- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-24
- Bylos Nr.
- A-403-2002-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
- Advokatai
- Vilis Striužas
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams Vygaudui Čekanauskui ir Andriui Vaicekauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. prašymą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus įsakymą Nr. P-140 ir juo paskirtą tarnybinę nuobaudą - pastabą. Paaiškino, kad tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros reikalavimus. 2005 m. birželio 8 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą. Pranešime konkretūs veiksmai, kuriais jis įtariamas pažeidęs pareiginėje instrukcijoje nurodytas pareigas, neįvardyti, o pateikta nuoroda į Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2005 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. SP-13. 2005 m. birželio 20 d. tarnybiniam nusižengimui tirti komisija pateikė išvadą, kurioje neįvardijo komisijos nustatytų faktinių aplinkybių, o tik nurašė Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendime įvardytus pažeidimus: vienas susijęs su Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu, kiti aštuoni su buhalterinės apskaitos vedimu. Komisija įvardijo naujus dokumentus, kuriais grindė savo išvadas - valstybės kontrolės 2005 m. gegužės 24 d. ataskaita Nr. 1050-23-72 ir Valstybės kontrolės atlikto audito 2005 m. gegužės 30 d. išvada Nr. S‑(1050‑1.10.1)-1091. Šie dokumentai jam pateikti nebuvo, komisija pagrindė savo išvadas dokumentais, kuriuose nurodytos ir faktinės aplinkybės, apie kurias jis pranešime informuotas nebuvo ir pateikti paaiškinimų negalėjo. Todėl neaišku, koks buvo tarnybinio nusižengimo tyrimo objektas ir koks yra tarnybinio nusižengimo faktinis pagrindas. Komisija, pažeisdama tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, nesiaiškino, ar pareiškėjas kaltas dėl Kultūros paveldo centro veiklos aplinkybių, o tik preziumavo, kad Kultūros paveldo centro vadovas atsako už bet kokią Centro (jo darbuotojų) veiklą ar neveikimą. 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-140 jam buvo skirta tarnybinė nuobauda - pastaba. Įsakymas neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams sprendimams (teisės taikymo aktams), nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nėra nurodyti jo veiksmai ar neveikimas, nenurodyta, kuo reiškėsi jo kaltė. Tai apribojo jo teisę argumentuotai gintis. Be to, nepagrįstas teiginys, jog Kultūros paveldo centras (toliau – ir Centras), būdamas perkančiąja organizacija, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, nes Viešųjų pirkimų tarnyba paaiškino, kad viešosios įstaigos steigėjai gali jai pavesti teikti paslaugas viešųjų įstaigų įstatyme nustatyta tvarka. Pareiškėjas paaiškino, kad nėra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tiesiogiai patikrinti Centro finansinių ir statistinių ataskaitų teisingumą vadovui neleidžia kvalifikacija (Centro vadovo pareiginės instrukcijos 2.3. punktas). Už buhalterinę apskaitą atsakingas ją vykdantis asmuo.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad 2005 m. birželio 6 d. įsakymu buvo sudaryta komisija, kuriai pavesta ištirti ar Kultūros paveldo centro direktorius padarė tarnybinį nusižengimą. 2005 m. birželio 8 d. pareiškėjui įteiktame pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodoma, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą – netinkamai atliko savo pareigas, nustatytas pareiginės instrukcijos 3.2, 3.3, 3.14, 3.21 punktuose, t. y. nurodyti konkretūs veiksmai (neveikimas), kuriais jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas paaiškinimuose teigia, kad jam buvo žinoma apie Valstybės kontrolės aktą (nekonkretizuoja valstybės kontrolės akto formos). Remiantis Valstybės kontrolės įstatymo nuostatomis tai galėjo būti tik audito ataskaita arba audito išvada, todėl atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jam nebuvo pateikta Valstybės kontrolės ataskaita ar išvada. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda – pastaba, paskirta už aplaidų ir nerūpestingą savo tiesioginių pareigų vykdymą. Ginčijamame įsakyme įvardyti konkretūs Kultūros ir paveldo centro nuostatų punktai, konkretūs Kultūros ir paveldo centro direktoriaus pareiginės instrukcijos punktai, nustatantys pareiškėjo, kaip Centro direktoriaus, teises ir pareigas, už kurių nevykdymą (netinkamą vykdymą) ir buvo skirta tarnybinė nuobauda. Sprendimas, priimtas išnagrinėjus valstybinio audito 2005 m. gegužės 24 d. ataskaitą Nr. 1050-23-72, komisijai turėjo prejudicinę galią, t. y. tarnybiniame tyrime ji privalėjo vadovautis Valstybės kontrolės jau nustatytais duomenimis bei aplinkybėmis ir neturėjo teisės kvestionuoti audito rezultatų. Prašyme nurodytos aplinkybės dėl sutarties su VšĮ „Paveldas“ jau buvo valstybės kontrolės objektas, kurio metu nustatyti pažeidimai. Pareiškėjo prašyme dėstomi argumentai, susiję su Všį “Paveldas”, atmestini kaip nesantys bylos nagrinėjimo objektu, nes šiais savo argumentais pareiškėjas ginčija Valstybės kontrolės sprendimą. Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2000 m. gegužės 29 d. įsakymais Nr. 152-P ir 2001 m. rugpjūčio 1 d. Nr. 132-P patvirtintos Kultūros paveldo centro direktoriaus pareiginės instrukcijos 3 punkte įvardijamos direktoriaus pareigos. Finansų ministro 2005 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 1K-170 4 punktas nustato, kad už biudžetinės įstaigos buhalterinės apskaitos organizavimą atsako biudžetinės įstaigos vadovas. Įsakymo 5 punktas nustato, kad organizuodamas buhalterinę apskaitą, vadovas turi atsižvelgti į biudžetinės įstaigos veiklos ypatumus, atliekamų funkcijų apimtis, įgyvendinamų programų sudėtingumą ir įvairovę ir kt.; 6 punktas numato, jog įstaigos vadovas užtikrina, kad būtų laiku priimami sprendimai, susiję su buhalterine apskaita. Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas nustato, kad viešojo juridinio asmens vadovas yra atsakingas už efektyvios vidaus kontrolės, įskaitant finansų kontrolę, sukūrimą, jos veikimą bei tobulinimą (10 straipsnio l dalies l punktas). Vadovas sukuria ir prižiūri finansų kontrolės veikimą juridiniame asmenyje.
II.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla grąžinta tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus 2005 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-140 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kultūros paveldo centro direktoriui V. K. skyrimo”.
Teismas pažymėjo, kad viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien tik formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinį tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tarnautojo tiriamą pažeidimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje.
Teismas nustatė, kad Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas 2005 m. birželio 1 d. valstybinio audito, atlikto Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos, pagrindu priėmė sprendimą Nr. SP-13 „Dėl teisės aktų pažeidimo Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos”. Vykdant šį sprendimą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius 2005 m. birželio 6 d. įsakymu sudarė komisiją V. K. tarnybiniam nusižengimui tirti. Pareiškėjas apie sudarytą Komisiją ir jos pradedamą tyrimą buvo informuotas 2005 m. birželio 8 d. pranešimu. Kartu su pranešimu pareiškėjui įteiktas Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2005 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. SP-13 „Dėl teisės aktų pažeidimų Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos” nuorašas. Pranešime pareiškėjui padarytų pažeidimų faktinės aplinkybės neaprašytos.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2005 m. birželio 1 d. sprendime Nr. SP-13 nėra nurodyta nei vieno konkretaus Kultūros paveldo centro direktoriaus V. K. padaryto pažeidimo, nes nurodoma tik kokius teisės aktus pažeidė Kultūros paveldo centras apskritai.
Teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatyti tarnybinio tyrimo pradžios, komisijos sudarymo ir pranešimo įteikimo asmeniui terminai išlaikyti. Teismas taip pat pastebėjo, kad pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo turiniui Taisyklės didelių reikalavimų nekelia – pakanka įtariamam tarnybinio nusižengimo padarymu asmeniui pranešti, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas ir kartu būtina pateikti valstybės tarnautojui turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą. Atsakovai tokia informacija laikė Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendimą ir jo nuorašą pareiškėjui pateikė. Todėl direktorius, dar atsižvelgdamas į tai, kad pranešime apie pažeidimą jam buvo nurodyta, kokius savo pareiginės instrukcijos nuostatus jis pažeidė, pilnai galėjo pagal gautą informaciją teikti paaiškinimą. V. K. tokį paaiškinimą pateikė, tačiau Komisija tarnybiniam nusižengimui tirti šio paaiškinimo detaliai neištyrė ir paaiškinime esančių konkrečių argumentų nepaneigė.
