Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-04-02 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-118-458/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. II-40-795/2019Nutartis · 2019-02-08Klaipėdos apylinkės teismas
  2. AN2-118-458/2019Nutartis · 2019-04-02Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-02
Bylos Nr.
AN2-118-458/2019
Teisminio proceso Nr.
4-06-3-01536-2018-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Arvydas Daugėla
Pažeidėjas
G. P.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-118-458/2019Teisminio proceso Nr. 4-06-3-01536-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.3; 21.11.10 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. balandžio 2 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arvydas Daugėla,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo G. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. vasario 8 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2018 m. lapkričio 13 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos tyrėjas M. B. surašė administracinio nusižengimo protokolą G. P. už tai, jog jis 2018 m. lapkričio 12 d. 17.15 val. (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Mercedes-Benz S500“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atbuline eiga, nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus atstumo, dėl to atsitrenkė į iš galo stovintį automobilį. Eismo įvykio metu apgadinti du automobiliai. Tokiais veiksmais G. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 114, 126 punktų reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimu G. P. už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 8 dalyje, buvo paskirta administracinė nuobauda – 10 Eur bauda.

2018 m. gruodžio 4 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose gautas G. P. 2018 m. lapkričio 30 d. skundas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimo. G. P. pažymėjo, jog nesutinka su nutarime nurodyta pažeidimo esme. Pripažįsta, kad važiavo atbuline eiga, sustojo ir tik tada pajuto smūgį iš galo. Jo vairuojamas automobilis buvo sustojęs ir įjungta „parking“ pavara, automobilis nejudėjo. Kadangi įvykio liudytojų, filmuotos medžiagos ir kitokių įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti kaltą asmenį, nėra, prašė pripažinti kaltais abu eismo įvykio dalyvius.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. vasario 8 d. nutartimi G. P. skundas netenkintas ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Šalies argumentai

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo G. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. vasario 8 d. nutartį.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai priimdami nutartį neatsižvelgė į G. P. parodymus, vadovavosi išimtinai tik liudytojos A. G., kuri taip pat buvo aktyvi eismo įvykio dalyvė, bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos tyrėjo M. B., kuris į eismo įvykio vietą atvyko, kai automobiliai buvo patraukti iš įvykio vietos, paaiškinimais. Anot apelianto, bylos medžiagoje nėra jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių G. P. kaltę. Pagrindinis motyvas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra A. G. parodymai apie tai, kad automobiliai iš įvykio vietos patraukti G. P. iniciatyva, nors G. P. teigia, kad tai padaryta abipusiu susitarimu, siekiant išvengti 17 val. kamščių sudarymo judrioje (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) gatvėje darbo dieną. Atsižvelgiant į tai, vėliau nebuvo įmanoma atkurti tikslių įvykio aplinkybių.

G. P. apeliaciniame skunde pažymi, kad administracinio nusižengimo teisenoje galioja nekaltumo prezumpcija ir reikalavimas kaltinančiai institucijai įrodyti pažeidimo faktą. Taip pat būtina vadovautis in dubio pro reo principu, kuris reikalauja visas abejones vertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. ANK 567 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog būtent įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos nusižengimo aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas dėl įrodymų stokos negalėjo išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylos ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos surinkta medžiaga neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad minėtas eismo įvykis įvyko būtent dėl G. P. kaltės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus viršininko funkcijas laikinai atliekanti E. K. prašo G. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. vasario 8 d. nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Asmens veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. lapkričio 13 d. nutarimu G. P. buvo nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį. Tiek iš G. P. skundo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams, tiek iš jo apeliacinio skundo yra matyti, jog administracinio nusižengimo byloje yra kilęs ginčas dėl G. P. kaltės padarius administracinį nusižengimą, t. y. vairavus automobilį atbuline eiga ir nesiėmus visų atsargumo priemonių bei nepasirinkus saugaus atstumo, dėl to kilo eismo įvykis. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų išvada, kad byloje esantys duomenys įrodo, jog G. P. padarė ANK 417 straipsnio 8 dalyje numatytą nusižengimą.

