- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-31
- Bylos Nr.
- 2A-25-212/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Zina Mickevičiūtė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. D.
- Suinteresuotas asmuo
- L. M., Kauno miesto
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A–25–212/2008
N UTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 31 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. M., Kauno miesto 15 – ojo notarų biuro notarei A. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja, tikslu įgyti teisę į privalomojo palikimo testamentu dalį, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos įmotės K. M. mirties dieną – 2006-12-21 jai buvo reikalingas išlaikymas. Nurodė, kad K. M., mirusi 2006-12-21, ir jos vyras A. M. ją įvaikino ir kurį laiką visi kartu gyveno. Įmotė testamentu paliko savo turtą savo sesers dukrai L. M.. Jai (pareiškėjai) įmotės mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, kadangi nuo 1996 metų serga sunkia nepagydoma liga – vėžiu. Tuo metu jai buvo skiriamas gydymas, atliekamos įvairios procedūros. 1996 metais pensijos dydis buvo 148 Lt. Iš tokios pensijos pragyventi negalėjo, todėl įmotė jai nuolat teikė materialinę paramą. Šiuo metu gauna 464,75 Lt invalidumo pensiją, kuri yra nepakankama, nes vaistams, kelionėms į Vilnių, kitiems privalomiems mokesčiams ir reikmėms išleidžia apie 874 Lt per mėnesį. Vyras taip pat yra senatvės pensininkas. Be to, ji kreipėsi į Kauno miesto 15 – ąjį notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo į privalomąją palikimo dalį, paliktą testamentu, kur paaiškinta, kad faktą, jog jai reikalingas išlaikymas, turi nustatyti teismas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Nustatė, kad pareiškėjos įmotė K. M. mirė 2006-12-21. Savo turtą ji 1993-08-05 testamentu paliko L. M., kuri palikimą priėmė ir nesutiko su pareiškėjos pareiškimu dėl privalomosios palikimo dalies pagal CK 5.20 str. išdavimo. Pareiškėja yra antros grupės invalidė – diagnozuotas pigmentinis auglys - melanoma. Palikėjos mirties dieną ji gavo 407,65 Lt invalidumo pensiją, kuri šiuo metu padidinta iki 464,75 Lt. M. D. vyras R. A. D. nuo 2003-12-19 yra senatvės pensininkas, gauna 609,99 Lt senatvės pensiją. Šeimoje yra nepilnametė dukra G. D., kuri mokosi vidurinėje mokykloje, sūnūs pilnamečiai, gyvena savarankiškai. Pareiškėja kartu su vyru nuosavybės teise valdo 6 arų žemės sklypą su jame esančiu sodo bei ūkiniu pastatais sodų bendrijoje „Šarmutas“, bei dviejų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini)..
Teismas laikė neįrodyta, jog pareiškėja savo įmotės mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Nors ji yra antros grupės invalidė, serga onkologine liga, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kokias papildomas išlaidas ji turi dėl gydymosi. Išanalizavęs pareiškėjos turtinę padėtį, teismas padarė išvadą, kad šeima gyvena vidutiniškai: abu sutuoktiniai gauna valstybės nustatytas pensijas, šeima turi nekilnojamojo turto – butą ir kolektyvinį sodą, kilnojamojo turto – automobilį, M. D. sutuoktinis per metus papildomai uždirba 1 500 Lt ir gauna 360 Lt už turimą nekilnojamąjį turtą – 3 ha žemės. Tokiu būdu, šeima gali skirti lėšas papildomam dukros lavinimui. Nurodė, jog liudytojos, nurodžiusios, kad yra paskolinusios M. D. pinigų, to fakto jokiais rašytiniais skolos dokumentais nepagrindė. Nors pareiškėja patvirtino, kad ji pas įmotę lankydavosi 2 kartus per metus, o apsilankymo metu gaudavo 20 - 100 Lt, kuriuos sumokėdavo žolininkui už gydymą, tačiau jokių įrodymų apie gydymo kainas teismui taip pat nepateikė. Vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principu, teismas konstatavo, kad M. D. įmotės ligos metu jai reikalingos pagalbos neteikė, ja rūpinosi ir prižiūrėjo L. M., kuriai K. M. 1993-08-05 testamentu ir paliko savo turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, netinkamai įvertinti kai kurie byloje esantys įrodymai, todėl padarytos nepagrįstos išvados, taip pat netinkamai aiškintos materialinės bei procesinės teisės normos, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei neatskleista bylos esmė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo mėn. 1 d. konsultaciją, sistemiškai aiškinant CK 3.72 str. 2 d., CK trečiosios knygos XII skyriaus antrąjį skirsnį „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“, Valstybinio socialinio draudimo įstatymą bei Invalidų socialinės integracijos įstatymą, CK 5.20 str. 1 d. numatytiems subjektams išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas, t.y. išlaikymas reikalingas tada, jeigu jie yra nepilnamečiai, nedarbingi dėl savo amžiaus ar yra invalidai. Byloje ji (pareiškėja) yra pateikusi įrodymus, kad nuo 2004 m. dėl sveikatos būklės prarado darbingumą, neterminuotai yra nustatyta II invalidumo grupė, tačiau kažkodėl teismas sprendime nepasisakė ir nemotyvavo, kodėl nebuvo preziumuojama jos teisė į privalomąją palikimo dalį, esant jau įrodytoms faktinėms aplinkybėms (turimas invalidumas).
