Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Liudmilos Zaborovkos ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkauja posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Šarūnui Milišauskui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovui Arnoldui Jokūbaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad 2010 05 12 A. V. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl pritarimo įrengti tris apsauginius stulpelius prie įėjimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

1) šalia pareiškėjui priklausančio buto įėjimo vairuotojai, pažeisdami Kelių eismo taisykles, nuolatos palieka automobilius;

2) šalia pareiškėjui priklausančio buto įėjimo vairuotojai, pažeisdami Kelių eismo taisykles, nuolatos važinėja šaligatviais;

3) dėl vairuotojų daromų kelių eismo taisyklių pažeidimų kyla nuolatiniai konfliktai, retais atvejais apgadinamas tiek pareiškėjui, tiek nepareigingiems vairuotojams priklausantis turtas;

4) Vilniaus miesto savivaldybė nesiima jokių priemonių užtikrinti ir sureguliuoti transporto priemonių eismą, kad toje vietoje nebūtų pažeidinėjamos kelių eismo taisyklės;

5) šalia esančios teritorijos bei jose vaikštantys miestiečiai ar miesto svečiai yra apsaugomi nuo Kelių eismo taisyklių pažeidėjų statant apsauginius stulpelius (Didžioji g., Pilies g., Vokiečių g. ir kt.).

6) kitų valstybių (pavyzdžiui Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Šveicarijos, Vokietijos, Belgijos ir t.t.) miestai su nepareigingais vairuotojais kovoja apsauginių stulpelių pagalba.

Paaiškina, kad pareiškėjui, norint patekti ar išeiti iš buto, tenka kantriai laukti kol bus patrauktas ant šaligatvio stovintis automobilis, o dėl šaligatviais važiuojančių automobilių pareiškėjui bei jo šeimos nariams kyla realus pavojus gyvybei.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius 2010 05 25 atsisakė pritarti pareiškėjo prašymui, motyvuodamas tik (duomenys neskelbtini) gatvės šaligatvių pločiu.

Su atsisakymu pritarti apsauginių stulpelių įrengimui nesutinka.

Paaiškina, kad prašomoje vietoje šaligatvis išplatėja bei yra tam pačiam aukštyje kaip ir (duomenys neskelbtini) g. važiuojamoji dalis, todėl būtent toje vietoje yra paliekami automobiliai arba automobiliai apvažiuodami kliūtis važiuoja šaligatviu. Įrengus stulpelius, nei šaligatvis, nei (duomenys neskelbtini) g. važiuojamoji dalis nesusiaurėtų, todėl nei pėsčiųjų, nei kelių transporto priemonių eismas nebūtų sutrikdytas ar kaip nors kitaip apsunkintas. Mano, kad šiuo atveju Kultūros paveldo skyrius prašymą išsprendė, viršydamas savo kompetenciją, kadangi minėto skyriaus funkcija yra vertinti ne šaligatvių plotį, bet prašomų įrengti apsauginių stulpelių architektūrinį atitikimą esamai architektūrinei aplinkai. Šiuo atveju buvo prašoma suderinti tik trijų apsauginių stulpelių (analogiškų jau esantiems Vokiečių g.) įrengimą. Vilniaus miesto savivaldybės Eismo priežiūros skyrius pritarė tokių apsauginių stulpelių įrengimui. Pats atsisakymas suderinti apsauginių stulpelių įrengimą nėra argumentuotas ir neatitinka Civilinio kodekso 1.5. straipsnio nuostatų. Atsisakyme nėra nurodoma, kaip šaligatvio plotis įtakoja apsauginių stulpelių įrengimą. Be to, atsisakyme nėra atkreipiamas dėmesys į tai, kad prašomoje apsauginių stulpelių įrengimo vietoje (duomenys neskelbtini) g. šaligatvis išplatėja. Toks atsisakymas pažeidžia pareiškėjo teises į gyvybę, būsto neliečiamybę bei saugią ir tinkamą gyventi aplinką. Mano, kad tai yra svarbiau nei šaligatvio plotis.

Paaiškina, kad atsisakymas leisti įrengti stulpelius pareiškėjui ir jo šeimos nariams sukelia stresą, jie nuolat jaučia realų pavojų jų sveikatai ar gyvybei, kai patenka ar išeina iš buto.