ANK 417 straipsnio 8 dalis numato, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimai, išskyrus šiame kodekse numatytuosius, užtraukia baudą vairuotojams nuo dešimt iki dvylikos eurų. ANK 417 straipsnio 8 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl, kvalifikuojant asmens pažeidimą pagal blanketinę teisės normą, administracinio nusižengimo protokole (nutarime) būtina nurodyti konkrečią teisės normą, kurią asmuo kaltinamas pažeidęs. 2018 m. lapkričio 13 d. nutarime nurodyta, jog G. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 9, 114, 126 punktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 9 punkte nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Minėtų Kelių eismo taisyklių 114 punkte nurodyta, jog, važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Kelių eismo taisyklių 126 punkte įtvirtinta, kad vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

Teisminio nagrinėjimu metu G. P. laikėsi pozicijos, jog eismo įvykis kilo ne dėl jo kaltės. Neneigė fakto, kad, automobilių kolonai stovint ir laukiant eismą leidžiančio šviesoforo signalo, pavažiavo atbuline eiga, kad praleistų automobilį, sukantį į prekybos centro aukštelę. Lengvą smūgį į jo vairuojamo automobilio galą pajuto jau po to, kai buvo sustojęs. Teigė, jog eismo įvykis įvyko dėl automobilio „Audi“ vairuotojos kaltės, nes ji pavažiavo į priekį. Nors G. P. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog nesutinka, kad padarė administracinį nusižengimą, tačiau, ištyręs rašytinę bylos medžiagą ir apeliacinį skundą, apygardos teismas nesutinka su G. P. nuomone ir visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nutartyje pateiktam vertinimui.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklausta kita eismo įvykyje dalyvavusi liudytoja A. G. Liudytoja parodė, kad 2018 m. lapkričio 12 d. važiavo (duomenys neskelbtini) g., buvo sustojusi ir laukė, kol įsijungs šviesoforas ir galės pajudėti, kai prieš jos vairuojamą automobilį „Audi A3“ stovėjęs automobilis pavažiavo atbuline eiga ir atsitrenkė į jos automobilį. Liudytoja patvirtino, jog jos automobilis stovėjo, nes degė raudonas šviesoforo signalas. Taigi ji neturėjo pagrindo pavažiuoti į priekį. A. G. taip pat patvirtino, jog iš karto po eismo įvykio kito automobilio vairuotojas sutiko su savo kalte ir pasiūlė patraukti automobilius į aikštelę įforminti įvykio, tačiau nuvažiavus į aikštelę G. P. pasakė, kad iškvietė policiją, ir jau nepripažino kaltės. Iš esmės analogiškas aplinkybes A. G. nurodė ir rašytiniame paaiškinime, pateiktame policijos pareigūnams iš karto po eismo įvykio (b. l. 10). Liudytojas policijos pareigūnas M. B. teismo posėdyje parodė, kad, atvykus į įvykio vietą, automobiliai buvo patraukti iš eismo įvykio vietos. Iš asmenų paaiškinimų nustatė, kad moteris vairavo automobilį „Audi“, važiavo tiesiai, priešais ją važiavęs G. P., vairavęs automobilį „Mercedes-Benz“, važiavo atbuline eiga ir atsitrenkė į jos vairuojamą automobilį. Asmenų paaiškinimai nesutapo, nes „Mercedes-Benz“ vairuotojas aiškino, jog pavažiavo atbuline eiga, kad praleistų į prekybos centrą važiuojantį automobilį, neigė atsitrenkęs į automobilį „Audi“. Eismo įvykis įvyko dėl automobilio „Mercedes-Benz“ vairuotojo kaltės. Automobilių apgadinimai buvo nežymūs. Tai matyti ir iš teismui pateiktų fotonuotraukų (b. l. 40–44). Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog nesama pagrindo abejoti pareigūno parodymais, kadangi bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų spręsti apie jo šališkumą, siekį apkalbėti G. P. ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi.

