- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-10
- Bylos Nr.
- 2A-412/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- G. Z., E. D., R. Z.
- Trečiasis asmuo
- D. Z., UAB „BTA DRAUDIMAS“
- Ieškovas
- A. Z., R. Z., I. Z.
- Advokatai
- Valteris Alekna, Gediminas Lukauskas, Gytis Janiliauskis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant atsakovų G. Z. ir R. Z. atstovui advokatui Gyčiui Janiliauskiui, atsakovo E. D. atstovui advokatui Gediminui Lukauskui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų A. Z. , R. Z. ir I. Z. , G. Z. ir R. Z. bei D. Z. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Z. , R. Z. ir I. Z. ieškinį atsakovams G. Z. , R. Z. ir E. D. , dalyvaujant tretiesiems asmenims D. Z. ir UAB „BTA DRAUDIMAS“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. Z. , R. Z. ir I. Z. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš solidariai atsakovų G. Z. , R. Z. ir E. D. 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovo R. Z. naudai bei 6 659,54 Lt turtinės žalos, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir visas bylinėjimosi išlaidas ieškovų I. Z. ir A. Z. naudai.
Nurodė, kad 2007 m. birželio 9 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu tretysis asmuo D. Z. , gimęs 1992 m. balandžio 4 d., vairuodamas motorolerį išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio, kurį vairavo atsakovas E. D. , dėl to transporto priemonės pagrindiniame kelyje atsitrenkė viena į kitą. Avarijos metu buvo sužaloti D. Z. ir motorolerio keleivio vietoje sėdėjęs R. Z. , gimęs 2000 m. lapkričio 21 d.; abiem nepilnamečiams padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai. Nustatyta, kad techniniu požiūriu įvykio kilimą lėmė ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu buvo susiję motorolerio vairuotojo veiksmai. Automobilio vairuotojas viršijo leistiną važiavimo greitį, jo veiksmai taip pat buvo priežastimi eismo įvykiui kilti, tačiau tiesioginė priežastis – nepraleidimas pagrindiniu keliu važiavusio automobilio. Buvo padaryta išvada, kad dėl eismo įvykio yra kaltas D. Z. , tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes jis įvykio metu nebuvo sulaukęs 16 metų amžiaus. Už greičio viršijimą automobilio vairuotojui E. D. skirta 40 Lt dydžio administracinė bauda. Taigi didesnio pavojaus šaltinių – motorolerio ir automobilio – valdytojų kaltė yra nustatyta. Kadangi motorolerį vairavęs D. Z. įvykio metu neturėjo 16 metų, už jo padarytą žalą privalo solidariai atsakyti jo tėvai atsakovai G. Z. ir R. Z. , kurie neužtikrino savo nepilnamečio sūnaus tinkamos priežiūros ir auklėjimo.
Eismo įvykio metu R. Z. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata: nustatyta 12 balų koma, galvoje, be sumušimo smilkinio dešinėje pusėje, – kirstinės žaizdos, abi kojos deformuotos su giliomis plėštinėmis žaizdomis, kairės kojos šlaunikaulyje buvo atviras lūžis, iš dalies amutuota pėda. Kauno medicinos universiteto klinikose gydėsi keturis mėnesius, gydymo metu nustatyta, kad jis nejaučia ir nejudina abiejų kojų, nekontroliuoja šlapinimosi ir tuštinimosi. Tik praėjus šešiems mėnesiams, nuimtas išorinės fiksacijos aparatas nuo kairiojo blauzdikaulio ir abi kojos buvo sugipsuotos. Kadangi ryškėjo pragulos, tris kartus buvo atliktos odos persodinimo operacijos. Ryškėjant sūnaus dėl nelaimės atsirandančioms psichologinėms problemoms, jam skirtos psichologo konsultacijos. R. Z. pripažinta sunki negalia ir pasveikimo prognozės yra labai miglotos. Paskutinio gydymo išvadomis, sūnus jau niekada nebevaikščios. Šeima sukrėsta šios žinios, R. Z. dažnai verkia, darosi irzlus, vis mažiau nori bendrauti. Vaikas supranta savo dalią, jog negalės kaip kiti vaikai eiti į mokyklą, žaisti, niekada neturės pilnaverčio gyvenimo, jis iki šiol jaučiasi psichologiškai palaužtas. Po autoįvykio R. Z. tapo visiškai neįgalus, jam reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra. Dėl patirtų sužalojimų jis pakėlė neįsivaizduojamą skausmą, išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, dvasinę depresiją. Neturtinei žalai atlyginti R. Z. solidariai iš atsakovų priteistina 1 000 000 Lt.
