Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aleno Piesliako, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Gintaro Dzedulionio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (2015 spalio mėnesį padaryta nusikalstama veika) ir jam paskirta 30 MGL (1129,8 eurų) dydžio bauda.

BK 182 straipsnio 1 dalį (2015 gruodžio mėnesį padaryta nusikalstama veika) ir jam paskirta 35 MGL (1318,1 eurų) dydžio bauda.

BK 186 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 20 MGL (753,2 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. B. paskirta 60 MGL (2259,6 eurų) dydžio baudą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta viena D. B. laikinajame sulaikyme išbūta diena nuo 2015 m. gruodžio 10 d., 15.05 val., iki 2015 m. gruodžio 11 d., 13.50 val., ši laikino sulaikymo diena prilyginta 2 MGL dydžio baudai ir D. B. galutine bausme paskirta 58 MGL (2184,28 eurų) dydžio bauda.

Iš D. B. civiliniam ieškovui UAB „V“ priteista 978,20 eurų turtinės žalos atlyginimo, civiliniam ieškovui UAB „D“ priteista 498 eurų turtinės žalos atlyginimo ir civiliniam ieškovui UAB „G“ priteista 528 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

D. B. savo naudai išvengė turtinės prievolės ir vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas ir padarė turtinės žalos, o būtent:

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. prašo panaikinti 2017 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį.Apeliantas nurodo, kad mano esantis nekaltas ir nesutinka, kad veika buvo padaryta tyčia.

