Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo pareiškėjo J. Š. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. sausio 6 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo J. Š. pareiškimą, kuriuo jis kaltino V. K. galimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje ir 154 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas nurodė, kad V. K. nuo 2016 m. balandžio mėnesio pabaigos pradėjo skleisti apie jį neigiamą informaciją, išgalvotas istorijas jo klientams, reikalauti tariamos skolos, grasinti susidoroti su juo „pasodinant“ į kalėjimą. Nesutikdamas su minėtu nutarimu pareiškėjas apskundė jį Panevėžio apygardos prokuratūrai, tačiau prokuratūros 2017 m. sausio 27 d. nutarimu skundas buvo atmestas. Prokuratūros 2017 m. sausio 27 d. nutarimą pareiškėjas J. Š. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris skundžiama nutartimi pareiškėjo skundą taip pat atmetė. Skundu pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą nutartį. Jis cituoja savo pareiškimą, 2017 m. sausio 6 d. ir 2017 m. sausio 27 d. nutarimus, skundžiamą nutartį, ankstesnius savo skundus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2, 166 ir 168 straipsnius ir teigia, kad tyrėjas tik formaliai apklausė V. K., neformaliai pabendravo su kitais asmenimis ir nutarė toliau jo pareiškimo nebetirti. Tačiau toks jo pareiškime nurodytų aplinkybių ištyrimas nėra objektyvus, pilnas ir visapusiškas, nes nei jis, nei galimi įvykio liudytojai nebuvo apklausti ir nebuvo išsiaiškintos kitos jo pareiškime nurodytos aplinkybės. Tirdamas jo pareiškimą tyrėjas tik formaliai atliko savo pareigas, o prokuratūra ir ikiteisminio tyrimo teisėjas savo procesiniais sprendimais pateisina tokį tyrėjo neveiklumą ir palieka galimybę V. K. toliau nepagrįstai jį šmeižti bei šantažuoti. Pareiškėjas mano, kad V. K. veikoje yra nusikalstamų veikų požymiai, todėl ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas.Skundas atmetamas.Visų pirmiausia aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).Įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Jie privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Jei medžiagoje yra pakankamai reikšmingų duomenų nebūtina daryti to, ko reikalauja proceso šalys (pavyzdžiui, atlikinėti tam tikrus tyrimo veiksmus) vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro ar ikiteisminio tyrimo tyrėjo, jeigu jų įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks, tačiau priimtas procesinis sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas medžiagoje esančiais duomenimis.Aukštesniajam teismui pateiktą skundą pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir žemesniajam teismui pateiktą skundą. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi žemesniajam teismui, pareiškėjas savo skunde nenurodė. Žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius medžiagoje esančius duomenis, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir pakankamai aiškiai argumentavo savo sprendimą. Žemesniojo teismo argumentai dėl duomenų vertinimo nekelia abejonių, nes pareiškėjo skundą nagrinėjęs žemesnysis teismas patikrino duomenų liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus medžiagoje esančius duomenis kaip jų visumą. Visi žemesniojo teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl aukštesnysis teismas jų nekartoja.Kaip matyti iš aukštesniajam teismui pateiktoje medžiagoje esančių duomenų, pareiškėjas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės pranešdamas apie tai, kad, jo manymu, V. K. nuo 2016 m. balandžio mėnesio pabaigos skleisdama apie jį neigiamą informaciją, išgalvotas istorijas jo klientams, reikalaudama tariamos skolos ir grasindama susidoroti su juo „pasodinant“ į kalėjimą padarė BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 154 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo prielaidos apie V. K. galimai padarytas nusikalstamas veikas iš esmės susiję su 2015 m. gegužės 15 d. tarp jo ir V. K. sudarytos rangos sutarties vykdymu. Tačiau visi su minėtos sutarties vykdymu susiję klausimai jau buvo išspręsti teismuose ((duomenys neskelbtini) sprendimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nutartis byloje Nr. (duomenys neskelbtini)). Būtina pažymėti, kad kreipdamasis į teismą civiline tvarka pareiškėjas J. Š. savo ieškinyje, be kita ko, nurodė ir tai, kad V. K. šmeižia jį kaimynams apie nekokybiškai atliktus darbus, žemina ir menkina jį, tokiu savo elgesiu ji pakenkė jo verslui, nes sumažėjo užsakymų, todėl prašė priteisti iš V. K. 5000 eurų neturtinės žalos. Tačiau iš esmės nustatę, kad pareiškėjas J. Š. iš tiesų neatliko visų sutartyje sulygtų darbų, nors V. K. sumokėjo jam visą sutartyje numatytą sumą, o taip pat V. K. neatliko pareiškėjo ieškinyje nurodytų veikų (šmeižimo ir kitų neteisėtų veikų) teismai konstatavo, jog pareiškėjo J. Š. teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo, todėl jo ieškinį atmetė. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nenustačius, jog V. K. būtų atlikusi pirmiau paminėtas veikas, šiuo metu dėl tų pačių veikų pradėti V. K. baudžiamąjį persekiojimą nėra jokio pagrindo.Įvertinus visus ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis matyti, kad šiuo metu jie nepatvirtina pareiškėjo pareiškime nurodytų aplinkybių apie galimas V. K. nusikalstamas veikas. Todėl šiuo konkrečiu atveju Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017 m. sausio 6 d. nutarimu pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o Panevėžio apygardos prokuratūros 2017 m. sausio 27 d. nutarimu ir skundžiama nutartimi 2017 m. sausio 6 d. nutarimas teisingai buvo paliktas galioti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes aukštesnysis teismas, sutikdamas su žemesniojo teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą žemesnysis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė medžiagoje esančius duomenis, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose atitinkantį procesinį sprendimą pareiškėjo skundą atmesti. Toks sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti jį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo J. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.