Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-07-28 · Byla Nr. ATP-748-387/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-28
Bylos Nr.
ATP-748-387/2015
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-03659-2015-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algimantas Valantinas
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-748-387/2015Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03659-2015-9Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.4;63. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. liepos 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-19 nutarties, kuria buvo atmestas R. V. skundas dėl 2015-02-24 Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2015-02-24 nutarimu R. V. buvo pripažinta kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir nubausta 35 Eur dydžio bauda.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-05-19 nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus priimtą 2015-02-24 nutarimą, kuriuo R. V. buvo nubausta už tai, kad 2015-01-30 apie 7.15 val., vairuodama automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesugebėjo sustabdyti automobilio ir atsitrenkė į priekyje sustojusį automobilį „WV POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko buvo apgadinti abu automobiliai. Skundžiamame procesiniame sprendime nurodoma, kad R. V. parodymai apie staigų automobilio stabdymą atitinka jos pavėluotą reakciją, kas nepaneigia padaryto Kelių eismo taisyklių 126 p. nuostatų pažeidimo. Teismas pažymėjo, jog eismo įvykio schemoje užfiksuotas 4,5 m (0,1 + 4,4) atstumas tarp automobilių, taip pat nustatyti žymus automobilių apgadinimai patvirtina stiprų smūgį automobilių kontakto metu, kas buvo įmanoma tik esant nemenkam automobilio „(duomenys neskelbtini)“, kurį vairavo pareiškėja, greičiui. Tai dar kartą patvirtina teismo išvadas, kad R. V. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, savalaikiai nestabdė automobilio, nors turėjo galimybę tai padaryti. Apylinkės teismo vertinimu, dėl šių pažeidimų kalta automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoja, kuri pagrįstai pripažinta kalta ir dėl kilusio eismo įvykio, kurio metu buvo sugadintas (apgadintas) svetimas turtas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu R. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-19 nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Apeliantė nurodo, kad su 2015-05-19 nutartyje išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis nesutinka. Teigia, kad jie yra prieštaringi, neatitinkantys teismų praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių. Anot apeliantės, byloje nebuvo visiškai ir objektyviai išaiškintos visos sprendimo priėmimui reikšmingos aplinkybės, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad būtent jos veiksmai sąlygojo eismo įvykį.

Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju netaikytini Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 126 punkto reikalavimai, kadangi ši KET nuostata reglamentuoja transporto priemonių išdėstymą kelyje ir yra taikoma sprendžiant situacijas, kuomet įvyksta įvykiai su viena paskui kitą važiuojančiomis transporto priemonėmis. Tuo tarpu aptariamo įvykio metu automobilis VW Polo nevažiavo prieš jos automobilį ta pačia eismo juosta, o staiga persirikiavo ir praktiškai sustojo. Dėl pastarosios priežasties, apeliantės nuomone, šiuo atveju reikėtų vadovautis KET 101 ir 104 punktais, kuriuos savo veiksmais pažeidė G. L., o ne ji.

Skunde pažymima, kad būtent G. L. sudarė eismui pavojingą situaciją, nulėmusią eismo įvykio kilimą, nes neįvertinęs atstumo tarp automobilių bei greičių skirtumo, persirikiavo į R. V. važiavimo juostą, sudarė jai kliūtį ir privertė staigiai stabdyti, tačiau ji neturėjo techninės galimybės visiškai sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio. Be to, pasak apeliantės, teismas yra nenuoseklus darydamas išvadas dėl jos padaryto KET 126 punkto pažeidimo, nes sprendimą grindžia skaičiavimais, jog automobilis „WV POLO“ persirikiavo esant 20 metrų atstumui iki R. V. vairuojamo automobilio, tuo pačiu konstatuodamas, kad pastaroji turėjo laikytis 25 metrų atstumo iki G. L. automobilio ir to nepadariusi pažeidė KET 126 punkto reikalavimą.

