- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-512/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Swedbank“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų S. P. ir akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl piniginės prievolės įvykdymo natūra; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Irena Putrimienė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. P. 2008 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į atsakovą AB „Swedbank“ (toliau – ir bankas) dėl 300 000 Lt dydžio kredito, kurio dalis, sudaranti 280 000 Lt sumą, turėjo būti skirta buto, esančio Vydūno g. 7-14, Vilniuje, įsigijimui iš trečiojo asmens I. P. (ieškovo motinos) finansuoti, o kita dalis, siekianti 20 000 Lt, – vartojimo kreditui grąžinti, suteikimo. Ieškovas nurodyto kredito valiuta paraiškoje kreditui gauti pasirinko JAV dolerius (toliau – USD). 2008 m. rugsėjo 23 d. šalys pasirašė kredito sutartį, pagal kurią dalimis iki 2008 m. lapkričio 23 d. turėjo būti suteiktas ir paimtas 121 956,34 USD dydžio kreditas: 4 205,39 USD vartojimo kreditui refinansuoti ir 117 750,95 USD buto įsigijimui finansuoti. 2008 m. spalio 1 d. ieškovas su trečiuoju asmeniu sudarė minėto buto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo trečiajam asmeniui iki 2008 m. lapkričio 1 d. sumokėti 117 1750,95 USD dydžio buto kainą. Ieškovui įvykdžius visas kredito sutartyje numatytas sąlygas, tame tarpe įkeitus atsakovui ieškovui nuosavybės teise priklausantį 1 180 000 Lt vertės butą, esantį Krivių g. 3-5, Vilniuje, 2008 m. spalio 21 d. atsakovas suteikė pirmąja 4 205,39 USD dydžio kredito dalį. 2008 m. spalio 28 d. ieškovas pateikė prašymą išmokėti antrąja kredito dalį, tačiau atsakovas atsisakė tai daryti, nurodydamas, kad dėl prašymo pateikimo dieną esančio pasikeitusio oficialaus lito ir dolerio kurso (doleriui pabrangus lito atžvilgiu; 1 USD : 2,7752 Lt) jis gali išmokėti tik 102 093,25 USD dydžio kredito dalį. Šią poziciją atsakovas grindė kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto nuostata, kad ieškovo paimta ir negrąžinta kredito suma visu sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti sutartyje nurodytų kredito ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykių – 25 procentų nuo įkeisto turto vertės (1 180 000 x 0,25 = 295 000 Lt; 295 000 Lt : 2,7752 Lt = 106 298,64 USD; 106 298,64 USD - 4 205,39 USD = 102 093,25 USD).
Ieškovo nuomone, atsakovas pažeidė pareigą suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų sąlygas. Jei atsakovas būtų tinkamai ir iki sutarties sudarymo informavęs apie galimybes atsisakyti suteikti sutartą kreditą, ieškovas būtų galėjęs kreiptis į kitas kredito įstaigas. Be to, nebuvo nei įstatyme, nei kredito sutartyje numatytų aplinkybių, galėjusių pateisinti atsakovo atsisakymą suteikti kreditą. Remdamasis tuo, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 117 750,95 USD dydžio kredito dalį bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 str. 4 p., 6.37 str. 2 d., 6.213 str. 1 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė tenkinantis ieškinį visiškai. Teismas ex officio pripažino kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto nuostatą, pagal kurią bendra paimta ir negrąžinta kredito suma visu sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti specialiojoje dalyje nurodytų kredito ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykių, nesąžininga ir dėl to negaliojančia vartojimo sutarties sąlyga. Teismas įpareigojo atsakovą suteikti ieškovui 117 750,95 USD kredito dalį pagal šalių sudarytoje kredito sutartyje nurodytas sąlygas ir tikslinę paskirtį. Teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 10 710 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Teismas sprendė, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, o jos standartinėmis sąlygomis laikytinos ne tik bendrosios dalies, bet ir ginčui aktualios specialiosios dalies 1 punkto sąlygos. Paties atsakovo argumentas, kad pagal visuotinai priimtiną bankinę praktiką kredito ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykis skaičiuojamas būtent pagal kredito išmokėjimo dienos skelbiamą oficialų valiutų kursą, paneigia jo teiginį, jog šios sąlygos su ieškovu buvo aptartos individualiai. Kitų įrodymų, galinčių pagrįsti šį argumentą, atsakovas nepateikė, nors tokia pareiga teko būtent jam (CK 6.188 str. 4 d.).