Eismo įvykio metu ieškovų šeimai padaryta 6 659,54 Lt materialinė žala, kurią sudaro su sūnaus gydimu susijusios išlaidos. Dėl sūnaus sužalojimo ieškovai I. Z. ir A. Z. taip pat patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Pasikeitė sūnaus ir šeimos gyvenimo būdas, nes sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga. Šeima iš daugiabučio privalėjo persikelti gyventi į namą, kad būtų galima lengviau transportuoti neįgalų sūnų, kuriam nuolat atliekamos medicininės procedūros ir gydymas. Ieškovė I. Z. buvo priversta mesti darbą, kad galėtų slaugyti sūnų, nes šeima neišgali samdyti slaugės. Ieškovams be pajamų netekimo padaryta ir neturtinė žala, pasireiškianti dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus dėl sunkiai sužaloto sūnaus sveikatos, likimo ir dėl susirūpinimo būsimomis pasekmėmis – kaip sužalojimai paveiks sūnaus sveikatą ateityje, kad ateityje reiks atlikti daug operacijų, kurios sukels papildomų organizacinių ir materialinių pasekmių, nepatogumus, laiko eikvojimą, reikės važinėti atlikti tyrimus ir operacijas, bus ir neigiamų turtinių pasekmių. Ieškovai nesulaukė iš atsakovų nei užuojautos, nei gailesčio, nei paramos. Ieškovams I. Z. ir A. Z. padaryta neturtinė žala vertintina 100 000 Lt; ji priteistina solidariai iš atsakovų.
Šalies argumentai
Atsakovai G. Z. ir R. Z. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jų nepilnametis sūnus D. Z. už savo veiksmais padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Ieškovai remiasi CK 6.276 str. 2 d. nuostatomis, tačiau neįrodo šios teisės normos taikymui būtinų sąlygų. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovai leido savo sūnui naudotis G. Z. priklausančiu motoroleriu. Šio tyrimo metu pati ieškovė I. Z. pripažino, kad eismo įvykio dieną leido savo sūnui pasivažinėti motoroleriu, o po 10 minučių įvyko eismo įvykis. Todėl atsakovai mano, kad ieškovų prašoma atlyginti žala atsirado ne dėl jų kaltės ir jiems negali kilti civilinė atsakomybė. Įstatymas nenumato teisės nukentėjusio vaiko tėvams į neturtinės žalos atlyginimą, todėl šis ieškovų reikalavimas nepagrįstas. Taip pat jokiais objektyviais kriterijais nepagrįstas prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis, nors jis tikslinant ieškinį buvo žymiai pakeistas. Teismui nusprendus priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ji turėtų būti sumažinta atsižvelgiant į aplinkybes, kad eismo įvykis įvyko dėl netyčinių atsakovų sūnaus veiksmų, o taip pat į atsakovų sunkią turtinę padėtį – atsakovai yra ūkininkai, jų turimo turto neužtektų net žymiai mažesnei prašomai priteisti žalos atlyginimo daliai, atsakovai turi tris nepilnamečius vaikus, kurių vienas po to paties eismo įvykio yra neįgalus. Taip pat atsakovai už savo nepilnametį sūnų neprivalo ieškovams atlyginti ir turtinės žalos, be to, dalis ieškovų pateiktų įrodymų neidentifikuoja jais patvirtinamų išlaidų panaudojimo tikslo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai G. Z. , R. Z. su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad siūlė ieškovams mokėti po 200–300 Lt per mėnesį iki jų sūnaus R. Z. pilnametystės. Su neturtine žala nesutinka. Atsakovų nuomone, atsakovas E. D. dėl autoįvykio taip pat kaltas. Paaiškino, kad motoroleris pirktas sūnui Mindaugui, kuris turėjo teisę jį vairuoti. Jaunesnis sūnus Dovydas juo važinėdavo kieme. Motoroleris įvykio dieną stovėjo garaže, D. Z. motorolerio raktus paėmė savo iniciatyva, todėl jo tėvams negali kilti atsakomybė dėl įvykio. Aplinkybė, kad Dovydas galėjo paimti raktus, nėra priežastiniu ryšiu susijusi su žala ieškovams, nes ieškovė pripažino, kad savo sūnui leido važiuoti motoroleriu.
