- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-18
- Bylos Nr.
- 2-502-210/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00666-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros
- Atsakovas
- SPLIUS
- Advokatai
- Inga Kostogriz, Andrius Iškauskas
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
ieškovo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) atstovui advokatui Andriui Iškauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) ieškinį atsakovui SPLIUS, UAB dėl nesumokėto autorinio atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovo pozicija dėl teisinio ginčo.
Ieškovas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) pareiškė ieškinį atsakovui SPLIUS, UAB dėl nesumokėto autorinio atlyginimo ir palūkanų priteisimo. Ieškinio pareiškimu, pateikiamais procesiniais dokumentais ir teismo proceso metu ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovo 139073,78 Lt negauto autorinio atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., taip pat 29205,49 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 18713,91 Lt palūkanų, kurias laiko minimaliais savo nuostoliais, ir 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kartu prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas pagal pridedamą prašymą ir pateikiamą paskaičiavimą.
Ieškovas, grįsdamas savo ieškinio reikalavimą ir kvalifikuodamas teisinius santykius su atsakovu nurodė, kad ieškovas 2006 m. vasario 20 d. su UAB „Telerena“ ir UAB „Lignita“ (t. y. su tuo metu veikusių kabelinių televizijų retransliacijos operatoriais) sudarė licencines sutartis Nr. TK-7 ir Nr. TK-21, dėl teisės naudoti autorių kūrinius kabelinės televizijos retransliacijai. Pagal šių licencinių sutarčių sąlygas ieškovas, veikdamas kaip autorių teisių gynimo asociacijos agentūra, suteikė nurodytiems subjektams neišimtines teises kabeliniais kanalais bei MDTV tinklais retransliuoti Lietuvos Respublikos teritorijoje kūrinius, panaudotus Kabelinės retransliacijos operatoriaus retransliuojamose televizijos ir radijo programose. Už suteiktas teises pagal minėtų sutarčių 4.1 punktą retransliacijos operatoriai įsipareigojo mokėti autorinį atlyginimą, lygų 1,9 procento nuo retransliacijos paslaugos abonentinio mokesčio pajamų, nepriskaičiuojant PVM, visą sutarčių galiojimo laiką. Papildomai prie autorinio atlyginimo kabelinės televizijos retransliacijos operatoriai įsipareigojo mokėti PVM (Sutarčių 4.2 p.). Tačiau nuo 2007 m. sausio 1 d. abu kabelinės televizijos retransliacijos operatoriai pranešę, kad nuo nurodytos datos kečia savo paslaugų teikiamų vartotojams kainodarą, t. y. atskiria abonentinio mokesčio dalį, skirtą elektroninio ryšio tinklo aptarnavimo ir modernizavimo sąnaudoms padengti, įvesdami naują Linijos palaikymo mokestį, sumažino mokestinę bazę, nuo kurios ieškovas turėjo skaičiuoti mokamą autorinį atlyginimą. Ieškovas raštu į kabelinės televizijos retransliacijos operatorių pranešimą nurodė, jog nesutinka, kad būtų mažinama mokestinė bazė, nurodė laikytis sutarčių sąlygų. Manė ir tokios pozicijos laikosi ir šiuo metu teikdami ieškinį, kad tai to paties abonentinio mokesčio, nuo kurio sutarčių 4.1 punkte nustatytą procentinę dalį turi mokėti operatoriai, dalis. O išskirdami šį mokestį iš bendro abonentinio mokesčio į atskirą, operatoriai siekė sumažinti mokestinę apmokestinamų pastaruoju sutartiniu mokesčiu autorinio atlyginimo dalį.
Teisiniu pagrindu ieškovas nurodo CK 6.189 str. 1 d., t. y. šalių sutartinių įsipareigojimų šalims įstatyminį privalomumą ir sąžiningą jų vykdymą (CK 6.200 str. 1 d.) negalėjimą vienašališkai keisti sutarties sąlygas (CK 6.59 str.) draudimas vienašališkai atsisakyti sutarties. Ieškovas mano, kad pagal sutarčių 4.1 punktą atsakovas privalėjo pateikti duomenis apie visas pajamas, gautas už abonentinį mokestį (visas jo sudėtines dalis) ir sumokėti nuo jų sutartimi sulygtą procentinę dalį, bet ne nuo dalies abonentinio mokesčio pajamų. Tokios praktikos šalys laikėsi iki 2007 m. sausio 1 d., tačiau nuo 2007 m. sausio 1 d. atsakovas vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas ir autorinį atlyginimą, mokamą ieškovui nurodė skaičiuoti ne nuo viso abonentinio mokesčio sudėtinių dalių (neįtraukdami į apskaitą Linijos palaikymo mokesčio), bet nuo dalies, pateikdami ieškovui neteisingą informaciją apie gautas abonentinio mokesčio pajamas. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad sutartis nedraudė atsakovui keisti savo teikiamų paslaugų kainodarą, nes šiuo atveju atsakovas jos iš esmės nekeitė, tik iš retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio išskirdamas Linijos palaikymo mokestį, dirbtinai sumažino sutartimi šalių nustatytą mokėjimo bazę vieninteliu tikslu – padidinti savo konkurencingumą rinkoje. Mano, kad be perdavimo linijos apskritai negalima jokia retransliacija (taip pat ir autorių kūrinių), todėl ši paslauga yra vartotojų mokama abonentinio mokesčio dalis, už kurią atsakovas privalo mokėti autorinį atlyginimą, juolab, kad perdavimo linija jokių kitų paslaugų, apart retransliavimo paslaugos, atsakovas vartotojams neteikia.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad ieškinio reikalavimą teikia atsakovui SPLIUS, UAB, kadangi 2010 m. gruodžio 30 d. UAB „Telerena“ ir UAB „Lignita“ buvo reorganizuotos prijungimo būdu ir po reorganizacijos savo veiklą tęsia vienu pavadinimu SPLIUS, UAB. Taigi atsakovas yra juridinis buvusių bendrovių teisių ir pareigų perėmėjas (CK 2.97 str. 3 d.). Todėl prašo iš atsakovo priteisti pagal jų paskaičiavimus nesumokėtą autorinio atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – 139073,78 Lt; pridėtinės vertės mokesčio – 29205,49 Lt. Iš viso su PVM – 168279,27 Lt. Mano, kad skolų suderinimo aktas su atsakovu, bei dalinis atsakovo prievolės priėmimas negali įtakoti jų teisės reikšti reikalavimą dėl likusios neįvykdytos prievolės dalies (CK 6.40 str. 2 d.).
Ieškovas teigia, kad pagrįstas jų reikalavimas priteisti iš atsakovo patirtus dėl nesumokėto autorinio atlyginimo dalies nuostolius, t. y. šiuo atveju įstatymo nustatytas palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą už visą prievolės nevykdymo laiką (CK 6.210 str.), kurios įstatymo leidėjo preziumuojamos minimaliais šalies nuostoliais. Ieškovo skaičiavimu tai sudaro iš viso 18713,91 Lt.
Atsakovo pozicija.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutinka. Savo atsikirtimus grindžia tuo, kad ieškovas, anot atsakovo, neteisingai aiškina aptariamų Licencinių sutarčių esmę ir pagrindines nuostatas, tikslus ir tikruosius šalių ketinimus. Teigia, kad atsakovas niekada nekeitė Licencinių sutarčių sąlygų, tačiau mano, kad abi šalys ne vienodai supranta ir aiškina sutarčių 4.1 punkte naudojamos sąvokos – retransliavimo paslaugos abonentinis mokestis reikšmę ir turinį.
Tikrieji šalių ketinimai sudarant Licencines sutartis, anot atsakovo, buvo siekis susitarti su vieninteliu tuo metu veikusiu ūkio subjektu, turinčiu tam teisę, dėl neišimtinės teisės retransliuoti autorių kūrinius, panaudotus retransliuojamose kabelinės televizijos ir radijo programose kabelinės televizijos vartotojams. Todėl atsakovas, būdamas silpsnesniąja sutarties šalimi, niekaip negalėjo įtakoti sutarties sąlygų. Atlyginimo apskaičiavimo pagrindu abi šalys nustatė retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio pajamas, kurios gaunamos už retransliavimo turinio paslaugų teikimą, t. y. viešą autorių kūrinių paskelbimą, bet ne už kitokias kabelinės televizijos transliuotojo gaunamas pajamas, kurios nėra susijusios su retransliuojamų paslaugų turiniu. Tokį reguliavimą, anot atsakovo, nustato ir Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 str. 1 d. 8 p. Taigi