Apygardos teismas, įvertinęs eismo įvykyje tiesiogiai dalyvavusių asmenų paaiškinimus, liudytojo policijos pareigūno M. B., atvykusio į įvykio vietą, paaiškinimus bei ištyręs kitą rašytinę bylos medžiagą, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad G. P. versija, jog į jau stovintį jo automobilį įvažiavo už jo buvęs A. G. automobilis, yra deklaratyvi ir vertintina kaip gynybinė. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu abiejų eismo įvykyje dalyvavusių automobilių vairuotojai patvirtino, jog automobiliai stovėjo, nes degė raudonas šviesoforo signalas, eismo įvykio metu, t. y. įvykus susidūrimui, tebedegė raudonas eismą draudžiantis šviesoforo signalas, todėl G. P. iš paskos važiavusi A. G. neturėjo pagrindo pavažiuoti į priekį. Pažymėtina, jog G. P. neginčijo fakto, kad važiavo atbuline eiga, siekdamas praleisti kitą automobilį, važiuojantį į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“. Apygardos teismas pažymi, jog manevruodamas automobiliu tokiu būdu G. P. turėjo būti labai atidus ir rūpestingas, kad nekliudytų kitiems eismo dalyviams.

G. P. apeliacinio skundo argumentas, jog jis ėmėsi visų atsargumo priemonių, o nusižengimo tyrimą atlikę pareigūnai nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, yra nepagrįstas ir vertintinas kritiškai. Nagrinėjamu atveju G. P. kaltė padarius administracinį nusižengimą buvo įrodinėjama, remiantis ne vien tik liudytojos A. G. parodymais bei liudytojo policijos pareigūno M. B. parodymais, bet taip pat tarnybiniu pranešimu (b. l. 8), rašytiniais paaiškinimais (b. l. 9, 10), transporto priemonių apžiūros dokumentais ir fotonuotraukomis (b. l. 35–37), kita rašytine bylos medžiaga. Liudytoja A. G. parodė, jog būtent G. P. iniciatyva automobiliai buvo patraukti iš įvykio vietos, taip leidžiant suprasti, jog asmuo pripažįsta kaltę dėl eismo įvykio. Jei būtų žinojusi, kad G. P. nepripažins savo kaltės, ji nebūtų patraukusi automobilio (b. l. 10). Taigi apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad automobiliai iš eismo įvykio vietos buvo patraukti abiejų dalyvių sutikimu, yra nepagrįstas ir, akivaizdu, paties G. P. pasirinktas kaip gynybinė versija, nes jokie kiti bylos medžiagoje esantys duomenys nepatvirtina jo tvirtinimo, kad dėl eismo įvykio kilimo yra kalta A. G. Nors apeliaciniame skunde yra pažymėta, kad įrodinėjimo pareiga tenka įgaliotos institucijos pareigūnui, atliekančiam administracinio nusižengimo tyrimą, tačiau įrodinėjimo procesas negali būti begalinis. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, padarius jam inkriminuotą nusižengimą. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinktų įrodymų pakanka administracinio nusižengimo padarymo faktui ir G. P. kaltei patvirtinti.

Apeliantas tvirtina, kad administracinio nusižengimo teisenoje, kaip ir baudžiamajame procese, galioja nekaltumo prezumpcija bei in dubio pro reo principas, tačiau bylos medžiagoje nesant duomenų, kurie leistų abejoti G. P. kalte ar sukeltų pagrįstų abejonių dėl asmens, atsakingo už eismo įvykio kilimą, nustatymo, nėra ir abejonių, kurios turėtų būti vertinamos G. P. naudai, t. y. laikytina, kad administracinis nusižengimas yra ištirtas išsamiai, o kaltas asmuo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnis), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis, patikrinus ją, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ar pakeisti teismo nutartį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. vasario 8 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo G. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Arvydas Daugėla