Atsakovas E. D. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškinyje nedetalizuotas atsakovų kaltės laipsnis. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu konstatuota, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą lėmė ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu buvo susiję motorolerio vairuotojo nepilnamečio D. Z. veiksmai – sankryžoje, išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, keldamas grėsmę eismo saugumui, nedavė kelio pagrindiniu keliu tiesiai važiuojančiam automobiliui bei sudarė kliūtį šiam automobiliui judėti. Į šią aplinkybę pateikiant teismui ieškinį, sprendžiant pagal ieškinio reikalavimus (nesant proporcijų priteistinos žalos dydžiui pinigine išraiška pagal kaltės laipsnį) visiškai neatsižvelgta, todėl pripažintina, kad tokie ieškinio reikalavimai nepagrįsti. Ieškovai motyvuoja atsakovų G. Z. ir R. Z. kaltę dėl vaiko nepriežiūros, tačiau neužsimena apie savo atsakomybę leidus savo nepilnamečiam vaikui važiuoti motoroleriu. Ieškovai patikslintame ieškinyje sumažino savo patirtą neturtinę žalą dešimt kartų. Tokia ieškinio reikalavimų manipuliacija neturtinės žalos atlyginimo klausimu įneša neaiškumų dėl ieškinio dalyko pagrįstumo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas E. D. su ieškiniu sutiko iš dalies – sutiko su turtine žala, su neturtine nesutiko, kadangi reikalaujama nereali suma; sutiktų su 10 000 Lt žalos atlyginimu.
Tretysis asmuo D. Z. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad motorolerį vairavo jis, todėl ieškovų reikalavimai negali būti nukreipti į jo tėvus, nesant pastarųjų kaltės. Kodėl paėmė motorolerį, paaiškinti negali, nes neprisimena. Mano, kad jeigu kas nors būtų jam draudęs pavėžinti pusbrolį R. Z. , pastarajam nelaimė nebūtų įvykusi.
Tretysis asmuo UAB „BTA DRAUDIMAS“ su ieškiniu nesutiko. Atsakovo E. D. kaltės nėra, nes nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: R. Z. iš atsakovo E. D. priteisė 12 500 Lt, o iš atsakovų G. Z. ir R. Z. – 35 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo; ieškovams A. Z. ir I. Z. priteisė iš atsakovo E. D. 1 664,89 Lt, o iš atsakovų G. Z. ir R. Z. – 4 994,65 Lt turtinės žalos atlyginimo; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad eismo įvykio metu R. Z. padaryta muštinė žaizda kaktos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai galvoje, krūtinės kairėje pusėje, plėštinės žaizdos dešinėje kojoje, atviri skeveldriniai abiejų šlaunikaulių lūžiai, dešinio blauzdikaulio bei šeivikaulio atviras lūžis, antro kaklinio stuburo slankstelio panirimas, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, plėštinė žaizda kairėje blauzdoje su daline blauzdos amutacija ir atviru skeveldriniu kairio blauzdikaulio bei šeivikaulio lūžiais, šeivikaulio išnirimu, ilgojo pirštų tiesiamojo raumens, priekinio blauzdos raumens, kojos nykščio ilgojo bei trumpojo raumenų, ilgojo kojos nykščio lenkiamojo raumens sausgyslių plyšimai, giliojo bei paviršinio šleivinio nervų plyšimai. Sužalojimas dėl atvirų skeveldrinių abiejų šlaunikaulių kūnų ir kairio blauzdikaulio bei šeivikaulio lūžių, dešinio blauzdikaulio bei šeivikaulio kūnų atvirų lūžių su priekinės blauzdos arterijos plyšimu įvertintas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. R. Z. nustatytas sunkus neįgalumo lygis, specialūs nuolatinės slaugos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikiai. Teismas, remdamasis specialisto išvada, taip pat nustatė, kad techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą lėmė ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu buvo susiję motorolerio vairuotojo D. Z. veiksmai – sankryžoje išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, keldamas grėsmę eismo saugumui, nedavė kelio pagrindiniu keliu tiesiai važiuojančiam automobiliui, sudarė kliūtį šiam automobiliui judėti. Automobilis prieš pat stabdymą važiavo 69,4 km/h greičiu.
Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo R. Z. , konstatavo, kad byloje nenustatyta didesnio pavojaus šaltinių valdytojų atsakovų E. D. ir D. Z. deliktinę atsakomybę šalinančių aplinkybių (CK 6.270 straipsnis 3 dalis), todėl jie privalo atlyginti R. Z. turtinę ir neturtinę žalą (CK 6.285 straipsnio 1 dalis, 6.250 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė, jog atsakovai žalą nukentėjusiajam padarė dėl neatsargumo, atsakovas E. D. įvykio metu buvo blaivus, įvykio pagrindinis kaltininkas D. Z. taip pat labai nukentėjo, jam nustatytas neįgalumas, jis yra nepilnametis, neturi turto nei pajamų, jo tėvų pajamos taip pat yra nedidelės, šeimos nekilnojamąjį turtą sudaro gyvenamasis būstas ir žemės ūkio paskirties žemė, šeima verčiasi ūkininkavimu, šeimoje yra dar viena nepilnametė. Vadovaudamasis šiais kriterijais, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais bei atsižvelgdamas į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką, teismas sprendė, kad 50 000 Lt suma yra pakankama R. Z. neturtinei žalai atlyginti. Kadangi žala atsakovų E. D. ir D. Z. padaryta bendrai, nustatydamas kiekvienam atsakovui tenkančią atlyginti sumą, teismas atsižvelgė į kiekvieno iš jų kaltę (CK 6.279 straipsnis). Pagal specialisto išvadą, eismo įvykio kilimą lėmė ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu buvo susiję motorolerio vairuotojo D. Z. veiksmai, o E. D. veiksmai viršijant leistiną greitį su eismo įvykiu buvo susiję netiesioginiu ryšiu – jie vertintini kaip žalą padidinę veiksmai. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad eismo įvykio sukeltos žalos atsakovui E. D. tenka vienas ketvirtadalis (25 proc.), o atsakovui D. Z. – trys ketvirtadaliai (75 proc.) kaltės. Atitinkamomis proporcijomis iš jų priteistinas ir žalos atlyginimas.
Teismo nuomone, atsakovų atsikirtimai, kad D. Z. privalo atsakyti bendrais pagrindais, nes ieškovai nepateikė įrodymų, kad jis negali žalos atlyginti pats, yra deklaratyvūs, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad jis turi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti. Taip pat atmestini atsakovų argumentai, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės, nes D. Z. pasiėmė motorolerį savavališkai. Atsakovai teismo posėdžio metu pripažino, kad nuolat leisdavo savo nepilnamečiam sūnui važinėti motoroleriu kieme. Aplinkybė, kad D. Z. be jų žinios pasiėmė motorolerį ir išvažiavo iš kiemo, nešalina jų atsakomybės, nes tokiems nepilnamečio veiksmams atsakovai sudarė galimybes savo nerūpestingumu. Kadangi eismo įvykio metu D. Z. neturėjo 16 metų ir neturi galimybių atlyginti jo padarytą žalą, ją atlyginti privalo jo tėvai – atsakovai G. Z. , R. Z. CK 6.276 straipsnio 2 dalis).
Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo I. Z. ir A. Z. , konstatavo, kad reikalavimas iš atsakovų jiems priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, nes neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis), o įstatyme nenumatyta teisė į neturtinės žalos atlyginimą sužaloto asmens tėvams (CK 6.283, 6.285 straipsniai). Nors teismų praktika dėl teisės į neturtinės žalos atlyginimą yra skirtinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2007), teismas taip pat atsižvelgė ir į aplinkybę, kad pačių ieškovų I. Z. ir A. Z. nerūpestingi veiksmai sudarė sąlygas žalai kilti – apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu ieškovė I. Z. pripažino, kad prieš eismo įvykį pati leido savo nepilnamečiam sūnui R. Z. važiuoti motoroleriu su D. Z. . Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo teismas tenkino visiškai, nes jis pagrįstas rašytiniais įrodymais, atsakovai šio reikalavimo iš esmės neginčijo, jokių jo nepagrįstumą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Konkrečiam atsakovui tenkantį turtinės žalos atlyginimo dydį teismas apskaičiavo pagal aukčiau minėtą kaltės laipsnį.
Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas sprendė, kad pirmasis ieškinio reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, antrasis – visiškai atmestas, o trečiasis – visiškai tenkintas. Kadangi sprendimu buvo patenkinta pusė ieškinio reikalavimų ir tiek pat atmesta, šalių byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos po lygiai (CPK 93 straipsniai 1, 2 dalys). Šalys turėjo vienodo dydžio (po 2 000 Lt) bylinėjimosi išlaidas, todėl jų viena kitai nepriteisė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai A. Z. , R. Z. ir I. Z. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti, papildomai priteisiant iš atsakovų G. Z. , R. Z. ir E. D. solidariai ieškovui A. Z. 50 000 Lt, I. Z. 50 000 Lt, o R. Z. 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovai taip pat prašo ištaisyti skundžiamame sprendime padarytą klaidą, nurodant, jog ieškovui R. Z. iš atsakovo E. D. priteistinas 12 500 Lt dydžio, o iš atsakovų G. Z. ir R. Z. – 37 500 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad ieškovai I. Z. ir A. Z. turi šimtinę teisę į neturtinės žalos atlyginimą sūnaus sunkaus sveikatos sužalojimo atveju. Teismo išvada, jog įstatymai nesuteikia teisės į neturtinės žalos atlyginimą sužaloto asmens tėvams, yra formali ir neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, teismas turėjo teisę pripažinti, kad ieškovų I. Z. ir A. Z. atvejis atitinka išimtinumo sąlygas, numatytas 1975 m. kovo 15 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtoje rezoliucijoje Nr. (75)7. Pagal šios rezoliucijos 13 punktą, tėvai ir sutuoktinis, patyrę nepaprastai didelių išgyvenimų, susijusių su nukentėjusiojo sužalojimu, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Be to, šios bylos aplinkybės yra panašios į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą L. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė (bylos Nr. 3K-7-255/2005), kurioje kasacinis teismas pasisakė dėl tėvų teisės į neturtinės žalos atlyginimą jų vaikų sužalojimo atveju.
Po patirtos autoavarijos ir padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo ieškovų sūnus R. Z. tapo visiškai neįgalus, jam reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra. Dėl sunkiai sužaloto sūnaus sveikatos priverstinai pasikeitė ieškovų gyvenimas: ieškovai buvo priversti pakeisti būstą, ieškovė I. Z. – palikti darbą. Šeimoje likus vienam darbingam asmeniui, jos pajamos žymiai sumažėjo. Ieškovus slegia minti apie tai, kokias nežmoniškas fizines kančias turėjo iškęsti ir kenčia dabar jų mažametis sūnus avarijos ir įvairių operacijų metu. Be to, visas atsiradusias avarijos pasekmes ieškovai vertina sūnaus ateities atžvilgiu. Kiekvieną kartą matant taip sužalotą sūnų, net tik tėvus, bet ir svetimus asmenis gali ištikti šokas, neviltis, depresija. Tokią sūnaus fizinę būklę ieškovai mato kiekvieną dieną. Tai, kad ši padėtis ilgą laiką nesikeičia ir ateityje gali tik pablogėti, sukelia tėvams kančias, depresiją, beviltiškumo jausmą, jog daugiau nebegali savo vaikui niekuo padėti, palengvinti jo dalią. Nuolatinis stebėjimas, kaip sūnus nuolat kenčia skausmus, kaip negrįžtamai keičiasi ir nyksta sūnaus kūnas, ir realios situacijos įvertinimas ateities požiūriu, žinant, jog sūnaus gyvenimas – tai tik egzistavimas, nesuteikiantis nei vaikui, nei jo artimiesiems jokių vilčių kurti ateitį – tai emociškai žlugdantis jausmas, galintis paveikti ne tik to vaiko tėvus, tačiau ir visiškai svetimus asmenis. Todėl teismas visiškai nepagrįstai nesprendė klausimo, ar šios aplinkybės gali būti teismo pripažintos išimtinėmis, o sunkiai sužaloto sūnaus tėvams gali būti pripažinta teisė į neturtinės žalos atlyginimą.
