Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-09 · Administracinė byla Nr. I-7586-244/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-12-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-11-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-09
Bylos Nr.
I-7586-244/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02166-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
E. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-7586-244/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02166-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 1.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjui E. T. (E. T.), vertėjai A. O., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. (E. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. T. (E. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) po 100 Eur už kiekvieną dieną praleistą Lukiškių TI-K neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2). Skunde nurodė ir posėdžio metu paaiškino, jog jam, laikotarpiu nuo 2014-11-15 iki skundo teismui padavimo dienos nebuvo užtikrinta teisė į įstatymuose numatytą, minimalią, tenkančią vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, ploto normą, kamerose buvo prastas dirbtinis ir natūralus apšvietimas, prasta ventiliacija, todėl kaupėsi drėgmė. Kameros neatitiko higienos normų. Pareiškėjas taip pat žalą kildino iš to, jog netinkamai buvo atitvertas sanitarinis mazgas nuo likusios kameros, tokiu būdu jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Nurodė, jog pareiškėjui nebuvo sudaromos sąlygos skalbtis ir džiovintis viršutinius rūbus nemokamai. Išduodamas minkštasis inventorius būdavo nešvarus, nedezinfekuotas. Pareiškėjo manymu, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnai neprofesionalūs. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, emocinę depresiją, ko pasėkoje jam kilo neturtinė žala, kurią pareiškėjas vertina 38 000 Eur (pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 380 dienų, prašo priteisti po 100 Eur už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą dieną), kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 2,28 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (b. l. 6-15). Nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pažymėjo, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji ir nuteistieji yra tinkamai supažindinami su įstatymais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais bei įspėjami už minėtų teisės aktų nesilaikymą. Tai, kad suimtasis ar nuteistasis yra supažindintas su minėtais teisės aktais, patvirtina jo rašytinis įsipareigojimas. Remontas kamerose yra atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinis, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atkreipė dėmesį, kad kalinamieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, dėl ko neretai pilnai suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą. Nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovės atstovo nuomone, kalinamieji, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, pagal kurią vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, jog, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Dėl patalynės aprūpinimo, skalbimo, džiovinimo pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Dėl maitinimo, nurodė, jog maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Pažymėjo, kad suimtiesiems sudaryti valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas perpildytoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo kamerose, neužtikrinant jam higienos normų reikalavimų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK(Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas – toliau ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.250 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog kamerose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta įstatymuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Į bylą atsakovės atstovo pateikti duomenys (b. l. 79-81) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-11-04 iki 2016-03-17 kamerose Nr. 110, 169, 281, 244, 174, 161, 257, 254, 309, 119, 258, 112, 269, 112A, 295, 258. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 133 paras.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 133 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt. ).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad kamerose buvo prastas apšvietimas, nešvarūs, neprieinami langai, prasta ventiliacija, kaupėsi drėgmė, pelėsis, veisėsi parazitai, kamerose nebuvo karšto vandens.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.10 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Natūralus apšvietimo koeficientas kamerų tipo patalpoms nereglamentuotas, bendra dirbtinė kameros apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios higienos normos taikomos projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus – Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (toliau ir - patikrinimo aktai) bei foto lenteles, iš kurių matyti, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 30-97), byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, todėl atsakovės atstovas pareiškėjui kalinimo metu užtikrino tinkamą kamerų vėdinimą, taip iš dalies sumažinant galimą drėgmės kaupimąsi jose. Į bylą atsakovės atstovo pateikti patikrinimo aktai ir foto nuotraukos, teismo vertinimu, yra tinkamas įrodymas byloje, kadangi pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus atsakovės atstovui ar kitoms institucijomis, atsakovės atstovui nebuvo kilusi pareiga organizuoti patalpų patikrinimą ar jų remontą, dėl šios priežasties tokių tikslių įrodymų (patikrinimo aktų, kurie atspindi ginčo kameras ginčo laikotarpiu) atsakovės atstovas negalėjo pateikti. Byloje vertintini Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktai bei foto nuotraukos, iš kurių matyti, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dalyje kamerų buvo užtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos (b. l. 25-26, 46, 47-48), tačiau, taip pat matyti, jog dalyje kamerų pareiškėjui nebuvo užtikrinamos sąlygos į kalinimą higienos normas atitinkančiose kamerose, todėl būdavo atsakovės atstovui nustatomas terminas per kurį jis turi pašalinti nustatytus higienos normos pažeidimus (b. l. 21-22, 23-24, 27, 28-31, 32-43, 44-46).

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas neužtikrinant privatumo.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog sanitarinis mazgas yra įrengtas tinkamai, kadangi sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros 150 cm. aukščio pertvara.

Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau- EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03 12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2014-11-04 iki 2016-03-17) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose jam būdavo suteikiamas nešvarus čiužinys, nebuvo suteikta galimybė skalbti ir džiovintis viršutinius rūbus.

Higienos normos HN 76:2010 63 punktas (nuo 2015-11-01 redakcija: HN 134:2015) nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 p.). Pareiškėjas skunde neginčijo fakto, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti patalynės, apatinių rūbų ar rankšluosčių, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog nė vieno patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų supeliję ar nesvarūs čiužiniai ar nešvari patalynė, duomenų, jog pareiškėjas būtų dėl to kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas nėra, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jam buvo išduodamas nešvarus, supelijęs minkštasis inventorius, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog minėta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, kad atsakovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015). Atsakovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kaip nustatyta Taisyklių 258 punkte, be to, yra teikiamos mokamos viršutinių drabužių skalbimo paslaugos. Šiuo atveju pareiškėjas iš esmės neginčijo, kad jam buvo sudarytos galimybes skalbti ir džiovinti drabužius. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo sudarytos sąlygos skalbimo paslaugomis naudotis nemokamai. Atsakovas šiuo aspektu pažymi, kad naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, o jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimas neteisėtas, nes vienoda tvarka galioja visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims, tokio pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016-10-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Be to, Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų. Pareiškėjas nei skunde, nei posėdžio metu nenurodė, jog būtų kreipęsis dėl galimybės nemokamai išsiskalbti rūbus, o jam būtų atsisakyta šią paslaugą suteikti. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teismas vertina, kad pareiškėjo argumentai dėl nemokamų drabužių skalbimo paslaugų suteikimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog pareigūnai neprofesionalūs.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau nei skunde, nei posėdžio metu konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pareigūnų neprofesionalus, netinkamas elgesys pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl pareiškėjo sveikatos ginčo laikotarpiu.

Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Žemesnės instancijos teismas

Neturtinės žalos priteisimas.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 133 paras, be to byloje nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat nustatyta, jog pareiškėjui gyvenant Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais buvo nustatyti smulkūs higienos normų pažeidimai, todėl teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,28 Eur sumą.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.)

nusprendžia:

Pareiškėjo E. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. T. (E. T.), a.k. 37210071334, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą, priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska