Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) (neužtikrinat kamerose (palatose) tinkamos temperatūros). Pareiškėjas nurodo ginčo laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 8 d.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo įkalinimo pradžios 2014 m. balandžio 4 d. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu (dėl netinkamos patalpų temperatūros) raštu ar žodžiu kreiptis į Ligoninės administraciją ar taip pat į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. gruodžio 21 d. (b. l. 6). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo atsakovas. Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15, 21 straipsniai, LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.).

Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Ligoninės prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Ligoninėje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 8 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Ligoninė maudymosi duše dieną (vieną kartą per savaitę, kai jam priklausydavo ši teisė išsimaudyti) nuo 8 iki 17 val. išjungdavo centrinį šildymą, dėl to gyvenamojoje patalpoje tapdavo šalta. Grįžus iš dušo, jis iki vakaro turėdavo kęsti šaltį, atsakovė neišduodavo nei asmeninių šiltų rūbų, nei antros antklodės, nei šildytuvo.

Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (Laisvės atėmimo vietų ligonės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. 1R-65, 1 p.). Atsižvelgiant į tai, Ligoninė pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinti jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Ligoninė BVK 62 straipsnio 1 dalies prasme yra priskirtina pataisos įstaigai (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1266/2014).

Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma) nėra numatyta kokia temperatūra turi būti užtikrinama palatose.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kuri nustato, be kita ko, ir laisvės atėmimo vietų ligoninių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovės atstovė atsiliepime pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, centrinis šildymas yra įrengtas, kaip tai numatyta teisės aktuose, ir patvirtino, kad atsižvelgiant į tai, kad Ligoninėje yra įrengta karšto vandens sistema ir karštas vanduo yra tiekiamas centralizuotai, oro temperatūra atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Atsakovės atstovė nurodė, kad Ligoninės šildymo sistemoje įrengti automatiniai reguliavimo ir valdymo įtaisai, įgalinantys sekti pagrindinius lauko oro temperatūros rodiklius; pagal lauko oro temperatūrą automatiškai reguliuojama į atskirus šildymo prietaisus sklindančios šilumos temperatūra. Tai, kad pastate įrengtas centrinis šildymas patvirtina byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. leidimas-higienos pasas Nr. LHP2-699(16.7.1.2.11), 2012 m. balandžio 5 d. ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma Nr. 39-0140(6), jų patikslinimai (b. l. 22–29). Byloje pateiktas UAB „Specialusis projektas“ techninis projektas, kuriame projektuotas pastatas 12N3/p Terapinis skyrius nevertintinas, kadangi kaip nurodė atsakovė pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo Ligoninės Tuberkuliozės skyriuje.

Apie tai, jog įstaigoje įrengtas automatinis šildymas pareiškėjui Ligoninė nurodė 2018 m. sausio mėn. raštu (b. l. 17), atsakant į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 7 d. skundą (b. l. 16), 2019 m. sausio 9 d. raštu Nr. 7-7 (b. l. 15), atsakydama į pareiškėjo 2018 m. gruodžio 6 d. raštą (b. l. 14).