Teismas pažymėjo, kad suteiktino kredito suma yra esminė kredito sutarties sąlyga (CK 6.881 str. 1 d.), todėl ji turi būti nurodyta tokiu būdu, kad jos dydis būtų visiškai aiškus ir nekeltų jokių abejonių, ypač kredito gavėjui. Nagrinėjamu atveju kredito sutarties specialiojoje dalyje kredito suma buvo nurodyta 117 750,95 USD. Atsakovo argumentai, kad ieškovas paraiškoje nurodė 300 000 Lt dydžio kreditą, kad buvo nustatyta įkeisto turto vertė, kad atsakovas, kaip bankas, privalo bet kuriuo laikotarpiu griežtai laikytis kredito sumos ir įkeisto turto vertės santykio, kad dėl šių nuostatų atsakovas turi teisę perskaičiuoti išmokamo kredito dalį priklausomai nuo kredito gavėjo pasirinktos valiutos ir paraiškoje nurodytos pageidaujamos kredito sumos dydžio, nepaisant sutartyje įvardintos sumos, teismo vertinimu, yra neteisėti, o tokios sąlygos – nesąžiningos vartotojo atžvilgiu. Tokią išvadą visų pirma leidžia daryti tai, kad toks nenuoseklus atsakovo paruoštos kredito sutarties nuostatų taikymas sutartyje nėra aptartas ir atitinkamai išaiškintas. Iš sutarties sąlygų nekyla jokių abejonių dėl kredito sumos dydžio, neįvardinta jokių aplinkybių, kad sutartyje nurodyta suma gali pasikeisti jos išmokėjimo dieną, atsisakant išmokėti jos maksimalią sumą kredito gavėjui dėl pasikeitusio valiutos santykio, o vietoj sutartyje nurodytos sumos gali būti siūloma pakeisti sutarties sąlygas. Teismo nuomone, atsakovas, turėdamas tikslą apskaičiuoti maksimalią galimos išmokėti kredito sumos, išreikštos viena valiuta, ekvivalentą kita valiuta, teisėtai vadovautųsi išmokėjimo metu galiojančiu oficialiu tokių valiutų keitimo kursu tuo atveju, jeigu sutartyje būtų apibrėžtos atitinkamos sąlygos, pateikti detalūs išaiškinimai ar susitarimai. Aptariama kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto sąlyga gali būti vertinama tik kaip leidžianti atsakovui spręsti dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo masto ir atitinkamo papildomo reikalavimo prievolės įvykdymo užtikrinimui. Kitoks šios sutarties nuostatų aiškinimas pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Šias išvadas teismas grindė ir CK 6.876 straipsniu, nustatančiu, kad jeigu paskolos gavėjo pateiktos prievolių įvykdymo užtikrinimo sąlygos pablogėja dėl aplinkybių, už kurias paskolos davėjas neatsako, tai paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolos sumą prieš terminą, jeigu ko kita nenustato sutartis. Teismo nuomone, nagrinėjamos kredito sutarties specialios dalies 1 punkto nuostatos paskirtis, vertinant ją vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartu, turėtų atitikti nurodyto straipsnio turinį. Tuo tarpu atsakovas šią sąlyga aiškina ir taiko visiškai kitaip – pagal pateiktą prievolės užtikrinimo vertę vienašališkai keičia išduotino kredito dydį, kurį prognozuoti iš anksto nėra galima dėl valiutų kursų pokyčių. Teismas sprendė, kad ieškovas negalėjo suprasti aptariamos sąlygos turinį taip, kaip jį aiškina ir taiko atsakovas. Nesąžininga sutarties sąlyga sudarė galimybes atsakovui neišduoti sutarto dydžio kredito bei neprisiimti valiutų kurso pasikeitimo rizikos ir su tuo susijusių galimų nuostolių, kurie paaiškėjo iš karto po sutarties pasirašymo.