Teismas taip pat nustatė, kad Komisija 2005 m. birželio 20 d. priėmė išvadą, kurioje konstatavo, kad buvo įvykdytas tarnybinis nusižengimas. Tačiau išvadoje aprašant pareiškėjo pažeidimų faktines padarymo aplinkybes tik atkartojami valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendimo punktai, kuriuose išvardyti Centre rasti pažeidimai. Išvadoje aprašomas pareiškėjo paaiškinimas ir daroma išvada, kad sprendime pažeidimai konstatuoti teisingai ir pagrįstai. Išvadoje remiamasi Valstybinio audito 2005 m. gegužės 24 d. ataskaitoje Nr. 1050-23-72 nustatytais faktais bei analogiškais audito rezultatais, pateiktais Valstybinio audito 2005 m. gegužės 30 d. išvadoje Nr. S-(1050-1.10.1)-1091. Tačiau šiuose dokumentuose taip pat nurodoma, kokie pažeidimai rasti Centre.
Teismas pripažino, kad išvada neatitinka Taisyklių 10 punkto reikalavimų. Taip nuspręsta todėl, kad valstybės kontrolės dokumentuose surašyta tik tai, kokie pažeidimai rasti Kultūros paveldo centre, todėl nusižengimą tyrusi komisija privalėjo konkretizuoti dėl kiekvieno valstybės kontrolės sprendime nurodyto Centre rasto pažeidimo, kokia yra direktoriaus atsakomybė, kokiu būdu jis padarė pažeidimą. Tokia tarnybinio tyrimo išvados ir skundžiamo įsakymo formuluotė pažeidžia pareiškėjo teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų.
Be to, teismo manymu, konstatavimas, kad už visus nustatytus pažeidimus direktoriui taikytina tarnybinė atsakomybė, yra neteisingas. Įvertinant pirmą Valstybės kontrolės sprendime nurodytą pažeidimą, iš karto akivaizdu, kad už šį pažeidimą Centro direktoriui tarnybinė atsakomybė negalėjo būti taikoma tol, kol jis nebuvo nubaustas administracine tvarka pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 171³ straipsnį už Viešųjų pirkimų įstatymo 65 straipsnio pažeidimą. Tuo tarpu skundžiamame įsakyme pripažinta, kad V. K. baudžiamas tarnybine nuobauda ir už Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimą. Ši įsakymo dalis yra neteisėta, nes kol įstatymuose nustatyta tvarka neišspręstas administracinės atsakomybės taikymo klausimas, tarnybinė atsakomybė negali būti taikoma. Tiriant šį pažeidimą atsakovas turėjo vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi ir sustabdyti tarnybinio nusižengimo tyrimą, o patikrinimo medžiagą perduoti institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas.
Dėl kitų Valstybės kontrolės sprendime išvardytų pažeidimų, susijusių su buhalterine apskaita, teismas pastebėjo, kad tarnybinio tyrimo išvadoje nekonkretizuota, kokia direktoriaus kaltė ir kokiais direktoriaus konkrečiais veiksmais (neveikimu) šie pažeidimai padaryti – netirta tarnybinio nusižengimo sudėtis. Teismas taip pat nesutiko su atsakovo nuomone, kad bet kokie vyriausiojo įstaigos finansininko padaryti pažeidimai būtinai užtraukia atsakomybę įstaigos vadovui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neatribojo Cento vyr. finansininko ir pareiškėjo atsakomybės laipsnio. Padarytas pažeidimas, jo aplinkybės, kaltės forma ir laipsnis turi būti nustatinėjami vadovaujantis ne Buhalterinės apskaitos įstatymu, bet Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsniu. Iš bylos medžiagos matyti, kad Centro direktorius ėmėsi priemonių, jog Centre būtų užtikrintas teisingas buhalterinės apskaitos vedimas. Kultūros paveldo centro direktoriaus 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. Į-89 patvirtintos Centro finansų kontrolės taisyklės. Pagal šias taisykles direktorius atsako už finansų kontrolės įstaigoje sukūrimą ir jos veikimo priežiūrą, bet vyriausiasis finansininkas atsako už ūkinės operacijos išankstinę finansų kontrolę. Iš Finansų kontrolės būklės 2004 m. sausio 30 d. ataskaitos matyti, kad buvo vykdoma vidinė finansų kontrolė. Kadangi tarnybinio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama V. K. padaryto pažeidimo sudėtis, nebuvo įvertintos ir jo ankstesnės pastangos įdiegti centre vidaus kontrolę, nors kaltinant pareiškėją netinkamu bendru vadovavimu Centre, ši aplinkybė turėjo būti įvertinta.
Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl Centre rastų pažeidimų pareiškėjas yra pateikęs paaiškinimą, kuris atsakovo reikiamai neįvertintas, nes išvadoje tik aprašytas paaiškinimo tekstas ir pasakyta, jog komisijos nuomone sprendime pažeidimai konstatuoti teisingai ir pagrįstai, o V. K. teiginiai ir argumentai nepaneigia nustatytų pažeidimų. Teismo nuomone, atsakovas nepagrįstai teigia, kad Valstybės kontrolės sprendime atsakovo vadovybei besąlygiškai nurodyta skirti nuobaudą V. K. . Sprendime nurodyta taip, kaip ir numato teisės aktai (Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnis) – pasiūlyti Departamento direktorei spręsti klausimą dėl asmenų, atsakingų už pažeidimų padarymą, atsakomybės. Šis nurodymas ir reiškia, kad asmens atsakomybė turi būti konkretizuota.
Teismas nesutiko su atsakovo išsakytais argumentais, kad pagal Valstybės kontrolės įstatymo 16 straipsnį, valstybės audito dokumentai yra pakankami skiriant tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui. Toks argumentas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 daliai, kurioje pasakyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo.
Teismas taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjo atstovo argumentus dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo termino praleidimo. Tačiau dėl nurodytų argumentų teismas pripažino, kad nors įsakyme dėl nuobaudos skyrimo įvardyti Kultūros paveldo centro nuostatų punktai, Kultūros paveldo centro direktoriaus pareiginės instrukcijos punktai, nustatantys pareiškėjo teises ir pareigas, tačiau nei įsakyme, nei kitoje tarnybinio tyrimo medžiagoje nėra duomenų (tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos surašyta išvada gali būti laikoma įsakymo motyvuojamąja dalimi), kokiais veiksmais ar neveikimu Kultūros paveldo centro direktorius V. K. padarė konkrečius tarnybinius nusižengimus, kada juos padarė, kokiomis aplinkybėmis bei koks jo kaltės laipsnis. Todėl skundžiamą įsakymą teismas nusprendė laikyti neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio l dalies 3 punktas).
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
1. Komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti išvadoje konstatuota, kad V. K. , Kultūros paveldo centro direktorius, padarė tarnybinį nusižengimą. Tokia išvada padaryta ištyrus kiekvieną Valstybės kontrolieriaus sprendime nurodytą pažeidimą, įvertinus V. K. pateiktus paaiškinimus, kitus su tuo susijusius dokumentus. Tarnybinio tyrimo pagrindu bei vadovaujantis Kultūros paveldo centro direktoriaus atsakomybę tiriamais klausimais reglamentuojančiais dokumentais buvo suformuluota V. K. , kaip direktoriaus, atsakomybė, išvardyti jo pažeidimai, nustatyta, kad jis aplaidžiai ir nerūpestingai atliko savo tiesiogines pareigas;
2. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendime nustatyta, kad Centras, sudarydamas sutartį su Všį „Paveldas”, netaikė nė vieno pirkimo būdų, numatytų Viešųjų pirkimų įstatyme. Šis sprendimas apskųstas nebuvo. Darytina išvada, kad su jame nustatytais pažeidimais audituojamas subjekto vadovas sutiko. Todėl teismo motyvas, kad už Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimą pareiškėjui tarnybinė nuobauda negalėjo būti taikoma, neišsprendus administracinės atsakomybės taikymo klausimo, nepagrįstas;
3. tarnybinio tyrimo dokumentuose yra išvardyti teisės aktai ir dokumentai, kuriuos pagal Kultūros paveldo centro direktoriaus kompetenciją nevykdė pareiškėjas;
4. teismo nurodyti bei kiti tirti teisės aktai buvo nepakankami pareiškėjo neva pastangoms įdiegti Kultūros paveldo centre vidaus (finansinę) kontrolę pagrįsti, nes kitaip nebūtų priimtas valstybės kontrolieriaus pavaduotojo sprendimas;
5. komisija išvadoje vertino ir pasisakė dėl pareiškėjo paaiškinime pateiktų argumentų, pateikdama dėl jų savo nuomonę. Būtent tai rodo, kad pareiškėjo paaiškinimas buvo visapusiškai tiriamas;
6. pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta tik už jo padarytus pažeidimus, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovas neatribojo vyr. finansininko ir pareiškėjo atsakomybės laipsnio;
7. teismas sprendime akcentuoja, kad valstybės auditas nustatė ne V. K. padarytus pažeidimus, o Kultūros paveldo centre rastus pažeidimus. Tačiau Komisija būtent ir tyrė pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą pagal valstybinio audito metu rastus pažeidimus. Nustačius, kad V. K. netinkamai vykdė direktoriaus pareigines funkcijas, buvo konstatuotas tarnybinio nusižengimo padarymas;
Motyvuojamoji dalis
8. tiek įsakyme, tiek išvadoje yra nurodomas tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo pagrindas, pagrįstas padarytas tarnybinis nusižengimas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. tarnybinė nuobauda buvo paskirta net nesiaiškinant pareiškėjo kaltės, konkretaus jo veikimo ar neveikimo, kokiu būdu neva padarytas tarnybinis pažeidimas. Atsakovas tarnybinio nusižengimo tyrimo metu tik darė nuorodas į kitus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti buhalterinės apskaitos pažeidimai Kultūros paveldo centre, o ne pareiškėjo padaryti konkretūs pažeidimai. Atsakovo apeliaciniame skunde tik vėl niekuo nepagrindžiant teigiama, kad neva buvo išvardinti pareiškėjo nusižengimai, kad neva buvo tiriami būtent jo pažeidimai, tačiau vėl nenurodoma jokių konkrečių pažeidimų, o apsiribojama bendro pobūdžio formuluotėmis;
2. apeliaciniame skunde vėl apeliuojama į bendro pobūdžio pareigas, nustatytas pareiškėjo pareigybinėje instrukcijoje, tačiau konkrečių pažeistų teisės aktų reikalavimų neįvardijama;
3. atsakovas netyrė pareiškėjo paaiškinimų, nesprendė klausimo dėl medžiagos perdavimo institucijoms, nagrinėjančioms administracinės atsakomybės dėl viešųjų pirkimų pažeidimų klausimus, todėl neteisėtai į kaltinimų sudėtį įrašė ir viešųjų pirkimų pažeidimą (nors teisminio nagrinėjimo metu nuo šio kaltinimo atsakovas atsisakė, tačiau niekaip nepaaiškino jo įtakos skiriant tarnybinę nuobaudą - ar tada įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo apskritai gali būti teisėtas), t. y. tarnybinės nuobaudos tyrimas buvo atliktas netinkamai ir nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą;
4. nesuprantama, kokias naujas aplinkybes atsakovas įrodinėja pateikdamas prie apeliacinio skundo dokumentus.
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien tik formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinį tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tarnautojo tiriamą pažeidimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje.
Teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes bei konstatavo, kad nors įsakyme dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjui įvardyti Kultūros paveldo centro nuostatų punktai, Kultūros paveldo centro direktoriaus pareiginės instrukcijos punktai, nustatantys pareiškėjo teises ir pareigas, tačiau nei įsakyme, nei kitoje tarnybinio tyrimo medžiagoje nėra duomenų (tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos surašyta išvada gali būti laikoma įsakymo motyvuojamąja dalimi), kokiais veiksmais ar neveikimu Kultūros paveldo centro direktorius V. K. padarė konkrečius tarnybinius nusižengimus, kada juos padarė, kokiomis aplinkybėmis bei koks jo kaltės laipsnis. Todėl skundžiamą įsakymą teismas pagrįstai nusprendė laikyti neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio l dalies 3 punktas).
Apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad išvada, jog Kultūros paveldo centro direktorius V. K. padarė tarnybinį nusižengimą, padaryta ištyrus kiekvieną Valstybės kontrolieriaus sprendime nurodytą pažeidimą (įvardinant Kultūros paveldo centro direktoriaus V. K. pažeidimus), įvertinus V. K. pateiktus paaiškinimus, kitus su tuo susijusius dokumentus. Kaip matyti iš byloje esančios tarnybiniam nusižengimui tirti komisijos pateiktos 2005 m. birželio 20 d. išvados, komisija tik pakartojo Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2005 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. SP-13 „Dėl teisės aktų pažeidimo Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos” punktus, kuriuose išvardyti Kultūros paveldo centre rasti pažeidimai, bei perteikė pareiškėjo komisijai pateikto paaiškinimo dėl šių pažeidimų tekstą. Toliau išvadoje paminėti su kai kurių Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2005 m. birželio 1 d. sprendime nurodytų pažeidimų vertinimu susiję gana bendro pobūdžio, neišsamūs teiginiai, nurodymas, kad Komisijos nuomone, sprendime pažeidimai konstatuoti teisingai ir pagrįstai, o V. K. teiginiai ir argumentai nepaneigia nustatytų pažeidimų, kad Komisija remiasi Valstybinio audito 2005 m. gegužės 24 d. ataskaitoje Nr.1050-23-72 pateiktais audito įrodymais ir Sprendime nustatytais pažeidimais, negali būti vertinami kaip kiekvieno Valstybės kontrolieriaus sprendime nurodyto pažeidimo ištyrimas (b.l. 94-97). Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4 dalį tarnybinė atsakomybė negali būti taikoma, kol įstatymuose nustatyta tvarka neišspręstas administracinės atsakomybės taikymo klausimas. Todėl komisija neturėjo pagrindo konstatuoti, jog Kultūros paveldo centras pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 65 straipsnį. Netgi darant priešingą išvadą, t.y. kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4 dalį tarnybinė atsakomybė gali būti taikoma, įstatymuose nustatyta tvarka nesprendus administracinės atsakomybės taikymo klausimo, šioje byloje vis tik tektų konstatuoti, kad Komisija tinkamai netyrė ar Kultūros paveldo centras pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 65 straipsnį. Vienintelis komisijos nurodomas teiginys - „Viešųjų pirkimų tarnybos 2005-06-02 rašte Nr.4S-1289, kuriuo remiasi V. K. , beje nurodoma, kad, „jeigu dėl Kultūros paveldo centrui pavestos programos vykdymo su viešėja įstaiga „Paveldas“ būtų sudaroma paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, jos sudarymui turi būti taikomas Viešųjų pirkimų įstatymas“ negali būti vertinamas kaip ištyrimas ir nustatymas, jog Kultūros paveldo centras pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 65 straipsnį.
Apeliaciniame skunde daroma nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas sutiko su Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2005 m. birželio 1 d. sprendime Nr. SP-13 nurodytu pažeidimu, padarytu Centrui sudarant sutartį su Všį „Paveldas” ne pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, kadangi pareiškėjas neskundė šio sprendimo. Vertinant šią apelianto išvadą pažymėtina, kad Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2005 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. SP-13 „Dėl teisės aktų pažeidimo Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos” negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių, todėl pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo jo skųsti.
Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad tarnybinio tyrimo dokumentuose yra išvardyti teisės aktai ir dokumentai, kuriuos pagal Kultūros paveldo centro direktoriaus kompetenciją nevykdė pareiškėjas. Kolegija pažymi, kad iš byloje esančios tarnybiniam nusižengimui tirti komisijos pateiktos 2005 m. birželio 20 d. išvados matyti, jog atsakovas netyrė kaip pasireiškė pareiškėjo kaltė (ar apskritai buvo jo kaltė) dėl kiekvieno Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2005 m. birželio 1 d. sprendime Nr. SP-13 nurodyto Kultūros paveldo centre rasto pažeidimo, kaip pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) padarė šiuos pažeidimus. To nepadarius, aplamai neįmanoma teisingai nurodyti teisės aktų, kuriuos pažeidė pareiškėjas. Todėl nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta tik už jo padarytus pažeidimus, kad tiek įsakyme, tiek išvadoje yra pagrįstas padarytas tarnybinis nusižengimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.