Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-243-493/2010

2010 m. gegužės 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistiesiems A. F., A. Ž., jų gynėjoms advokatėms Vidai Kabečienei, Singridai Samoškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. F. ir A. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. 1 m. ir 3 mėn. terminuoto laisvės atėmimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 156 str. 2 d. 1 m. 2 mėn. laisvės apribojimo.

Skirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. ir 4 d. taisykles, ir nustatyti galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 7 (septyni) mėnesiai terminuoto laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taikytos Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatos ir galutinės bausmės vykdymas atidėtas 3 (trims) metams. Paskirta A. F. 1) baudžiamojo poveikio priemonė – 80 val. nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ir organizacijose, įpareigojant išdirbti per 3 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, 2) įpareigojimas – pradėti dirbti ar toliau registruotis darbo biržoje per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

A. Ž. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 156 str. 2 d. 7 (septyniems) mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant kiekvieną mėnesį neatlygintinai išdirbti po 25 (dvidešimt penkias) valandas visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

A. F., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2009 m. liepos 18 d. apie 17 val. šeimos namuose Vilkaviškio r. sav.(duomenys neskelbtini), be aiškios dingsties, tyčia sumušė ir sužalojo mažamečius savo vaikus T. F., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. F., gim. (duomenys neskelbtini), t.y. sudavė 3 kartus ranka T. F. į veidą ir galvą, sukeldamas vaikui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą, taip pat 1 kartą spyrė ir 1 kartą sudavė ranka į nugarą A. F., sukeldamas vaikui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.

Be to, A. F. ir A. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 156 str. 2 d. už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. apie 11 val. (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio r. sav. veikiančiuose Kybartų vaikų globos namuose, būdami šių vaikų tėvais ir veikdami grupėje iš anksto susitarusių asmenų, atvirai pagrobė, paliepdami susirinkti asmeninius daiktus, išsivesdami už rankų ir išveždami, šiuose globos namuose teisėtai nuo 2009-07-23 pagal Vilkaviškio r. sav. administracijos direktoriaus įsakymus dėl laikinos globos steigimo ir laikinos gyvenamosios vietos nustatymo Nr. B-ĮV-708 ir Nr. B-ĮV-709 gyvenusius mažamečius T. F., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. F., gim. (duomenys neskelbtini).

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat teigė, jog byloje nepakanka duomenų, kad jis sumušė savo du nepilnamečius vaikus, o tai, kad už analogišką veiką jau buvo nuteistas, neturėtų įtakoti nuosprendžio šioje byloje. Vaikų parodymai, juos lyginant su pirminiais, yra prieštaringi, o kitų tiesioginių įrodymų dėl vaikų sumušimo nėra. Liudytojų parodymai prieštaringi arba nepatvirtinantys kaltės. O. K. girdėjo tik riksmą, R. G. parodė, kad vaikai „lakstė žolėse“, ką veikė nesuprato, J. G. perpasakojo kitų pasakojimus, ekspertų išvados nepaneigia nei kaltinamųjų, nei nukentėjusiųjų parodymų. Nuteistojo teigimu, asmeniniai nesutarimai tarp jo ir vaikų motinos A. Ž. brolio J. G., jo žmonos R. G. ir jo bei A. Ž. neturi nulemti baudžiamosios atsakomybės taikymą.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius ir jų gynėjas, prašiusius apeliacinius skundus patenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų A. F. ir A. Ž. nusikalstamas veikas, teisingai paskyrė bausmes, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas nuteistųjų atžvilgiu pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduoti apeliaciniai skundai (BPK 320 str.).

Analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 156 straipsnio dispoziciją pažymėtina, kad vaiko pagrobimo veikos esmę sudaro tai, kad tokia nusikalstama veika pažeidžiami ne tik vaiko interesai, laisvė, bet ir kitų asmenų, kurie turi teisiškai apibrėžtus ar kitokius ryšius su vaikų interesais. Veika kvalifikuojama kaip BK 156 straipsnyje numatytas nusikaltimas nustačius, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys tai žinojo, tai suvokė ir to siekė, nepriklausomai nuo tokių veiksmų atlikimo motyvų ir tikslų (jeigu veikoje nėra būtinojo reikalingumo požymių). Nustačius, kad vaikas buvo pagrobtas tėvo, motinos ar artimo giminaičio iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, veika kvalifikuojama pagal BK 156 str. 2 d.

Byloje esantieji duomenys, kuriuos teismas ištyrė, aprašė ir įvertino, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji A. F. ir A. Ž. be Kybartų vaikų globos namų administracijos sutikimo ir žinios, apgaulės būdu, piktnaudžiaudami vaikų pasitikėjimu, turėdami tikslą juos pasiimti įgyvendinant tariamą savo teisę, suvaržė savo mažamečių vaikų teises. Nagrinėjamu atveju svarbu, kad mažamečiai nukentėjusieji T. F. ir A. F. buvo paimti iš globos įstaigos ir išvežti kaltininkų nuožiūra. Tokie nuteistųjų A. F. ir A. Ž. objektyvūs veiksmai buvo įrodyti ir todėl pakankamai atskleisti jų veikos objektyviosios pusės požymiai.

