valstybės garantija laikytina išduota ne tada, kai ją surašo ir pasirašo išduodančios institucijos atstovas, bet kai yra ir garanto turėtojų parašai, patvirtinantys, kad jie sutinka su garantijos sąlygomis. Nepasirašyta garantija vertinama kaip dokumento projektas, pasiūlymas garantijos turėtojui, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių. Todėl atsakovė mano, kad K.J. nepasirašyta garantija jo turto paveldėtojams jokių pasekmių nesukelia.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 5 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies, pripažindamas K.J. , mirusį 2006 m. gegužės 5 d., valstybės garantijos turėtoju pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos 2005 m. balandžio 18 d. garantinį dokumentą Nr. 1244. Teismas vadovavosi Įstatymu, Vyriausybės 2004 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 363 patvirtinta Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarka (toliau - Tvarka.). Pažymėta, kad pagal teisinių santykių prigimtį ir pobūdį šios teisės normos nėra tapačios panašius civilinius teisinius santykius reguliuojančioms teisės normoms ( pvz. Civilinio kodekso V skyriaus III skirsnio normoms), kurioms taikomi sandorių negaliojimo pagrindai. Visų pirma, valstybės garantijoje, kuri pagal Įstatymo nuostatas taikoma gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, nėra vieno iš pagrindinių dvišalio civilinio sandorio elementų - sandorio šalių laisvos valios. Valstybės prievolė (pareiga) kildinama iš specialaus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo. Savivaldybės vykdomoji institucija, įgyvendindama valstybės prisiimtus įsipareigojimus gyvenamųjų namų ir butų savininkams bei nuomininkams, nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintiname gyvenamajame jame, jo dalyje ar bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (Įstatymo 9 str. 1 d.). Ši teisės norma yra imperatyvi ir reiškia savivaldybės pareigą, o ne teisę išduoti nuomininkui garantinį dokumentą. Jeigu nuomininkas per įstatymo nustatytą terminą neišreiškia savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, jam išduodama Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta garantija (Įstatymo 9 str. 3 d.). Teismo konstatavimu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad garantijos išdavimas nepriklauso nuo vienos iš sandorio šalių valios, garantija išduodama privalomai. Atsižvelgus į Įstatymo tikslus ir išaiškinus minėtas teisės normas, Įstatymo 5 straipsnio ir Tvarkos 8 punkto nuostatas sisteminiu būdu, nurodyta, kad garantijos turėtoju pripažįstamas grąžintino savininkui gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkas, kuris pasirinko garantiją vienu iš Įstatymo numatytų būdų. Nustatyta, kad K.J. 2004 m. gruodžio 16 d. pasirinko valstybės garantiją ir atsakovė tokią garantiją 2005 m. balandžio 18 d. jam išdavė (b.l. 7, 43). Kad pasirinkta valstybės garantija buvo pradėta vykdyti, patvirtina ir atsakovės vėlesni veiksmai ( b.l. 38). Todėl laikyta, kad K.J. jau iki savo mirties buvo valstybės garantijos turėtoju. Tai, kad K.J. valstybės garantijos nepasirašė, teismo konstatavimu, jo kaip valstybės garantijos turėtojo statuso nepanaikina. Be to, manydama, kad K.J. nepasirinko valstybės garantijos per Įstatymo nustatytą terminą, savivaldybės vykdomoji institucija ją galėjo parinkti savo valia (Įstatymo 9 str. 3 d. ). Iš rašytinių įrodymų nustatyta, kad K.J. apie išduotą garantinį dokumentą tinkamai informuotas nebuvo (b.l. 11-14 ). Todėl atsakovės išvada (b.l. 8) ginčytinu klausimu įvertinta kaip nepagrįsta.