Ieškovai I. Z. ir A. Z. padarytą neturtinę žalą vertina 100 000 Lt, kuri, atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus priteistinos neturtinės žalos dydžio kriterijus, turėjo būti atlyginama visa apimtimi.
2. Pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti didesnį nei 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą R. Z. , nes priteistas žalos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai G. Z. ir R. Z. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui R. Z. iš atsakovų G. Z. ir R. Z. priteista 35 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o ieškovams A. Z. ir I. Z. iš atsakovų G. Z. ir R. Z. – 4994,65 Lt turtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje ieškovų ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškinys atsakovams G. Z. ir R. Z. buvo pareikštas dėl jų nepilnamečio sūnaus (15 metų amžiaus) D. Z. dalinės kaltės įvykusio eismo įvykio pasekmių – ieškovų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau ieškovai neįrodinėjo, ar ginčo atveju yra būtinosios atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – aplinkybės, kad D. Z. neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti (CK 6. 276 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstus atsakovų atsikirtimus, kad, ieškovams nepateikus jokių įrodymų, jog D. Z. negali žalos atlyginti pats, jis privalo atsakyti bendrais pagrindais, ir nurodydamas, kad byloje nėra jokių duomenų apie D. Z. turimą turtą ar uždarbį, visiškai nepagrįstai minėtų aplinkybių įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovams, tokiu būdu pažeisdamas šalių rungimosi principą (CPK 12 straipsnis).
2. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovai G. Z. ir R. Z. būtų leidę savo sūnui D. Z. naudotis motoroleriu, G. Z. dėl to nebuvo baustas nei baudžiamąja, nei administracine tvarka. Priešingai, šio ikiteisminio tyrimo metu ieškovė I. Z. pripažino, kad eismo įvykio dieną leido savo sūnui R. Z. pasivažinėti su pusbroliu motoroleriu, todėl manytina, kad žala R. Z. atsirado ne dėl šių atsakovų kaltės, o dėl ieškovės I. Z. didelio neatsargumo. Atsakovai buvo pakankamai rūpestingi tėvai, todėl, nenustačius jų kaltės, jų atžvilgiu negali būti taikoma ir civilinė atsakomybė
3. Teismų praktika patvirtina, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis mažamečių ir nepilnamečių asmenų sunkaus sveikatos sužalojimo atvejais svyruoja nuo 25 000 iki 30 000 Lt, todėl, net nevertinant kitų svarbių aplinkybių, priteista neturtinė žala yra per didelė. Be to, svarbu įvertinti ir kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atsakovų G. Z. ir R. Z. turtinė padėtis nėra gera (yra žemdirbiai), jie augina tris vaikus, kurių vienas po to paties eismo įvykio yra neįgalus. Atlyginti priteistą žalą atsakovams yra praktiškai neįmanoma, o tokio sprendimo priverstinis vykdymas iš esmės pakenks atsakovų vaikų interesams bei atsakovų galimybėms išlaikyti savo vaikus. Ypač svarbu yra tai, kad žala ieškovui R. Z. atsirado ne dėl atsakovų G. Z. ir R. Z. , o dėl netyčinių jų sūnaus D. Z. veiksmų. Todėl manytina, kad neturtinės žalos dydis turėtų būti dar labiau sumažintas.
4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Įvertinus ieškovų reikalavimų piniginę išraišką ir jų patenkintą dalį (5,12 procento), atitinkamomis proporcijomis turėjo būti paskirstytos ir šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Apeliaciniu skundu tretysis asmuo D. Z. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Tretysis asmuo nebuvo atskirai informuotas apie bylos nagrinėjimą iš esmės, todėl šis procesinis pažeidimas yra absoliutus pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Tai, kad tretysis asmuo nedalyvavo parengiamajame teismo posėdyje, nėra pagrindas bylą nagrinėti iš esmės – trečiajam asmeniui turėjo būti sudaryta galimybė dalyvauti bylos nagrinėjime.
2. Trečiojo asmens tėvai neturėtų atsakyti už avarijos pasekmes, kadangi motorolerį avarijos metu vairavo tretysis asmuo. Jei kas nors būtų neleidęs ieškovui R. Z. važiuoti su trečiuoju asmeniui, ieškovui nelaimė nebūtų įvykusi.