Nurodo, kad ji pateikė teismui įrodymus apie savo materialinę padėtį, apie tai, kad jos gaunamos pajamos yra nepakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti, tačiau teismas kai kurių šių įrodymų nevertino. Be jos gaunamos 407,65 Lt invalidumo pensijos, vyro gaunamos 609,99 Lt senatvės pensijos, daugiau palikėjos mirties dieną jokių kitų pajamų neturėjo. Teismas netinkamai įvertino liudytojos G. D. parodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, nes dukra 2007 m. vasarą tik vieną savaitę padėjo broliui prižiūrėti vaiką, o už gautus pinigus nusipirko mokyklinius reikmenis. Be to, teismas nepasisakė dėl pateiktų įrodymų - sumokėtų mokesčių, vaistų kvitų, kelionių bilietų, neįvertino šioms reikmėms išleistų lėšų. Daugiau įrodymų ji negalėjo pateikti, nes neišsaugojo kvitų, kadangi negalėjo žinoti, jog jų prireiks. Mano, kad nepagrįstos teismo išvados, jog liudytojų parodymai dėl jai skolintų pinigų yra prieštaringi. Nepateikė teismui jokių rašytinių skolas patvirtinančių dokumentų, kadangi jokie skolos rašteliai nebuvo rašomi. Taip pat teismas neįvertino ir nepasisakė dėl liudytojos A. D. parodymų, kad ji ją (pareiškėją) remia maisto produktais, ką patvirtino ir G. D., neįvertinti liko ir liudytojų R. N., S. R., A. D., A. D., G. D. parodymai, patvirtinantys, kad ji palaikė ryšius su savo įmote, kuri ją paremdavo, duodavo pinigų vaistažolių įsigijimui bei kelionių į Kauną ir Panevėžį išlaidoms, nenurodyti motyvai, kodėl teismas rėmėsi vien suinteresuoto asmens L. M. pakviestais liudytojais, kurie tvirtino, kad ji nebendravo su įmote, kažkodėl rėmėsi liudytojos B. K. parodymais, nors jie yra prieštaraujantys.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo L. M. prašo apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apylinkės teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išanalizavus visus byloje surinktus įrodymus. Pagal CK 5.20 str., paveldėjimas atsiranda tik įrodžius esminę aplinkybę, kad palikėjo mirties dieną išlaikymas buvo reikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, 2005-01-12 nutartis byloje Nr.3K-3-35/2005m.), todėl apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo preziumuojama pareiškėjos teisė į privalomąją palikimo dalį, esant jau įrodytoms faktinėms aplinkybėms, visiškai nepagrįstas. Pareiškėja jokiais neginčijamais įrodymais neįrodė, kad jai buvo reikalingas išlaikymas, priešingai – joks išlaikymas M. D. įmotės mirties dieną ir šiuo metu nėra reikalingas, todėl ji neturi teisės į privalomąją palikimo dalį, ką teismas ir konstatavo. Nors pareiškėja savo sunkią finansinę padėtį įrodinėja sumokėtais mokesčiais, kvitais bei kelionės bilietais, tačiau šie įrodymai negali patvirtinti jos turtinės padėties. Taip pat nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad ji negali skirti reikiamų lėšų kiekio vaistams bei procedūroms, nes nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jai yra reikalingas gydymas, vaistai, papildomas išlaikymas. Nurodo, kad apeliantė visiškai nebendravo su įmote, ja nesirūpino ir net nelankė, todėl teiginys, jog teismas rėmėsi vien suinteresuoto asmens L. M. pakviestais liudytojais bei, kad liudytojos B. K. parodymai yra prieštaringi, niekuom neparemtas.