Teismas nurodė, jog pagal Įstatymo 9 straipsnio 7 dalį, valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė, atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. K.J. , gimęs (duomenys neskelbtini), yra įstatyminis mirusio savo tėvo K.J. paveldėtojas ( b.l. 16, Civilinio kodekso 5.5 str. 1 d. 1 p., 5.11 str. 1 d. 1 p. ). Atsakovė, nepripažindama K.J. garantijos turėtoju, teismo konstatavimu, užkerta galimybę palikimą priėmusiam jo sūnui (b.l. 27 ) realizuoti savo teises, numatytas Įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje. Teismas pažymėjo, jog aptariamu atveju ginčas kilo ne dėl garantijos išdavimo K.J. ( išduota 2005 m. balandžio 18 d.; b.l. 7 ), o dėl pažeistos teisės į reikalavimo, atsirandančio iš valstybės garantijos, paveldėjimą, atsakovei nepagrįstai nepripažinus K.J. garantijos turėtoju (b.l. 8). Todėl pareiškėjos skundas pripažintas pagrįstu ir iš dalies patenkintas. Atsakovės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-597-05, kaip nurodyta sprendime, ginčo santykiui netaikytina, kadangi iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės.
III.
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantės manymu, teismas pažeidė procesines bei materialines teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, to pasėkoje buvo priimtas neteisingas ir nepagrįstas sprendimas. Apeliantė remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 82 straipsnio 6 dalimi, 86 straipsnio 2 dalimi. Atsakovė pažymi, jog teismas pripažino K.J. , mirusį 2006 m. gegužės 5 d., valstybės garantijos turėtoju, nors tokio reikalavimo nei pareiškėja, nei kiti procese dalyvavę asmenys nepareiškė. Atsakovės manymu, teismas peržengė skundo ribas.
Apeliantė nurodo, jog Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje iš tiesų numatyta savivaldybės vykdomosios institucijos pareiga išduoti valstybės garantiją grąžintame (o ne grąžintiname, kaip teigia teismas) gyvenamajame name, jo dalyje, bute gyvenantiems savininkams ir nuomininkams, tačiau jokios Lietuvos Respublikoje galiojančios teisės normos nenumato pareigos nuomininkams ar savininkams valstybės garantiją pasirinkti ar priimti. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, šiame įstatyme numatytos valstybės garantijos pasirinkimas yra nuomininko teisė (tai patvirtina ir to paties straipsnio 5 dalies nuostata). Vadovaudamasi nurodytomis teisės normomis, apeliantė pažymi, jog valstybės garantijos išdavimas nuomininkui priklauso ir nuo nuomininko valios, jam nepageidaujant, priversti priimti valstybės suteikiamą garantiją nuomininko niekas negali.
Paaiškinama, jog Kauno miesto savivaldybės administracija buvo išrašiusi K.J. valstybės garantinį dokumentą, dar jam esant gyvam. Šis dokumentas administracijos direktoriaus pasirašytas, nėra tik K.J. parašo. Iš byloje pateiktų dokumentų (b. l. 11, 13, 14, 37) matyti, jog savivaldybė stengėsi informuoti K.J. apie valstybės garantijos jam išdavimą. Byloje pateiktas (be kitų dokumentų) ir 2004 m. gruodžio 16 d. apklausos lapas dėl valstybės garantijos pasirinkimo (jo teismas neįvertino, priimdamas sprendimą) patvirtina aplinkybę, jog K.J. buvo žinoma apie jam planuojamą išduoti valstybės garantinį dokumentą (b. 1. 43). Tačiau jis garantinio dokumento gavimu nesirūpino, į savivaldybę nesikreipė, informacijos apie savo pasikeitusią buvimo vietą nepranešė. Atsakovė teigia, jog teismo išvada, kad garantijos išdavimas nepriklauso nuo sandorio šalių valios ir ji išduodama privalomai, yra nepagrįsta, teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės garantijos nuomininkams išdavimą.