Tretysis asmuo taip pat pažymėjo, kad ši byla galimai susijusi su jo, kaip nepilnamečio asmens nuo 14 iki 18 metų, civiline atsakomybe, todėl byloje jis turi visišką civilinį procesinį veiksnumą (CPK 38 straipsnio 3 dalis, 6.276 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovų A. Z. , R. Z. ir I. Z. apeliacinį skundą atsakovai G. Z. ir R. Z. prašo skundą atmesti, nes jis yra nepagrįstas.
Atsiliepime, be atsakovų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, taip pat nurodoma, kad ieškovų A. Z. ir I. Z. reikalavimas atlyginti jų patirtą neturtinę žalą yra nepagrįstas. Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais, o įstatymas nenumato trečiųjų asmenų teisės į tokios žalos atlyginimą (CK 6.283 straipsnis). Vienintelė išimtis, kada tretieji asmenys gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, – nukentėjusiojo asmens mirtis (CK 6.284 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 25 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-222/2005 dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo motinai, patyrusiai neigiamų išgyvenimų dėl sūnaus sunkaus sveikatos sužalojimo atmetė tokį motinos ieškinį ir nurodė, kad neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, todėl kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais. Ieškovai A. Z. ir I. Z. ieškinyje prašė jų atvejį pripažinti išimtiniu, tačiau nėra aišku, kokiais konkrečiais argumentais toks prašymas yra grindžiamas.
Atsiliepimu į atsakovų G. Z. ir R. Z. apeliacinį skundą ieškovai A. Z. , R. Z. ir I. Z. prašo skundą atmesti ir tenkinti ieškovų apeliacinį skundą.
Pažymi, kad šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tenka kiekvienai šaliai, tačiau ne vienai iš šalių. Visiškai nesuprantama, kodėl atsakovai aplinkybės dėl jų sūnaus D. Z. turtinės padėties neįrodinėjo patys, nors jie šia aplinkybe rėmėsi tiek atsiliepime, tiek ir apeliaciniame skunde. Atsakovai tikrai žinojo ir netgi privalėjo pateikti išsamius duomenis apie savo sūnaus turtinę padėtį, jei norėjo išvengti atsakomybės ir visą jos naštą perkelti savo nepilnamečiui sūnui. Taip pat nurodo, kad motorolerio teisėtas valdytojas buvo atsakovas G. Z. , kuris nuolat leisdavo savo nepilnamečiui sūnui juo važinėti. Aplinkybė, jog sūnus be atsakovų žinios savavališkai galėdavo paimti motorolerį, rodo atsakovų atsakomybės ir rūpestingumo stoką, todėl jie turi būti atsakingi už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimu į trečiojo asmens D. Z. apeliacinį skundą ieškovai A. Z. , R. Z. ir I. Z. prašo skundą atmesti ir tenkinti ieškovų apeliacinį skundą.
Nurodo, kad tretysis asmuo neatitinka CPK 38 straipsnio 3 dalyje numatytų civilinio procesinio veiksnumo sąlygų, todėl negali būti laikomas turinčiu tokį veiksnumą. Taip pat pažymi, kad teismas teisingai taikė CK 6.276 straipsnį, nes atsakovai G. Z. ir R. Z. neįrodinėjo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės, ir neįrodė, jog už padarytą žalą privalo atsakyti jų nepilnametis sūnus.
Atsiliepimų į apeliacinius skundus kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.
Šioje byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju. Nustatyta, kad nukentėjusiajam žala padaryta susidūrus dviem didesnio pavojaus šaltiniams – motoroleriui ir automobiliui (CK 6.270 straipsnis). Taip pat nustatyta, kad motorolerį eismo įvykio metu vairavęs asmuo buvo penkiolikos metų amžiaus.
