- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- I-5050-331/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03174-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas pateikė teismui skundą ir prašo priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą 449,31 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. (b. l. 1-3).
1.1. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), kuris vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 buvo pripažintas netekusiu galios, naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d. atitinkamai iki 2019 m. kovo 8 d. buvo mokama sumažinta kompensacija. Visą šį laiką dirbo (duomenys neskelbtini) pareigose.
1.2. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019) pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Todėl kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad atsakovui ginčo aktualiu laikotarpiu deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos.
1.3. Mano, kad kompensacijos dydis už važiavimo išlaidas, susidaręs naudojantis automobiliu su dyzeliniu varikliu, buvo mažinamas 35 procentais nepagrįstai, todėl siekiant atstatyti pažeistas teises turi būti priteistas kompensacijos nepriemokos skirtumas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 19-21) paaiškino, kad pareiškėjo nurodoma 449,31 Eur kompensacijos suma, apskaičiuota taikant Tvarkos aprašo 15 punktą, buvo išmokėta už važiavimo išlaidas, patirtas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. Tačiau Atsakovo nuomone, termino reikalavimui dėl atitinkamo laikotarpio pareikšti pradžia turėtų būti skaičiuojama būtent nuo šio momento, t. y. nuo įstaigos vadovo sprendimo priėmimo ir (ar) susipažinimo su juo dienos. Mano, kad priimant sprendimą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemoką, esminės reikšmės turi klausimas, ar pareiškėjas nepraleido termino šiam reikalavimui pareikšti.
2.1. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. 1-8-520/2019 ir pripažino, kad Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau - Tvarkos aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, jog, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Tvarkos aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.
2.2. Mano, kad pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Vadovaujantis šia norma, ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dalies priteisimo per vieną mėnesį nuo Tvarkos aprašo 11 punkte nurodyto įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimo dėl važiavimo išlaidų atlyginimo įteikimo dienos, o jeigu toks sprendimas pareigūnui nebuvo įteiktas arba buvo įteiktas vėliau - per vieną mėnesį nuo darbo užmokesčio išmokėjimo dienos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalies, susidariusios dėl Aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d.
4. Nustatyta, kad pagal Aprašo nuostatas pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, yra kompensuojamos važiavimo išlaidos.
4.1. Pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo mėn. (imtinai) buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais, vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis.
4.2. LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 (proc. Nr. 3-66-3-00052-2018-6) pripažino, kad Aprašo 2.1 punktas tiek, kiek jame nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų dydis visiems pareigūnams taikomas vienodai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui; Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 3 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.
5. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 10 d. pateikė teismui skundą ir prašo priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą 449,31 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos skirtumą, susidariusį dėl Aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo mokėta važiavimo išlaidų kompensacija už važiavimą į tarnybą (b. l. 4-13, 67). Iš pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo išmokėta 839,49 dydžio kelionės išlaidų, susijusių su tarnyba, kompensacija, tačiau turėjo būti išmokėta 1191,537 Eur. Taigi atsakovas neišmokėjo pareiškėjui 352,04 Eur.
6. Atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas pateikė pažymą, kurioje nurodyta apskaičiuota kompensacijos nepriemokos suma (b. l. 68). Iš šios pažymos turinio matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2019 m. kovo mėn. (imtinai) pareiškėjui nebuvo išmokėta 352,04 Eur dydžio važiavimo išlaidų nepriemokos kompensacijos suma. Teismas pažymi, kad šiuos duomenis teismui pateikė atsakovas, o pareiškėjas šių paskaičiavimų neginčijo. Taigi, teismo vertinimu, ginčo tarp proceso šalių dėl matematinių kompensacijos sumų paskaičiavimų laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2019 m. kovo mėn. (imtinai) nėra.
7. LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendime aiškiai konstatavo, kad Aprašo 15 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais 35 procentais mažinamos būtent kompensuojamos važiavimo išlaidos, tokiems pareigūnams, kurie naudoja automobilius su dyzeliniais varikliais, vien dėl šios aplinkybės faktiškai buvo nustatytas 35 procentais mažesnis vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,052 euro (0,08 euro × 0,65), kas iš esmės paneigia Įsakymo 2.1 punkte įtvirtinto vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydžio universalumą ir tuo pačiu – patį atsakovo nustatytą važiavimo išlaidų kompensavimo mechanizmą, vertinant jį kaip visumą (LVAT administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019).
8. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir Tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.4 punkto nuostatas, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo, kompensuojamos vadovaujantis iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Nuo 2019 m. kovo 4 d. galiojančiame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 nustatyta kelionės išlaidų kompensavimo tvarka. Taigi, nuo 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjui kelionės išlaidos turi būti kompensuojamos pagal naują kompensavimo tvarką. Dėl to ginčo tarp šalių nėra.
9. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai atsisako išmokėti pareiškėjui važiavimo išlaidų nepriemokos kompensaciją laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2019 m. kovo mėn. (imtinai). Pažymėtina, kad byloje pateiktoje atsakovo pažymoje yra pateikiami duomenys apie laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2019 m. kovo mėn. pareiškėjui neišmokėtą važiavimo išlaidų nepriemokos kompensaciją, o pareiškėjas paskaičiavimų neginčijo.
10. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus. LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad atsakovas privalo pareiškėjui išmokėti 352,04 Eur neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalį už kurą, susidariusią dėl Aprašo 15 punkto taikymo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2019 m. kovo mėn., kurį LVAT nutartimi pripažino prieštaraujančiu konstituciniam atsakingo valdymo principui.
11. Be to, LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje (A-5468-552/2019), analogiškoje byloje konstatavo, jog atsakovo argumentai, kad pripažinta neteisėta norminio administracinio akto nuostata gali būti netaikoma tik tiems teisiniams santykiams, kurie susiklostė po oficialaus administracinio teismo sprendimo norminėje byloje paskelbimo, atmestini kaip nepagrįsti, nes taip būtų paneigta pareiškėjų teisė ginti savo pažeistas teises, o teismui – vykdyti teisingumą. Taigi pareiškėjo pažeistos teisės realiai gali būti apgintos priteisiant jam neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, t. y. 352,04 Eur.
12. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 352,04 Eur (trys šimtus penkiasdešimt du eurus, 4 centus) važiavimo išlaidų nepriemokos kompensaciją už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2019 m. kovo mėn. (imtinai).
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.