Teismo nuomone, atsakovo veiksmai, kurie yra grindžiami jo pasirinktu kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto nuostatos aiškinimu ir taikymu, atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 3 ir 10 punktų dispozicijas, nustatančias, kad sąlygos vartotojui numato pareigą vykdyti sutartį, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ir paslaugų teikėjo valia, bei suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas. Įvertinęs tai, kad kredito sutartyje nėra įtvirtinta valiutų santykio pokyčio svarba, kad atsakovas neatskleidė ir tinkamai neinformavo vartotojo apie šio pokyčio įtaką apskaičiuojant išmokamo kredito dydį dar prieš sudarydamas sutartį, nors pareigią suteikti išsamią informaciją numato įstatymas (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 str.), teismas pripažino aptariamą sutarties specialiosios dalies 1 punkto sąlyga negaliojančia. Teismas taip pat konstatavo, kad šios sąlygos, kuria pasinaudojęs atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų, negaliojimas sudaro pagrindą ieškovui reikalauti įvykdyti prievolę natūra, todėl įpareigojo atsakovą suteikti ieškovui antrąją 117 750,95 USD dydžio kredito dalį (CK 1.138 str. 4 p., 6.213 str. 1 d., 6.226 str.). Kartu teismas pažymėjo, kad įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra nėra pinigų sumos ieškovui priteisimas, todėl ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas negali būti tenkinimas (CK 6.37 str. 2 d.). Jei atsakovas neįvykdytų tokio įpareigojimo, teismas turėtų teisę skirti jam baudą (CK 6.215 str.).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas (atsakovas) AB „Swedbank“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas neteisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Pirma, ieškovas pats pasirinko dolerius kredito valiuta, todėl jam buvo žinoma apie tuo metu sparčiai kintantį lito ir dolerio santykį, ir dėl šios priežasties pats ieškovas paraiškoje kreditui gauti nebūtų galėjęs nurodyti tikslios kredito sumos doleriais, reikalingos buto įsigijimui. Atsakovas ne vieną kartą žodžiu ir raštu išaiškino ieškovui visas galimas valiutų santykio pokyčių rizikas, tačiau ieškovo pozicija dėl kredito valiutos nepasikeitė, nes ieškovas teigė jau turėjęs kreditą doleriais ir dėl palankaus kurso grąžinęs mažiau nei pasiskolino. Ieškovas dublike pats pripažino supratęs, kad, padidėjus dolerio vertei, jam bus išmokėtas mažesnio dydžio kreditas. Šios aplinkybės nebuvo įvertintos. Antra, priešingai nei konstatuota sprendime, kredito sutartis buvo sudaryta derybų būdu, o sutarties specialiosios dalies sąlygos buvo aptartos individualiai. Nesąžininga pripažinta sąlyga, kad bendra paimta ir negrąžinta kredito suma visu sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti sutartyje nustatyto kredito ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykio, šalių buvo suderinta atsižvelgiant į prašomo suteikti kredito sumą, valiutą, įkeistą turto ir jo vertę, kredito ir įkeisto turto santykį, ieškovo su sutuoktine pasirašytą vedybų sutartį ir ieškovo siekį prisiimti įsipareigojimus tik asmeniškai.
2. Teismas neišsiaiškino kredito ir įkeisto turto santykio svarbos kreditavimo veikloje. Pagal įstatymus kredito ir įkeičiamo turto vertės institutas yra vienas pagrindinių finansų įstaigų rizikos ribojimų faktorių (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 str. 5 d. 2 p.). Toks institutas taikomas ir kitose Europos valstybėse. Teismui konstatavus, kad aptariamas institutas neatitinka sąžiningumo kriterijų, buvo paneigta atsakingo skolinimo pareiga. Kadangi tokia teismo išvada buvo esminė patenkinant ieškinį, pripažinus ja nepagrįsta, sprendimas turi būti panaikintas nepriklausomai nuo kitų aplinkybių egzistavimo.
3. Teismas pažeidė niekinius ir negaliojančius sandorius reguliuojančias teisės normas (CK 1.78 str.). Teismas savo iniciatyva gali konstatuoti tik viso niekinio sandorio, o ne jo dalies pasekmes, todėl sprendimas įpareigoti vykdyti kitas sutarties sąlygas yra neteisėtas. Pripažinti sąlygos negaliojančia teismas negalėjo, nes nebuvo pareikšta tokio reikalavimo. Kreditavimo sutartys savo esme negali būti laikomos niekinėmis, nes jos iš principo tarp šalių sukuria teises ir pareigas.
4. Teismas išėjo iš ieškinio ribų (CPK 42 str.). Pagal CK 6.188 straipsnį teismas neturi teisės savo iniciatyva spręsti vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumo ir negaliojimo. Teismas savo iniciatyva gali konstatuoti tik absoliutaus, o ne santykinio sutarties negaliojimo faktą (CK 6.227 str.).
Šalies argumentai
5. Teismas neįvertino, kad atsakovo prievolė pagal kredito sutartį buvo sąlyginė. Prievolė galėjo atsirasti tik ateityje ir jos atsiradimas bei apimtis buvo siejama ne tik su ieškovo veiksmais, bet ir su objektyviomis aplinkybėmis: įkeičiamo turto rinkos verte, buto įsigijimo kaina, kredito ir įkeičiamo turto rinkos vertės santykiu, taip pat dolerio ir lito kursu kredito išmokėjimo dieną. Kadangi iki kredito paėmimo termino pabaigos nebuvo įvykdytos visos būtinosios kredito suteikimo sąlygos, ieškinys turėjo būti atmestas.
