Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Danutė Švitinienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00187-2014-0

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro P. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-29 nuosprendžio, kuriuo V. P. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. nuteistas D. L., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Nustatė:

V. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. gegužės mėn. 8 d. 02.03 val. veikdamas kartu su bendravykdytoju D. L., pagrobė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – automobilį Škoda Fabia Combi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 27 312,58 litų vertės, stovėjusį šalia (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras P. J. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-29 nuosprendį dėl V. P. išteisinimo, šioje dalyje nuosprendį prašo pakeisti: V. P. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir paskirti jam 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašo D. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstam veiką jis įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje su V. P..

Prokuroras skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jo nuomone padaryta remiantis tik kaltinamųjų parodymais, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog V. P. veikdamas kartu su bendravykdytoju D. L., pagrobė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini) " priklausantį turtą - automobilį „Škoda Fabia Combi", valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Teigia, kad kaltinamųjų parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, be to abu kaltinamieji buvo sulaikyti šalia pagrobto automobilio, prie garažo, kuriuo disponuoja V. P.. Jų pirminiai parodymai apie automobilio atsiradimą V. P. garaže iš esmės skyrėsi. Pirminiuose parodymuose V. P. teigė, kad kažkoks „A“ sumokėjo jam 200 litų už tai, kad naktį jo garaže galėtų palaikyti automobilį. Tačiau kodėl ryte į savo garažą vyko ne su „A“, o su D. L., V. P. nepaaiškino (b.l. 186-187).

Tuo tarpu D. L. parodė, kad 2014-05-07, apie 20 val. jis V. P. paprašė garažo raktų, nes jau buvo suradęs automobilio „Škoda Fabia Combi" raktelius ir sugalvojęs minėtą automobilį pavogti, o prašydamas raktų paaiškino, kad nori pasiskolinti siurblį (b.l. 192-193). Vėliau V. P. pirminius parodymus pakeitė, nepaaiškindamas jų keitimo priežasčių ir labai tiksliai atkartojo D. L. parodymus, be to parodymus jis sutiko duoti tik po to, kai buvo apklaustas D. L.. Abu jie nurodė net tas aplinkybes, kurios vėliau paneigtos kitais bylos duomenimis, kas kelia pagrįstus įtarimus, jog jų parodymai suderinti. Pvz. abu teigė, kad prie garažo jie atvyko bendro pažįstamo „L“ vairuojamu automobiliu „Volvo", į garažą nunešė dulkių siurblį, nors pasaloje buvę pareigūnai parodė, kad prie garažo V. P. ir D. L. atvyko dviese automobiliu „Audi S6" ir į garažą nieko nenešė.

Atsižvelgiant į tai, kad abu kaltinamieji akivaizdžiai mėgino suderinti parodymus, V. P. parodymai apie tai, kad jis nedalyvavo automobilio „Skoda Fabia Combi" vagystėje vertintini kritiškai ir vertintina kaip gynybinė pozicija, kuria jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, o D. L. siekia sušvelninti savo padėtį eliminuojant iš kaltinimo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Bandymą išvengti atsakomybės rodo ir V. P. elgesys sulaikymo metu, kuomet jis bėgo iš įvykio vietos ir priešinosi sulaikomas.

Visos aplinkybės tvirtina, kad automobilio „Skoda Fabia Combi", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystėje dalyvavo D. L. ir V. P., todėl teismas išteisindamas V. P. priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

Nurodo, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismo nuosprendis V. P. atžvilgiu turi būti naikintinas ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroras apeliaciniu skundu, nesutikdamas su V. P. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Iš prokuroro skundo galima suprasti, kad, anot apelianto V. P. kaltę įrodo jo ir nuteistojo D. L. parodymų nenuoseklumas, todėl V. P. versija, kad jis nedalyvavo vykdant vagystę, turi būti vertinama kritiškai.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį, baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, pašalino byloje esančius prieštaravimus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Byloje esančius įrodymus teismas tyrė ir juos įvertino tinkamai, gretindamas su kitais įrodymais ir tokiu būdu padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl V. P. kaltės. Apylinkės teismas priimdamas V. P. išteisinantį nuosprendį, apklausė proceso dalyvius - kaltinamuosius, liudytojus, tyrė rašytinius įrodymus ir, įvertinęs jų visetą, priėmė teisingą sprendimą.

Byloje esančiais įrodymais neginčijamai įrodyta, kad iš Panevėžio miesto K. gatvės buvo pagrobtas automobilis Škoda Fabia Combi, kuris po vagystės buvo laikomas V. P. disponuojamame garaže, prie kurio atvykę V. P. su D. L. buvo sulaikyti, kai D. L. bandė automobilį iš garažo išvairuoti.

Nuteistasis D. L. visų apklausų metu nuosekliai teigė, kad automobilį pagrobė ir į garažą atvairavo jis vienas, kad V. P. nusikaltime nedalyvavo.

V. P. viso proceso metu neigė įvykdęs kaltinime jam inkriminuotą automobilio vagystę ir niekada savo kaltės nepripažino.

Tiek išteisintąjį V. P., tiek nuteistąjį D. L. sulaikę policijos pareigūnai parodė, kad jie minėtus asmenis sulaikė prie garažo, kuriame buvo pagrobtas automobilis.

Šiuo atveju jokių faktinių duomenų, kad V. P. atliko kokius nors veiksmus, atitinkančius BK 178 str. 2 d. aprašyto nusikaltimo sudėtį, nesurinkta, pareikštas kaltinimas V. P. įvykdžius vagystę bei apeliacinio skundo motyvas grindžiamas išimtinai tik prielaida, kad jis galėjo padaryti šį nusikaltimą, nes jis su D. L. buvo sulaikyti atvykę prie V. P. garažo, kuriame jau buvo pavogtasis automobilis. Tačiau ši aplinkybė niekaip neįrodo V. P. kaltės. Šiuo atveju byloje esančiais įrodymais neginčijamai įrodyta tik aplinkybė, kad pagrobtas automobilis buvo laikomas V. P. garaže, tačiau niekaip nepaneigia D. L. parodymų, kad automobilį pagrobė ir į garažą atvairavo jis vienas, ir kad su automobilio vagyste V. P. nėra susijęs, t.y. byloje esančiais įrodymais nėra įrodyta, kad V. P. pats asmeniškai įvykdė nagrinėjamą vagystę – buvo vagystės vykdytojas ar su kitu asmeniu būtų bendrininkavęs padarant šį nusikaltimą kaip organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas. Tai, kad V. P. sulaikymo metu bandė pabėgti, ar keitė duodamus parodymus niekaip jo kaltės dalyvavus inkriminuojamo nusikaltimo padaryme neįrodo, nekalbant apie tai, kad asmuo kaltu padarius nusikaltimą gali būti pripažįstamas tik įrodžius, kad jis atliko konkrečius baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, t.y. nustačius konkretų jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme.

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, privalo nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad kaltinime nurodytos aplinkybės dėl V. P. veiksmų teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodytos, o visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą, todėl apylinkės teismo išvada, kad V. P. kaltė dalyvavus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., padaryme nėra įrodyta, yra visiškai teisinga ir jis BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu išteisintas pagrįstai.

Tokiu būdu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, ir tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.