- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-12-24
- Bylos Nr.
- A-261-1567-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Advokatai
- Lilija Semaškas
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,
dalyvaujant pareiškėjui E. K., jo atstovei advokatei Lilijai Semaško, atsakovo atstovei Anai Vaitkevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant sodininkų bendrijai (duomenys neskelbtini) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas E. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti žalos atlyginimą – 50000 Lt neturtinės žalos ir 50000 Lt turtinės žalos, atsiradusios dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) (b.l. 3-6, 8-12).
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1991 m. yra sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir SB (duomenys neskelbtini)) narys, visą laiką reguliariai mokėjo visus privalomus mokesčius, naudojosi sklypu Nr. (duomenys neskelbtini). SB (duomenys neskelbtini) valdyba 2002 m. liepos 11 d. sprendimu leido pareiškėjui naudotis dar vienu žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuo 1997 metų buvo nedirbamas, kadangi jo buvęs naudotojas N. B. mirė. SB (duomenys neskelbtini) valdyba išdavė pareiškėjui nario knygelę sklypui Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtoje knygelėje buvo fiksuojami mokesčiai už sklypą, kuriuos pareiškėjas reguliariai mokėjo. Atsiradus galimybei pirkti naudojamus valstybės žemės sklypus, 2005 m. spalio 4 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Vilniaus r. žemėtvarkos skyrius), prašydamas leisti jam privatizuoti SB (duomenys neskelbtini) sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau iki kreipimosi į teismą dienos, jis jokio išsamaus atsakymo iš VAVA Vilniaus r. žemėtvarkos skyriaus negavo. 2007 m. birželio 18 d. VAVA Vilniaus r. žemėtvarkos skyriaus raštu pareiškėjas buvo įspėtas apie numatomą žemės sklypo patikrinimą. Atvykę specialistai 2008 m. birželio 18 d. surašė žemės naudojimosi patikrinimo aktą Nr. 86, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas naudoja minėtą sklypą. 2007 m. birželio 22 d. raštu pareiškėjas informuotas, kad turi atlaisvinti jam nepriklausantį žemės sklypą, nes priešingu atveju bus patrauktas administracinėn atsakomybėn. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos neveikimas trijų metų laikotarpiu laikytinas neteisėtu, prieštaraujančiu įstatymams, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams, pažeidžiančiu pareiškėjo pilietines teises, be to, Vilniaus apskrities viršininko administracija nesilaikė Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos reikalavimų. Nurodė, kad, siekdamas išspręsti sklypo privatizavimo klausimą, kreipėsi į daugelį institucijų – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, Administracinių ginčų komisiją ir kt. Minėtos institucijos pateikdavo atsakymus tik joms suteiktos kompetencijos ribose, tačiau žemės privatizavimo klausimo neišsprendė. Paaiškino, kad 2002 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl jam suteikto sklypo privatizavimo, bet prašymą buvo atsisakyta priimti ir pareiškėjui išaiškinta, kad jo naudojamas sklypas neturi bendros ribos su prašomu privatizuoti žemės sklypu ir kad bus priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kuriuo pareiškėjo iškeltas klausimas bus išspręstas. Vėliau jokių veiksmų Vilniaus apskrities viršininko administracija neatliko. Kitiems asmenims buvo leidžiama išsipirkti sklypus. Dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, pareiškėjas patyrė didelių dvasinių išgyvenimų bei nepatogumų, patyrė pažeminimą, t. y. neturtinę žalą. Pažymėjo, kad taip pat patyrė ir turtinę žalą, nes, tikėdamasis privatizuoti sklypą, neieškojo kitų variantų. 2002-2005 metais pareiškėjas galėjo įsigyti bendrijoje kitą sodo sklypą už nedidelę kainą. Kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai (neveikimas) suteikė pareiškėjui lūkesčių dėl palankaus sprendimo, šiuo metu sklypų kainos yra labai didelės, todėl, pareiškėjo nuomone, dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų pareiškėjas prarado galimybę įsigyti sodo sklypą, kurio dabartinė rinkos kaina yra apie 30000 Lt. Pareiškėjui padaryta turtinė žala yra pareiškėjo negautos pajamos, t. y. nenupirktas žemės sklypas. Pažymėjo, kad, pretenduodamas privatizuoti sklypą, pareiškėjas jame dirbo, mokėjo mokesčius, tvarkė aplinką, kaupė statybines medžiagas sklype esančio namelio remontui, dalinai jį atliko, rinko baldus, kompensavo buvusio naudotojo N. B. artimiesiems įmokas už sklypo privatizavimą – 300 Lt.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 53-57). Nurodė, kad 2006 m. balandžio 7 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija gavo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos raštą Nr. (13.9-25)-3-2095 ,,Dėl piliečio E. K. prašymo sodo sklypo išpirkimo klausimu SB (duomenys neskelbtini), Akmeniškės, Marijampolio sen., Vilniaus raj.“. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. balandžio 11 d. pavedė atsakyti į šį raštą VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus r. žemėtvarkos skyriui. Minėtas skyrius 2006 m. birželio 13 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos raštą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam atsakymas pateiktas nebuvo, nepagrįstas. 2006 m. liepos 21 pareiškėjas pateikė prašymą Vilniaus r. žemėtvarkos skyriui, kad būtų prijungti papildomi dokumentai dėl tolesnio bylos peržiūrėjimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugsėjo 5 d. raštu pareiškėjas informuotas, kad, remiantis galiojančiais teisės aktais, mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami valstybinės žemės sklypai, teisės aktų nustatyta tvarka suteikti sodininkų bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojami valstybinės žemės sklypai – jų naudotojams. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. vasario 5 d. raštu papildomai paaiškino Lietuvos Respublikos Seimo nariui J. S. bei pareiškėjui, kad tuo atveju, kai valstybinės žemės sklypą asmeniui buvo leista pirkti ir jis už šį sklypą yra sumokėjęs, tačiau pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, įpėdiniams, perkantiems šį žemės sklypą, įskaitoma mirusiojo savininko sumokėta suma, o kainos skirtumas dėl padidėjusios žemės sklypo vertės papildomai nemokamas. Pareiškėjas nėra N. B. paveldėtojas, todėl pareiškėjas panaudoti buvusio savininko įmokėtą pinigų sumą neturi teisės. Pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2006 m. rugpjūčio 30 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės privatizuoti jo prašomo žemės sklypo. Taigi, pareiškėjas apie tai, kad jis negali privatizuoti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), žinojo jau 2006 metais. Atsakovo nuomone, Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai negalėjo įtakoti pareiškėjo teisės, galimybės įsigyti prašomą žemės sklypą, nes nuo 2005 m. iki šiol nepasikeitė įstatymo norma, kad norinti įsigyti žemės sklypą sodų bendrijoje, reikia turėti teisinį pagrindą, t. y. turi būti potvarkis dėl žemės sklypo skyrimo, susiklostę paveldėjimo teisiniai santykiai ir pan. Paaiškino, kad, remiantis galiojusiu ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu, SB (duomenys neskelbtini) valdybos susirinkime 2002 m. liepos 11 d. priimtas sprendimas dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) perdavimo naudotis bei privatizuoti pareiškėjui yra neteisėtas, nes buvo priimtas subjekto, neturėjusio teisės priimti tokio sprendimo, t. y. subjekto, kurio kompetencijai nebuvo priskirta valstybės žemės valdymas ir disponavimas. Pažeidžiant įstatymo nuostatas priimtas sprendimas dėl valstybinės žemės sklypo suteikimo, nesuteikia teisės šiuo sklypu naudotis, o valstybinės žemės sklypo faktinis naudojimas, t. y. naudojimas be teisinio pagrindo, atsakovo teigimu, nesuteikia teisės šio sklypo pirkti be aukciono. Pažymėjo, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja tai, kad jei teisės sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrų rezultatų, jei veiks vadovaudamasis nustatytomis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Tačiau, tokie lūkesčiai turi būti teisėti ir pagrįsti ir jais neturi būti piktnaudžiaujama. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju žala atsirado ne dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, o dėl nepagrįstų lūkesčių, kuriuos suteikė sodininkų bendrijos valdyba 2002 m. liepos 11 d. susirinkimo sprendimu, kuriuo pareiškėjui leido naudotis bei privatizuoti žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, priežastinis ryšys yra ne tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir žalos, o tarp SB (duomenys neskelbtini) veiksmų ir žalos.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo SB (duomenys neskelbtini) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti (b.l. 166-168). Nurodė, kad SB (duomenys neskelbtini) 2002 m. liepos 22 d. priimdama sprendimą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių nepažeidė, neperžengė savo kompetencijos ribų. Nurodė, kad ginčo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė sodininkų bendrijos nariui N. B., kuris mirė. Po jo mirties jo naudoto sklypo paveldėtojų neatsirado. Dėl to N. B. 2001 m. gegužės 19 d. sodininkų bendrijos narių sprendimu buvo pašalintas iš sodininkų bendrijos narių, todėl sodininkų bendrija, leisdama pareiškėjui laikinai pasinaudoti minimu žemės sklypu, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pareiškėjui 2002 m. liepos 11 d. buvo leista minimu sklypu tik naudotis, nesudarant su juo nuomos ar kitokio pobūdžio sutarčių. Kadangi bendrijai yra suteikta teisė spręsti naujų narių į bendriją priėmimo klausimą, jis negalėjo būti išspręstas nenustačius laisvo sklypo naudojimo ir pretendentų į jį. Pasisakymas dėl privatizavimo taip pat įeina į sodininkų bendrijos kompetenciją, nes šis klausimas yra susijęs su naryste bendrijoje, dėl to bendrija ir pasisakė, jog ji neprieštarauja, kad pareiškėjas privatizuotų minimą žemės sklypą. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Vilniaus apskrities viršininko administracija nepagrįstai tapatina neprieštaravimą privatizavimui su leidimu privatizuoti. Minėtas sodininkų bendrijos sprendimas institucijoms, kurioms suteikta žemės disponavimo teisė, t. y. žemės perdavimo ir pardavimo klausimai, nėra privalomas, o pareiškėjui jis nesuteikia teisių ir pareigų, ko, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, neneigia ir pareiškėjas. Pareiškėjo reikalavimai atlyginti žalą neatitinka įstatymo nuostatų ir nepagrįsti įrodymais.
Per teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neprieštaravo, kad pareiškėjas privatizuotų pageidaujamą sklypą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje pareiškėjo E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 1995 m. sausio 10 d. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis SB (duomenys neskelbtini), Akmeniškių k., Vilniaus r. (b.l. 66). Pareiškėjas sklypą įgijo valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu.
2002 m. liepos 10 d. pareiškėjas pateikė SB (duomenys neskelbtini) pirmininkui prašymą išskirti jam toje pačios bendrijoje esantį sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimuisi (b.l. 172). Išrašas iš SB (duomenys neskelbtini) valdybos susirinkimo protokolo Nr. 2 patvirtina, kad 2002 m. liepos 11 d. SB (duomenys neskelbtini) valdyba nutarė pareiškėjui skirti sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) tam, kad pareiškėjas galėtų naudotis sklypu bei jį privatizuoti (b.l. 72). Pareiškėjui buvo išduotas sodininkų bendrijos nario bilietas, kuriame nurodytas sodo sklypo (duomenys neskelbtini) numeris (b.l. 102-103). Iš minėto bilieto matyti, kad 2003-2005 metais buvo mokami bendrijos nario mokesčiai (b.l. 99-100).