6. Teismas neįvertino ieškovo kaltės (CK 6.259 str.). Atsakovas buvo pasiūlęs ieškovui paimti 102 093,25 USD kredito dalį, tačiau ieškovas to atsisakė, todėl atsakovo atsakomybė turėjo būti sumažinta nurodyta suma.
7. Teismas pritaikė netinkamą ieškovo teisių gynimo būdą. CK 6.213 straipsnio 1 dalis reglamentuoja asmens, kuris įvykdė savo prievolę, tačiau negavo piniginės prievolės įvykdymo iš kitos šalies, teisių gynybą. Šia norma galėtų pasinaudoti tik atsakovas, jeigu būtų suteikęs ieškovui kreditą, o pastarasis nebūtų jo grąžinęs. Išmokėjus kreditą, ieškovas įgytų pareigas atsakovo atžvilgiu, todėl šioje situacijoje CK 6.213 straipsnio 1 dalies norma negalėjo būti taikoma. Ieškovas turi teisę tik į nuostolių, patirtų dėl sutarties pažeidimo, atlyginimą.
8. Teismo sprendimo vykdymas būtų problematiškas. Teismas įpareigojo atsakovą suteikti ieškovui kreditą pagal sutarties sąlygas, tačiau pagal jas kreditas galėjo būti suteiktas tik iki 2008 m. lapkričio 23 d. Kadangi šis naikinamasis terminas suėjo ir atsakovo prievolė pasibaigė (CK 6.124 str.), galimybės įvykdyti prievolę natūra nėra. Be to, atsakovas, išmokėjęs kredito sumą, būtų priverstas nedelsiant susigrąžinti tokio dydžio suteikto kredito dalinius mokėjimus, kokie priklausytų ieškovui sumokėti iki skundžiamo sprendimo įvykdymo dienos.
Šalies argumentai
9. Teismas neįvertino ieškovo nesąžiningumo. Ieškovo ir trečiojo asmens sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, atsižvelgiant į jų artimą giminystę ir tai, kad ieškovas pats galėjo nuspręsti dėl įsigyjamo buto kainos, laikytina tariamu sandoriu.
10. Teismo ieškovui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti mažinamas iki teisės aktuose nustatytų rekomenduojamų dydžių.
Ieškovas S. P. prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Paraiškos kreditui gauti standartinė forma ir tai, kad ją pildė atsakovo darbuotojas, lėmė, jog ieškovas negalėjo savarankiškai įrašyti tikslios kredito sumos doleriais. Noras dolerius pasirinkti kredito valia buvo sąlygotas ne lito ir šios valiutos santykio galimų pokyčių ieškovo naudai, o mažesnės palūkanų normos už doleriais išduodamus kreditus. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovui nebuvo išaiškintos valiutų santykio pokyčių rizikos. Skunde neteisingai aiškinami ieškovo dubliko argumentai – ieškovas neteigė supratęs, kad, pasikeitus valiutų kursui, jam bus išmokėtas mažesnio dydžio kreditas.
2. Kredito sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, o jos specialiosios dalies sąlygos yra standartinės. Iki sutarties sudarymo nebuvo jokių derybų dėl jos sąlygų, o atsakovo pasiūlymas įtraukti ieškovo sutuoktinę bendraskole buvo gautas tik po sutarties pasirašymo. Šalys nesiderėjo dėl negaliojančia pripažintos sąlygos – ieškovas pateikė visus atsakovo reikalaujamus dokumentus kreditui gauti ir vėliau buvo supažindintas su atsakovo paskolų komiteto sprendimu nustatyti konkretų kredito ir įkeisto turto vertės santykį. Ieškovas teturėjo galimybę sutikti su šia sąlyga ir sudaryti kredito sutartį arba nesutikti ir atsisakyti sudaryti sutartį.
3. Teismas nepanaikino atsakovo pareigos skolinti atsakingai, o atitinkami skundo argumentai yra sąlygoti netinkamo sprendimo argumentų suvokimo. Teismas sutarties sąlygą, kad kredito suma visu sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti sutartyje nustatytos kredito ir įkeisto turto rinkos vertės santykio, siejo su CK 6.876 straipsnio nuostatomis. Atsakovas aptariama sąlyga nepagrįstai grindžia savo atsisakymą išduoti visą antrąją kredito dalį.
4. Priešingai nei teigia atsakovas, teismas ex officio turi įvertinti vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumą, o toks vertinimas nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu.
5. Atsakovas, įrodinėdamas, kad kredito sutartis buvo sąlyginis sandoris, painioja sąlygines ir terminuotas prievoles, todėl šios argumento turinys nėra aiškus ir ieškovas negali į jį atskirsti. Kita vertus, ieškovas buvo įvykdęs visus nuo jo priklausančius kredito sutartyje numatytus įsipareigojimus.
6. Atsakovas, kaip bankas, teikdamas finansines paslaugas turi elgtis itin atidžiai ir rūpestingai, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas taip pat yra kaltas dėl kredito sutarties neįvykdymo.
7. Atsakovas neteisingai aiškina 6.213 straipsnio 1 dalį. Kredito sutarties pagrindu atsiranda piniginė prievolė, todėl, atsakovui neįvykdžius pareigos išmokėti kreditą, ieškovas gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra (CK 6.881 str. 1 d.).
8. Teismas nesprendė būsimų sprendimo vykdymo problemų, o tokioms kilus, antstolis turėtų teisę kreiptis dėl sprendimo išaiškinimo. Atsakovui per nustatytą terminą nesuteikus kredito, jis prarado su terminu susijusias lengvatas ir negali remtis sutartyje numatytu terminu (CK 6.35 str. 4 d.).
10. Atsakovo argumentai dėl ieškovo nesąžiningumo yra nepagrįsti. Be to, buto pirkimo-pardavimo sutarties realumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Šalies argumentai
11. Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tinkamai įvertino visus šiam klausimui svarbius kriterijus ir aplinkybes.
Apeliantas (ieškovas) S. P. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant jam procesines palūkanas. Ieškovo nuomone, teismui nustačius, kad atsakovas pažeidė sutartinę piniginę prievolę, turėjo būti patenkintas ir ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas iš terminą įvykdyti šią prievolę pažeidusio atsakovo (CK 1.5 str., 6.37 str. 2 d.). Hipotetinė situacija, kai atsakovui gali būti skirta bauda už teismo sprendimo neįvykdymą (CK 6.215 str.), neapriboja ieškovo teisės reikalauti priteisti procesines palūkanas minimaliems nuostoliams kompensuoti. Atsižvelgiant į ankstesnį atsakovo elgesį, ieškovas turėtų kreiptis dėl priverstinio sprendimo vykdymo, kas lemtų negalėjimą skirti atsakovui baudą. Be to, aptariama bauda neskatina atsakovo įvykdyti prievolę ir neatlieka nuostolių kompensavimo funkcijos.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Swedbank“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsakovo teigimu, CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato palūkanų skaičiavimą tik už priteistą sumą, o iš atsakovo realiai jokia suma nebuvo priteista: atsakovas įpareigotas suteikti ieškovui kreditą, kurį pastarasis atsakovui turės grąžinti. Atsakovas jokiais ieškovo pinigais nesinaudoja. CK 6.215 straipsnio norma yra speciali CK 6.37 straipsnio 2 dalies normos atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia bei atsakovui tenkančios informavimo pareigos tinkamo vykdymo
Atsakovas savo apeliacinio skundo pirmuoju – ketvirtuoju argumentu iš esmės siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto nuostatą negaliojančia.
Apeliaciniame skunde atsakovas akcentuoja kredito dydžio ir įkeičiamo turto vertės santykio instituto svarbą hipotekiniam kreditavimui (kreditavimui, užtikrintam turto užstatu). Nagrinėjamu atveju, atsakovo teigimu, šis institutas atsispindi ir kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkte, numatančiame, kad: „Bendra Kredito gavėjų paimta ir negrąžinta Kredito suma visu Sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti Specialiojoje dalyje aukščiau nurodytų Kredito ir Bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykių. [...]“. Atsakovo aiškinimu, ši nuostata ginčo atveju reiškia ir tai, kad kredito sutartyje užsienio valiuta išreikšta kredito suma jos išmokėjimo dieną dėl kredito valiutos pabrangimo nacionalinės valiutos atžvilgiu privalėjo būti perskaičiuojama: pagal sutartyje įtvirtintą kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykį nacionaline valiuta apskaičiuotas suteiktinas kredito dydis turėjo būti konvertuojamas į kredito valiutą pagal tą dieną galiojantį oficialų valiutų kursą. Priešingu atveju nebūtų laikomasi sutartyje numatyto kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykio.