Licencinių sutarčių esmė - užtikrinti autorių teises ir autorinio atlyginimo gavimą už panaudojamus retransliuojamos kabelinės televizijos programose autorių kūrinius. Todėl nuo 2007 m. sausio 1 d. atsakovas, keisdamas kainodarą, išgrynino abonentinio mokesčio dalį, susiedamas ją su retransliuojamų paslaugų turiniu ir atskirdamas kitas, su tuo nesusijusias pajamas, t. y. linijos palaikymo mokestį. Tuo tarpu, atsakovo manymu, aptariamos Licencinės sutartys neįpareigojo atsakovą pateikti ieškovui duomenis apie pajamas, gaunamas iš kitų kabelinės televizijos teikiamų paslaugų dalies ir mokėti už jas autorinį atlyginimą, taigi ir už pajams gautas iš Linijos palaikymo mokesčio, nes šis mokestis niekaip nesusijęs su retransliavimo paslauga ir jos turiniu. Be to ieškovas, visą laiką žinodamas tikrąją situaciją, t. y. tai, kad jam pateikiami duomenys apie surinktą retransliavimo paslaugos abonentinį mokestį yra skaičiuojami be linijos palaikymo mokesčio, niekada per visą sutarčių galiojimą laiką nereiškė jokių pretenzijų, savo dokumentuose ir atsakovui teikiamose sąskaitose-faktūrose nerodė atsakovo skolos linijos palaikymo mokesčio daliai, o skolų suderinimo akte apie tai net neužsiminė, todėl atsakovas sprendė, jog ieškovas su tokia situacija ir mokesčio už autorinį atlyginimą skaičiavimu sutinka.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nurodė, kad nesutinka su ieškinio reikalavimo teiginiu, kad atsakovas keitė Licencinių sutarčių sąlygas (4.1 p.) vieninteliu tikslu – siekiu sumažinti autorinio atlyginimo mokestinę bazę ir vien tik dėl efektyvesnio bendrovės konkurencingumo rinkoje siekė išskaidyti iki tol kitaip interpretuojamą retransliavimo paslaugos abonentinį mokestį, nors pajamas iš vartotojų gaudavo tokias pat, kaip ir iki 2007 m. sausio 1 d. t. y., kad vartotojui iš esmės niekas nepasikeitė. Savo nesutikimą su nurodytais teiginiais grindžia tuo, kad aptariamos sutartys nedraudė atsakovui keisti teikiamų paslaugų kainodarą, mažinti arba didinti vartotojams teikiamų paslaugų įkainius, taip pat ir retransliavimo paslaugos abonentinį mokestį. Šiuo atveju, įvesdamas naują, Linijos palaikymo mokestį, atsakovas tik išgrynino teikiamas vartotojams paslaugas, nustatydamas 7 Lt linijos palaikymo mokestį. Kartu, siekdamas, kad vartotojui nepadidėtų bendra mokestinė našta, retransliavimo paslaugos abonentinį mokestį sumažino 5 Lt. Tačiau tai, anot atsakovo, anaiptol nereiškia, kad atsakovas vienašališkai keitė sutarčių sąlygas. Mano, kad atsakovas tokią teisę turėjo, jos negali riboti jokie kiti subjektai ar sutartys, nes bendrovės vidaus valdymo tvarką, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 8 straipsnį pasirenka ūkio subjektai savarankiškai. Todėl, atsakovo manymu, Licencinių sutarčių 4.1 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šias nuostatas. Juolab, kad aptariamose Licencinėse sutartyse šalys nesusitarė dėl 4.1 punkte nurodyto retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio turinio, t. y. neapsprendė ir nedetalizavo kokie mokesčiai įeina į sutartyje nurodomą abonentinį mokestį. Tačiau sutarties turinį aiškinant ne atitrauktai, bet visame aptariamų sutartčių kontekste, bei jose formuluojamą nuostatą, kad abonentinio mokesčio pajamos apskaičiuojamos pagal kabelinės retransliacijos operatoriaus verslo apskaitos dokumentus, reiškia, jog šalys sutarčių pasirašymo metu suvokė šio mokesčio dydžio kintamumo galimybę. Taigi ir galimybę jį mažinti ar didinti, galimybę įvesti kitus mokesčius, atskirtus nuo abonentinio mokesčio ar su juo nesusijusius.
Taigi atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu ir aiškindamas sutarčių turinį ir vartojamas sąvokas, naujo Linijos palaikymo mokesčio įvedimą nesieja su retransliavimo paslaugos abonentiniu mokesčiu ir šio naujo mokesčio nelaiko abonentinio mokesčio dalimi ar jo išskyrimu iš iki tol buvusio abonentinio mokesčio, nes jis buvo įvestas kaip naujas mokestis, skirtas išimtinai Linijos palaikymui, investicijoms į perdavimo paslaugos kokybės gerinimą, todėl jis, mano, negali būti siejamas su perduodamų kabelinės televizijos kanalais naudojamų autorių kūrinių turiniu, nes vartotojui nėra svarbu kokia linija – modernizuota ar sena tiekiamos paslaugos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