Į teismo posėdyje pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovas, kuris palaikė skundą ir prašė skundą tenkinti.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje sutiko, kad atsakovu būtų patraukta papildomai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Dėl 2010 05 25 rašto panaikinimo mano, kad skundžiamas raštas nėra administracijos sprendimas, todėl reikalavimas jį panaikinti yra nepagrįstas. Remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str., 22 str., 88 str., 2 str. 14 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1, 2 d. Pažymi, kad pareiškėjo skundžiamu 2010 05 25 raštu Nr. A51-11633-(3.3.4.3.-br4) pareiškėjui nebuvo nustatytos teisės ir pareigos. Šiuo raštu buvo atsakyta į 2010 05 10 A. V. prašymą, nurodant, kodėl prašymas negali būti tenkinamas, pateikiant informaciją, jog siūlomas projektas pažeistų Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisykles. Mano, kad raštas nėra individualus sprendimas ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 03 12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-357/2009. Mano, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 101 str. 1 p. byla šioje dalyje turi būti nutraukta.

Dėl įpareigojimo suderinti ir pritarti stulpelių įrengimui remiasi ABTĮ 3 str., 15 str. 1 d. 2 p., 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d. ir aiškina, kad pareiškėjas privalo įrodyti skundo pagrindą. Pareiškėjas nenurodo įstatymų ar kitų teisės aktų, kuriuos pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, netenkindama pareiškėjo prašymo derinti ir pritarti trijų apsauginių stulpelių įrengimui (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Su pareiškėjo nurodomais argumentais, kad atsisakymas leisti įrengti stulpelius pažeidžia pareiškėjo teisę į gyvybę, būsto neliečiamybę, į saugią ir tinkamą gyventi aplinką, nesutinka. Nurodo, kad toje vietoje, kur pareiškėjas nori statyti stulpelius, kelio ženklai draudžia statyti transporto priemones. Mano, kad už eismo pažeidimų kontrolę bei atsakomybės už tokių pažeidimų taikymą yra atsakingos kitos institucijos, o ne Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Dėl Kultūros ir paveldo skyriaus kompetencijos paaiškina, kad Miesto plėtros departamentas 2010 05 20 darbinio pasitarimo metu svarstė apsauginių stulpelių įrengimo (duomenys neskelbtini) g. 14 projekto klausimą. Pasitarime dalyvavo ir Detaliojo planavimo skyriaus, Žemės duomenų administravimo skyriaus, Kultūros ir paveldo skyriaus, Komunalinio ūkio departamento Infrastruktūros skyriaus specialistai, kurių bendra išvada buvo „nepritarti“ A. V. siūlymui įrengti 3 apsauginius stulpelius (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje. Todėl atsakovui neaišku, kuo remdamasis pareiškėjas teigia, jog Eismo priežiūros skyrius pritarė tokių apsauginių stulpelių įrengimui.

Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius mano, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje, kurioje išlikusi autentiška urbanistinė struktūra, įrengiant išlikusiam istoriniam Vilniaus miesto vaizdui nebūdingus šaligatvio stulpelius, neabejotinai būtų pažeidžiamos Apsaugos reglamento numatytos teritorijos tvarkymo sąlygos, be to, jokie kiti išskyrus restauravimo ir remonto darbai šioje teritorijoje negalimi.

Dėl neturtinės žalos priteisimo remiasi Civilinio kodekso 6.250 str., 6.271 str. Mano, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), yra administracinės patalpos, todėl nesuprantami pareiškėjo paaiškinimai, jog ne jis, bet ir jo šeimos nariai nuolat patiria stresą, jų sveikatai ar gyvybei kyla pavojus. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog yra neturtinę žalą sukeliančios pasekmės. Prašo dalyje bylą nutraukti, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Šiame ginče nei viena iš šalių nesirėmė teisės aktais, kurie reglamentuoja statybos darbus. Teismas daro išvadą, kad kilusio ginčo socialinius santykius reglamentuoja teisės normos, kurios reglamentuoja tokių įrenginių, kaip apsauginiai stulpeliai miesto gatvėse, įrengimą. Atitinkamai tos teisės normos ir numato būtinas procedūras. Visiems suprantama aplinkybė, kad norint įsirengti tokio pobūdžio įrenginius ne privačioje, o valstybinėje žemėje, būtinas leidimas, pritarimas, sutikimas ar kitas rašytinis suderinimas, o tam būtinas projektas.