Kolegijos vertinimu, apskritai aptariamo instituto svarba hipotekiniam kreditavimui nepaneigiama. Lietuvos Banko patvirtintuose privalomo pobūdžio Atsakingojo skolinimo nuostatuose, galiojančiuose nuo 2011 m. lapkričio 1 d., skolinimo grindimas kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykiu, kuris realizuojamas taikant maksimalios leistinos kredito sumos ir įkeisto turto vertės santykio rodiklį, yra vienas pagrindinių atsakingojo skolinimo principų (7.3 p.). Dar ir iki šio teisės akto priėmimo ir įsigaliojimo aptariamas institutas tam tikrais aspektais buvo reglamentuojamas įstatymų (Bankų įstatymo 47 str. 1 d., Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 5 d. 2 p.), taip pat de facto naudojamas šalyje veikiančių kredito įstaigų bei tarptautinėje kreditavimo praktikoje (T. 2, b. l. 16-31, 39-45, 70-76). Skolinimo grindimas kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykiu leidžia riboti ne tik kredito davėjo riziką, kartu išvengti grėsmės visos finansinės sistemos stabilumui, bet ir apsaugo patį kredito gavėją nuo nepamatuotų įsipareigojimų prisiėmimo. CK 6.876, 6.883 straipsniai, reglamentuojantys, be kita ko, paskolos gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo praradimo ar jo pablogėjimo pasekmes (CK 6.881 str. 2 d.), taip pat kredito davėjo teisę atsisakyti suteikti kreditą, tik patvirtina aptariamo instituto svarbą ir leidžią spręsti, kad kredito sumos ir įkeisto turto santykis yra svarbus tiek apsisprendžiant dėl kreditavimo ir kredito sutarties sudarymo, tiek išmokant kreditą ir kredito gavėjui vykdant savo įsipareigojimus.
Nepaisant nurodyto, kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbiausia išsiaiškinti: 1) ar aptariamą sutarties sąlygą ieškovas (vartotojas) suprato ar turėjo suprasti kaip reiškiančią ir tai, kad dėl valiutų kursų pokyčių po kredito sutarties sudarymo kredito suma jos išmokėjimo dieną bus perskaičiuojama ir gali tapti mažesne nei numatyta sutartyje; 2) ar atsakovas (kredito davėjas) įvykdė savo pareigą suteikti ieškovui prieš kredito sutarties sudarymą visą būtiną ir išsamią informaciją apie sutarties sąlygas, įskaitant aptariamai nuostatai atsakovo teikiamą prasmę ginčo atveju (Bankų įstatymo 56 str. 2 d., Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.); 3) ar atsakovo įrodinėjama nuostatos prasmė atitinka kredito sutartyje numatytą jos tikrąją paskirtį. Pastebėtina, kad jokiose kitose sutarties sąlygose kredito valiutos ir nacionalinės valiutos santykio pokyčio įtaka išmokėtinam kredito dydžiui nėra aptarta (3.7, 11.2.1 p.). Tai, spręsdama šalių ginčą, konstatavo ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (T. 1, b. l. 45-50).
Kolegijos vertinimu, kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto nuostata, atsižvelgiant į jos gramatinę išraišką, jokiu būdu negali suponuoti vartotojui atsakovo šiai nuostatai suteikiamos prasmės. Nuostatoje naudojamas išsireiškimas „paimta ir negrąžinta kredito suma“, ypač atsižvelgiant į tai, kad specialiosios dalies 2, 3 punktuose kalbama apie „suteikiamo kredito sumą“, leidžia teigti, kad joje įtvirtinta taisyklė taikoma tik po realaus kredito išmokėjimo, o ne iki to momento. Todėl, kaip visiškai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ši nuostata iš esmės laikytina atitinkančia CK 6.876 straipsnio prasmę – jeigu paskolos gavėjo pateiktas prievolės įvykdymo užtikrinimas prarandamas ar jo sąlygos pablogėja dėl aplinkybių, už kurias paskolos davėjas neatsako, paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos gavėjų grąžintų paskolos sumą prieš terminą ir sumokėtų palūkanas, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Kitaip tariant, aptariama sąlyga suteikia atsakovui pagrindą imtis atitinkamų priemonę savo rizikai po kredito išmokėjimo ieškovui valdyti.
Kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad atsakovas iki kredito sutarties sudarymo buvo išaiškinęs ieškovui, kokią prasmę jis suteikia aptariamai nuostatai ginčo atveju (CPK 185 str.). Šioje vietoje pažymėtina, kad kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykio institutas, kaip nurodo ir pats atsakovas, yra dažnas hipotekinio kreditavimo veikloje, todėl nagrinėjamą nuostatą pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šalių individualiai neaptarta ir standartine. Dėl šios priežasties pareiga įrodyti, kad yra priešingai, tai yra, kad šalys šią sąlygą aptarė individualiai, buvo atskleista atsakovo įrodinėjama jos prasmė, teko būtent atsakovui (CK 6.188 str. 4 d.). Kolegijos vertinimu, pagrįstų įrodymų, kad atsakovas aptarė ir išaiškino ieškovui ginčo sąlygą žodžiu, nėra. Šalių susirašinėjimas, į kurį apeliuoja atsakovas, (T. 1, b. l. 107-108) taip pat pakankamai nepatvirtina atsakovo teiginių. Iš laiškų turinio galima spręsti, kad ieškovui buvo žinoma apie besikeičiantį kredito valiutos kursą, tačiau daryti išvadą, jog ieškovas suprato ir tai, kad dėl to jam bus išmokėta mažesnė kredito suma nei numatyta sutartyje, negalima. Kita vertus, būtina įvertinti, kad aptariamas susirašinėjimas vyko jau po kredito sutarties sudarymo. Kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad atsakovo įrodinėjamą aptariamos nuostatos prasmę ginčo atveju ieškovas galėjo suprasti dėl savo asmeninių savybių ar patirties (CPK 185 str.). Priešingai nei teigiama atsakovo apeliaciniame skunde, ieškovas dublike nepripažino supratęs, kad, padidėjus dolerio vertei, jam bus išmokėtas mažesnio dydžio kreditas (T. 1, b. l. 124).
Apibendrinus išdėstytą, galima konstatuoti, kad ieškovas kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto sąlygos nesuprato ir negalėjo suprasti pagal atsakovo šiai nuostatai ginčo atveju suteikiamą prasmę, o pastarosios atsakovas ieškovui sudarant kredito sutartį neatskleidė. Kartu galima spręsti, kad tikroji šios nuostatos paskirtis yra leisti atsakovui imtis atitinkamų priemonių savo rizikai būtent po kredito išmokėjimo valdyti. Kredito sutartyje nėra jokių aiškių sąlygų, kurios reguliuotų užsienio valiutos, kuria išreikšta kredito suma, kurso pokyčio įtaką išmokėtinai kredito sumai.
Kolegijos vertinimu, nurodyta leidžia spręsti, kad atsakovas, nepaaiškindamas ir kredito sutartyje neaptardamas, kokią įtaką kredito valiutos pokytis turi išmokėtinai sumai, neįvykdė savo pareigos suteikti atsakovui išsamią ir visapusišką informaciją apie sutarties sąlygas. Jei tokia informacija būtų buvusi tinkamai atskleista, ieškovas būtų galėjęs spręsti, ar sudaryti ar ne su atsakovu kredito sutartį, ar kreiptis į kitą kredito įstaigą ir pan. Nesuteikus tokios informacijos, ieškovo teisėtai lūkesčiai gauti kredito sutartyje numatyto dydžio kreditą buvo pažeisti. Kolegijos nuomone, atsakovas, atsisakydamas išmokėti ginčo kredito dalį sutartyje aiškiai nenumatytu pagrindu, taip pat neįrodė, kad tuo metu egzistavo tokios aplinkybės, kurios akivaizdžiai patvirtino, jog suteiktas kreditas nebus laiku grąžintas, ir leido atsakovui neišmokėti sutarto kredito (CK 6.883 str. 1 d.). Nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) laikytini neteisėtais (CK 6.246 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo atsisakymas suteikti ginčo kredito dalį sutartyje neaptartu pagrindu, grindžiamas atsakovo pasirinktu kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto nuostatos interpretavimu, leidžia laikyti šią nuostatą nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga ir tuo pagrindu pripažinti ją negaliojančia. Tačiau, kolegijos nuomone, to daryti nereikėjo.
Vartotojo teisės gali būti apgintos ne tik pripažįstant konkrečią individualiai neaptartą vartojimo sutarties sąlygą nesąžininga, bet neaiškią sąlygą aiškinant ją vartotojui palankia linkme (CK 6.188 str. 6 d., 6.193 str. 4 d.). Atmetus paties atsakovo kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto sąlygai suteiktą prasmę, pati sąlyga nėra nesąžininga – ji atitinka kredito dydžio ir įkeisto turto vertės santykio principą hipotekinio kreditavimo atveju, ir todėl gali galioti. Kartu pažymėtina, kad ši išvada nepaneigia aukščiau nurodytų atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Dėl prievolės įvykdymo natūra
Atsakovas savo apeliacinio skundo ketvirtuoju – aštuntuoju argumentu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą įpareigoti jį suteikti ieškovui sutarto kredito dalį – įvykdyti prievolę natūrą.