Apeliantė pažymi, jog pagal Įstatymo 9 straipsnio 5 dalį valstybės garantiją pasirašo garantijos turėtojai - nuomininkas ir jo šeimos nariai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gegužės 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-597-05 konstatavo, jog valstybės garantija laikytina išduota ne tada, kai ją surašo ir pasirašo išduodančios institucijos atstovas, o kai yra ir garanto turėtojų parašai, patvirtinantys, kad jie sutinka su garantijos sąlygomis; nuomininko nepasirašyta valstybės garantija vertintina tik kaip dokumento projektas, pasiūlymas, nesukeliantis nuomininkui jokių teisinių pasekmių. Šiuo atveju valstybės garantinis dokumentas nuomininko K.J. nebuvo pasirašytas. Todėl, apeliantės manymu, K.J. negali būti laikomas valstybės garantijos turėtoju, kuriam (ar jo įpėdiniams) galėtų kilti teisinės pasekmės iš šio dokumento projekto. Atsakovė pažymi, jog vien tik aplinkybė, kad K.J. nuomojamas butas buvo pervertintas iš naujo, negali būti pagrindu pripažinti, jog K.J. buvo teisėtas garantijos turėtojas, kuriam kilo teisinės pasekmės iš valstybės garantijos. Apeliantės manymu, teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės garantijų nuomininkams išdavimą, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, to pasėkoje priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad iš byloje pateiktos medžiagos (b. l. 11-14, 36, 37, 38, 39, 43) matyti, jog savivaldybei buvo žinomas tik vienas K.J. adresas, kurį visuose dokumentuose nurodė ir pats nuomininkas – (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu keletą kartų savivaldybė siuntė K.J. pranešimus registruotais laiškais. Kitas adresas, kuriuo galėtų būti pasiekiamas K.J., savivaldybei nebuvo žinomas, byloje tokių duomenų taip pat nepateikta. Informacijos apie pasikeitusį adresą savivaldybei nepateikė ir pats K.J. Apeliantės teigimu, pats K.J. nepakankamai rūpestingai ir netinkamai rūpinosi savo teisių įgyvendinimu, o savivaldybė ėmėsi visų galimų priemonių jo tinkamam informavimui užtikrinti. Teismas nepagrįstai neįvertino byloje pateiktų įrodymų, susijusių su šiuo klausimu, visumos.
Apeliantė paaiškina, jog pagal Įstatymo 9 straipsnio 7 dalį, valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, iš jos atsirandanti reikalavimo teisė paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Iš byloje pateiktos medžiagos (b. 1. 7) matyti, jog nuomininkas K.J. valstybės garantinio dokumento nepasirašė. Todėl, apeliantės manymu, atsižvelgiant į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2 -597-05, šis dokumentas nesukėlė jam teisinių pasekmių ir jo sūnui K.J. jokia reikalavimo teisė iš garantinio dokumento projekto neatsirado.
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos manymu, teismas procesinių bei materialinių teisės normų nepažeidė, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja nurodo, jog pagal Įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, nuomininkui nepasirašius valstybės garantijos, savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos dokumente turėjo įrašyti ir savo parašu patvirtinti atitinkamą žymą. Kaip matyti iš dokumento kopijos, tokia žyma nebuvo padaryta. Įstatymas nenumato, kad nuomininko nepasirašyta valstybės garantija taptų negaliojančia. Be to, vienintelė nutartis atitinkamos kategorijos bylose negali būti laikoma suformuota teismine praktika, tuo labiau , kad bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Tai, kad K.J. "nepakankamai rūpestingai ir netinkamai rūpinosi savo teisių įgyvendinimu", byloje nenustatyta. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad K.J. aktyviai gynė savo teises - kreipėsi dėl valstybės garantijos suteikimo, jo prašymu buvo atliktas turto perkainojimas. Vėliau siųsti registruoti laiškai jam nebuvo įteikti, nors K.J. adresas nebuvo pasikeitęs, jam nebuvo žinoma apie vykdomas procedūras. Teismas teisingai konstatavo, kad valstybės garantija buvo pradėta vykdyti. Pažymima, kad šiuos atveju kalba eina ir apie viešąjį interesą (Valstybė prisiėmė pareigą kompensuoti nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintiname name ar bute, už netenkamą gyvenamąją patalpą). Pareiškėjos manymu, tai, kad K.J. mirė, nespėjęs pasirašyti galutinio garantinio dokumento, neturėtų varžyti nepilnamečio sūnaus teisių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau-ir Įstatymas) (Lietuvos Respublikos 2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1760 redakcija).