Vertinant bylos faktus ir faktines aplinkybes nusikaltimo objekto požiūriu, konstatuojama, kad šios nusikalstamos veikos objektas iš dalies skiriasi nuo neteisėto laisvės atėmimo objekto tuo, kad vaiko laisvė yra reliatyvi, ribota, be to, jis ne visada gali suvokti, arba nepakankamai suvokia savo būklę laisvės ar nelaisvės – jos suvaržymo aspektais. Todėl vaiko pagrobimu pirmiausia kėsinamasi normalų vaiko vystymąsi, bei į tėvų ar globėjų teises ir teisėtus interesus. Šiuo požiūriu nuteistųjų veiksmai aiškiai pažeidė šiuos aukščiau nurodytus objektus, kuomet jiedu A. F. ir A. Ž., veikdami susitarę, atvirai pagrobė, paliepdami susirinkti asmeninius daiktus, išsivesdami už rankų ir išsiveždami globos namuose teisėtai nuo 2009-07-23 pagal Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus dėl laikinosios globos steigimo ir laikinos gyvenamosios vietos nustatymo gyvenusius mažamečius T. F., gim. 2003-06-02, ir A. F., gim. 1999-08-23.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kaltės klausimą, pagrįstai vadovavosi, nustatytais duomenimis, patvirtintais faktinėmis aplinkybėmis - nukentėjusiųjų, liudytojų J. P., I. Ž. ir L. B. parodymais, globos namų pranešimu policijai ir pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį palengvinti savo teisinę padėtį, nuteistųjų teiginius kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kad jie kreipėsi į įstaigos administraciją, vaiko teisių apsaugos skyrių dėl tariamai įstaigoje jų vaikų patirto smurto bei tai vertino kaip veikimą savo asmeniniais - dėl galimybės per vaikus daryti įtaką nusikaltimo tyrimui-manipuliuoti vaikais - ir turtiniais -dėl socialinės paramos - interesais.

Nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai apie tariamą protingą galvojimą, kad iš jų paimtus mažamečius vaikus laikinai perkėlus gyventi į globos namus, jų, kaip tėvų, teisės išliko be jokių apribojimų, vertintini kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pats vaikų gyvenamosios vietos atskyrimo nuo tėvų gyvenamosios vietos faktas, su kuriuo jie buvo supažindinti Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos, nurodant vaikų laikinąją gyvenamąją vietą, yra apribojantis tėvų galimybes būti su vaikais, juolab, kad šios šeimos vaikai laikinam gyvenimui globos namuose buvo atvežti nebe pirmą kartą.

Nuteistųjų veikimas priešingas teisei buvo nuteistųjų pačių pilnai suprantamas ir suvokiamas, kadangi jų susiorganizavimas ir tarpusavio veiksmų suderinimas skubiai pagrobiant vaikus iš globos įstaigos, pramatant ir jų parsivežimą į namus (prie globos namų laukė kaimynas su automobiliu) patvirtina nuteistųjų veiksmų kryptingumą ir tiesioginę tyčią.

Nuteistojo A. F. apeliacinio skundo motyvai, kad jo mažamečių vaikų parodymai nepatvirtina jo kaltės vartojus prieš juos smurtą, atmestini kaip nepagrįsti. Vaikų parodymų prieštaringumas – smurto vartojimo jų atžvilgiu neigimas vėlesnėse apklausose, paaiškinamas suaugusiųjų – tėvo ir motinos valdžios įtaka mažamečiams vaikams, o liudytojų parodymai ir teismo medicinos eksperto išvados, o, be to, ir paties nuteistojo A. F. elgesys (vartojant alkoholį) su agresija, buvo žinomas ir vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams. Jokie asmeniniai nesutarimai su kaimynystėje gyvenančiais A. Ž. giminėmis, nėra įrodymu, patvirtinančiu smurto nenaudojimą vaikų atžvilgiu.

Vertinant nuteistųjų asmenybes pagrįstai buvo atsižvelgta, kad A. Ž. iš esmės charakterizuojama palankiai, A. F. – patenkinamai, - abu anksčiau neteisti, nebuvo bausti ir administracinėmis nuobaudomis, abu deda pastangas įsidarbinti per Darbo biržą, gyvena faktinėje šeimoje, augina ir išlaiko 3 mažamečius vaikus, materialinė padėtis sunki, tačiau įvertinta ir tai, kad A. F. BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė jau antrą kartą, bylos duomenimis linkęs į girtavimą, o apsvaigęs nuo alkoholio – į smurtą. A. F. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką (BK 140 str. 2 d.) padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir veikė bendrininkų grupėje su A. Ž. - pagrobiant vaikus. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad, pagrobiant vaikus, ji sukurstė A. F. ir veikė su juo bendrininkų grupėje.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. F., atsižvelgė į aplinkybių visetą ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, taikė Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir galutinės subendrintos bausmės vykdymą atidėjo įvertinus, kad, neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, asmenybė patenkinama, turi faktinę šeimą, 3 mažamečius išlaikytinius, ieškosi nuolatinio darbo ir kt., kas suponavo manymą, jog šios bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad taip nusikalsta bei jam bausmės vykdymas atidedamas jau antrąjį kartą, todėl atidėjimo terminas nustatytas maksimalus – 3 metams ir skyrė baudžiamojo poveikio priemones ir įpareigojimus.

Skiriant bausmę A. Ž., teismas atsižvelgė, kad padarė nesunkų nusikaltimą pirmą kartą ir skyrė bausmę, nesusijusi su laisvės atėmimu - viešuosius darbus 7 mėnesius, įpareigojant kiekvieną iš jų neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 25 val.

Pirmos instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos ir atitinkančios padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų A. F. ir A. Ž. apeliacinius skundus atmesti.