Šalies argumentai

Apeliantės teigimu, teismas net netyrė jos iškeltos versijos dėl eismo įvykio mechanizmo kilimo, visiškai nepagrįstai nurodydamas, jog jos parodymai yra nenuoseklūs ir nepatikimi. Apeliantė pažymi, jog nuo pat eismo įvykio kilimo ji nekeitė savo pozicijos dėl kilusio eismo įvykio aplinkybių. Viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog laiko prasme žalias šviesoforo signalas ėmė mirksėti anksčiau nei automobilis VW Polo pradėjo persirikiavimo manevrą. Tuo tarpu teismas šiuos apeliantės paaiškinimus nepagrįstai interpretavo kaip patvirtinimą, kad sprendimą nemažinti greičio ir pervažiuoti sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui ji priėmė jos judėjimo juostoje jau esant G. L. sudarytai kliūčiai, ir panaudojo kaip argumentą konstatuodamas, kad ji nesilaikė būtinųjų atsargumo priemonių ir laiku nestabdė automobilio.

R. V. teigia, kad byloje nebuvo argumentuotai pašalinti prieštaravimai tarp jos ir G. L. pozicijų. Pasak apeliantės, pripažindamas G. L. parodymus patikimais ir jais vadovaudamasis, teismas neįvertino ir nepašalino juose esančių nelogiškumų bei neatitikimo eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotai situacijai, kurią pats teismas akcentavo 2015-05-19 nutartyje. Apeliantė pažymėjo, kad teismas nepašalino neaiškumo ir padarė išvadą, kad jos judėjimo juostoje, dar iki G. L. į ją persirikiuojant mažesniu nei 25 metrų atstumu, buvo kitų transporto priemonių, bei nepagrįstai atmetė jos parodymus apie tai, kad iki G. L. persirikiuojant į antrąją eismo juostą, R. V. judėjimo juosta buvo visiškai laisva.

Apeliantė nurodė, kad be vienų kitiems prieštaraujančių jos ir G. L. parodymų byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie galėtų neabejotinai patvirtinti vieną ar kitą versiją dėl eismo įvykio kilimo mechanizmo ir pašalinti esančius prieštaravimus. Skunde akcentuojama, kad byloje nėra nė vieno tiesioginio įvykio liudininko, vaizdo įrašo ar kitų objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neginčijamas išvadas dėl eismo įvykio mechanizmo, eismo įvykio vietos schema yra neinformatyvi, o prieštaravimai tarp skirtingų duomenų šaltinių nepašalinti. Anot apeliantės nei policijos pareigūno A. Juselio tarnybinis pranešimas, nei teisme duoti policijos pareigūnų, nebuvusių tiesioginiais eismo įvykio liudytojais, parodymai negali patvirtinti G. L. parodymų apie persirikiavimo manevro atlikimo vietą kelio ilgio atžvilgiu teisingumo. Apeliantės teigimu, esant tokioms aplinkybėms, turėjo būti skirta eismo įvykio ekspertizė, kad būtų atsakyta į esminį specialių techninių žinių reikalaujantį klausimą - ar tinkamai reaguota į G. L. veiksmus ir ar buvo techninė galimybė išvengti susidūrimo.

Anot apeliantės, net jei pagal G. L. parodymus ir darytumėme prielaidą, jog automobilio VW Polo manevrą ji turėjo sureaguoti jos vairuojamam automobiliui esant 40 metrų atstumu nuo sankryžos, techninė galimybė visiškai sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo vis vien keltų apgrįstų abejonių įvertinant tai, kad G. L. nurodė sustojęs lygiagrečiai automobiliui trečiojoje eismo juostoje stovėjusiam „apie metrą iki STOP linijos“, automobilio VW Polo ilgis yra apie 4 metrus, o 50 km/val. greičiu judančio automobilio sustojimo kelias, įvertinant vairuotojo reakcijos laiką tamsiu paros metu, yra 35 metrai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresnioji specialistė A. Š. (toliau – Institucijos atstovė) prašo R. V. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad jos veika, kuomet ji 2015-01-30 apie 07.15 val. Vilniuje, Kalvarijų – Didlaukio g. sankryžoje, vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 126 p. reikalavimus, yra teisingai kvalifikuota pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, o jos kaltė yra įrodyta.