II. Dėl bylos šalių santykių teisinio kvalifikavimo.
Byloje nustatyta, kad šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Šalys t. y. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) ir UAB „Telerena“ bei UAB „Lignita“ (tuo metu kabelinių televizijų retransliacijos operatoriai) 2006 m. vasario 20 d. su sudarė licencines sutartis Nr. TK-7 ir Nr. TK-21 dėl teisės naudoti autorių kūrinius kabelinės televizijos retransliacijai. Pagal šių licencinių sutarčių sąlygas ieškovas – t. y. LATGA-A, veikdama kaip autorių teisių gynimo asociacijos agentūra, suteikė aukščiau nurodytiems subjektams neišimtines teises kabeliniais kanalais bei MDTV tinklais retransliuoti Lietuvos Respublikos teritorijoje autorių kūrinius, panaudotus Kabelinės retransliacijos operatoriaus retransliuojamose televizijos ir radijo programose. Už suteiktas teises pagal minėtų sutarčių 4.1 punktą retransliacijos operatoriai įsipareigojo mokėti autorinį atlyginimą, lygų 1,9 procento nuo retransliacijos paslaugos abonentinio mokesčio pajamų, nepriskaičiuojant PVM, visą sutarčių galiojimo laiką. Papildomai prie autorinio atlyginimo kabelinės televizijos retransliacijos operatoriai įsipareigojo mokėti PVM (Sutarčių 4.2 p.).
Apibendrinant šias faktines aplinkybes ir ieškovo ieškinio reikalavimus, kurie kildinami iš Licencinių sutarčių nevykdymo, konstatuotina, kad visuma šių duomenų akivaizdžiai patvirtina, jog kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir ieškinio reikalavimo esmę taikomos sutarčių teisę reglamentuojančios teisės normos (CK 6 knygos 2 dalis, t. y. sutarčių bendrąją sampratą, sutarties laisvės principą, sutarties galias, jų aiškinimo taisykles, sutarčių turinį ir jų vykdymo principus aiškinančios teisės normos (CK 6.154; 6.156; 6.189; 6.193; 6.196; 6.200 straipsniai).
III. Dėl Licencinių sutarčių Nr. TK-7 ir Nr. TK-21 aiškinimo.
Minėta, kad civiliniai teisiniai santykiai dėl visumos veiksmų, kurių pagrindu Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) kreipėsi į teismą dėl autorinio atlyginimo priteisimo atsiremia į 2006 m. vasario 20 d. sudarytų 2-jų Licencinių sutarčių su UAB „Telerena“ ir su UAB „Lignita“ turinio ir esmės aiškinimą, kuriuos kiekviena šalis supranta ir aiškina skirtingai. Taigi, sprendžiant ar šiuo atveju atsakovas pažeidė sutarčių nuostatas, ir ar ieškovas turi teisinį pagrindą reikšti atsakovui reikalavimą dėl dalies nesumokėto autorinio atlyginimo priteisimo, vadovaujantis minėtų sutarčių 4.1. punkto pagrindu, būtina atskleisti ir nustatyti:
tikruosius šalių ketinimus, sudarant sutartis, šių sutarčių esmę ir tikslus, t. y. nustatyti ko gi buvo jomis siekiama,šių sutarčių naudojamų sąvokų turinį ir reikšmę.
Aptariamų šioje byloje Licencinių sutarčių 4.1 punkte šalys susitarė dėl autorinio atlyginimo mokėjimo sąlygų ir jo dydžio apskaičiavimo tvarkos. Čia teigiama, kad „Už šios sutarties 1 str. suteiktas teises Kabelinės retransliacijos operatorius įsipareigoja mokėti LATGA-A autorinį atlyginimą, lygų 1,9% nuo retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio pajamų, nepriskaičiuojant pridėtinės vertės mokesčio (PVM), per atsiskaitomąjį laikotarpį gautų iš fizinių ir juridinių asmenų, su kuriais Kabelinės retransliacijos operatorius yra sudaręs televizijos ir radijo programų retransliavimo paslaugų teikimo sutartis. Abonentinio mokesčio pajamos, nurodoma, bus paskaičiuojamos pagal Kabelinės retransliacijos operatoriaus verslo apskaitos dokumentus. Juos operatorius privalo teikti kas mėnesį.