SB (duomenys neskelbtini) žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) iki mirties (1997 m. gruodžio 11 d.) (b.l. 173) naudojosi N. B.. Remiantis Vilniaus rajono valdybos 1992 m. potvarkio Nr. 1233p priedėliu Nr. 1 (SB (duomenys neskelbtini) išperkamų sklypų sąrašo (duomenys neskelbtini) p.) N. B. buvo leista išsipirkti šį žemės sklypą valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis, sumokant valstybei 302 investicinius čekius (b.l. 134, 74-75). N. B. 1992 m. pagal kvitą F-187a ,,Pranešimas apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Nr. J-7548“ pervedė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui investicinius čekius (b.l. 77-78), tačiau valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo.
Iš byloje pateiktos SB (duomenys neskelbtini) pirmininko 2002 m. liepos 12 d. pažymos matyti, kad SB (duomenys neskelbtini) 2001 m. gegužės 19 d. susirinkimo sprendimu sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paimtas bendrijos naudai, N. B. pašalintas iš SB (duomenys neskelbtini). Pašalinimo priežastis – N. B. mirtis, nuo 1997 m. sklypas nedirbamas, neprivatizuotas, tikslinės įmokos nemokamos (b.l. 79).
VĮ „Registrų centras“ pažyma patvirtina, kad sklypas yra nesuformuotas ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre (b.l. 65).
Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas 2002 m. lapkričio 27 d. pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą privatizuoti SB (duomenys neskelbtini) žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 69). Minėtame prašyme buvo nurodyta, kad sodininkų bendrijos valdymo organų sprendimu pareiškėjui leista privatizuoti sklypą. Pareiškėjas savo skunde teismui nurodo, kad minėtą prašymą atsisakyta priimti ir pareiškėjui žodžiu paaiškinta, kad pareiškėjo sklypas neturi bendros ribos su prašomu privatizuoti sklypu ir kad netrukus turėtų būti priimtas naujas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, reglamentuojantis pareiškėjo prašomus išspręsti klausimus.
2005 m. birželio 27 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi su tokio paties turinio prašymu į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių (prašymas užregistruotas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje 2005 m. spalio 4 d.), nurodydamas, kad atsisakius leisti jam privatizuoti sodo sklypą, prašo grąžinti pateiktus dokumentus ir nurodyti atsisakymo priežastis (b.l. 82).
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašymą atsakyta 2006 m. birželio 13 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. SR-2242-(1.12), kuriame nurodyta, kad asmenys, mėgėjiško sodo teritorijoje pageidaujantys ir turintys teisę pirkti valstybinės žemės sklypus, turi pateikti žemėtvarkos skyriui savo lėšomis parengtą parduodamo valstybinės žemės sklypo planą (b.l. 84-85).
2006 m. liepos 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, kad būtų prijungti papildomi dokumentai prie pareiškėjo 2005 m. birželio 27 d. prašymo (b.l. 108). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. SR-3510-(1.12) ,,Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją, kad, remiantis galiojančiais teisės aktais, mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami valstybinės žemės sklypai, teisės aktų nustatyta tvarka suteikti sodininkų bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojami valstybinės žemės sklypai – jų naudotojams (b.l. 107).
2007 m. vasario 5 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu Nr. 20-115 ,,Dėl valstybinės žemės įsigijimo SB (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių 20 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai valstybinės žemės sklypą asmeniui buvo leista pirkti ir jis už sklypą yra sumokėjęs, tačiau pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, įpėdiniams, perkantiems šį žemės sklypą, įskaitoma mirusiojo savininko sumokėta suma, o kainos skirtumas dėl padidėjusios žemės sklypo vertės papildomai nemokamas. Pareiškėjas nėra N. B. paveldėtojas, todėl panaudoti buvusio savininko įmokėtą pinigų sumą neturi teisės (b.l. 118 – 119).
2007 m. birželio 18 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. SR-2208-(1.12) pareiškėjas informuotas apie rengiamą sklypo, esančio SB (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinimą dėl jo naudojimo (b.l. 126). 2007 m. birželio 18 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialistai surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 86 (b.l. 131), kuriame nurodė, kad pareiškėjas naudoja sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), aptvėręs jį tvora, sklype pasodinti vaismedžiai, pieva prižiūrėta. 2007 m. birželio 22 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. SR-2313-(1.12) pareiškėjas įspėtas, kad iki 2007 m. rugsėjo 3 d. turi atlaisvinti užimtą jam nepriklausantį žemės sklypą, o neįvykdžius minėto įpareigojimo, jis gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn (b.l. 128).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 49 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).
Teismas pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė. Asmuo, reikalaujantis priteisti žalos atlyginimą, privalo įrodyti žalos atsiradimo faktą, nuostolių dydį, nes nurodytų šiuo atveju būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas pagal įstatymą (CK 6. 246 str., 6. 247 str., 6. 249 str., 6.271 str.) nėra preziumuojamas. Todėl pareiškėjas privalėjo pagrįsti savo reikalavimus leistinais įrodymais (ABTĮ 57 str.).
Teismas pabrėžė, kad nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo turi būti vertinamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsisakymas leisti pareiškėjui privatizuoti sklypą teisėtumas.