Statybos įstatymas nepateikia baigtinio statinių sąrašo, tačiau šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi prašymo padavimo metu 2010 05 10) nustatė: „ 2. Statinys - visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Tai pastatai (gyvenamieji, pramoniniai, komerciniai, biurai, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio ir kiti) ir inžineriniai statiniai ar mišrios rūšies statiniai (su inžineriniais statiniais sujungti pastatai), taip pat statinių priestatai, antstatai ir jų dalys, įrenginių, technologinių inžinerinių sistemų ir statinio inžinerinių sistemų statybinės konstrukcijos. Apibrėžimas "tvirtai sujungta su žeme" reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną)“. Nauja Statybos įstatymo redakcija galioja nuo 2010 10 02. Naujos redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta, kad statinys - tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalys) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Pagal 2 straipsnio 9 dalį inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pasakyta, kad nesudėtingo statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje pasakyta, kad statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį, ši sąvoka apima kultūros paveldo statinių tvarkomuosius statybos darbus ar statinių statybą kultūros paveldo objektų teritorijose. Statybą leidžiantys dokumentai apibūdinami Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalyje. Taigi, iš esmės tokio statinio, kaip apsauginių stulpelių, statyba apibūdinama tomis pačiomis sąvokomis tiek naujos redakcijos, tiek pirmiau galiojusiame Statybos įstatyme. Įstatymas nukreipia į normatyvinius statybos techninius dokumentus. Tuo metu, kai buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas, galiojo aplinkos ministro 2002 04 16 įsakymu Nr. 184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“. STR 1-me priede esančiame nesudėtingų statinių sąraše šie statiniai grupuojami. 1-o priedo 2 lentelėje „Inžineriniai statiniai“ 12 eilės numeriu nurodyta tvora. Kadangi pareiškėjas prašė leisti apsauginius stulpelius statyti valstybinėje žemėje, tai pastabose 1 ir 2 lentelėms buvo numatyta, kad tokiu atveju I grupės nesudėtingiems statiniams taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai.

Šio inžinerinio statinio konstrukcija turėjo būti laikoma paprasta, kaip numatė STR 1.01.07:2002 9-10 punktai. STR 1.01.07:2002 VI skyriuje numatyta nesudėtingų statinių ar jų dalių projektavimo, statybos, pripažinimo tinkamais naudoti tvarka. Prašymo nagrinėjimo metu galiojo STR 1.01.07:2002 redakcija, kurios 12 punkte buvo numatyta, kad nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje rengiamas nesudėtingo statinio projektas, kurį patikrina savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas (12.1.1. punktas), ir tokiam statiniui statybos leidimas nereikalingas, tačiau vietoj to reikalingi tarnautojų, nurodytų 12.1.1. papunktyje raštiški pritarimai – spaudai, parašai, datos statinio supaprastinto projekto kiekviename lape, įskaitant aiškinamąjį raštą.

Šiuo atveju šalys neginčija, kad statinį norima statyti kultūros paveldo objekto teritorijoje, todėl visai nebuvo svarbu, ar to objekto saugomas tik fasadas, o buvo svarbu tai, kad statinys yra suprojektuotas to objekto teritorijoje. Tai, kad pastatas (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, yra kultūros paveldo objektas, patvirtina ir pareiškėjo atstovo pateiktas pastatų sąrašas, pagal kurį tiek (duomenys neskelbtini) g. 7 pastatas, tiek (duomenys neskelbtini) 14 pastatas turi nekilnojamos kultūros vertybės numerį.

Taigi pareiškėjui buvo reikalingas atitinkamo savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo atliktas projekto patikrinimas bei raštiškas pritarimas, tačiau ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgalioto valstybės tarnautojo atliktas projekto patikrinimas ir jo raštiškas pritarimas. Iš pareiškėjo savivaldybės administracijai pateikto projekto (b. l. 52-68), kuris buvo svarstomas Miesto plėtros departamento Darbiniame pasitarime miesto plėtros klausimais 2010 05 24 (protokolo Nr. A17-364(3.1.16-MP) (b.l. 48-51), galima daryti išvadą, kad projektas neturėjo įrašo, kad jį patikrino ir jam raštu pritarė už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas. Antra vertus, STR nenurodo, kuris iš numatytų valstybės tarnautojų pirmiausiai susipažįsta su projektu. Tačiau, bet kuriuo atveju, pritarimas ir galimybė pradėti statybą būtų tinkamas tik tuo atveju, kai pritartų tiek savivaldybės administracijos atsakingas valstybės tarnautojas, tiek valstybės institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas. Už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsako Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Nustatyta, kad pareiškėjas prašymą dėl projekto derinimo pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriui (b. l. 39, 40). Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje skelbiama informacija apie administracijos struktūrą. Nurodyta, kad Kultūros paveldo skyrius yra Miesto plėtros departamento sudėtine dalimi. Skelbiamos valstybės tarnautojų atliekamos funkcijos ir nurodyta, kad Kultūros paveldo skyriaus valstybės tarnautojams pavesta pritarti nesudėtingų statinių nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijose ir jų apsaugos zonose projektams (STR.1.01.07:2002) (http://www,vilnius. lt/newvilniusweb/index.php/88/?mid={lt;3;114}). Atsižvelgiant į minėtus teisės aktus, pareiškėjas projektą pateikė tinkamam savivaldybės administracijos padaliniui. Šiuo atveju neturi reikšmės tas faktas, kad projektui nepritarta Miesto plėtros departamento darbiniame pasitarime.