Mano, kad tokiu būdu apeliantė tik siekia pasipelnyti pasinaudodama savo liga ir įgydama jai nepriklausančio turto dalį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai įmotės K. M. mirties dieną, 2006-12-21, buvo reikalingas išlaikymas. Faktą nustatyti prašė tikslu gauti teisę į privalomąją palikimo dalį. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad pareiškėja 1962-07-30 J. M. ir K. M. buvo įvaikinta. Įmotė mirė 2006-12-21 (b. l. 6,7, 18). Po jos mirties kreipėsi į Kauno miesto 15 notarų biurą dėl privalomosios palikimo dalies išdavimo, nes savo turtą testamentu paliko dukterėčiai, suinteresuotam asmeniui L. M.. Pareiškėja įrodinėdama, kad 2006-12-21 jai buvo reikalingas išlaikymas nurodė, kad nuo 1996 metų yra II grupės invalidė be termino, darbingumo lygis 35 procentai, serga odos vėžiu. Jai buvo atlikta rankos operacija, pastoviai gydosi. Invalidumo pensija buvo labai maža, todėl įmotė nuolat teikė materialinę paramą. K. M. mirties dieną jos invalidumo pensija buvo 407,65 Lt, o vaistams, kelionėms į Vilnių ir kitoms būtinoms reikmėms išleisdavo apie 900 Lt.
Kaip teisingai pažymėjo pareiškėja apeliaciniame skunde, CK 5.20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. O Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas CK 3.72 straipsnio 2 dalį, CK trečiosios knygos XII skyriaus antrąjį skirsnį „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“, Valstybinio socialinio draudimo įstatymą bei Invalidų socialinės integracijos įstatymą, padarė išvadą, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalyje numatytiems subjektams išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas, t. y. išlaikymas reikalingas tada, jeigu jie yra nepilnamečiai, nedarbingi dėl savo amžiaus (pensinio amžiaus) ar yra invalidai. Tačiau tai nereiškia, kad vien todėl, kad pareiškėja yra II grupės invalidė, jai atsiranda teisė į privalomą palikimo dalį. Privalomosios palikimo dalies paskirtis yra specifinė. Ja siekiama apsaugoti įstatyminio įpėdinio, kuriam reikalingas išlaikymas, turtinius interesus, kitaip tariant įstatymas garantuoja įstatyminiam įpėdiniui, kuriam palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, privalomąją palikimo dalį nepriklausomai nuo testamento turinio.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad nagrinėdami tokio pobūdžio bylas ir spręsdami išlaikymo reikalingumo klausimą, teismai privalo atsižvelgti į pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, į dydį (be gaunamų pensijų ir kitų išmokų), į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (registruojamą), taip pat į turimus banko indėlius, vertybinius popierius bei kitas pajamas (LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-323/2005).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos šeima gyvena vidutiniškai: pareiškėjos pajamos padidėjo iki 464, 75 Lt, jos vyro pensijos dydis 609,99 Lt. Šeima gauna papildomų pajamų iš turimos 3 ha žemės, vyras dirba sezoninį darbą. Šeima valdo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą: butą, kolektyvinį sodą, 3 ha žemės sklypą, automobilį. Pareiškėja turi 3 vaikus, dukra dar nepilnametė, sūnūs gyvena savarankiškai ir kartais paremia tėvus. Pažymėtina, kad CK 3.205 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai paskirtas nuolatinis gydymas, kad vaistams ji išleidžia dideles pinigų sumas. Pareiškėja patvirtino, kad daugiausiai naudoja maisto papildus imuninei sistemai stiprinti. Iš byloje esančių išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad medikamentinis gydymas nepaskirtas.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas išlaikymo pareiškėjai reikalingumo klausimą, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes: gaunamas pajamas, kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, būtinumą papildomų lėšų ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog palikimo atsiradimo dieną jai buvo reikalingas išlaikymas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė nagrinėjamo reikalavimo svarbias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. D., a.k. 4520826026, 20,00 Lt (dvidešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.