Skaitant visą Licencinių sutarčių tekstą bei jose (sutartyse) naudojamas sąvokų formuluotes, akivaizdu, jog šalys jų sudarymo metu neišgrynino abonentinio mokesčio turinio, nuo kurio UAB „Telerena“ ir UAB „Lignita“ privalės mokėti autorinį atlyginimą. Tačiau šių sąvokų turinys ir formuluotės iš esmės atskleidžiamos šalių pirminiais veiksmais pradėjus vykdyti ir jau vykdant aptariamas sutartis. Teismas, spręsdamas dėl jų turinio ir aiškindamas sutartis, atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytų Licencinių sutarčių sudarymo metu abi šalys retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio pajamomis pripažino visas abonentinio mokesčio pajamas, gaunamas iš abonentų už naudojimąsi kabelinės televizijos paslaugomis, ir jas priskyrė retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio pajamoms, nes kabelinės televizijos operatoriai teikė duomenis ieškovui apie visą surenkamą retransliavimo paslaugos abonentinį mokestį (neišskiriant iš jo jokių sąnaudų susijusių su linijos palaikymu, plėtra ar modernizavimu) iš vartotojų. Taigi, sutarčių pasirašymo metu joks atskiras „Linijos palaikymo“ mokestis abonentams nebuvo nustatytas, nors reikia sutikti su ieškovo teiginiu, kad kabelinės televizijos transliuotojas Licencinių sutarčių sudarymo metu savo abonentams ne tik transliavo televizijos laidas, perduodamas jų turinį elektroninio ryšio linija, tačiau šią liniją ir prižiūrėjo ir plėtojo, prijungdamas naujus abonentus, ir ją modernizavo. Taigi tuometė šalių praktika ir konkretus elgesys iki 2007 m. sausio 1 d., leidžia daryti išvadą, kad šalys 4.1 punkte naudojamą sąvoką „Retransliavimo paslaugos abonentinis mokestis“ suprato vienodai - kaip kabelinės televizijos abonentų mokamas periodines lėšas už naudojimąsi kabelinės televizijos paslaugomis visumoje. Akivaizdu, kad šalys sutarčių sudarymo metu suvokė retransliavimo ir linijos palaikymo mokesčio kompleksiškumą ir vientisumą. Todėl aiškinant šias sutarčių nuostatas, teismas negali sutikti su atsakovo teiginiu, kad atsakovas vienašališkai nepakeitė aptariamos sutarties sąlygos turinio, susiaurindamas jį, taigi kartu ir sumažindamas sutartimi sutartą autorinio atlyginimo mokėjimo bazę. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. savo abonentams tik pakeitė teikiamų paslaugų kainodarą ją išgrynindamas, t. y. sumažindamas anksčiau buvusį abonentinį mokestį ir įvesdamas naują – Linijos palaikymo mokestį, tikslu gerinti teikiamos paslaugos kokybę modernizuojant iš šio mokesčio kabelinės televizijos retransliavimo paslaugos perdavimo liniją. Tokią, teisę, anot atsakovo, jis turėjo, to nedraudė ir aptariamos sutartys, be to, į tai orientavo ir galiojantys teisės aktai. Turima galvoje Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymais Nr. 1V-738 ir Nr. 1V-1160 patvirtintos „Apskaitos atskyrimo taisyklės ir su apskaitos atskyrimu susiję reikalavimai“ bei „Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės“, taip pat 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas.
Teismas, vertindamas šiuos atsakovo argumentus, iš principo sutinka, kad atsakovas – kabelinės televizijos retransliacijos subjektas turėjo teisę pasirinkti, kaip jis, būdamas nepriklausomas ūkio subjektas, apskaitys savo teikiamas paslaugas vartotojams, bei tvarkys vidinę buhalterinę apskaitą, kokia tvarka ir kiek smulkiai pateiks vartotojui gaunamų paslaugų įkainius ir jų apmokėjimo sudėtines dalis, tačiau tokia neginčijama atsakovo teisė šiuo atveju niekaip negali įtakoti ar keisti šalių sutartinius teisinius santykius. Pažymėtina, kad kaip teigia atsakovas, „išgryninta“ paslauga yra svarbi ir aktuali:
pirmiausiai vartotojams, nes šie žino už ką imamas tokios paslaugos mokestis, kokios jo sudėtinės dalys ir kokios galimybės vienos ar kitos paslaugos atsisakyti, taigi visapusiškai užtikrinamos vartotojo teisės;
antra, toks teikiamų paslaugų išgryninimas svarbus ir pačiam jų teikėjui – šiuo atveju kabelinės televizijos transliuotojui, nes teikėjas gali lengviau apskaičiuoti savo sąnaudas, galimybes taupyti ir investuoti.
Tačiau pasikartojant, toks paslaugos išgryninimas šiuo atveju nereiškia, jog pasikeičia vartotojo mokamo abonentinio mokesčio dydis, nes nesant kitokio reglamentavimo, retransliavimo paslaugos abonentinį mokestį sudaro visi abonentų (vartotojų) mokami periodiniai mokėjimai už kablelinės televizijos teikiamas paslaugas. Turint galvoje konkretų naują išskirtą dydį – Linijos palaikymo mokestį, akivaizdu, kad Linija atlieka retransliacijos turinio perdavimo funkciją ir akivaizdu, kad ši retransliavimo turinio paslauga be Linijos perdavimo tinklų nėra galima. Taigi jos dirbtinis atskyrimas iš bendro abonentinio mokesčio nesudaro teisinio pagrindo nelaikyti jį bendro retransliacijos paslaugos abonentinio mokesčio sudėtine dalimi, nuo kurio taip pat turi būti skaičiuojamas sutartinis autorinis atlygimas. Todėl aiškinant šią šalių ginčijamą sutarties sąlygą, įvertinus šalių susitarimo ribas ir susitarimo pasirašymo metu taikytą praktiką bei tuometį autorinio atlyginimo paskaičiavimo bazės turinį darytina išvada, kad sudarydamos Licencines sutartis ginčo šalys susitarė, jog autorinis atlyginimas bus skaičiuojamas nuo visų pajamų, gautų iš kabelinės televizijos abonentų mokamo abonentinio mokesčio, kuriuo šalys, sutarties sudarymo metu laikė visas abonentų mokamas lėšas už jiems teikiamas kabelinės televizijos retransliacijos paslaugas, neiškiriant jo sudėtinių dalių.