Teismas nurodė, kad 2002 m. liepos 11 d. galiojo 2000 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 404, kuriuo patvirtinti Sodininkų bendrijos tipiniai įstatai (toliau – Įstatai). Įstatų 1 punkte numatyta, kad sodininkų bendrija (toliau vadinama – ir bendrija) yra savanoriškas, pelno nesiekiantis, juridinio asmens teises turintis fizinių ar juridinių asmenų susivienijimas, kurio tikslas – plėtoti mėgėjiškos sodininkystės veiklą suvienijus žemės sklypų savininkus, nuomininkus bei naudotojus ir valdyti bendrijos teritorijoje esantį jai bendrosios dalinės nuosavybės (nuomos) teise priklausantį turtą. Pagal Įstatų 6 punktą bendrijos teisės yra užsiimti įstatuose numatyta veikla; valdyti ir naudoti jai priklausantį turtą, lėšas ir jais disponuoti; gauti kreditus; būti likviduojama ir reorganizuojama, steigti sodininkų bendrijų sąjungas arba prie jų prisijungti; būti planavimo organizatorė, prireikus parengti ar patikslinti bendrijos sodo teritorijos ar jos dalies detalųjį planą, kitus specialiojo planavimo dokumentus; būti užsakovė ir sudaryti rangos sutartis dėl sodo inžinerinės įrangos ir bendrojo naudojimo objektų projektavimo, statybos ir kitų teritorijos tvarkymo darbų; priimti į bendriją ir iš jos pašalinti narius. Taigi minėtuose Įstatuose nenumatyta sodininkų bendrijos teisė suteikti teisę naudotis ar privatizuoti valstybinės žemės sklypus savo nariams. Tačiau Įstatų 7 punkte numatyta, kad Bendrija gali turėti ir kitų teisių, nenumatytų įstatuose, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Minėto SB (duomenys neskelbtini) dokumento išdavimo metu galiojusio Žemės įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija Nr. I-446) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais valstybinės žemės valdymo teisė suteikiama valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių parkų administracijoms. Valstybės institucijos, miškų urėdijos, valstybinių parkų administracijos turi teisę neviršydamos suteiktų įgaliojimų naudoti žemę, teikti apskrities viršininkui siūlymus ją išnuomoti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Kitą valstybinę žemę, nesuteiktą valdyti pirmojoje dalyje išvardytiems subjektams, apskrities teritorijoje valdo apskrities viršininkas (Žemės įstatymo 6 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad valstybinės žemės valdymo ir disponavimo jos dalimi klausimai sprendžiami išskirtinai nustatytų institucijų ir kiti subjektai jokių privalomų sprendimų dėl valstybinės žemės valdymo, naudojimo, disponavimo priimti negali.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad 2002 m. liepos 11 d. SB (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nesuteikė ir negalėjo suteikti įstatymų nustatyta tvarka teisės naudotis SB (duomenys neskelbtini) esančiu sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį privatizuoti.
Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys žemės sklypai – jų naudotojams. Žemės įstatymo 2 straipsnyje yra numatyta žemės naudotojo sąvoka - neišnuomotos privačios žemės savininkas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nustatyta tvarka išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota privati žemė. Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad apskrities viršininkas apskrities teritorijoje suteikia naudotis arba išnuomoja valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri perduota valdyti vietos savivaldos institucijoms.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 3 punkte numatyta, kad sodininkų bendrijų nariai ir kiti asmenys turi teisę pirkti mėgėjiško sodo teritorijoje esančius suteiktus ir jų naudojamus valstybinės žemės sklypus. Pagal Taisyklių 4 punktą mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami valstybinės žemės sklypai, teisės aktų nustatyta tvarka suteikti sodininkų bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojami valstybinės žemės sklypai – jų naudotojams. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas naudotis SB (duomenys neskelbtini) esančiu sklypu neturėjo teisinio pagrindo, t. y. juo tik faktiškai naudojosi, todėl pagrįstai Vilniaus apskrities viršininko administracija savo atsakymuose į pareiškėjo prašymus minėtą sklypą privatizuoti nurodė, kad pareiškėjui žemės sklypo įsigijimo ne aukciono tvarka taisyklės netaikytinos.
Taisyklių 20 punkte numatyta, kad jei valstybinės žemės sklypą asmeniui buvo leista pirkti ir jis už šį sklypą yra sumokėjęs, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, įpėdiniams, perkantiems šį valstybinės žemės sklypą, įskaitoma mirusiojo savininko sumokėta suma, o kainos skirtumas dėl padidėjusios valstybinės žemės sklypo vertės papildomai nemokamas. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir galiojusiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.6 p.
Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono valdybos 1992 m. potvarkio Nr. 1233p priedėliu Nr. 1 (SB (duomenys neskelbtini) išperkamų sklypų sąrašo 5 p.) N. B. buvo leista išsipirkti žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis, sumokant valstybei 302 investicinius čekius. N. B. 1992 m. pagal kvitą F-187a ,,Pranešimas apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Nr. J-7548” pervedė Vilniaus r. žemėtvarkos skyriui investicinius čekius, tačiau valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. N. B. paveldėtojai 2005 m. rugsėjo 3 d. SB (duomenys neskelbtini) pirmininkui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad atsisako bendrijos naudai sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 73). Pareiškėjas skunde nurodė, kad už sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo N. B. paveldėtojams 300 Lt kompensaciją.
Teismas konstatavo, kad išsipirkti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka turi teisę tik mirusio asmens turto paveldėtojai ir tik tokiu atveju, jeigu už sklypą buvo nustatyta tvarka sumokėta. Nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, kad paveldėtojai pateikė atsisakymą nuo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) bendrijos naudai, nes nuosavybės teisės jie į sklypą dar įgiję nebuvo, taip pat šiuo atveju nėra svarbi ta aplinkybė, kad pareiškėjas už minėtą sklypą N. B. paveldėtojams sumokėjo piniginę kompensaciją. Pareiškėjas nėra N. B. teisių perėmėjas, todėl anksčiau paminėtos teisės aktų nuostatos jam netaikytinos.