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestinasSavo apeliaciniame skunde apeliantas kelia kaltės ir tyčios klausimus ir mano, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė.Vilniaus miesto apylinkės teismas posėdyje apklausė kaltinamąjį, civilinių ieškovų atstovus, liudytojas G. M. ir B. B.. Taip pat teismas ištyrė rašytinius bylos įrodymus – viešbučių sąskaitas, pareiškimus, registracijos duomenis, pareigūnų tarnybinius pranešimus, duomenis apie D. B. turimas bankų sąskaitas ir jose esančias lėšas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus bylos aplinkybėms teisingai nustatyti svarbius įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos tyčia, o D. B. kaltė padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams. D. B. nuteistas už trijų nusikalstamų veikų padarymą. Nusikalstamas veikas padarė trimis skirtingais veiksmais, kai apsigyvendavo viešbučiuose ir vengdavo sumokėti už jam suteikiamas paslaugas. Nei vienu nusikalstamos veikos padarymo atveju nepripažino savo kaltės.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas D. B. padarytą nusikalstamą veiką prieš UAB „G“, pažymėjo, kad veika kvalifikuotina ne pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 186 straipsnio 1 dalį. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, teisingai atskyrė BK 182 ir 186 straipsnių požymius. Teismų praktikoje vienas iš požymių, padedančių atskirti sukčiavimą nuo turtinės žalos padarymo apgaule, yra tyčios įgyti svetimą turtą panaudojant apgaulę susiformavimo momentas. Jei tyčia įgyti svetimą turtą apgaule susiformuoja iš anksto ar egzistuoja nuo pat veiksmų, kuriais siekiama įgyti turtą, vykdymo pradžios, tokia veika paprastai vertinama kaip sukčiavimas. Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad nuteistasis pradžioje mokėjo už paslaugas, vėliau ėmė vėluoti, o galiausiai nustojo mokėti. Už likusią nesumokėtą sumą kilo prievolė atsiskaityti už apgyvendinimo paslaugas, tačiau nuteistasis to nepadarė. Teismas vertino, kad toks nuteistojo elgesys, jo minimalus mokėjimas už paslaugas, pažadai vėliau atsiskaityti bei jų nevykdymas, laikytini apgaule, kuri pasireiškė viešbučio administracijos pasitikėjimo įgijimu ir piktnaudžiavimu juo. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pakankamai pagrįstai išvadai, jog nuteistasis D. B. turėjo išankstinę tyčią neatsiskaityti už apgyvendinimo paslaugas. Nuteistojo tyčia apgaule neatsiskaityti už apgyvendinimo paslaugas susiformavo vėliau, t. y. jau šiek tiek pagyvenus viešbutyje. Nepaisant to, jog D. B. neturėjo lėšų mokėti už paslaugas, jis nuolat viešbučio darbuotojams žadėjo atsiskaityti vėliau, vis atidėliodamas mokėjimą, tačiau iš viešbučio taip ir neišsikraustė, kol tai buvo padaryta prievarta. D. B., suvokdamas savo turtinę padėtį, bandė gyventi viešbutyje kuo ilgiau už šią paslaugą nemokėdamas, kartu apgaulingai žadėdamas sumokėti, nors to daryti neketino.Spręsdamas dėl apgaulės pasireiškimo nuteistojo veiksmuose teismas tinkamai atsižvelgė į tai, kad D. B. apklausiamas teisme nenurodė, jog naudojasi Lietuvos Respublikos bankų paslaugomis, kurių sąskaitų, atidarytų kaltinamojo vardu, vėlesnių laikotarpių išrašai patvirtina, kad juose jokių lėšų nėra (t. 1, b. l. 47, 54-57, 59-61, 64, 66-72, 74-75). Nuteistasis teigė, kad naudojasi Jungtinėje Karalystėje veikiančių bankų paslaugomis bei pateikė teismui mokėjimo sistemos www.skrill.com sąskaitos išrašą. Iš sąskaitos išrašo matyti, kad nuteistasis panašiu į nusikalstamos veikos padarymo laiku į šią sistemoje esančią sąskaitą gavo tam tikrų pajamų, tačiau matyti, kad tai nėra reguliarios su darbo santykiais susijusios pajamos. Tai pagrįstai sustiprino teismo vidinį įsitikinimą, kad jau pagyvenus viešbutyje D. B. kilo tyčia apgaule išvengti atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, kadangi jis suvokė, jog objektyviai neturės galimybės atsiskaityti, nes negauna reguliarių pajamų, tačiau daliniu mokėjimu susikūrė viešbučio darbuotojų pasitikėjimą bei melagingai jiems žadėjo atsiskaityti ir piktnaudžiaudamas susikurtu pasitikėjimu nenutraukė naudojimosi paslaugos. Tokiais savo veiksmais D. B. tyčia padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 straipsnio 1 dalyje.Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo svarstyti apie neva susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, nes nuteistasis nerodė jokios iniciatyvos atsiskaityti su UAB „G“ ir to nepadarė iki šiol, jokio civilinio ginčo dėl paslaugų kokybės nekilo, jis dėl suteiktų paslaugų priekaištų neturėjo. D. B. nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su neva kilusio ginčo civiline kilme, t. y. kad jo netenkino suteiktos apgyvendinimo paslaugos kokybė, ar kilo koks nors ginčas dėl pačios paslaugos turinio. Iš esmės ginčas kilo tik dėl pareigos atsiskaityti, o kaltinamojo veiksmai tiesiogiai priklausė nuo jo paties finansinių galimybių bei su tuo susijusių asmeninių sprendimų, t. y. užsakyti ir gyventi viešbutyje neturint lėšų ir nemokant už paslaugą, ar elgtis teisingai.Teismas vertindamas D. B. padarytas nusikalstamas veikas prieš UAB „V“ ir UAB „D“ konstatavo, kad veika kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Iš byloje esančių įrodymų apylinkės teismas pagrįstai nustatė objektyvųjį BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos požymį, kad D. B. kaltinime nurodytais laikotarpiais gyveno viešbučiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir tyčia išvengė turtinių prievolių susijusių su sumokėjimu už jam suteiktas apgyvendinimo paslaugas. Teismas teisingai pažymėjo, kad D. B. apgaulė pirmiausia pasireiškė viešbučio darbuotojų pasitikėjimo įgijimu ir piktnaudžiavimu juo. Pirmiausia jis užsakydamas apgyvendinimo paslaugas per internetinę svetainę Booking.com, pateikė save kaip mokų klientą, kadangi užsakant viešbutį per šią sistemą būtina įvesti kreditinės ar debetinės kortelės duomenis, nors joje gali ir nebūti lėšų. Galiausiai atvykęs ir apsigyvenęs viešbučiuose nuteistasis nuo pat pradžių jokių mokėjimų už apgyvendinimą neatliko, tačiau manipuliuodamas savo iškalbingumu vis pratęsdavo viešnagę. Apie subjektyvųjį nusikalstamų veikų požymį – tyčią, teismas šiuo atveju sprendė pagal objektyviųjų požymių bei faktinių aplinkybių visumą. D. B. viešbučius užsakė neturėdamas lėšų, atėjus laikui sumokėti išsisukinėjo vengdamas mokėjimų ir piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, po gana ilgo laiko nesiėmė priemonių atsiskaityti, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad D. B. jau užsakydamas viešbučius turėjo išankstinę tiesioginę tyčią neatsiskaityti už paslaugas ir išvengti turtinės prievolės.Teismas teisingai pažymėjo, kad kaip ir UAB „G“ atveju, D. B. nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su neva kilusio ginčo civiline kilme, t. y. kad jo netenkino suteiktų apgyvendinimo paslaugų kokybė, ar kilo kokie nors ginčai dėl paslaugų turinio, todėl argumentai dėl susiklosčiusių civilinių santykių su jam paslaugas teikusiais viešbučiais yra nepagrįsti.Įvertinusi pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla išnagrinėta tinkamai, D. B. kaltė ir tyčia padarant jam inkriminuotas veikas tinkamai nustatyta remiantis išsamiais, byloje esančiais įrodymais. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos dėl teismų praktikoje nurodomų argumentų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų nepriteisti.