IV. Dėl ieškovo dominuojančios padėties ir sutarčių šalių sąžiningumo, bei sutarčių vykdymo.
Pažymėtina ir ta aplinkybė, jog aptariamų Licencinių sutarčių turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad Licencinių sutarčių sudarymo metu šalys ieškojo abiem pusėm priimtino teisingo ir protingo autorinio atlyginimo apskaičiavimo būdo ir įvertinusios aplinkybes, jog transliuotojo surenkamos abonentinio mokesčio pajamos gali kisti dėl įvairių priežasčių, pasirinko būtent procentinę autorinio atlyginimo apskaičiavimo išraišką, skaičiuojamą nuo transliuotojo surenkamų retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio pajamų. Laisvanoriškas sutarčių pasirašymas leidžia daryti išvadą, kad šis autorinio atlyginimo apskaičiavimo būdas buvo priimtinas abiems šalims, vadinasi ir teisingas ir sąžiningas. Didėjant atsakovo surenkamoms abonentinio mokesčio pajamoms, didėtų ir autorinio atlyginimo dydis, o atitinkamai mažėjant transliuotojo surenkamoms abonentinio mokesčio pajamoms, būtų mažiau mokama ir autorinio atlyginimo.
Vertinant atsakovo teiginius dėl silpnesnės sutarties šalies ir dėl ieškovo, kaip tuo metu veikusio vienintelio subjekto, galinčio suteikti teisę retransliuoti autorių kūrinius, teismas pripažįsta, kad ieškovas sutarčių sudarymo metu iš tiesų buvo vienintelis subjektas, galintis suteikti sutartyje nurodytas teises, tačiau kaip jau buvo minėta, sutarčių tekstas ir jų pasirašymo aplinkybės, bei aptarti aukščiau sprendime argumentai leidžia daryti išvadą, kad šalys, pasirašydamos susitarimus, ieškojo ir surado abiems pusėms priimtimas sąlygas, dėl kurių jokio teisinio ginčo vėliau nekilo. Ieškovas objektyviai nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių savo teiginius dėl stipresnės šalies valios primetimo. Be to, šio ginčo esmė ne konkrečios sąlygos, kurių nei viena šalis nekvestionuoja, bet tam tikrų sutarčių sąvokų ir nuostatų, bei jų turinio aiškinimas.
Dėl sutarčių vykdymo
Bylos šalys nesutaria dėl šioje byloje aptariamų Licencinių sutarčių vykdymo. Atsakovas teigia, jog SPLIUS, UAB, kaip UAB „Telerena“ ir UAB „Lignita“ teisių perėmėjas, Licencines sutartis vykdė tinkamai ir jokių sutartinių prievolių, susijusių su duomenų apie gaunamas pajamas iš retransliavimo paslaugos abonentinio mokesčio pateikimu, nepažeidė. Savo teiginius įrodinėja aplinkybėmis, jog pagal jų pateiktus duomenis, ieškovas teikė apmokėjimui sąskaitas, kurias atsakovas apmokėdavo, o tarp šalių pasirašytuose skolų suderinimo aktuose nebuvo nurodyta jokia nesumokėto autorinio atlyginimo dalis. Dėl šių aplinkybių mano, jog ieškovui toks Licencinių sutarčių vykdymo būdas buvo priimtinas ir neprieštaraujantis sutarčių esmei bei 4.1 punkto reikalavimams.
Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bylos duomenys liudija apie tai, jog ieškovas, teikdamas pretenzijas bei atsakydamas į operatorių laišką, nesutiko su jų vienašališku sprendimu išskaidyti abonentinio mokesčio dydį į dvi dalis, t. y. atskirti Linijos palaikymo mokestį, kuris išskiriamas iš bendro abonentinio mokesčio ir autorinį atlyginimą ieškovui mokėti tik nuo vienos jo dalies. Savo nesutikimą, minėta, ieškovas pagrindė 2007 m. sausio 29 d. pretenzijose, pateiktose UAB „Lignita“ ir UAB „Telerena“ (priedai prie ieškinio Nr. 8 – 9, b. l. 42 – 45, t. 1). Ieškovas išrašinėjo atsakovui sąskaitas tik pagal jo pateiktus duomenis, vadovaudamasis sutartimis ir laikydamasis jų nuostatų, ir tik pagal šias išrašytas sąskaitas pasirašė tarpusavio skolų suderinimo aktus. Tačiau tokia situacija negali paneigti išvados, jog ieškovas per visą sutarčių vykdymo (dalinio nevykdymo) laikotarpį neturėjo pretenzijų atsakovui dėl sutartinių įsipareigojimų, nepaneigia, jog dėl šios nesumokėto mokesčio dalies tarp šalių nebuvo nesutarimo. Kita vertus, sprendžiant palūkanų klausimą, būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad ieškovas per aptariamą laikotarpį nereiškė atsakovui konkrečių pretenzijų ir neteikė konkrečių reikalavimų, nekėlė teisinio ginčo.
Kartu pažymėtina, kad įstatymas suteikia teisę kreditoriui ne tik atsisakyti priimti prievolės įvykdymą dalimis, jeigu to nenustato sutartis, šalims nesutariant dėl dalies prievolės, jos neginčijamą dalį turi priimti. Dėl sumokėtos autorinio atlyginimo dalies tarp šalių ginčo nėra, todėl ieškovas, priimdamas dalinį mokėjimą (prievolės vykdymą), elgėsi teisingai. Pažymėtina ir tai, jog kreditoriui dalį prievolės įvykdymo priėmus, jo teisė reikalauti įvykdyti likusią neįvykdytą prievolės dalį išlieka (CK 6.40 str. 1, 2 d.).
Ieškovas teismui kartu su ieškiniu pateikė skaičiavimus, pagrindžiančius negauto autorinio atlyginimo dydžius. Pagal ieškovo turimus duomenis, kurie iš esmės neprieštarauja ir atitinka atsakovo teiktus duomenis apie per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovo nesumokėtos sumos už naudojimąsi autorių kūriniais sudaro: pagal Licencinę sutartį Nr. TK-7 su UAB „Telerena“ 78732,77 Lt negauto autorinio atlyginimo ir 16533,88 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Iš viso – 95266,65 Lt (priedas Nr. 15, b. l. 51, t. 1); pagal Licencinę sutartį Nr. TK – 21, su UAB „Lignita“ 60341,01 Lt negauto autorinio atlyginimo ir 12671,61 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Viso 73012,62 Lt (priedas Nr 18, b. l. 101, t. 1). Šių dydžių ir jų apskaičiavimo metodikos atsakovas neginčija, todėl teismas juos priima ir pripažįsta teisingais.
Taigi šie faktai ir aplinkybės liudija, kad atsakovas įvykdė tik dalį prievolės, todėl šioje dalyje dėl negauto autorinio atlyginimo dalies ir pridėtinės vertės mokesčio priteisimo ieškovo reikalavimas laikomas pagrįstu ir tenkinamas.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti palūkanas už visą sutarties nevykdymo (dalinio vykdymo) laiką.
Ieškovas savo ieškinio pareiškime ir teikiamuose procesiniuose dokumentuose nurodo, jog atsakovas pažeidė piniginę prievolę, t. y. vykdydamas ją tik iš dalies sudarė sąlygas patirti ieškovui nuostolius, nes naudojosi kreditoriaus piniginėmis lėšomis. Todėl prašo priteisti už kaikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki sutarties galiojimo pabaigos palūkanas nuo nesumokėtų sumų – iš viso 18713,91 Lt. Savo reikalavimą grindžia nuostata, kad įstatymo ledėjas įtvirtindamas tokią kreditoriaus teisę, nurodo kad tokios įstatyminės arba sutartinės palūkanos laikomos minimaliais lredotoriaus nuostoliais, kurie atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku (CK 6.260 str. 2 d., 6.261 str.). Šiuo atveju teismas sprendžia, kad nustatant atsakovo pareigą mokėti palūkanas už dalies prievolės neįvykdymą laiku, svarbu ne tik atsakovo elgesys, bet ir ieškovo veiksmai bei elgesys per visą sutarties galiojimo ir jos dalinio vykdymo laiką. Jau buvo minėta, kad ieškovas visą sutarčių nevykdymo (dalinio vykdymo) laiką žinojo apie atsakovo teikiamų duomenų apimtis, kad atsakovas dalies duomenų neteikia, grįsdamas savo elgesį savo pozicija dėl sutarčių esmės ir aiškinimo. Ieškovas per visą sutarčių galiojimo laiką ir jų galiojimui pasibaigus, taip pat ir derindamas su atsakovu susidariusius įsiskolinimus, neteikė atsakovui reikalavimo dėl nesumokėtos autorinio atlyginimo dalies, nors tokią galimybę turėjo, neteikė jokių pagrįstų pretenzijų atsakovui, tuo sudarydamas jam iliuziją apie visavertį sutarčių vykdymą. Todėl šios aplinkybės, teismo nuomone, suponuoja teismui pareigą spręsti, ar sąžininga ieškovui reikalauti palūkanų už prašomą laikotarpį. Taigi, teismo vertinimu, atsižvelgiant į ieškovo poziciją ir argumentus, sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo, jis laikytinas nesąžiningu ir šioje sutuacijoje neteisingu ir nepagrįstu, todėl šioje dalyje dėl 18713,91 Lt palūkanų priteisimo ieškovo reikalavimas netenkinamas.