Kadangi minėtas savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus valstybės tarnautojas įgaliotas derinti (patikrinti ir raštiškai pritarti) tokius projektus, tai ir sprendimą priimti pagal pareiškėjo prašymą galėjo Kultūros paveldo skyrius (įgaliotas atlikti tokius veiksmus valstybės tarnautojas).

Dėl to nepagrįstas yra atsakovo paaiškinimas, kad skundžiamas tik informacinio pobūdžio raštas. Šis raštas atima galimybę iš pareiškėjo realizuoti jo pateiktą projektą, todėl Kultūros paveldo skyriaus 2010 05 25 raštu yra atmestas pareiškėjo prašymas ir šis raštas vertintinas kaip administracinis sprendimas. Tokiems sprendimas reikalavimai nustatyti ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje, kuris nustato individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus.

Pareiškėjas kreipėsi į Kultūros paveldo skyrių su prašymu (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis), nesusijusiu su jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, tai pareiškėjo kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Šiuo atveju administracinis sprendimas galėjo būti priimtas tokia forma, kaip tai numatė STR 1.01.07:2002 12 punktas. Tačiau buvo priimtas kitokio pobūdžio sprendimas – prašymas netenkintas. Tokiu atveju priimtas administracinės procedūros sprendimas turi atitikti VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teisę skųsti viešojo administravimo institucijos atsakymą į prašymą suteikia ir Vyriausybės 2007 08 22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 44 punktas.

Dėl skundžiamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus 2010 05 25 rašto Nr. A51-11633(3.3.4.3.-BR4) teisėtumo ir pagrįstumo.

Sprendimas, kuriuo netenkinamas pareiškėjo prašymas, yra nepagrįstas nei teisės aktų nuostatomis, nei faktinėmis aplinkybėmis. Nurodomos Vilniaus miesto senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės, patvirtintos Vilniaus miesto valdybos 1995 03 23 potvarkiu Nr. 699V, tačiau visiškai nenurodoma, kuo pateiktas projektas neatitinka šių taisyklių, kurio jų punkto neatitinka. Nurodomos minėto pasitarimo rekomendacijos, tačiau iš pasitarimo protokolo visai nematyti, kad pasitarime kas nors būtų išsakęs kokias nors rekomendacijas. Nurodomas šaligatvio plotis, tačiau šis teiginys visiškai neargumentuotas ir nepagrįstas nei teisės aktų reikalavimais, nei faktais. Iš pateikto projekto aišku, kad stulpeliai niekur nebus statomi taip, kad užtvertų (susiaurintų) šaligatvį daugiau kaip 1 m 10 cm (tai siauriausia vieta, b. l. 27, 28, 66). Sprendime nėra nurodyta jokio teisės akto, kuris draustų siaurinti šaligatvį daugiau nei 90 cm. Jokių kitų argumentų nėra, nesprendžiama nei dėl žemės naudojimo teisėtumo, nei dėl valstybinės institucijos pritarimo. Ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o taip pat ir šio įstatymo 3 straipsnio 1 punkto reikalavimų. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis teisės aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, 2 dalyje nustatyta, kad akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. VAĮ 3 straipsnio 1 punktas reikalauja laikytis įstatymo viršenybės principų, t. y. viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį administracinį aktą yra tenkinamas.

Dėl reikalavimo įpareigoti suderinti bei pritarti trijų apsauginių stulpelių įrengimui.

