- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-26
- Bylos Nr.
- 2-73/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
- Atsakovas
- A. Š.
- Ieškovas
- D. I.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2227-159/2011 pagal ieškovo D. I. ieškinį atsakovui A. Š. dėl vekselių, vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais, trečiais asmuo Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaras R. K.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. I. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais 2010 m. lapkričio 11 d. vekselius, išduotus atsakovui A. Š., pagal kuriuos buvo išduoti vykdomieji įrašai 317 658 Lt sumai, vykdomuosius įrašus Nr. 1-2369, Nr. 11484 ir jų pagrindu išduotus Europos vykdomojo rašto pažymėjimus. Pareikštiems reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje. Nurodė, kad pareikštu ieškiniu ginčija vekselį, o jo pagrindu yra pradėtas priverstinis išieškojimas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones t. y. sustabdyti vykdymo veiksmus pagal vykdomuosius įrašus Nr. 1-2369, Nr. 1-1484 ir jų pagrindu išduotus Europos vykdomojo rašto pažymėjimus. Prašymą grindė aplinkybe, kad pagal vykdomuosius įrašus Čekijos Respublikoje pradėtas vykdymo procesas. Ginčijamų vykdomųjų dokumentų vykdymas gali sukelti sunkias pasekmes ieškovui bei apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ar padaryti jį neįmanomu, nes ginčijama suma didelė, atsakovo turtinė padėtis nežinoma, todėl išieškotų piniginių sumų pagal vekselius, teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, sugrąžinimas gali būti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartimi D. I. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino - sustabdė išieškojimą vykdymo procese, pradėtą pagal vykdomuosius vykdomuosius įrašus Nr. 1-2369, Nr. 1484. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo suma yra didelė, ieškovas ginčija vekselio, kurio pagrindu pradėtas išieškojimas, galiojimą, todėl preliminariai įvertinus ieškovo nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus darytina išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarties. Atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo D. I. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Šioje byloje nėra tikimybės, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tai lemia, kad nėra CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo.
Ieškovas D. I. ieškiniu ginčija atsakovui A. Š. 2010 m. lapkričio 11 d. išduotus du vekselius, kuriais ieškovas besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovui po 50 000 eurų. Tačiau ieškinyje nuslepiama esminė aplinkybė, kad 2010 m. lapkričio 11 d. ieškovas atsakovui išdavė ne du, o tris vekselius po 50 000 eurų ir vieną vekselį ieškovas 2011 m. balandžio 4 d. apmokėjo, sumokėdamas atsakovui 58 000 eurų sumą. Vieno vekselio apmokėjimas rodo, kad ieškovas pripažįsta tokių vekselių buvimą ir pareigą juos apmokėti.
2. Ieškinys teismui dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų nuginčijimo pareikštas ne iškart po vekselių išdavimo ar atsakovo 2011 m. balandžio 27 d. pranešimo apie pareigą apmokėti likusius du vekselius gavimo, o po to, kai buvo išduoti Europos vykdomieji raštai ir Čekijos Respublikos teismo antstolio 2011 m. rugsėjo 20 d. priverstinio vykdymo įsakymo pagrindu buvo areštuotas ieškovo ir jo sutuoktinės I. I. nekilnojamasis turtas bei pradėta jo priverstinio pardavimo procedūra. Tai patvirtina kartu su ieškiniu pateikti priverstinio vykdymo įsakymai.
3. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo šioje byloje taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, priešingai, įvertinus pateikiamus atsakovo gerą finansinę padėtį patvirtinančius duomenis ir kitas aukščiau paminėtas aplinkybes, negalima daryti prielaidos, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atsakovas asmeninės nuosavybės teise turi didelės vertės nekilnojamojo turto - žemės sklypą ir gyvenamąjį namą netoli jūros, (duomenys neskelbtini), kurio bendra vidutinė rinkos vertė - 735 482 Lt, šis atsakovo nekilnojamasis turtas nėra įkeistas ar kitaip apsunkintas. Pagal 2011 m. kovo 2 d. darbo sutartį Nr. 1794 atsakovo darbo užmokestis buvo 20 000 litų per mėnesį. Visa tai patvirtina, kad bendra atsakovo valdomo turto (nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų) vertė viršija vieną milijoną litų t. y. ieškinio suma konkrečiai atsakovui nėra didelė, kas paneigia objektyviosios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, todėl šioje byloje nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Išieškojimas vykdant vykdomąjį įrašą gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Pagal pareikštų reikalavimų pobūdį, esant ieškovo atžvilgiu priimtam palankiam teismo sprendimui, jo vykdymas galėtų būti užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis, nestabdant išieškojimo vykdymo pagal vykdomuosius įrašus.
Išieškojimas iš ieškovo turto atidėtas neribotam laikui, per kurį gali pasikeisti ieškovo turto sudėtis, jo kaina, atsirasti daugiau kreditorių. Pritaikius šias laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas taip pat yra nesuinteresuotas greitu ir objektyviu bylos išsprendimu. Ieškovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas savo teise, todėl teismas turėjo atsisakyti ginti ieškovo teise.
Atsiliepimas
Ieškovas D. I. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Jis vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, t. y. grėsmė, kad galimas ieškovui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami.
2. Teismas, vertindamas ieškinio sumą, kaip vieną iš kriterijų sąlygojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai vadovavosi teismų praktika, kuri numato, kad kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu.
3. Jeigu ateityje būtų patenkintas ieškinys ir netaikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo sustabdymas, akivaizdu, kad ieškovas patirtų neproporcingai didelius nuostolius, nes išieškojimas būtų įvykdytas iš jo turto, į kurį, kaip patvirtina bylos medžiaga, ir yra nukreiptas išieškojimas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 144 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.
Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas turi įvertinti ir kitas bylos faktines aplinkybes, kurios patvirtina arba paneigia grėsmę, kad galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba jo įvykdymas gali tapti visiškai neįmanomas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek yra būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – sustabdymas išieškojimo vykdymo procese, pradėtame pagal vykdomuosius įrašus Nr. 1-2369, Nr. 1-1484, yra proporcinga siekiamam tikslui ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Respublikos CPK 145 str. 1 d. 10 p.).
Apeliantas taip pat teigia, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė preliminariai neįvertinęs ieškinio pagrįstumo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, apelianto argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių, atmetami kaip argumentai, nagrinėtini, sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovas apeliacinės instancijos teismui 2012 m. sausio 16 d. pateikė prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų priėmimo. Prašyme nurodo, kad išdavus Europos vykdomąjį raštą, Čekijos Respublikos teismo antstolio 2011 m. rugsėjo 20 d. vykdymo įsakymo pagrindu buvo areštuotas ieškovo ir jo sutuoktinės turtas. Šios aplinkybės turi reikšmės sprendžiant Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarties pagrįstum ir teisėtumo klausimą. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas D. I. kreipėsi į Čekijos Respublikos teismus dėl antstolio įsakymo nuginčijimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691/2006).
Akivaizdu, kad šios informacijos apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikti negalėjo, tačiau nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo nagrinėjamoje civilinėje byloje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.