Iš byloje pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu SB (duomenys neskelbtini) naudojosi, nors tokios teisės jam nebuvo suteikta teisės aktų nustatyta tvarka ir tam įgaliotų institucijų, todėl sklypą gali įsigyti tik visiems pageidaujantiems pirkti minėtą žemės sklypą asmenims bendra – aukciono – tvarka. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nepagrįstai pareiškėjui atsisakė leisti privatizuoti pareiškėjo faktiškai naudojamą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo pareiškėją jį atlaisvinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija atsisakydama leisti privatizuoti pareiškėjui žemės sklypą, veikė jai teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose. Todėl dėl atsisakymo privatizuoti žemės sklypą civilinė atsakomybė negalima, nes nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio) jai kilti.
1999 m. birželio 17 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 (redakcija galiojusi iki 2006 m. gruodžio 31 d.) 19 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvienos viešojo administravimo institucijos pareiga priimti asmenų prašymus ir juos nagrinėti pagal savo kompetenciją. Nurodyto įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatymų nenumatyta kitaip. Nurodyto įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad administracinė procedūra baigiama priėmus sprendimą dėl prašymo patenkinimo ar dėl jo atmetimo ir informavus apie tai pareiškėją ar kitą suinteresuotą asmenį. Pareiškėjo prašymų pateikimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos (toliau – ir Tvarka) (2002 m. rugsėjo 25 d. redakcija Nr. 1491) 30 punkte buvo numatyta, kad prašymas ar skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo jo gavimo institucijoje datos, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymų nustatyta kitaip arba prašymo ar skundo nagrinėjimas susijęs su komisijos sudarymu, posėdžio sušaukimu ar kitomis organizacinėmis priemonėmis, dėl kurių atsakymo pateikimas asmeniui gali užsitęsti ilgiau kaip 30 dienų nuo prašymo ar skundo gavimo institucijoje datos. Minėtos Tvarkos 34 punkte įtvirtinta, kad sprendimai dėl išnagrinėtų prašymų priimti individualų administracinį aktą, išduoti dokumentą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, ar atlikti kitus administracinius veiksmus įforminami institucijos vadovo ar jo įgalioto asmens įsakymu, potvarkiu, raštu ar kitokiu sprendimą patvirtinančiu dokumentu, atitinkančiu prašymo esmę. Pranešime apie nepatenkintą prašymą ar skundą turi būti nurodyti prašymo ar skundo nepatenkinimo motyvai, pagrįsti teisės aktų nuostatomis, kur ir kokia tvarka gali būti apskųstas šis sprendimas (Tvarkos 38 p.).
Iš pareiškėjo skundo turinio nustatyta, kad į pirmąjį pareiškėjo prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijai (2002 m. lapkričio 27 d.) pareiškėjui atsakyta žodžiu, nurodant, kad jis negali būti patenkintas, nes pareiškėjo sklypas nesiriboja su prašomu privatizuoti sklypu. Į pareiškėjo vėlesnį (2006 m. gegužės 10 d.) tokio paties turinio prašymą pareiškėjui atsakyta tik 2006 m. birželio 13 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu, nepaaiškinant, ar pareiškėjas gali privatizuoti norimą sklypą, ar ne, tačiau nurodant, kad asmenys, mėgėjiško sodo teritorijoje pageidaujantys ir turintys teisę pirkti valstybinės žemės sklypus, turi pateikti žemėtvarkos skyriui savo lėšomis parengtą parduodamo valstybinės žemės sklypo planą. Vėlesni pareiškėjo prašymai taip pat išnagrinėti ir į juos atsakyta, nesilaikant Viešojo administravimo įstatyme ir Tvarkoje nustatytų tvarkos ir terminų. Kaip konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierė 2007 m. balandžio 23 d. pažymoje Nr. 4D-2006/03-36 (b.l. 120-124), atsakovas minėtais savo veiksmais pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (2005 m. birželio 9 d. redakcija Nr. VIII-1234) 8, 23 ir 31 straipsnių reikalavimus bei pareiškėjo teisę į tinkamą viešąjį administravimą.
Dėl nurodytų motyvų, konstatavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumą, kuris pasireiškė netinkamu viešuoju administravimu, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str. 1 d.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į įvairias institucijas, siekdamas nustatyti naudojamo sklypo teisinį statusą, pareiškėjui nebuvo nustatyta tvarka ir terminais į jo visus prašymus atsakyta arba delsiama atsakyti, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie teismo vertintini kaip 3000 Lt neturtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas – 50 000 Lt yra akivaizdžiai per didelis ir neatitinka įstatyme numatytų kriterijų, todėl visa apimtimi pareiškėjo reikalavimais negali būti patenkintas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, įrodinėdamas jam padarytos neturtinės žalos dydį, remiasi tik jo paties paaiškinimais dėl patirtų išgyvenimų, nepateikdamas į bylą kitų leistinų įrodymų.
Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, jog dėl to, kad atsakovas netinkamai įgyvendino jam suteiktas viešojo administravimo funkcijas, pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala. Tam kad konstatuoti, jog buvo padaryta žala, būtina nustatyti ne tik tam tikrus neteisėtus veiksmus, bet ir padarytą žalą, bei priežastinį ryšį tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui dėl atsakovo veiksmų buvo padaryta žala. Pareiškėjo samprotavimai apie tai, kad jis 2003-2005 metais galėjo įsigyti kitą sklypą, kuris šiuo metu kainuoja brangiau, nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Be to, kaip atsakovo veiksmų (neveikimo) pasekoje atsiradusios žalos negalima vertinti ir to, kad pareiškėjas rūpinosi žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) priežiūra ir turėjo tam tikrų išlaidų. Pareiškėjas, nebūdamas teisėtu norimo privatizuoti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoju, negalėjo turėti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad sklypą galės neabejotinai išsipirkti ir jį valdyti nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju ne dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas negalėjo privatizuoti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), o dėl įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, kuriomis ribojama pareiškėjo galimybė įsigyti norimą sklypą, nesant teisėtu jo naudotoju. Be to, pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją 2002 m. lapkričio 27 d., o vėliau – tik 2005 m. birželio 27 d. (prašymas užregistruotas 2005 m. spalio 4 d.), todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija tris metus vilkino spręsti pareiškėjo naudojamo sklypo privatizavimo klausimą, nes atsakovas neturėjo tam jokio pagrindo (nebuvo pareiškėjo prašymo). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo kilti atsakovo civilinei atsakomybei ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jam padarytos neturtinės žalos dydį. Todėl turtinės žalos atlyginimas negali būti priteistas kaip neįrodytas (ABTĮ 57 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Neturi reikšmės šios bylos išsprendimui pareiškėjo argumentai, jog pareiškėjas sumokėjo tam tikras pinigines sumas fiziniams ar juridiniams asmenims už ginčo sklypą ar kitas sumas, susijusias su šio sklypo naudojimu. Šioje byloje yra sprendžiamas valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, atsakomybės klausimas. Todėl sprendžiant pareiškėjo turėtų išlaidų klausimą gali būti atsižvelgta tik į pareiškėjo į valstybės pajamas sumokėtas sumas.
III.
Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą ir priteisti jam 50 000 Lt neturtinę žalą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismo sprendime nėra jokių argumentų, kuriais remiantis pareiškėjo prašoma priteisti neturtinė žala buvo sumažinta iki 3000 Lt.
2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad „pareiškėjas, įrodinėdamas jam padarytos neturtinės žalos dydį, remiasi tik jo paties paaiškinimais dėl patirtų išgyvenimų, nepateikdamas į bylą kitų leistinų įrodymų“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturinės žalos sampratą, atskleistą LR CK 6.250 str. 1 d., negali nepasižymėti atitinkama specifika. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškimų atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normos vertinimams bei kriterijai (Administracinė jurisprudencija, Nr. 4., 90 psl.).
3. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas iš Administracijos nesulaukė jokio atsakymo. Todėl priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti didesnis. Tai priverstų Administraciją būti reiklesne savo darbuotojams, o darbuotojus - atsakingiau atlikinėti tarnybines pareigas.
4. Teismas nukrypo nuo pagrindinės skundo temos - Administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Sprendime konstatuota, kad „2002 m. liepos 11 d. SB (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nesuteikė ir negalėjo suteikti įstatymų nustatyta tvarka teisės naudotis SB (duomenys neskelbtini) esančiu sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį privatizuoti“. Byloje esantysis lapelis, kuriame nurodyta, kokių dokumentų reikia perkant žemės sklypą ir kuriame antruoju punktu pažymėta: „sodo bendrijos išrašą iš protokolo, kad skirtas sklypas - išduoda s/b pirmininkas (arba pažyma, kad yra narys, skirtas sklypas, kurio Nr.)“. Tokią informaciją žmonėms Administracijos žemėtvarkos skyrius teikdavo 2005 metais. Jeigu tai buvo neteisinga ar nekompetentinga informacija, tai Administracija turi prisiimti atsakomybę už jos paskleidimo pasekmes.
5. To paties SB (duomenys neskelbtini) protokolo pagrindu pilietei A. K. buvo leista privatizuoti sklypą. Tai konstatavo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2007 m. gruodžio 3 d. rašte. Ir nors Generalinės prokuratūros išvadoje yra nurodyta, kad sklypo pardavimas bendrijos nariui (t.y. pareiškėjui) neigiamų pasekmių nesukėlė, tačiau yra atvirkščiai: pareiškėjas patyrė labai stiprius išgyvenimus, nes vieniems protokolas galioja, o kitiems - ne, prarado pasitikėjimą valdžia bei teisingumu.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas pasirinko galimai ne visai tinkamą kelią. Tačiau šį kelią nurodė Administracijos žemėtvarkos skyrius. Taigi, žmonių klaidinimas yra neteisėta veika. Teismas šios aplinkybės nenagrinėjo.
7. Jeigu Administracijai netiko jos pačios reikalaujamas dokumentas, tai ji privalėjo išaiškinti kaip teisingai pasielgti tokiu atveju.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pareiškėjui privatizavimui galėjo būti pasiūlytas ir kitas laisvas sklypas, nurodant tinkamą teisės realizavo būdą. Tačiau tai irgi nebuvo padaryta.
8. Nors teismas ir konstatavo, kad administracija savo veiksmais pažeidė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus bei pareiškėjo teisę į tinkamą administravimą, tačiau sprendimas nėra konkretus. Teismas neatkreipė tinkamo dėmesio į tai, kad iki šiol Administracija ignoruoja pareiškėjo teises.
9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr.1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ 31 punktas numato, kad „Jeigu apskrities viršininkas priima sprendimą netenkinti prašymo parduoti valstybinės žemės sklypą mėgėjiško sodo teritorijoje, sprendime nurodomos priežastys“. Tokio sprendimo iki šiol pareiškėjas nėra gavęs.
Žemesnės instancijos teismas
10. Sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apie 25 neprivatizuoti, neprižiūrimi ir apleisti sklypai (b.l. 150-151).