Tačiau tenkinant ieškovo reikalavimą dėl dalies autorinio atlyginimo ir pridėtinės vertės mokesčio priteisimo iš atsakovo SPLIUS, UAB ieškovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūtai (LATGA-A) teismas pripažįsta pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio pateikimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
CPK 93 str. 2 d. numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies (89,99 %), ir bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
Ieškovas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) pareikšdamas ieškinį sumokėjo 4740 Lt žyminį mokestį (b. l. 8, t. 1), todėl iš atsakovo SPLIUS, UAB ieškovui turi būti priteista 4265,53 Lt žyminio mokesčio.
Už advokato paslaugas ieškovas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) sumokėjo 12100 Lt (b. l. 4 – 13, 39 – 41, 43 – 44, t. 3). Šios išlaidos daugiau nei dvigubai viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą 8 punkte numatytus dydžius, todėl, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų skaičių (ieškinys ir dublikas), teismo posėdžių skaičių (vyko tik du posėdžiai, kurių trukmė atitinkamai 2 val. 15 min. ir 30 min.), advokato darbo sąnaudas, priteistinų atstovavimo išlaidų dydis mažintinas iki 6000 Lt (CPK 98 str. 2 d.), todėl ieškovui turėtų būti priteista iš atsakovo 5399,40 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.
Už advokato paslaugas atsakovas SPLIUS, UAB sumokėjo 5445 Lt (b. l. 15 – 17, t. 3), todėl atsakovui iš ieškovo turėtų būti priteista 545,04 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.
Byloje atlikus priteistinų bylinėjimosi išlaidų užskaitymą, iš atsakovo SPLIUS, UAB ieškovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A) priteistina 4854,36 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Be to, nustatyta, kad byloje valstybė patyrė 23,37 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu ir įteikimu (b. l. 165, t. 1). Remiantis ta pačia proporcija iš atsakovo priteistina valstybei 21,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu ir įteikimu.
Atsakovas SPLIUS, UAB, atskiruoju skundu skųsdamas Šiaulių apygardos teismo 2011-11-24 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sumokėjo 139 Lt žyminio mokesčio (b. l. 18, t. 2). Šiaulių apygardos teismas, sutikdamas su atsakovo atskirajame skunde nurodytais argumentais, 2011-12-06 nutartimi pats pasinaikino 2011-11-24 nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Atsižvelgiant į tai, atsakovui grąžintinas 139 Lt žyminis mokestis už atskirąjį skundą (CPK 87 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A) (į. k. 110061038, buveinė J. Basanavičiaus g. 4, Vilnius, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo SPLIUS, UAB (į. k. 145221538, buveinė Tilžės g. 74, Šiauliai, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini)) 139073,78 Lt (vieną šimtą trisdešimt devynis tūkstančius septyniasdešimt tris litus 78 ct) negauto autorinio atlyginimo, 29205,49 Lt (dvidešimt devynis tūkstančius du šimtus penkis litus 49 ct) pridėtinės vertės mokesčio ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 168279,27 Lt nuo bylos iškėlimo teisme (2011-11-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti ieškovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A) (į. k. 110061038, buveinė J. Basanavičiaus g. 4, Vilnius, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo SPLIUS, UAB (į. k. 145221538, buveinė Tilžės g. 74, Šiauliai, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini)) 4265,53 Lt (keturis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt penkis litus 53 ct) žyminio mokesčio bei 4854,36 Lt (keturis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis litus 36 ct) advokato teisinės pagalbos išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo SPLIUS, UAB (į. k. 145221538, buveinė Tilžės g. 74, Šiauliai, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini)) 21,03 Lt (dvidešimt vieną litą 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu ir įteikimu.
Grąžinti iš valstybės atsakovui SPLIUS, UAB (į. k. 145221538, buveinė Tilžės g. 74, Šiauliai, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini)) 139 Lt (vieną šimtą trisdešimt devynis litus) žyminio mokesčio, sumokėto 2011-11-30 mokėjimo nurodymu Nr. 2917.
Sprendimą žyminio mokesčio grąžinimo dalyje pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.