Iš atsakovės atstovės paaiškinimų nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 15 d. Ligoninėje trūko lauko šiluminės trasos vamzdžiai, buvo užsuktas šildymas. 2017 m. gruodžio 28 d. pašalinus trūkumus, šildymas buvo atnaujintas. Tačiau nurodė, jog pasirinktinai buvo matuojamo oro temperatūra patalpose, kuri atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus. Be to, centrinis šildymas kelias dienas buvo užsuktas dėl įvykusios avarijos (trūkus lauko šilumos trasos antžeminiu vamzdžiui) nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d., tačiau tuo metu buvo imamasi priemonių kitokiu būdu užtikrinti šildymą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Tuo metu buvo užsuktas šildymo ir karšto vandens tiekimas į 6-tą korpusą (Tuberkuliozės skyrių), o 2018 m. gruodžio 6 d., pašalinus trūkumus šildymo sistemoje, šilumos ir karšto vandens tiekimas 6-tame korpuse (Tuberkuliozės skyriuje) buvo atnaujintas. Siekiant palaikyti tinkamą patalpų oro temperatūros palaikymą, šios avarijos metu nuteistiesiems buvo papildomai išduoti šildytuvai ir antklodės. Pareiškėjas atsikirtime neigė tai, kad jam ir kitiems nuteistiesiems buvo išduotas šildytuvas ir antklodė. Atsakovės atstovės paaiškinimu (b. l. 70), šildytuvų ir antklodės išdavimas nebuvo registruojamas ar kitaip fiksuojamas dėl tos priežasties, kad minėti daiktai buvo išduoti skubos tvarka, siekiant skubiai išspręsti susidariusią situaciją. Teismas, atsižvelgdamas ir į šiuos atsakovės atstovo paaiškinimus, jog minėtų daiktų išdavimas nebuvo užregistruotas siekiant skubiai išspręsti problemą, sprendžia, kad nėra pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, jog įvykus avarijai ir ją likviduojant šildytuvas ir antklodė pareiškėjui buvo išduoti. Teismo vertinimu, paminėti duomenys apie šildytuvo ir antklodės išdavimą nuteistiesiems, taigi, ir pareiškėjui, leidžia daryti išvadą, kad atsakovės atstovas tinkamai pasirūpino tuo, kad pareiškėjas nesušaltų, kol bus likviduota minėta kelias dienas trukusi avarija ir vėl bus atsuktas šildymas. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo teiktų skundų atsakovei jie buvo teikiami tik tuomet kai įvykdavo šilumos trasos avarijos (b. l. 14, 18, 20). Pareiškėjas prašymų išmatuoti temperatūrą administracijai neteikė, taip pat nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kad keletą metų iš eilės trečiadieniais patalpose buvo šalta. Atsakovė pareiškėjui ne kartą nurodė (b. l. 15, 17, 19, 21), jog šildymo sistema valdoma automatiškai, šaltas radiatorius nereiškia, jog patalpoje šalta. Taip pat pabrėžė, jog gydymo skyriaus duše maudymosi dieną padidėja karšto vandens poreikis, sumažėja į atskirus šildymo prietaisus sklindančios šilumos temperatūra, tačiau gyvenamųjų patalpų oro temperatūra užtikrinama (b. l. 15, 17). Pateiktoje Ligoninės Ūkio skyriaus gydomųjų korpusų gyvenamųjų patalpų temperatūrų matavimo registravimo žurnale (b. l. 73, 74) nustatyta, jog pareiškėjas dėl temperatūros išmatavimo avarijos metu nesikreipė į administraciją. Atsakovė nurodė, jog pareiškėjas avarijos laikotarpiu (2017 m.) gyveno 108 kameroje (b. l. 71).

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo centralizuotas šildymas, šildymas buvo automatiškai reguliuojamas atsižvelgiant į lauko oro temperatūrą, atsižvelgdamas ir į ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymų, leidimų-higienos pasų duomenis (jog Ligoninės pastatai atitinka reikalavimus vykdyti įstaigos veiklai), į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros gyvenamojoje patalpoje (kiekvieną trečiadienį) nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir nebuvo nustatyta, jog patalpų temperatūra neatitinka Higienos normose numatytų reikalavimų (kiekvieną trečiadienį), teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl netinkamos gyvenamosios patalpos oro temperatūros. Todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl netinkamos oro temperatūros gyvenamojoje patalpoje atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teigė, jog esant patalpose netinkamai temperatūrai nebuvo išduodami asmeniniai šilti drabužiai, todėl jis negalėdavo šilčiau apsirengti ir jam tekdavo šalti tuo metu, kai būdavo išjungiamas centrinis šildymas. Teismas nustatė, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo tinkama temperatūra, todėl ir nebuvo jokio pagrindo išduoti pareiškėjui šiltus asmeninius rūbus. Be to, pareiškėjas teigia, jog prašymų išduoti pareiškėjui drabužius yra parašęs ne vieną bei nurodė, jog turėjo ir gydytojo rekomendaciją, kurioje buvo nurodyta, kad rekomenduojama išduoti drabužius. Atsakovė duomenų apie tai, jog pareiškėjas teikė prašymus išduoti asmeninius šiltus rūbus, kadangi pareiškėjui šalta gyvenamoje patalpoje nepateikė. Pareiškėjas nedetalizavo, kada tiksliai teikė tokio pobūdžio prašymus dėl asmeninių drabužių išdavimo ir kada buvo nutarta rekomenduoti išduoti asmeninius rūbu. Jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtinti abstraktūs, deklaratyvūs argumentai laikomi nepagrįstais.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012) 108 punkte nustatyta, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę; pacientų drabužiai turi būti švarūs; drabužiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas, užteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais, ekskretais – tuoj pat; pacientų avalynė, išduota įstaigoje, turi būti iš neperšlampamos medžiagos, tinkamos valyti ir dezinfekuoti. Pagal Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktą infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą.

Atsakovės atstovė nurodė, jog pareiškėjui buvo išduodamos tinkamos pižamos (b. l. 30–34). Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipiąsis dėl asmeninių rūbų išdavimo, kadangi gyvenamojoje patalpoje šalta, byloje nėra.

Apibendrinant, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti. Atitinkamai, dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. G. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.