Šio Įstatymo 9 straipsnio 5 dalis aktualioje ginčo laikotarpiui (vykstant garantijos išdavimo K.J. procesui) redakcijoje detaliai atskleidė valstybės garantijos nuomininkui turinį, nustatydama, kad:
,,Valstybės garantija nuomininkui - tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau - garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Valstybės garantijoje nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti nurodyta: valstybės garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusi savivaldybės vykdomoji institucija, sprendimą atkurti nuosavybės teises priėmusi institucija, sprendimo data ir numeris, nuomojamų gyvenamųjų patalpų adresas ir jų vertė, garantas, garantijos turėtojas (turėtojai) ir jo asmens kodas (kodai), viena iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų ir šio straipsnio 11 dalyje nurodyta įvykdymo data, garantijos turėtojų įsipareigojimas, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turimas gyvenamąsias ir kitas patalpas, taip pat nurodoma, kad valstybės garantija pasibaigia perleidus iš jos atsirandančią reikalavimo teisę, ją pasirašiusio asmens pavardė, vardas, pareigos, savivaldybės vykdomosios institucijos antspaudas. Šią garantiją pasirašo garantijos turėtojai - nuomininkas ir jo šeimos nariai.“.
Iš nurodyto įstatyminio sąvokos apibrėžimo akivaizdu, kad priešingai, negu sprendime teigia pirmosios instancijos teismas, valstybės garantija yra dviejų šalių – valstybės ir nuomininko valios suderinimo ir abipusių įsipareigojimų išraiška. Kol valstybės garantijos dokumentas neturi visų būtinų turinio sąlygų ir rekvizitų, nustatytų įstatyme, negalima laikyti, kad valstybės garantija yra išduota, o ją gauti pretenduojantis asmuo negali būti laikomas valstybės garantijos turėtoju. Galiojantis įstatyminis reglamentavimas nesuteikia pagrindo skundžiamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad pretendentui nepasirašius valstybės garantijos dokumento, savivaldybės garantiniame rašte išreikštas valstybės garantijos pasiūlymas turi būti prilygintas valstybės garantijai.
Valstybės garantijos išdavimo teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai analogiškai yra išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę byla Nr.A2 - 597 – 05. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad ,,valstybės garantija laikytina išduota ne tada, kai ją surašo ir pasirašo išduodančios institucijos atstovas, o kai yra ir garanto turėtojų parašai, patvirtinantys, kad jie sutinka su garantijos sąlygomis.“. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos bylose dėl valstybės garantijų išdavimo ir padarė nepagrįstas įstatymu išvadas, kad K.J. buvo valstybės garantijos turėtoju, nors ant valstybės garantijos dokumento nepasirašė ir jame nustatytų įpareigojimų neprisiėmė.
Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas apibrėžia ratą asmenų, turinčių teisę tapti nuomininkui išduodamos valstybės garantijos turėtojais ir nustato garantijos išdavimo tvarką. Įstatymas nenumato galimybės išduoti valstybės garantiją mirusiam asmeniui; pagal bendrąsias fizinių asmenų teisnumo taisykles, įtvirtintas Civilinio kodekso 2.2 straipsnyje, fizinio asmens civilinis teisnumas, t.y. galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, išnyksta jam mirus. Taigi pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Kauno miesto savivaldybę išduoti valstybės garantiją mirusiajam K.J. neturi įstatyminio pagrindo ir negali būti patenkintas.
Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu atsakovės apeliacinis skundas patenkinamas, skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir pareiškėjos skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendė:
atsakovės apeliacinį skundą patenkinti. Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos L.B., įstatyminės K.J. atstovės, skundą atmesti.
Spendimas neskundžiamas.