Pareiškėjas reikalauja įpareigoti atsakovą suderinti bei pritarti trijų apsauginių stulpelių įrengimui. Šis reikalavimas negali būti tenkinamas, nes iš skundžiamo rašto visiškai neaišku, kodėl nepritarta stulpelių įrengimo projektui. Todėl teismas negali patikrinti, ar šis nepritarimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Be to, pareiškėjo prašymas suderinti projektą turi būti tinkamai įvertintas atitinkamos srities specialistų. Svarbu ir tai, kad šiuo metu pasikeitė tiek Statybos įstatymo nuostatos, tiek reikalavimai tokių statinių projektų derinimui. Aplinkos ministro 2010 09 27 įsakymu Nr. D1-812 patvirtintas naujas statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“. Šiuo statybos techniniu reglamentu jau nenumatoma tokių statinių projektavimo ir statybos tvarka, bet reglamentas nukreipia į kitus teisės aktus. Pagal šio reglamento 9 punktą galima spręsti, ar statinys iš viso priskirtinas nesudėtingų statinių kategorijai, be to, šis reglamentas jau neišskiria kultūros paveldo objektų teritorijų, nors išskiria saugomas teritorijas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl projekto derinimo turi būti grąžinamas nagrinėti tai institucijai, kuriai buvo pateiktas, ir tik ši institucija gali spręsti, ar pagal dabar galiojančius statybos techninius reglamentus ji gali spręsti paduotą prašymą (jeigu negali, privalo perduoti prašymą, kaip tai numato VAĮ, įgaliotai viešojo administravimo institucijai). Jeigu prašymas priklauso Kultūros paveldo skyriaus kompetencijai, prašymas turi būti išnagrinėtas, vadovaujantis klausimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, atsižvelgiant į faktines aplinkybes (projektą ir esamą teritorijos tvarkymo režimą). Projektas gali būti suderintas taip, kaip reikalauja galiojantys teisės aktai, arba, atsisakius derinti projektą, pareiškėjui turi būti pateiktas administracinės procedūros sprendimas, kuris atitiktų tiek viešojo administravimo principus, tiek VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) formuojama teismų praktika. LVAT 2008 07 18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1348/2008 yra pasakyta: „Skundžiamas teisės aktas gali būti naikinamas ir atitinkamas klausimas perduodamas nagrinėti iš naujo atitinkamam administravimo subjektui tik tokiu atveju, kai reikia pašalinti padarytą atitinkamą pažeidimą, kurio nėra galimybės pašalinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, arba, kai reikia atlikti kitokį teismo patvarkymą, kuris nėra susijęs su tik teismui priskirtų uždavinių vykdymu“.

Dėl neturtinės žalos.

Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinamas. Pareiškėjas nurodo, kad, nesuderinus projekto, jis negali įsirengti apsauginių stulpelių, todėl pareiškėjas ir jo šeimos nariai nuolatos patiria stresą, taip pat nuolatos kyla pavojus jų sveikatai ar gyvybei patenkant ar išeinant iš buto. Kadangi šiuo atveju teismas negalėjo pasisakyti, ar apsauginių stulpelių projektui buvo nepritarta neteisėtai ir nepagrįstai, nėra pagrindo teigti, kad savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai priėmė neteisėtą aktą. Žalos atlyginimui Civilinis kodeksas numato atitinkamas sąlygas (CK 6.271 str., 6.250 str., 6.245 – 6.249 str.) ir nors CK 6.271 str. nereikalauja nustatyti savivaldybės darbuotojų kaltės, tačiau viena iš būtinų žalos atlyginimo sąlygų yra neteisėto akto priėmimas. Pareiškėjas nesiremia Viešojo administravimo nuostatomis, o nurodo, kad sprendimas atmesti jo prašymą buvo neteisėtas. Todėl nėra pagrindo spręsti dėl žalos atlyginimo remiantis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu. Be to, pats neturtinės žalos faktas nėra įrodytas. Pareiškėjas nurodo, kad savivaldybės administracijos sprendimas pablogino jo asmeninio gyvenimo kokybę. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pastatas (duomenys neskelbtini)/(duomenys neskelbtini) g., kuris nuosavybės teise priklauso A. V., yra administracinės patalpos (b. l. 54-55). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad šiose patalpose jis ir jo šeima gyvena. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui padaryta tokio pobūdžio neturtinė žala, kurią jis aprašo skunde.

Skunde teismui pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 2 d., 6 d.). Tačiau pareiškėjo prašymas neatitinka ABTĮ 45 str. 1 d. reikalavimų, nes patirtos bylinėjimosi išlaidos nepagrįstos įrodymais. Pagal ABTĮ 45 str. 1 d., prašymai dėl išlaidų atlyginimo teismui pateikiami raštu su išlaidu apskaičiavimu ir pagrindimu. Nepateikus tokio prašymo, šis prašymas nenagrinėjamas ir nėra galimybės teismo išlaidas priteisti šiuo sprendimu. Tačiau tokį prašymą pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus 2010 05 25 sprendimą Nr. A51-11633(3.3.4.3-BR4) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją A. V. 2010 05 10 prašymą dėl projekto derinimo (registracijos Nr. A50-11418) išnagrinėti iš naujo.

Kitus pareiškėjo A. V. skundo reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.