Atsiliepime į R. V. apeliacinį skundą G. L. prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-19 nutartį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-19 nutartimi. Mano, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visas šiam įvykiui tirti reikšmingas aplinkybes bei Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus nutarimo teisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir eksperto išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Nagrinėjamoje byloje R. V. nubausta už tai, kad 2015-01-30 apie 7.15 val., vairuodama automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesugebėjo sustabdyti automobilio ir atsitrenkė į priekyje sustojusį automobilį „WV POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko buvo apgadinti abu automobiliai. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pastarasis procesinis sprendimas buvo paliktas galioti nepakeistas. Kreipdamasi su apeliaciniu skundu, R. V. nurodo nesutinkanti su tuo, kad būtent jos veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju ne ji pažeidė KET 126 punkto reikalavimus, o G. L. netikėtai persirikiavęs į jos važiavimo juostą bei sudaręs jai kliūtį, nesilaikė KET 101, 104 punkto reikalavimų. Pasak apeliantės, būtent G. L. sudarė eismui pavojingą situaciją, nulėmusią eismo įvykio kilimą, nes neįvertinęs atstumo tarp automobilių bei greičių skirtumo, persirikiavo į R. V. važiavimo juostą, sudarė jai kliūtį ir privertė staigiai stabdyti, tačiau ji neturėjo techninės galimybės visiškai sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio.

Išnagrinėjus bylos medžiagą, apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog šiuo metu byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jos kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, šiuo metu byloje surinkti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog R. V. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgia į byloje apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo, R. V. parodymus, o taip pat į eismo įvykio aplinkybes, o būtent į tai, kad faktiškai prieš pat eismo įvykio kilimą G. L. vairuojamas automobilis persirikiavo iš trečios į antrą važiavimo juostą, kuria važiavo R. V.. Manytina, kad nagrinėjamu atveju pastaroji aplinkybė yra itin reikšminga, kadangi vadovaujantis KET 104 punkto reikalavimais, persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi. Taigi prieš atlikdamas šį manevrą, vairuotojas privalo ne tik įsitikinti, kad persirikiavimo metu jis nekliudys kitos gretima eismo juosta važiuojančios transporto priemonės, tačiau ir įvertinti šia eismo juosta važiuojančių automobilių važiavimo bei priartėjimo prie jo vairuojamo automobilio greitį. Kitaip tariant, įvertinti, ar persirikiavęs į kitą eismo juostą jis nesudarys neišvengiamos kliūties kitoms šia eismo juosta važiuojančioms transporto priemonėms.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu G. L. nurodė, jog jis persirikiavo į antrą eismo juostą tuo metu, kai iki R. V. vairuojamo automobilio buvo likę apie 20-30 metrų. Jo teigimu, manevrą jis atliko kokiu 5 km/val. greičiu ir tokiu pat greičiu pabaigė judėjimą iki sankryžos (apie 20 metrų), kur sustojo (b. l. 37-38). R. V. teisme nurodė, jog jai važiuojant savo eismo juostą, priekyje jokių automobilių nebuvo. Važiavo leistinu 50 km/val. greičiu. Pradėjus mirksėti žaliam šviesoforo signalui, įvertino visas eismo sąlygas bei priėjo išvados, kad spės pravažiuoti sankryžą dar neužsidegus draudžiamam šviesoforo signalui. Negalėjo numatyti, kad tuo metu staiga į jos eismo juostą persirikiuos G. L. vairuojamas automobilis, kuris po atlikto manevro faktiškai sustojo, tokiu būdu sudarydamas jai netikėtą kliūtį (b. l. 32). Įvertinęs šiuos G. L., R. V. parodymus bei kitus byloje surinktus įrodymus, apylinkės teismas konstatavo, jog persirikiavus „WV POLO“ automobiliui į antrą eismo juostą, nuo R. V. vairuojamo automobilio iki sankryžos, kur remiantis eismo įvykio schema matyti įvykusio automobilių susidūrimo faktas, buvo apie 40 m atstumas (G. L. teigimu – apie 20 metrų iki R. V. automobilio + 20 metrų, kuriuos jis nuvažiavo iki sankryžos). Toks atstumas, anot teismo, yra daugiau nei pakankamas tam, kad R. V. galėtų ne tik pristabdyti, bet ir visiškai sustabdyti jos vairuojamą automobilį „(duomenys neskelbtini)“. Su tokia teismo išvada negalima sutikti, kadangi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jai tinkamai pagrįsti reikalingos specialios techninės žinios, kurių šiuo metu tarp byloje surinktų įrodymų nėra. Savo išvadą apylinkės teismas grindžia iš esmės G. L. parodymais bei jų pagrindu surašytais policijos pareigūnų dokumentais. Pažymėtina, kad patys policijos pareigūnai tiesiogiai eismo įvykio nematė, tad akivaizdu, jog jie negali tiksliai nurodyti likus kokiam atstumui iki sankryžos bei iki R. V. vairuojamo automobilio G. L. atliko persirikiavimo manevrą.