Atsakomybę už nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą reglamentuoja CK 6.276 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (2 dalis). Tėvų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyją turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti (3 dalis). Taigi CK 6.276 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta žalą padariusio nepilnamečio vaiko tėvų subsidiarioji civilinė atsakomybė, reiškianti, kad tėvams prievolė atlyginti jų nepilnamečio vaiko padarytą žalą atsiranda tik tuo atveju, jei vaikas neturi turto, iš kurio būtų galima atlyginta žala, ir tėvai yra kalti dėl to, kad nepilnametis vaikas jos padarė. Be to, nurodyta tėvų prievolė yra ribojama laiko atžvilgiu: ji išnyksta vaikui sulaukus pilnametystės arba vaikui iki pilnametystės įgijus turto, kurio pakanka žalai atlyginti. Pažymėtina, kad šie tėvų prievolės atlyginti nepilnamečio vaiko padarytą žalą pasibaigimo pagrindai yra savarankiški. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nurodytos CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytos materialiosios teisinės pasekmės turi būti konstatuojamos bet kurioje proceso stadijoje, todėl bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog subsidiaroji minėtų asmenų prievolė pasibaigė, ieškinys jų atžvilgiu turi būti atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje A. K. V. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-497/2009; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006).
Šioje byloje motorolerį vairavęs nepilnametis D. Z. bylos nagrinėjimo metu jo tėvų atstovo prašymu buvo patrauktas dalyvauti trečiuoju asmeniui, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (T. 1, b. l. 162). Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovų G. Z. ir R. Z. atsakovų atsakomybė dėl jų nepilnamečio sūnaus veiksmais padarytos žalos atlyginimo yra subsidiari, privalėjo pasiūlyti ieškovams patraukti D. Z. atsakovui (CPK 43 straipsnio 2 dalis, 45 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu G. Z. ir R. Z. byloje būtų buvę ne tik bendraatsakoviais kartu su savo sūnumi, bet ir atsakovo D. Z. atstovais pagal įstatymą (CPK 38 straipsnio 2 dalis). Nurodytas procesinis bendrininkavimas, atsižvelgiant į tėvų prievolės atlyginti nepilnamečio vaiko padarytą žalą ribojimą laiko aspektu, ieškinio patenkinimo atveju užtikrintų teismo sprendimo vykdymo galimybę, o kartu ir proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus (CPK 7 straipsnis). Kita vertus, pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjami ir vertinami D. Z. veiksmai, t. y. iš esmės sprendžiama būtent dėl jo civilinės atsakomybės, todėl D. Z. dalyvavimas procese tik trečiojo asmens teisėmis, kurios yra siauresnės nei šalies, teisėjų kolegijos nuomone, neužtikrino teisės į tinkamą teismo procesą principo (CPK 42, 47 straipsniai). Tokio procesinių teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti, jis turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl sprendimas turi būti naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Minėta, prašoma atlyginti žala padaryta didesnio pavojaus šaltinių sąveikoje. Bylos duomenimis motorolerio savininkas yra atsakovas G. Z. (prijungtos baudžiamosios bylos 23-24, 56-57 l.). Šis atsakovas, be kita ko, teigia, kad neleido savo nepilnamečiui sūnui D. Z. naudotis motoroleriu, pastarasis transporto priemonę pasiėmė savavališkai (T. 1, b. l. 70; T. 2, b. l. 39-40). Šių aplinkybių kontekste pakartotinai bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti klausimus, kas buvo motorolerio valdytojas, ar transporto priemonės valdymas nebuvo prarastas dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, ar dėl valdymo netekimo nėra valdytojo kaltės ir kt., t. y. aiškintis, ar faktinės aplinkybės neatitinka CK 6.270 straipsnio 2-3 dalyse įtvirtintų normų hipotezių.
Pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų spręsti ne tik dėl prievolės atlyginti žalą skolininkų, bet, nustačius skolininkų daugetą, ir dėl šios prievolės pobūdžio, t. y. nagrinėti, ar šiuo atveju prievolė atlyginti žalą yra solidari, subsidiari ar dalinė. Nepaisant aukščiau išdėstyto, pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada dėl pagrindinės eismo įvykio priežasties ir tiesiogiai eismo įvykyje dalyvavusių asmenų – transporto priemonių vairuotojų – veiksmai turėtų būti vertinami civilinės teisės prasme, be kita ko, aiškinantis, ar esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms nepilnamečiui vaikui ir suaugusiajam gali būti taikoma vienodo laipsnio atidumo ir rūpestingumo pareiga.
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines normas, reglamentuojančias procesinį bendrininkavimą ir netinkamos šalies pakeitimo tinkama, ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto pažeidimo negali pašalinti pats, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.