11. Susipažinęs su administracinės bylos medžiaga pareiškėjas pirmą kartą pamatė kai kuriuos Administracijos pateiktus atsakymus į pareiškėjo 2005 m. lapkričio 28 d. prašymą Nr. 6481, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštas (b.l. 94) bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento raštas (b.l. 95-96) „Dėl žemės sklypo privatizavimo sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini). Šių raštų pareiškėjas nėra gavęs. Todėl pareiškėjo mano, kad šie raštai surašyti vėliau, jau kilus ginčui.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
1. Teismas netinkamai išanalizavo įrodymus, susijusius su Viešojo administravimo įstatymo normų pažeidimu. Pareiškėjo 2002 m. lapkričio 27 d. prašymas yra pateiktas netinkamai, t. y. nebuvo pateikta jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas turi teisę išsipirkti žemės sklypą. Tik 2005 m. birželio 27 d. pareiškėjas pateikė prašymą su priedais, t. y. dokumentais, kurie, jo manymu, įrodo jo galimybę įsigyti sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, o 2006 m. liepos 21 d. paprašė papildomai prijungti dar kelis dokumentus. Į šiuos abu prašymus buvo atsakyta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atitinkamai 2006 m. birželio 13 d. raštu Nr. SR-2242-(1.12) bei 2006 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. SR-3510-(1.12), kuriais pareiškėjas buvo informuotas, kad žemės sklypą gali įsigyti tik asmuo, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka yra suteiktas šis sklypas. Taigi Pareiškėjas apie tai, kad jis negali privatizuoti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) žinojo jau 2006 metais.
2. E. K., prieš kreipdamasis į teismą, turėjo teisę pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, numatyta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, t. y. kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, apskųsti jos sprendimą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Ir kaip matyti, minėtų institucijų nuomone, E. K. neturi teisės privatizuoti žemės klypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Akmeniškių km., Marijampolio sen., Vilniaus raj.
Į kitas institucijas asmuo kreipėsi jau vėliau nei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius atsakė į pareiškėjo prašymus.
Taigi, teismo išvada, kad dėl to, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nepateikė laiku atsakymo į E. K. prašymus, pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į kitas institucijas, yra neteisingas bei klaidinanti, kadangi pareiškėjas kreipėsi į kitas institucijas jau gavęs atsakymą iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus. Todėl teismo argumentacija, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų ir išgyvenimų dėl to, kad turėjo kreiptis į kitas institucijas, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija per nustatytą terminą nepateikė atsakymo, neatitinka faktinių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo sprendime nurodė, kad „pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jam padarytos turtinės žalos dydį“, todėl teismas nepagrįstai priteisė 3000 Lt žalos atlyginimo, neturėdamas jokių įrodymų.
Atsiliepimas
Pareiškėjas E. K. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinkąs. Atsiliepime nurodė, kad argumentas, kad pirminis pareiškėjo prašymas yra pateiktas netinkamai, atsirado tik apeliacinės instancijos teisme, nors tai buvo galima nurodyti jau prieš devynerius metus tiesiogiai pareiškėjui. Pareiškėjas mano, kad nepagrįsti ir skundo argumentai, kad į mano abu prašymus, t. y. 2002 bei 2005 metų, buvo atsakyta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. birželio 13 d. raštu Nr. SR-2242-(1.2) bei 2006 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. SR-3510(1.12). Išanalizavus minėtus raštus (b.l. 58-60) matyti, kad jokio atsakymo šie abu raštai neduoda.
Be to, 2006 m. birželio 13 d. raštas Nr. SR-2242-(1.2) yra atsakymas ne į pareiškėjo prašymą, o į Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2006 m. balandžio 7 d. raštą Nr. (13.9-25)-3-2095. Tiesiogiai pareiškėjui adresuotas 2006 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. SR-3510(1.12), tačiau iš jo matyti, kad jis yra atsakymas į kitą 2006 m. liepos 21 d. raštą Nr. GR-4762-(1.9) ir jokio aiškumo nesuteikia.
Pareiškėjas kreipėsi į ginčo ikiteismines ginčo nagrinėjimo institucijas ir joms pretenzijų neturi.
Administracija, reikalaudama bendrijos protokolo apie sklypo skyrimą nurodė klaidingą kelią, o vėliau, nepanorėjusi pripažinti savo klaidų, nusprendė ignoruoti pareiškėjo teises.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas į visas kitas institucijas kreipėsi 2007-2008 metais, kai jau buvo praradęs bet kokią viltį sulaukti iš Administracijos išsamaus atsakymo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo Administracijos veiksmų neteisėtumą. Jis yra nedviprasmiškai konstatuotas ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pažymose.
Visi pareiškėjo prašymai, raštai Administracijai bei įvairioms institucijoms įrodo, kad dėl Administracijos kaltės pareiškėjas patyrė daug išgyvenimų. Pareiškėją labiausiai žeidžia tai, kad buvo pažeista ne tik jo teisė į tinkamą viešąjį administravimą, bet ir piliečių lygybės prieš įstatymą principas. Pareiškėjas patyrė ne paprastus išgyvenimus bei nepatogumus, o didžiulį pažeminimą kaip pilietis, nes Administracija ignoravo jo teisės, elgėsi su juo kaip su prasikaltusiu asmeniu, nesistengdama jam padėti, o priešingai - sudarydavo dirbtines kliūtis. Nei viename Administracijos rašte nematyti noro pripažinti bei ištaisyti jos pačios klaidą. Pareiškėjas iki šiol nesupranta, ar jis, būdamas sodininkų bendrijos nariu, turi kokias nors teises pagal Lietuvos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 5 d. nutarimą Nr. 1443. Įstatymas nurodo, kad pareiškėjas turi tokią teisė, o Administracija 2009 m. vasario 23 d. raštu Nr. 20-106 vėl siūlo kreiptis į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad palaiko argumentus, išdėstytus Vilniaus apskrities viršininko administracijos pateiktame apeliaciniame skunde.