Apeliacinės instancijos teismas, atkreipia dėmesį ir į tai, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, eismo įvykio schemoje policijos pareigūnai užfiksuoja ne automobilių susidūrimo vietą, o jų padėtį po eismo įvykio. Braižydami eismo įvykio schema, pareigūnai turi fiksuoti tuos daiktus, kuriuos randa eismo įvykio metu. Tuo tarpu susidūrimo vieta yra nustatoma vėliau, atliekant byloje surinktų duomenų, tame tarpe ir eismo įvykio schemos, analizę. Taip pat negalima sutikti su teismo teiginiu, jog stabdymo keliui R. V. turėjo 40 metrų. Bylos medžiaga, tame tarpe ir paties G. L. parodymais, nustatyta, jog jis persirikiavo į R. V. važiavimo juostą tuo metu kai iki pastarojo automobilio buvo likę 20-30 metrų. Manevras buvo atliktas itin lėtai, judant 5 km/val. greičiu. Tokiu pat greičiu, pasak G. L., jis judėjo iki sankryžos. Taigi persirikiavęs į antrą eismo juostą bei nusprendęs nevažiuoti per sankryžą, G. L. automobilis, kaip pagrįstai nurodoma skunde, faktiškai sustojo. Manytina, jog tokiu atveju, neturint specialių techninių žinių, negalima vienareikšmiškai teigti, jog R. V. savo automobilio stabdymui turėjo 40 metrų. G. L. automobiliui persirikiavus į jos eismo juostą ir likus iki jos automobilio 20-30 metrų, ji net ir stabdydama turėjo judėti į priekį pakankamai dideliu greičiu. Tuo tarpu kai G. L. vairuojamas automobilis judėjo itin lėtai. Taigi atstumas tarp minėtų transporto priemonių turėjo mažėti neproporcingai. Be to, teismo jau buvo minėta, jog byloje nėra nustatyta transporto priemonių susidūrimo vieta, o teiginys, jog G. L. judėjo iki sankryžos būtent 20 metrų yra iš esmės pagrįstas tik jo paties parodymais.

Atsižvelgiant į aukščiau teismo aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju, siekiant tiksliai nustatyti, ar esant tokioms eismo įvykio aplinkybėms, R. V., vairuodama savo automobilį laikydamasi KET reikalavimų, turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį „Peugeot 307“, yra būtinos specialios žinios, tam yra būtina apklausti byloje specialistą ir, esant reikalui, atlikti autotechninę ekspertizę. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-19 nutartis naikintina, byla grąžintina apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, R. V. parodymai nėra nenuoseklūs. Esminės jos nurodomos eismo įvykio aplinkybės nekito. Ji nuosekliai teigė, jog matydama mirksintį žaliojo šviesoforo signalą tikėjosi pravažiuoti sankryžą, tačiau į jos eismo juostą staiga persirikiavus G. L. vairuojamam automobiliui, nesugebėjo išvengti susidūrimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. 4 p.,

nutarė:

R. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-19 nutartį ir bylą gražinti iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Algimantas Valantinas