Reikalavimas įvykdyti prievolę natūrą yra vienas iš asmens civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.138 str. 4 p.). CK 6.213 straipsnio 1 dalis nustato, kad, šaliai nevykdant savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. Ir nors įstatymas expressis verbis neįtvirtina atvejų, kuomet reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra nėra galimas, kolegijos vertinimu, tai savaime nepaneigia, jog gali būti tokių situacijų, kuriose reikalavimas taikyti aptariamą teisių gynimo būdą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams ir dėl to būtų negalimas (CK 1.5 str. 4 d.).
Kreditavimo sutartimi kredito davėjas (kredito įstaiga) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kredito davėjui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 str. 1 d.). Taigi, sudarius kreditavimo sutartį, kredito gavėjas turi teisę reikalauti, kad kredito davėjas suteiktų sutartą kreditą, o kredito davėjas, suteikęs kreditą, turi teisę reikalauti, kad kredito gavėjas grąžintų kreditą ir mokėtų palūkanas. Tiek iš šios sutarties kylanti pareiga suteikti kreditą, tiek pareiga grąžinti suteiktą kreditą ir mokėti už jį palūkanas yra piniginė.
Sprendžiant dėl kreditavimo, kredito davėjui neabejotinai yra svarbi kredito prašančio asmens galimybė grąžinti kreditą, taip pat kredito davėjo turtinių interesų apsauga kredito gavėjui nesugebant vykdyti savo įsipareigojimų. Visa tai gali priklausyti tiek nuo su kredito gavėju susijusių (pavyzdžiui, jo mokumo, pateikiamo prievolių užtikrinimo), tiek nuo objektyvių aplinkybių (pavyzdžiui, bendros ekonominės situacijos būklės). Nurodyta lemia, kad kreditavimo veikla yra rizikinga, o ja besiverčiantis asmuo yra suinteresuotas ir privalo įvertinti bei valdyti šią riziką (Finansų įstaigų įstatymo 31-32 str.).
Nagrinėjamu atveju kredito sutartį šalys sudarė 2008 m. rugsėjo 23 d. (T. 1, b. l. 7-18). Pagal sutartį ieškovas kreditą turėjo paimti iki 2008 m. lapkričio 23 d., o to nepadarius per nustatytą terminą, atsakovas turėjo teisę atsisakyti suteikti nepaimtą kredito sumą (3.6 p.). Kolegijos nuomone, akivaizdu, kad toks terminas buvo nustatytas siekiant išvengti, jog atsakovui reikšmingos aplinkybės, kurioms esant jis sutiko kredituoti ieškovą, esmingai nepasikeistų iki kredito paėmimo. Tarp šalių prasidėjus teisminiam ginčui, pirmosios instancijos teismo sprendimas, įpareigojęs atsakovą suteikti ieškovui ginčo kredito dalį, buvo priimtas tik 2010 m. rugsėjo 10 d., tai yra prabėgus beveik dvejiems metams (trejiems, skaičiuojant nuo šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo) po kredito sutartyje numatyto galutinio kredito paėmimo termino. Nekyla didesnių abejonių, kad per šį laiką galėjo pasikeisti kreditavimui reikšmingos aplinkybės (pavyzdžiui, ieškovo mokumas, įkeičiamo turto vertė, atsakovo kreditavimo politika ir keliami reikalavimai), todėl, kolegijos vertinimu, priteisimas įvykdyti prievolę natūra prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimas ir toks teisių gynimo būdas šiuo atveju negali būti taikomas.
Nepaisant išdėstyto, ieškovas tebeturi teisę pasinaudoti kitais savo teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, reikalauti atsakovo civilinės atsakomybės, jeigu įrodytų, kad be jau konstatuoto atsakovo veiksmų neteisėtumo egzistuoja ir kitos šiuo atveju civilinei atsakomybei būtinos sąlygos. Tokiu atveju, be kita ko, turėtų būti įvertinta, kad atsakovas atsisakė suteikti ne visą antrąjį kreditą – 117 750,95 USD, o tik jo dalį – 15 657,70 USD (T. 1, b. l. 37-38). Taip pat būtent tuomet turėtų būti vertinamas ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas dėl ieškovo ir trečiojo asmens (ieškovo motinos) sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutarties realumo.
Kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kredito sutarties specialiosios dalies 1 punkto sąlyga negaliojančia bei priteisė įvykdyti prievolę natūrą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 330 str.). Skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliacinis skundas nenagrinėtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kolegijos nuomone, įvertinus skundžiamo sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo argumentus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tikslu būtų teisinga ir protinga pripažinti, kad ieškovo ieškinys ir atsakovo apeliacinis skundas buvo patenkinti lygiomis dalimis, bei palikti abi šalis prie jų bylinėjimosi išlaidų (CPK 3 str. 1 d., 93 str. 2, 3, 5 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.