Papildomai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus informacinio pobūdžio lape yra nurodyta, kokius dokumentus reikia pateikti norint nusipirkti sodo sklypą. Pirmajame punkte yra nurodyta, kad reikia pateikti sodininkų bendrijos generalinio plano ištrauką su pažymėtomis asmeniui priklausančio žemės sklypo ribomis. Taigi, aiškiai nurodyta, kad galima pateikti šiame informaciniame lape nurodytus dokumentus tik tuo atveju, jei asmuo turi teisę įsigyti žemės sklypą, kurį nori pirkti. Nagrinėjamuoju atveju E. K. nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis turi teisę įsigyti sodo sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), Akmeniškių km., Marijampolio sen., Vilniaus raj.Antrajame šio informacinio pobūdžio lape nurodyta, kad asmuo turi pateikti išrašą iš sodininkų bendrijos protokolo, kad šis žemės sklypas yra skirtas asmeniui. Vilniaus apskrities viršininko administracijai E. K. pateiktas išrašas iš 2002 m. liepos 11 d. sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) valdybos susirinkimo protokolo Nr. 2, kuriame nurodyta, kad sodininkų bendrija pati nusprendė skirti antrą sodo sklypą E. K., negali būti vertinamas kaip tinkamas dokumentas, įrodantis, kad E. K. yra skirtas sodo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), nes teisės aktais nėra numatyta sodininkų bendrijų teisė skirti žemės sklypus piliečiams.
Tretysis suinteresuotas asmuo sodininkų bendrija (duomenys neskelbtini) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad byloje nėra nustatyta, kad E. K. būtų patyręs išgyvenimą, ypač didelį išgyvenimą.
Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas). CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tokia žala atsiranda dėl valstybinės valdžios institucijų darbuotojų kaltės tik tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas E. K. priteisė neturtinę žalą dėl to, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija per įstatymais nustatytą terminą nedavė atsakymų į E. K. skundus, dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra SB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, privatizavimo.
Taigi, visų pirma, reikėtų nustatyti, ar teismo sprendime konstatuotas pareigūnų neveikimas sukėlė ar galėjo sukelti pasekmes, nurodomos E. K. skunde, ir antra, ar už tokį pareigūnų neveikimą įstatymais yra numatyta atsakomybė, tai yra ir neturtinės žalos atlyginimas.
Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad E. K. nebuvo mirusio N. B. įpėdinis, todėl jis šia prasme pretenduoti į minimą žemės plotą negali, ir minimas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) ir nesiribojo su jo nuosavybės teisėmis turimu žemės sklypu, dėl to ir šia prasme E. K. neturėjo jokių pirmumo teisių, kitų bendrijos narių atžvilgiu, į minimo sklypo privatizavimą. Taigi, šitos aplinkybės neteikė ir negalėjo teikti E. K. vilčių, kad jis galės minimą žemės sklypą privatizuoti. Dėl šios aplinkybės jis negalėjo patirti išgyvenimo.
Iš SB „Aguonos“ 2002 m. liepos 11 d. valdybos protokolo Nr. 2 matyti, kad A. K. yra vienintelė, kuriai leista privatizuoti sklypą, o tokių kaip E. K. yra daugiau. Taigi, ši aplinkybė jo nepažemino ir pažeminti negalėjo.
E. K. remiasi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o tokio įstatymo, apeliantas nenurodė.
Lietuvos Respublikos CK 271 straipsnis, kuriuo grindžiamas teismo sprendimas, nėra ta įstatymo norma, apie kurią kalbama minėto 6.250 straipsnio 2 dalyje, tai yra apie neturtinės žalos atlyginimą. Tokios neturtinės žalos atlyginimo nenumato ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 90 straipsnio nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti, atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo atstovė paaiškino Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, apeliacinio skundo argumentus ir prašė skundą patenkinti, o pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo E. K. apeliacinis skundas atmestinas, Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymai dėl žemės sklypo privatizavimo išnagrinėti ir į juos atsakyta, nesilaikant Viešojo administravimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos nustatytų tvarkos ir terminų.
Konstatavęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumą, kuris pasireiškė netinkamu viešuoju administravimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į įvairias institucijas, siekdamas nustatyti naudojamo žemės sklypo teisinį statusą, pareiškėjui nebuvo atsakyta į jo visus prašymus nustatyta tvarka ir terminais arba buvo delsiama atsakyti, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie teismo vertintini kaip 3000 Lt neturtinė žala.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei ginčo santykiams neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus šio ginčo faktines aplinkybėms.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Pareiškėjas žalos atlyginimą pagal CK 6.271 kildina iš atsakovo neteisėtos veikos, nagrinėjant jo prašymus dėl žemės sklypo privatizavimo.
CK 6.271 straipsniu nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės.
CK 271 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal ši straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Civilinei atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti yra būtini trys elementai. Turi būti: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.) ir 3) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.). Nesant vieno iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atsiradimą, nustatė, kad buvo pažeistos teisės normos, nustatančios piliečių prašymų nagrinėjimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Tačiau, pažeidus teisės normą, atsakomybė dėl žalos atlyginimo atsiranda ne visada, kadangi toks pažeidimas turi būti susijęs su nukentėjusiojo asmens teise, laisve ar atitinkamu interesu ir šioms vertybėms turi būti padaryta žala. Pareiškėjo nurodomas pažeidimas nėra išimtinai svarbus, jis nesukliudė ir nekliudo pareiškėjui realizuoti savo interesų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad juo buvo padaryta pareiškėjui žala. Neturtinės žalos faktas bei jos dydis turi būti įrodytas žalos atsiradimo bei jos dydį patvirtinančiais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė bei nenurodė jų galimos buvimo vietos, todėl nesant tokių įrodymų, žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ginčo santykiams, todėl sprendimas dėl žalos atlyginimo naikintinas.
Remiantis šiais argumentai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai priteisti didesnę neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas ir todėl jo apeliacinis skundas atmestinas.
Atsakovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, tenkintinas ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos pritesimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
E. K. (E. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą dalyje dėl žalos priteisimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – E. K. (E. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.